1941 metų liepos 7-oji, regis, buvo niekuo neypatinga. Sutrikusi Lietuva laukė ir spėliojo, ko galima tikėtis iš žaibiškų permainų vis dar formaliai nepriklausomos valstybės gyvenime. Jau daugiau kaip tris savaites krašte šeimininkavo Raudonosios armijos daliniai. Oficialiai SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojo pareigas einantis, o faktiškai vyriausiojo Kremliaus budelio Lavrentijaus Berijos emisaro funkcijas vykdantis Vladimiras Dekanozovas spėjo surikiuoti ir vadinamąją liaudies vyriausybę, tačiau ši prisiekė ištikimai laikytis „smetoninės“ 1938 metų Konstitucijos. Neteisėtai į Lietuvos prezidento pareigas paskirtas Justas Paleckis paskelbė net naujo Seimo rinkimų datą, bet galbūt nieko baisaus neįvyks? Juk Lietuva nesugriuvo, kai 1926 metais rinkimus į Trečiąjį Seimą didele balsų dauguma laimėjo kairieji? Tačiau kodėl prasidėjus rinkimų kampanijai skamba vien tik niekam negirdėtos ir nežinia iš kur išdygusios Darbo sąjungos balsas?

 

 

Šiaip ar taip, Lietuvos valstybė iš pažiūros dar gyva. Tebeplevėsuoja trispalvės, tebeskamba Tautiška giesmė. Tebegalioja senieji įstatymai, atėjūnai nesiima kurti savo administracinio aparato. Tebeveikia visos senosios struktūros: kariuomenė, teismai, policija, Valstybės saugumo departamentas (VSD). Kita vertus, iš senųjų teisėtvarkos struktūrų likusios tik iškabos: VSD vadovu paskirtas skubiai iš kalėjimo paleistas pogrindinės Komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus, o Vidaus reikalų ministerijoje šeimininkauja kiti du Lietuvos valstybingumo priešai – Mečys Gedvilas ir jo pavaduotojas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Šiedu jau spėjo parodyti „liaudies valdžios“ požiūrį į demokratiją ir žodžio laisvę – birželio 27 dieną atšaukė leidimus leisti laikraščius ir žurnalus. Nuo šiol periodiniai leidiniai galės išeiti tik gavus specialų vidaus reikalų ministro leidimą.

 

Tuo metu vis dar leidžiami laikraščiai, kaip ir valstybinė telegramų agentūra ELTA, klusniai rašo Maskvos emisarų ir jų marionečių diktantą. Kitaip ir negali būti – spauda įpratinta prie tokios tvarkos dar tautininkų režimo metais. Taigi liepos 1 dieną „Lietuvos aidas“ skelbia redakcijos straipsnį, kuriame sakoma: „Krašto demokratizacija – tai kova be pasigailėjimo su visais liaudies priešais. Sutriuškintos reakcijos pakalikai dar ne visai išvaryti iš valstybės aparato. Jų dar yra ir kariuomenėje. Įvairūs liaudies priešai, kurių vieta kalėjimuose, laisvai dar vaikštinėja gatvėmis. Tokiam liberalizmui turi būti padarytas galas.“

 

Panašūs pareiškimai turėjo priversti suklusti ne vieną. Tačiau vargu ar kas galėjo įsivaizduoti, kad dar iki Liaudies Seimo rinkimų farso prasidėsianti „demokratizacija“ virs pirmaisiais masiniais areštais, o vėliau – į Rytus dundančiais ešelonais, išvežusiais iš Tėvynės dešimtis tūkstančių niekuo dėtų žmonių.

 

Bet dabar grįžkime į straipsnio pradžioje minėtą liepos 7-ąją. Šią iš pirmo žvilgsnio niekuo neįsimintiną datą galima laikyti masinių represijų pradžia. Būtent tuomet Lietuvoje buvo formaliai įteisinta politika, netrukus parodžiusi tikrąjį sovietinio komunizmo veidą. Viskas prasidėjo nuo dviejų įsakymų, kuriuos tądien pasirašė VSD atstovas Antanas Sniečkus. Pirmasis iš šių dokumentų, pasirašytas liepos 6 dieną, regis, nėra labai grėsmingas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad juo siekiama tiesiog užtikrinti tvarką ir rimtį per artėjančius rinkimus. „Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoje areštuoti ir pravesti tardymą laike 3 dienų“, – sakoma direktyvoje.

 

Žinoma, nurodymas užčiaupti burnas agitatoriams, pasisakantiems prieš kandidatus į Liaudies Seimą ar net prieš pačius rinkimus, nelabai derinosi su naujosios valdžios kalbomis apie krašto demokratizavimą. Tačiau turint galvoje patirtį, kurią Lietuvos piliečiai įgijo tautininkų valdymo metais, toks įsakymas vargu ar galėjo ką nors labai šokiruoti. Tuomet niekas nė nenujautė, jog direktyva imtis veiksmų prieš aktyvius rinkimų priešininkus tebuvo širma, po kuria slypėjo tikri naujųjų Lietuvos šeimininkų kėslai. Žmonės tada nežinojo, kad liepos 7 dieną A. Sniečkus pasirašys dar vieną, jau visiškai slaptą dokumentą – „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujamojo sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“. Jame nurodyta per tris dienas parengti suimtinų asmenų sąrašus ir padaryti viską, kad šie neturėtų jokios galimybės pasislėpti ar pasitraukti iš krašto, todėl Lietuvos ir Vokietijos sienos apsaugai sustiprinti buvo numatyta pasitelkti šį darbą gerai išmanančius NKVD pasienio kariuomenės dalinius.

 

 

Savaime suprantama, tas planas nebuvo kokia nors naujų VSD šeimininkų saviveikla. V Dekanozovo prižiūrimas A. Sniečkus tiesiog vykdė standartinę L.Berijos direktyvą, nurodančią, kaip elgtis su numatytų aneksuoti valstybių gyventojais. Toks NKVD vadovo įsakymas buvo pasirašytas dar 1939 metų spalio 11 dieną, jau pradėjus įgyvendinti Molotovo-Ribbentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus. Jame aiškiai įvardijamos grupės žmonių, kuriuos būtina persekioti pirmiausia. Į šį sąrašą pateko partijų, įvairių visuomeninių organizacijų nariai, valstybės tarnautojai, policininkai, karininkai, kalėjimų darbuotojai, fabrikantai, dvarininkai.

 

Patirtis, kaip praktiškai įvykdyti įsakymą, jau buvo sukaupta. 1939 metų rudenį tokia operacija surengta sovietų okupuotoje Lenkijos dalyje. Tuomet vien Vilniaus krašte per dešimt dienų nuo spalio 18-osios buvo suimti 383 žmonės. Dauguma iš jų atsidūrė Baltarusijos kalėjimuose. Tiesa, tarp praktikos okupuotoje Lenkijos dalyje ir metodų, kuriais planuota veikti Lietuvoje, buvo vienas esminis skirtumas. Vilniaus krašte žmones be ceremonijų suiminėjo NKVD, o formaliai nepriklausomoje Lietuvoje tai turėjo būti daroma vietos jėgos struktūrų rankomis, be abejo, akylai stebint sovietinio saugumo instruktoriams.

 

Savaime suprantama, vykdyti operaciją patikėta tik VSD įdarbintiems idėjiniams komunistams: be paties A. Sniečkaus, į jos organizavimo grupę buvo įtraukti tokie buvę pogrindžio veikėjai kaip Icikas Demba, Alfonsas Gailevičius, Judita Komodaitė, Eusiejus Razauskas, Aleksandras Slavinas, Danielius Todesas ir kiti. Kiekvienam iš čia paminėtų asmenų vykdytojai turėjo numatę specifinius uždavinius. Operacijos tikslai ir jos konkrečios užduotys plane apibrėžiama taip: „Iki liepos 10 d. paruošti žinias apie visus žmones, kuriuos reikia izoliuoti. Visų areštuotinų asmenų „žiniose“ nurodyti pavardę, vardą, tėvo vardą, gimimo metus ir vietą, tautybę, išsimokslinimą, socialinę kilmę, materialinę padėtį (turtą), paskutinę darbo vietą ir užimamą tarnybą, kuriai partijai priklausė ir kokį partijos darbą dirbo, trumpas kompromituojančios medžiagos turinys ir „žinių“ gale turi būti nurodytas gyvenamosios vietos patikrintas adresas. Jei gyvena (arba turi) vasarnamy, tai ir vasarnamio adresas, ir namų telefono numeris.

 

Nurodytoms „žinioms“: iš Pirmo skyriaus ir Kauno apygardos operatyvinių darbininkų sąstato sudaryti penkias grupes po 1-4 žm. Darbą tarp jų paskirstyti tokiu būdu: pirma grupė – 4 žmonės sudaro „žinias“ tautininkų vadovaujančiam sąstatui – grupės vyresnysis – Krastinas. Antra grupė – 2 žmonės sudaro „žinias“ voldemarininkų vadovaujančiam sąstatui. Grupės vyresnysis – Dembo. Trečia grupė – 1 žmogus – Finkelšteinas. Sudaro trockistų ir eserų „žinias“. Ketvirta grupė – 4 žm. – sudaro žinias krikšč.-demokratams. Grupės vyresnysis – Komodaitė. Penkta grupė – 3 žm. – sudaro „žinias“ liaudininkams ir soc-demokratams. Grupės vyresnysis – Macevičius. Atsakomybę už pristatymą laiku aukščiau nurodytų „žinių“ neša Pirmo skyriaus viršininkas Todesas. „Iš šio dokumento matyti, kokie žmonės pirmiausia atsidūrė NKVD instruktorių vadovaujamo saugumo taikiklyje.

 

Liepos 7-osios planas pradedamas vykdyti nedelsiant. Suimtinų asmenų sąrašas, matyt, netrumpas, nes iš septynių Lietuvos įkalinimo įstaigų nedelsiant paleidžiami 525 kriminaliniai nusikaltėliai. Vien Kauno kalėjime naujiems suimtiesiems parengiama 200 laisvų vietų. Tuo pat metu NKVD sustiprina Lietuvos pasienio apsaugą, o nuo liepos 11-osios, jau prasidėjus areštams, siena su Vokietija uždaroma aklinai. Visi, kurie patiki sovietų pažadais ir laiku nepasitraukia, atsiduria pelėkautuose.

 

Operacija prasideda liepos 10-ąją. Visą savaitę naujieji, daugiausia iš buvusių politinių kalinių atrinkti VSD darbuotojai, padedami ką tik įsteigtos milicijos, organizuoja areštus ir kratas. Laikantis senų NKVD tradicijų operacijos rengiamos tik naktimis. Įsiveržę į pasmerktųjų suimti namus, saugumiečiai pirmiausia padaro kratą. Tačiau rimtai ieškoti kokių nors „įkalčių“ niekas nė neketina – ši instrukcijos dalis atliekama skubotai ir formaliai. Tuomet naujojo režimo „priešams“ pranešama, kad jie areštuojami.

 

Tiesa, suimamųjų artimiesiems beveik visuomet buvo teigiama, jog po kelių dienų jie išeis į laisvę. Matyt, ir aukos, ir jų giminės tikėjo tokiais žodžiais – artėjant rinkimams į Liaudies Seimą buvo galima pamanyti, kad naujajai valdžiai neįtinkančius asmenis tiesiog norima izoliuoti, kol bus paskelbti balsavimo rezultatai. Tačiau daugumos tų žmonių daugiau niekas niekada nebematė. Vienas iš nedaugelio paleistųjų buvo žinomas to meto advokatas valstietis liaudininkas Zigmas Toliušis. Beje, pokario metais jis vis tiek neišvengė tremties ir kalėjimų. Vėliau prisiminimų knygoje „Mano kalėjimai“ advokatas taip prisiminė suėmimą: „Į butą įėjo civiliai apsirengusių žmonių būrys. Vienas jų buvo apsirengęs policininko uniformą, du kviestiniai, kiti sovietų saugumo pareigūnai. Vienas iš pastarųjų pareiškė, kad jie atėję padaryti kratos mano bute. Tačiau krata buvo paviršutiniška ir neilgai tetruko. Apžiūrinėjo knygas, bylas, stalčius, pakabintus ant sienų paveikslus. Nieko nepaėmė ir, kiek pamenu, berods, jokio protokolo nesurašė. Po to man buvo pranešta, kad esu suimtas, nepasakė, už ką ir kokiu pagrindu. Man buvo pasiūlyta eiti drauge.“

 

Daugelis suimtųjų pradžioje atsidurdavo Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto sankryžoje esančioje kriminalinės policijos areštinėje, o po poros dienų – Kauno kalėjime. Su aukštais nepriklausomos Lietuvos pareigūnais – Vyriausybės nariais ir svarbių žinybų vadovais – elgtasi šiek tiek kitaip. Daugelis jų buvo skubiai išvežti į Rusijos kalėjimus. Pirmiausia ten pateko tie Lietuvos pareigūnai, kurių turimą informaciją NKVD planavo panaudoti savo tikslams: tai ir buvę saugumo, ir kriminalinės policijos, ir Vyriausybės aparato darbuotojai, ir, žinoma, aukščiausi šalies vadovai.

 

Liepos 16 dieną Mečislovas Gedvilas išsiuntė prezidento pareigas einančiam J. Paleckiui tokio turinio raštą: „Valstybės saugumo sumetimais laikau, kad buvusį Lietuvos Respublikos ministerį pirmininką A. Merkį ir užsienio reikalų ministerį Urbšį kartu su jų šeimomis reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos, kaipo pavojingus Lietuvos valstybei, ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti. Prašau tamstos, pone prezidente, sutikimo.“ Šiam stalininės Sovietų Sąjungos statytinio teikimui „prezidentas“ J.Paleckis pritarė nė nedvejodamas, nors dar galiojo Lietuvos, o ne Sovietų Sąjungos Konstitucija ir įstatymai.

 

Šioje vietoje reikėtų pažymėti, kad tai buvo kaina, kurią ministras pirmininkas Antanas Merkys sumokėjo už minkštakūnišką sprendimą, – pažeidžiant galiojusią Konstituciją laikinuoju prezidentu skirti ne savo pavaduotoją Kazį Bizauską, o V. Dekanozovo nurodytą J. Paleckį. Užbėgdami įvykiams už akių paminėsime, kad premjeras, nors 1940-ųjų birželį įvykdė visus okupantų reikalavimus, už „aktyvų prisidėjimą prie tarptautinės buržuazijos pastangų nuversti Sovietų valdžią“, vėliau buvo nuteistas 25 metams nelaisvės liūdnai pagarsėjusiame Vladimiro kalėjime.

 

Su „prezidento“ J. Paleckio, sutrypusio 1938 metų Konstitucijos priesaiką, sankcija į Maskvos Lubiankos kalėjimą išvežti ir kiti buvę aukšti pareigūnai – vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, VSD direktorius Augustinas Povilaitis. Tomis dienomis taip pat suimti buvęs švietimo ministras Leonas Bistras, kariuomenės Generalinio štabo pulkininkas Konstantinas Dulksnys, Tautininkų sąjungos vadovas Domantas Cesevičius, buvęs žemės ūkio ministras Jonas Aleksa, ministro pirmininko pavaduotojas K. Bizauskas ir daugelis kitų.

 

Kaip jau minėjome, su ypač svarbiais suimtaisiais buvo elgiamasi ypatingai, laikantis didžiausio slaptumo. Tiek Juozas Urbšys, tiek A. Merkys į Kauno geležinkelio stotį nuvežti prabangiais lengvaisiais automobiliais, nelyginant garbingi svečiai. Nors išvežimo operacija buvo vykdoma vidury baltos dienos, enkavėdistai ir jų parankiniai padarė viską, kad buvusių aukštų Lietuvos pareigūnų dingimas liktų niekieno nepastebėtas. Prabangūs juodi amerikietiški automobiliai vienas po kito sustojo prie keleivinio vagono, stovinčio nuošalyje, ant atsarginių bėgių. Į jį civiliais drabužiais vilkintys vyrai susodino J. Urbšį, A. Merkį ir kitus buvusius aukštus Lietuvos pareigūnus su šeimomis. Pabendrauti, persimesti vienu kitu žodžiu ar bent pasisveikinti buvę valdžios vyrai neturėjo nė menkiausios galimybės. Prabėgus daugeliui dešimtmečių J. Urbšys prisiminė tik akies krašteliu pro užuolaida užtrauktą langą matęs į vagoną vedamą A. Merkį.

 

Po geros valandos garvežys nutempė vagoną į stotį. Čia jis buvo prikabintas prie sąstato. Perone šurmuliuojanti keleivių minia nė nenujautė, kokius keleivius slepia aklinai uždangstyti šio niekuo neišsiskiriančio vagono langai. Užuolaidos atitrauktos tik sąstatui išpūškavus iš Kauno tunelio, kai jau nebebuvo ko nuogąstauti, kad neteisėtai iš Lietuvos išvežamus jos vadovus atpažins pašaliečio žvilgsnis. Nusikalstama misija įvykdyta.

 

 

Visų be teismo įkalintų aukštų Lietuvos pareigūnų laukė panašus likimas. J. Urbšys – vienas iš nedaugelio, kuriam bus lemta sugrįžti į Tėvynę. Tačiau iki tol jis trylika metų praleis Maskvos, Saratovo, Tambovo, Vladimiro ir kituose kalėjimuose, iš kurių 11 metų prabėgs vienutėje. Ir 25 metų įkalinimas „už aktyvų dalyvavimą tarptautinės buržuazijos pastangose nuversti Sovietų valdžią“, kurios Lietuvoje tuomet dar nebuvo.

 

Panašūs kaltinimai ir standartinis ketvirtis šimtmečio nelaisvės skirti ir daugeliui kitų Vyriausybės narių. Tarkime, švietimo ministras Leonas Bistras apkaltintas tuo, jog būdamas valdžioje triuškino LKP ir darbininkų judėjimą bei kovojo prieš Sovietų Sąjungą. Vienu iš svarbiausių įkalčių tapo faktas, kad Lietuvoje, L. Bistrui būnant Vyriausybės nariu, buvo oficialiai uždrausta LKP veikla. To visiškai pakako kaltinamajai išvadai. Joje sakoma, kad L. Bistras „nuo 1921 metų buvo vienas iš kontrrevoliucinės LKDP lyderių, o nuo 1922 metų – kontrrevoliucinės vyriausybės ministras“, be to, kaip ministrų kabineto narys „priėmė įstatymus, tiesiogiai nukreiptus prie LKP ir revoliucinį judėjimą“.

 

Pirmųjų masinių suėmimų svarbą liudija tai, kad ją stebi ir kontroliuoja ne tik sovietinio NKVD vadovas L. Berija, bet ir pats Kremliaus šeimininkas Josifas Stalinas. Jiems NKVD rezidentūra iš Kauno praneša, jog liepos 10-17 dienomis Lietuvoje suimti 504 asmenys, tarp kurių – „158 tautininkų partijos nariai, 31 Voldemaro šalininkas, 7 krikščionys demokratai, 8 šauliai, 4 liaudininkai, 148 lenkų karininkai ir asmenys, dalyvavę lenkų kontrrevoliucinėse organizacijose, 12 baltagvardiečių, 17 politinės policijos agentų, 14 trockininkų, 7 užsienio žvalgybos agentai ir 73 kiti kontrrevoliuciniai elementai“. Pastaruoju terminu apibūdinti tiesiog miesto ir kaimo inteligentai, visuomeninių organizacijų veikėjai, žurnalistai, redaktoriai ir kiti aktyvesni bei labiau pastebimi piliečiai.

 

Ar ataskaitose minimi skaičiai atitinka tikrovę – sunku pasakyti. Skirtingi šaltiniai nurodo įvairius duomenis. Tačiau, atsižvelgiant ir į neplaninius areštus, 1940 metų liepą suimtų žmonių galėjo būti net keturis kartus daugiau, nei nurodoma A. Sniečkaus ir jo žinybos ataskaitose. Bet kuriuo atveju iki 1940 metų rugsėjo suimtųjų skaičius tikrai viršijo tūkstantį. Verta pabrėžti, jog šių žmonių kaltės neįžvelgė net komunistų perimtas Lietuvos saugumas. „Iki šiol neturime žinių, kad būtų kuriama kokia nors dešiniųjų organizacija, kuri ryžtųsi kovoti su dabartine vyriausybe“, – pažymima dar liepos 13 dieną į Maskvą išsiųstame A. Sniečkaus pranešime.

 

Šiaip ar taip, okupantų ir jų parankinių planas buvo įvykdytas. Lietuvai primestas Liaudies Seimas vienbalsiai priėmė nutarimą paskelbti Lietuvą sovietine respublika, o rugpjūčio 3-iąją buvusi nepriklausoma valstybė oficialiai tapo komunistinės imperijos dalimi. Savo juodą darbą atlikęs VSD buvo likviduotas, o jo funkcijas perėmęs NKVD pradėjo ruošti dirvą pirmiems masiniams Lietuvos gyventojų trėmimams. Tačiau tai – jau kitos istorijos tema.

 

 

Nuotraukoje: „Prezidentas“ J. Paleckis, kuris sankcionavo pirmuosius trėmimus dar galiojant Lietuvos Konstitucijai ir įstatymams