1938–1940 metų istoriniai įvykiai ir jų pasekmės Lietuvai

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2010 metais sukanka 70 metų, kai Lietuva, Latvija ir Estija buvo okupuotos TSRS. Istorikas Gediminas Rudis labai taikliai pastebėjo, jog ,,žlunga iki šiol puoselėtas, akylai sergėtas mitas apie socialistinę revoliuciją Lietuvoje 1940 metais ir savanorišką Lietuvos įstojimą į TSRS. Ilgai mus įtikinėjo, jog TSRS VISADA BUVO mažų tautų gynėja. Sprogo ir šis muilo burbulas.“ (1)
 
Nors trumpai žvilgtelėkime į kai kuriuos 1938–1939 metų įvykius. 1938 m. sausio pradžioje Kretingoje S. Lozoraitis, V. Mironas ir M. Biržiška vedė derybas su Lenkijos atstovais grafu S. Tiškevičiumi ir kitais, dėl abiejų šalių diplomatinių santykių atnaujinimo, o jau 1938 m. kovo 11 d. Lenkija išprovokavo ginkluotą incidentą prie Lietuvos-Lenkijos sienos.
 
Šis klausimas buvo svarstomas net dviejuose Lietuvos Respublikos Seimo posėdžiuose. 1938 m. kovo 17 d. seimo nariai: Dailidė, Barkauskas, Aleksa, Adamkevičius, Viliušis ir kiti, turėdami galvoje nepaprastai aštrią prieš Lietuvą nukreiptą spaudos, radijo, susirinkimų bangą Lenkijoje, sukeltą ryšium su incidentu, kuris kovo 11 dieną įvyko ties administracine linija bei per kurį buvo sužeistas ir vėliau mirė vienas lenkų kareivis, žemiau pasirašę tautos atstovai turi garbę paklausti pono Vidaus reikalų ministro, ar jam žinomos visos incidento aplinkybės.
 
Ministras J. Čaplikas išdėstė tos dienos įvykius. Kovo 11 d. 4 val. 50 min. policininkas Justas Lukoševičius, eidamas per Trasnykų kaimą, Alytaus apskr., Merkinės vals. į sargybos vietą, išgirdo pirma du šūvius, vėliau tris, vėliau dar tris šūvius. Apie įvykius buvo pranešta sargybos viršininkui Vaitkui, kuris įsakė J. Lukoševičiui ištirti šaudymo priežastį. Paaiškėjo, kad per susišaudymą buvo sužeistas lenkų kareivis Serafinas. Lenkų kareiviai klausė Serafiną, kodėl jis perėjo administracijos liniją, ir šaukė Serafiną atgal, bet šis atsakė esąs sužeistas. Iš Alytaus atvykęs gydytojas Sukarevičius apžiūrėjo sužeistąjį ir perrišo. Žaizda buvo mirtina. Sužeistasis mirė 8 val. Lenkų 23 bataliono vadui pul. leit. Zabinskiui buvo pasiūlyta dalyvauti kvotos vedime ir taip pat daromam skrodime, bet jis atsisakė. Su Zabiskiu buvo susitarta susitikti ant Varėnos tilto kovo mėn. 13 d. 14 val., kad būtų galima išsiaiškinti visas įvykio aplinkybes, bet jis neatvyko. Lenkų laikymasis, kalbėjo baigdamas J. Čaplikas, šiuo atveju mažai suprantamas, nes mūsų policininkas turėjo teisę šauti, kai buvo į jį šauta. Kareivio sužeidimas įvyko mūsų pusėje 17 metrų nuo administracijos linijos. Teismo tardymas parodė, jog mūsų valdžios organams negalima prikišti jokios kaltės. Jie elgėsi teisėtai tiek mūsų įstatymų, tiek tarptautinės teisės atžvilgiu (Seimo stenogramos, 1938 m., ketvirtoji paprastoji sesija, 73-sis posėdis). Tų pačių metų kovo mėn. 17 d. per savo pasiuntinį Estijoje Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą reikalaudama per 48 valandas be jokių sąlygų užmegzti diplomatinius santykius. TSRS užsienio reikalų liaudies komisaras M. Litvinovas pareiškė Lenkijos ambasadoriui, jog TSRS suinteresuota, kad būtų išsaugota visiška Lietuvos valstybės nepriklausomybė, kad TSRS negalės likti abejinga įvykiams Lietuvos-Lenkijos pasienyje. Kovo 18 d. TSRS dar kartą perspėjo Lenkiją ir davė suprasti, kad tuo atveju, jeigu Lenkija vis dėlto užpuls Lietuvą, TSRS suteiks jai pagalbą (2).
 
1938 m. kovo 19 dieną Lietuvos vyriausybė priėmė Lenkijos ultimatumą. Buvo užmegzti diplomatiniai santykiai, kurių nebuvo nuo 1920 metų. Masinė organizacija – Vilniui vaduoti sąjunga buvo likviduota. Lietuviai jautė didelį pažeminimą. Kovo 20 dieną tuometinis žurnalistas J. Paleckis Kauno operos teatro spektaklio metu kreipėsi į publiką ir iškėlė reikalavimus, kad Vyriausybė atsistatydintų. ,,Mes visom jėgom, visa siela, visomis išgalėmis priešinsimės bet kokiems tolesniems žygiams prieš lietuvių tautos garbę ir prieš unijos pastangas“ (3).
 
Tautai ir vyriausybei! Su tokiu šūkiu kreipėsi Lietuvos Respublikos buvęs prezidentas dr. K. Grinius, buvęs prezidentas A. Stulginskis, buvęs ministras pirmininkas A. Tumėnas, buvęs ministras pirmininkas M. Šleževičius, buvęs ministras L. Bistras, Karvelis, Krupavičius, buvęs 1918-1919 metų Teisingumo ir Vidaus reikalų ministras P. Leonas, pasirašęs Nepriklausomybės aktą ir buvęs 3-ojo Seimo vicepirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto prorektorius A. Purėnas. Jų pareiškime nurodoma: ,,Visa tauta skausmingai išgyvena jai šiomis dienomis padarytą didį pažeminimą, mes, kaip savo krašto piliečiai, laikome savo pareiga pasakyti tautai ir vyriausybei, kad situacija, kurioje šiandien yra mūsų kraštas, yra išimtinai pavojinga…. Prievarta pažeminta vyriausybė negali atstovauti Lietuvą ir ginti jos reikalus… Norint sustiprinti tautos pajėgumą, sukurti tikrą tautos vienybę, kaip to griežtai reikalauja dabartinis momentas, reikia: kad vyriausybė nedelsdama atsistatydintų; kad būtų sudaryta nauja, tautos pasitikėjimą turinti , visų valstybiškai nusistačiusių grupių koalicijos pagrindais vyriausybė; kad naujoji vyriausybė neatidėliojant ruoštų kraštą tokiai naujai demokratinei valdymo tvarkai, kuri atitikdama tautos dvasią ir per dvidešimt metų jos įgytus patyrimus, garantuotų mūsų kraštui ramybę, pastovumą, gyvą, laisvą, mūsų tautos vystymąsi jos politiniame, kultūriniame ir ekonominiame gyvenime“ (4).
 
1939 m. kovo 20 d. J. Urbšys pas Ribentropą nuvyksta kartu su K. Škirpa. Tačiau K. Škirpa į kabinetą nebuvo įleistas. Ribentropas, įleidęs Urbšį, be jokių ceremonijų užrakina kabineto duris ir įsideda raktą į kišenę. J. Urbšiui pareiškiamas Hitlerio sprendimas, ir jis supažindinamas su ultimatumo turiniu. Vienintelė išeitis Lietuvai – nedelsiant atiduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai (5). Padėtis Klaipėdoje darėsi grėsminga. Hitlerininkai pasijutę esą padėties šeimininkai visiškai įsisiautėjo. Susidarė iš užsienio diriguojama nacistinio ginkluoto sukilimo situacija, kurios tikslas buvo duoti Hitleriui dingstį kariniam įsikišimui į Lietuvos reikalus. Grupė Vokietijos karo laivų su Hitleriu plaukė Klaipėdos link. Lietuva apie susidariusią padėtį informuoja Klaipėdos konvencijos signatares Angliją ir Prancūziją nurodydama, kad nuo jų pozicijos priklausys Lietuvos atsakymas į Vokietijos ultimatumą: jį priimti ar priešintis. Kai Lietuvos vyriausybė užsiminė apie pasipriešinimą Vokietijai, Anglijos pasiuntinys ,,atvirai supyko“, o Lenkijos pasiuntinys perspėjo, kad ,,tokiu atveju Lenkija ir piršto nepajudins“.
 
1939 m. kovo 22 d. pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Vokietijos sutartis dėl Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai. Lietuvos Respublikos Prezidentas ir Vokietijos reicho kancleris nusprendė paskirti įgaliotiniais: Lietuvos užsienio reikalų ministrą J. Urbšį ir pasiuntinį Berlyne K. Škirpą, o Vokietijos reicho kancleris-Reicho užsienio reikalų ministrą J. Ribentropą.
 
1939 m. kovo 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas išklausė J.Urbšio pranešimą dėl Klaipėdos krašto, nurodydamas, jog vyriausybė prašo Seimą duoti sutikimą pasirašytos sutarties ratifikavimui. Pasiūlymas vienbalsiai buvo priimtas.
 
Maskva gerai žinojo, kad Berlynas liguistai reaguoja į visa, kas susieta su Lietuva, nes Hitleris žiūrėjo į ją, kaip į būsimą tramplyną šuoliui į Rytus. 1939 m. pavasarį ir vasarą Hitleris akylai stebėjo TSRS, Anglijos ir Prancūzijos derybas. Jis gerai suprato, kad, jei tos derybos baigsis sėkmingai, ir susidarytų bendras frontas prieš Vokietiją, jos agresijos planas gali žlugti. Priėmęs sprendimą pulti Lenkiją, Hitleris gerai suprato, kad Lenkijoje jo interesai susidurs su TSRS interesais. TSRS negalėjo likti abejinga savo buvusių teritorijų-Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos, Lenkijos, atplėštų 1920 m. – likimui.
 
Užsienio šalių vyriausybių lūkesčiai Tarybų Sąjungos, Anglijos ir Prancūzijos derybų metu 1939 m. vasarą buvo pagrįsti ,,suvilioti rusus, pažadėjus sąjungą, ir tuo sukliudyti priimti Berlyno pasiūlymus dėl nepuolimo pakto, atimti iš TSRS galimybę geriau pasiruošti neišvengiamam hitlerinės Vokietijos puolimui prieš tarybų Sąjungą. Tuomet sutriuškinę Lenkiją, aneksavę Lietuvą, Latviją ir Estiją, pultų toliau į Rytus“ (5). Nemažą vaidmenį čia suvaidino nelengvas ginkluotas Chlohingolo 1939 m. liepa-rugpjūtis, iškėlę Tarybų Sąjungai realią karo grėsmę dviem frontais.
 
Kaip rodo diplomatiniai dokumentai ir tolesnė įvykių eiga, prie Molotovo-Ribentropo sutarties buvo pridėtas papildomas slaptas protokolas. Jo esmė ta, kad Tarybų Sąjunga ir Vokietija pasidalijo interesų sferas Lenkijoje ir Pabaltijyje. Į Tarybų Sąjungos interesų sferą įėjo Suomija, Estija, Latvija ir Lenkijos valstybės rytų teritorijos – Vakarų Ukraina, Vakarų Baltarusija, o Lietuva pateko į Vokietijos interesų sferą.
 
1939 m. rugsėjo 1 d. ,,Lietuvos aidas“ pranešė, kad ginkluotosios Vokietijos jėgos pradėjo karo veiksmus prieš Lenkiją. Jau rugsėjo 2 dieną prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas brigados generolas J. Černius paskelbė vyriausybės aktą ,,Dėl Lietuvos neutralumo“ kilus Antram pasauliniam karui. Toliau įvykiai rutuliojosi labai greitai. ,,Rytinis Lietuvos aidas“ rugsėjo 18 d. paskelbė, kad rugsėjo 17 d. TSRS liaudies komisarų tarybos pirmininkas per radiją paskelbė pranešimą dėl Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos išlaisvinimo iš ponų lenkų priespaudos.
 
Kalboje nurodoma, jog Varšuva, kaip Lenkijos valstybės sostinė, daugiau nebeegzistuoja. Lenkijos valstybė ir jos vyriausybė faktiškai nustojo egzistavusios. Todėl Tarybų Sąjunga laiko savo pareiga ištiesti pagalbos ranką savo broliams ukrainiečiams ir baltarusiams, gyvenantiems Lenkijoje. Dėl to šį rytą TSRS vyriausybė Lenkijos ambasadoriui įteikė notą, kurioje pareiškė, kad davė instrukcijas Vyriausiajai Raudonosios Armijos vadovybei įsakyti kariuomenei pereiti sieną ir paimti į savo globą Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos gyventojų gyvybę ir turtą.
 
Jau nuo rugsėjo 19 dienos Raudonosios Armijos Baltarusių fronto kariuomenės įsakymu išlaisvinta iš Lenkijos Vakarų Baltarusiją, o Vilniaus krašte formuoja užimtuose miestuose valdžios organus.
 
1939 m. rugsėjo 27 d. A. Smetona ir J. Černius paskelbė Lietuvos vyriausybės Vilniaus miestui ir kraštui įgaliotinio įstatymą, kuriame nurodoma, kad ,,Vyriausybės įstaigų viršininkai Vilniaus mieste ir srityje pristatomi skirti ir skiriami ar pristatomi atleisti ir atleidžiami, susitarus su vyriausybės įgaliotiniu“ (6).
 
Nuo 1939 m. rugsėjo 28 d. TSRS jau galėjo elgtis su Lietuva taip, kaip norėjo, nė kiek nerizikuodama sukomplikuoti santykių su Vokietija.
 
1939 m. spalio 3 d. į Maskvą derybų neatvyko Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys. Tą pačią dieną jį ir L. Natkevičių priėmė J. Stalinas bei V. Molotovas. Be jokių užuolankų buvo atskleista TSRS ir Vokietijos sutarčių slaptųjų protokolų paslaptis – jų turinys klojamas ant stalo Lietuvos žemėlapis, kuriame riebia linija pabrėžta TSRS ir Vokietijos įtakos sferų riba. Didžioji Lietuvos dalis atiteko TSRS įtakos sferai ir tik siauras jos pasienio ruožas – Vokietijai (1940 m. sausio 10 d. J. Stalinas šį žemės ruožą išpirko iš Vokietijos). Lietuvai siūloma pasirašyti dvi sutartis: vieną – Vilniaus grąžinimo Lietuvai, kitą – savitarpio pagalbos. Tačiau J. Urbšys pareiškė, kad jis turi įgaliojimus tartis tik dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai, dėl savitarpio pagalbos sutarties jis turi gauti įgaliojimus iš savo vyriausybės.
 
Pirmiausiai buvo pasirūpinta įkurdinti visose trijose Pabaltijo valstybėse karines bazes. Tuo tikslu TSRS sudarė savitarpio pagalbos sutartį su Estija, Latvija ir Lietuva. Spalio 10 d. Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos ir TSRS sutartis dėl Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai bei Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutartis. Kremliuje buvo surengtas priėmimas Lietuvos delegacijai, pasirašiusiai ,,Savitarpio pagalbos“ sutartį. Ir tuo pačiu metu buvo rašomos NKVD ir NKGB instrukcijos ,,Dėl prieš sovietinio elemento likvidavimą“ Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.
 
Po ilgų ir sunkių derybų Lietuvos vyriausybė sutiko iš esmės su visais Kremliaus vadovų diktuojamais straipsniais. Toliau J.Stalinas įvykių Pabaltijo valstybėse neforsavo, nes daug rūpesčių sukėlė netikėtai užtrukęs karas su Suomija, o svarbiausia – rūpėjo surežisuoti ,,savanorišką“ šių valstybių įstojimą į TSRS. Kremliaus vadovai net grubiausiai agresijai stengdavosi suteikti kilnios misijos pobūdį.
 
Lietuvos – TSRS santykiai susikomplikavo staiga. 1940 m. gegužės 25 d. V. Molotovas įteikė Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje L. Natkevičiui notą. Lietuvos vyriausybė buvo kaltinama raudonarmiečių grobiu. Po to įvykiai įgavo dar greitesnį posūkį. Lietuvos vyriausybės pastangos sureguliuoti santykius nedavė jokių rezultatų. Netrukus paaiškėjo, kad tie tariami raudonarmiečių grobimai tėra grynas nesusipratimas, jeigu nesąmoninga provokacija. TSRS vyriausybė ne tik griežtai atsisakė dalyvauti konflikto tyrimo darbe, bet diena iš dienos didino įtampą, sukurdama vis daugiau konfliktų (7). Labai iškalbingas buvo V. Krėvės pasikalbėjimas su V. Molotovu. Pokalbis užtruko 5 valandas… ,,Išdėsčiau jam susidariusią padėtį, – sakė V. Krėvė, – ryšium su TSRS atstovybės Kaune ir Raudonosios armijos karinės vadovybės kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus, nuolatinius grasinimus, valdiško aparato terorizavimą… Būtinas reikalas sustabdyti TSRS atstovybės kišimąsi į vidaus reikalus…apsaugoti Lietuvos vyriausybę nuo nuolatinių grasinimų“. V.Molotovas klausėsi, o po to pasakė: ,,Šiandien turiu pasakyti atvirai tai, kas rytoj bus visiems aišku. Jeigu dar rusų carai, pradedant Jonu Baisiuoju siekė prasiveržti prie Baltijos jūros, tai ne dėl savo asmeninių užgaidų, bet todėl, kad to reikalavo valstybės ir tautos išsivystymo eiga. Būtų nedovanotina, jei Tarybų Sąjungos vyriausybė dabar nepasinaudotų proga, kuri gali kitą kartą nepasitaikyti. TSRS vadovybė nutarė įjungti Baltijos valstybes į tarybinių respublikų šeimą, savaime suprantama, kaip atskiras respublikas (8).
 
1940 m. gegužės 30 d. ,,Rytinis Lietuvos aidas“ pranešė, kad ,,TSAS“ gegužės 29 d. vėlai vakare atsiuntė tokią telegramą: ,,TSRS užsienio reikalų liaudies komisariatas skelbia tokį komunikatą : paskutiniu metu įvyko tam tikras skaičius įvykių, kai dingdavo Tarybų Sąjungos įgulų kariai… tie dingimai buvo organizuojami kai kurių asmenų, esančių Lietuvos vyriausybės organų globoje. Tokiu būdu Šmovgovecas, Raudonosios armijos kareivis, tankų brigados šoferis šių metų gegužės 18 d. dingo iš savo vieneto ir sugrįžo gegužės 26 d…tos pačios tankų brigados šoferis Pisarevas dingo gegužės 24 d. ir sugrįžo gegužės 27 d.“
 
1940 m. birželio 13 d. ,,Lietuvos rytinis aidas“ pranešė apie Vidaus reikalų ministro K. Skučio atsistatydinimą. Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona atsistatydinimą priėmė ir Vidaus reikalų ministro pareigas laikinai eiti pavedė ministrui pirmininkui Antanui Merkiui.
 
1940 m. birželio 14 dieną įteikta TSRS nota Lietuvos vyriausybei ,,Dėl naujos vyriausybės sudarymo ir papildomų kariuomenės dalinių įvedimo“. Kaip turėtume vertinti TSRS vyriausybės birželio 14 d. ultimatumą?. Visų pirma, tai buvo agresijos aktas, TSRS sulaužė visas TSRS vyriausybės su Lietuvos sudarytas sutartis, Lietuvos suverenumą garantuotą ir Tarybų Sąjungos 1920 m. Taikos sutartimi, taip pat vėlesnėmis sutartimis, Stalinas pažeidė sutartį savo sandėriais su Hitleriu…
 
Tikslinga pažymėti, jog notoje pareikalauta: kad Vidaus reikalų ministras K.Skučas ir Saugumo departamento viršininkas Povilaitis būtų atiduoti teismui; kad tučtuojau būtų Lietuvoje sudaryta vyriausybė, sugebanti ir norinti užtikrinti Tarybų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutarties padorų vykdymą ir ryžtingai nuslopinti sutarties priešus: kad tučtuojau būtų patikrintas laisvas įėjimas į Lietuvos teritoriją Tarybų Sąjungos kariuomenės dalinių, kurie bus įkurdinti pačiuose svarbiausiuose Lietuvos centruose ir bus pakankamai gausūs… TSRS vyriausybė atsakymo laukia iki birželio 15 d. 10 valandos ryto. (9) Gavusi žinią apie šį ultimatumą, Lietuvos vyriausybė susirinko į posėdį, kuriam pirmininkavo A. Smetona. Buvo nutarta visus reikalavimus priimti, Merkio vyriausybės atsistatydinimą. Naują vyriausybę sudaryti Smetona pavedė Raštikiui. Tačiau Molotovas pareiškė, kad Raštikis TSRS vyriausybės netenkina ir kad dėl premjero ir kitų vyriausybės narių reikia tartis su TSRS vyriausybe.
 
1940 m. birželio 15 d. paskelbtas kariuomenės vado gen. Vitkausko įsakymas ,,Dėl papildomų TSRS kariuomenės dalinių sutikimo“. Jame nurodoma: ,,Įsakau žygiuojančiai sovietinei kariuomenei taikyti visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles, kaip jos buvo taikomos anksčiau įvestai kariuomenei…, organizuoti šios kariuomenės vorų sutikimą, pasiunčiant pasitikti ir pristatyti dalių vadus, o svarbiausiose kryptyse išvyksta ir pasitinka patys divizijų vadai… Imtis visų galimų priemonių, kad Sovietų Sąjungos kariuomenė būtų apsaugota nuo bet kurių išsišokimų… Karininkai palydovai, kur reikia, turi pavartoti visą savo autoritetą… per daug nesivaržant dėl atsakomybės“ (10). Betrūko gal tik, kad su gėlėmis ir orkestru būtume sutikę! Manau, kad šiam įsakymui komentarai nereikalingi. Ne tik, kad nesipriešinome, bet labai iškilmingai sutikome Lietuvos okupantus.
 
Teigiama, kad TSRS negalima vadinti agresore, nes Lietuvos vyriausybė pati įsileido papildomus Raudonosios armijos dalinius. Žinoma, kad tai tiesa, tačiau tie nauji daliniai įžengė į Lietuvą jau kitaip, negu 1939 m. rudenį. Svarbiausia, kad šie daliniai buvo įvesti ne savitarpio pagalbos sutarties garantijoms sustiprinti. Viename iš šios sutarties straipsnių buvo skelbiama, kad ,,Šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti susitariančiųjų šalių suverenių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir apskritai nesikišimo, į vidaus reikalus (autoriaus paryškinta) (11). Taigi visiškai teisus J. Urbšys, teigdamas savo atsiminimų knygoje, jog masinis visos Lietuvos teritorijos užėmimas 1940 metų birželio mėnesio 15-tąją ir kitomis dienomis anaiptol nebuvo kalbamosios sutarties numatytas ir suplanuotas. Jis buvo diametraliai priešingas tos sutarties raidai ir dvasiai, tiesiog jos sulaužymas. TSRS vyriausybės nenaudai liudija ir kiti faktai. V. Molotovas, įteikęs J. Urbšiui ultimatumą, pagrasinimo, jog nepaisant to, koks bus atsakymas, Raudonoji armija vis vien žengs į Lietuvą. Tai nebuvo tušti žodžiai. Netrukus ,,Nepobedimaja“ pradėjo provokacijas Lietuvos pasienyje. Tą pačią naktį, t. y. birželio 14 į 15-ąją 3.40 val. Raudonosios armijos dalinys iš šautuvų ir kulkosvaidžių apšaudė Lietuvos pasienio sargybos būstą Ūtoje. Kiek vėliau raudonarmiečiai perėjo sieną, metė į būstą granatą. Įsiveržę vidun, išsivedė pasienio policininką ir mirtinai peršovė. Po to raudonarmiečiai pasitraukė savo pusėn. Birželio 15 d. 9 val. ties Milvydų kaimu, netoli Eišiškių, Lietuvos pusėn įsiveržę raudonarmiečiai pagrobė pasienio policininką Joną Aleknavičių. Apie 50 raudonarmiečių būrys sugulė Lietuvos teritorijoje, maždaug 150 metrų nuo sienos. Neabejotina, kad Lietuvos vyriausybei atmetus ultimatumą V. Molotovas būtų įrodinėjęs, jog tai Lietuvos kariuomenė puolusi TSRS“ (12).
 
Kodėl Maskva taip skubino visus procesus? Tikslinga priminti, kad 1940 m. birželio 14 d. hitlerinė Vokietija užėmė Paryžių, todėl Stalinas nebenorėjo ilgiau laukti – (o jeigu Vokietija pasisuks į rytus?) ir nusprendė įsitvirtinti kariškai strategiškai svarbiame Pabaltijo regione, kuris priklausė ,,teisėtai“ pagal pasidalijimą įtakos sferomis su Vokietija. Lietuva vienintelė iš trijų Pabaltijo respublikų turėjo sausumos sieną su Vokietija ir jos kariuomenė, valstybinis aparatas galėjo ištrūkti anapus, todėl visa birželio akcija prasidėjo nuo mūsų.
 
Specialiuoju įgaliotiniu Lietuvai, kaip žinoma, buvo paskirtas V. Dekanozovas, kuris atvykęs į Kauną ėmėsi organizuoti rinkimus. Buvo prieita vieningos nuomonės, kad tokie rinkimai galėtų vykti po mėnesio. Dekanozovas, kaip prisimena J. Grigalavičius, pašoko iš vietos ir valingu griežtu tonu kaip kirviu nukirto: ,,Rinkimai į Liaudies Seimą turi įvykti per 10 dienų!“. Po to buvo bandoma įrodinėti, jog per tokį trumpą laiką negalima pasiruošti rinkimams: biuletenių ir autobiografijų, įvairių blankų spausdinimas užims daug laiko. Dekanozovas dar labiau suirzo ir atsistojęs trenkė kumščiu į stalą, kartojo: ,,Per 10 dienų ir ne vėliau!“. Taigi jau 1940 metų liepos 1 d. dienotvarkėje ,,Demokratiniai“ rinkimai. Į TSRS atstovybės patalpas rinkosi posėdžiui LKP (b) CK nariai ir aktyvas Seimo rinkimų klausimu. Seimo data buvo paskirta liepos 14-toji, o pirmoji ir lemtinga Lietuvai diena-sesija liepos 21-ąją. Po tokio paruošiamojo Maskvos dirigentų darbo, prasidėjo stachanoviška veikla, kuri davė labai ,,gražius“ veiklos rezultatus. Visų pirma dėl mažo rinkėjų skaičiaus rinkimus reikėjo pratęsti ir liepos 15 d. Labai įdomūs ir balsavusiųjų skaičiai. Antai Alytaus apskrityje, Alovės valsčiuje buvo 5 310 rinkėjų, o balsavo 3 153 (nebalsavo 2 157), Birštone buvo 2 646 rinkėjai, o balsavo 3 293. Eišiškių valsčiuje buvo 10 000 rinkėjų, o balsavo 5 572, reiškia nebalsavo net 4 428, Trakų valsčiuje buvo 8 000 rinkėjų, o balsavo 9 723. Dar gražiau atrodo Vievio valsčiaus balsavimo suvestinė. Joje nurodyta, kad buvo 450 rinkėjų, o balsavo 7 129 rinkėjai. Reiškia net 6 679 atvykėliai iš kitur. Žiežmarių valsčiuje buvo užregistruota 650 rinkėjų, o balsavo 9 335 rinkėjais daugiau. Beveik visose rinkimų suvestinėse daug braukymų ir taisymų (13). Tai rodė labai silpną rinkėjų aktyvumą.
 
„20 amžius“ 1940 m. liepos 15 dieną rašė: ,,Smetonos klikos liekanos kai kuriose apylinkėse mėtė ant žemės rinkimų sąrašus ir kitaip kliudė žmonėms išreikšti jų siekimus.“ Kyla klausimas, o iš kur atsirado tie papildomi rinkėjai. Atsakymas trumpas-pagelbėjo ,,Liaudies“ armijos kariai. Tai patvirtina ilgai slėpti dokumentai. Žvilgtelėkime į 1940 m. liepos 10 dienos kariuomenės įsakymą Nr. 83. Jame skelbiama: ,,Kareiviai, vadai ir politiniai vadovai liepos 14 d. visi kaip vienas kartu su savo broliais valstiečiais, darbininkais ir darbo inteligentais balsuokite už savo atstovus…“ (Lietuvos kariuomenėje ,,politrukų“ nebuvo, reiškia balsavo ir raudonarmiečiai!) Taigi rinkimų klausimas buvo sėkmingai išspręstas. Lietuva ,,vieningai“ balsavo už pasiūlytus kandidatus į Liaudies Seimą.
 
Neišpasakyta sparta ir po rinkimų. Iš visų miestų ir apskričių į LKP (b) CK plaukė rezoliucijos ir reikalavimai, kuriuos dažniausiai pasirašydavo 3-5 ,,įgalioti“ asmenys kurie prašė greičiau priimti Lietuvą į broliškų tautų šeimą.
 
Lietuvos ypatingojo archyvo fonduose aptinkame originalių detalių apie tarybų valdžios ,,kūrimą“ ir ,,atkūrimą“ Lietuvoje. A. Sniečkaus fonde viename iš dokumentų, kaip sakoma, pasakyta tiesiai šviesiai: ,,Sąjungoje su rusų tauta Lietuvos darbo žmonės 1918-1919 metais sėkmingai sukūrė tarybų valdžią, sąjungoje su rusų tauta Lietuvos darbo žmonės 1940 metais atkūrė tarybų valdžią Lietuvoje“. Tame pačiame dokumente yra dar atviriau pasakyta: ,,Tarybų sąjungos padedami, Lietuvos darbo žmonės 1940 m. nuvertė nekenčiamą buržuazijos diktatūrą“. Pagaliau Stalino trumpoje biografijoje labai aiškiai pasakyta: ,,… 1939 m. rudenį draugo Stalino iniciatyva buvo išvaduoti iš Lenkijos dvarininkų jungo mūsų vieno kraujo broliai-Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos tautos…. Vėliau į TSRS sudėtį buvo grąžintos Pabaltijo respublikos-Lietuva, Latvija ir Estija.“ (14) Kyla klausimas, kam 1940 metais reikėjo TSRS ,,prašyti“, kad Lietuvą priimtų į tą tautų šeimą, jeigu Stalinas visas tris Baltijos šalis tais pačiais metais susigrąžino ir ne bet kokias, o jau kaip tarybines respublikas.
 
1940 metų balsavimą švedų spauda taip apibūdino: ,,Spręsti apie Baltijos valstybių valią, remiantis šia tragikomedija, reikštų pasitikėti medžiaga, kuri yra klaidinga… Baltijos tautos, po rusiškos invazijos ir grasinamos kulkosvaidžiais bei revolveriais, buvo priverstos išrinkti bolševikišką parlamentą ir prisijungti prie Sovietų Sąjungos“ (15). Tame pačiame dokumente yra ir daugiau įdomių detalių, bet cituoti žodžiai labai taikliai apibūdino to meto padėtį trumpai, bet labai teisingai.
 
Šaltiniai:
 
1. Lietuvos ypatingasis archyvas – toliau LYA, F. 4628, Ap. 5, B. 28, 1.52
2. Istorija diplomatijai. M., 1945, t. 3
3. LYA, F. 3377, AP. 58, B. 269, L. 3-4
4. Ten pat, L. 6
5. J. Urbšys. Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 m., V., 1988, p. II ir LYA, F. 1771, Ap. 272, B. 147, L. 133
6. Vyriausybės žinios, 1939 m. spalio 27 d.
7. LYA, F. 4628, Ap. 5, B. 28, L. 53-54
8. Lietuvos archyvai K., 1942, 3. p. 11
9. Rytinis Lietuvos aidas, 1940 m. birželio 16 d.
10. Vyriausybės žinios, 1940 m. birželio 17 d., nr. 710
11. LYA, F. 4628, Ap. 5, B. 28, L. 56
12. Ten pat, L. 57
13. LYA, F. 1771, Ap. I, B. 110, L. 23
14. Stalino trumpa biografija. V., 1947, p. 176
15. LYA, F. 3377, Ap. 58, B. 272, L. 54
Voruta. – 2010, birž. 5, nr. 11 (701), p. 13.
Voruta. – 2010, birž. 19, nr. 12 (702), p. 13.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra