1922-aisiais Vasario 16-ąją gimęs…

Autorius: Data: 2011-09-22, 14:32 Spausdinti

Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Vytauto Didžiojo universiteto istorija

Lietuvos universitetui kitąmet sukanka 90 metų! Kaip tik Vasario 16-ąją! Kuriam universitetui? Na, žinoma, pirmiausia – VDU, Vytauto metais pelniusiam šį kunigaikštišką vardą, bet 1922-aisiais užgimusiam (išsirutuliojusiam iš porą metų veikusių Aukštųjų Kursų, tarsi privačios aukštosios mokyklos) tiesiog kaip Lietuvos universitetas – juk buvo vienintelis, vienatinis, lauktasis, svajotasis, per vargus kurtasis… Stepono Batoro universitetas buvo Vilniuje, atplėštame, bet ne, neišsižadėtame.

Šią sukaktį, regis, gali švęsti visi kauniškiai universitetai – atsišakojimai nuo Vytauto Didžiojo Universiteto, ištvėrę sovietmečio šalčius, kai pačiam VDU teko atsigauti po antrosios nepriklausomybės paskelbimo..

Bet pasekime LU gimtuves ir pirmuosius žingsnius pirmosios Lietuvos respublikos toli gražu ne lengvoje situacijoje – pavartykime 1922-ųjų metų „Lietuvą: visuomenės ir politikos dienraštį“.

Štai jau vasario 23 J. Gr. aprašo reikšmingąjį įvykį:

Universitetas atidarytas

Svarbiausia nepriklausomybės šventės dalis buvo Universiteto atidarymas. To akto laukė visi ištroškę. Ligi paskutinės dienos nebuvo žinios, ar bus jis atidarytas. Mat, Seime dabar svarstoma Universiteto statutas; dėl to kilo ten didelių kivirčų; svarstymas reikėjo atidėti ir prieš šventę statutas nepasisekė priimti. Bet paskutinę valandą vyriausybė rado išėjimą: atsiminė Lietuvos Tarybos 1918 metų gruodžio 5 d. išleistą įstatymą ir statutą ir, jais remdamos, nauja vyriausybė nutarė universitetą atidaryti vasario 16 d. (…)

Didžioji Universiteto salė jau pilna žmonių (…). Ateina Respublikos Prezidentas p. A. Stulginskis, Ministeris Pirmininkas E. Galvanauskas ir Švietimo Ministeris P. Juodakis. Pirmasai skaito vyriausybės nutarimą atidaryti Universitetą; antrasai skaito įsakymą, kuriuo rektoriumi skiriama Jon. Šimkus, o fakultų dekanais šie asmenys: teologijos fakulto pralotas J. Mačiulis, socialinio – prof. Aug. Voldemaras, matematikos ir gamtos prof. Z. Žemaitis, medicinos prof. Avižonis ir technikos prof. Juodelė; trečiasai skaito, kokie profesoriai paskirti į visus penkis fakultus. (…)

Tremtinys iš Vilniaus M. Biržiška sveikina Universitetą Mokslo draugijos vardu (…). Kan. Tumas sveikina organizuotų literatų ir publicistų vardu, o pral. Dambrauskas seniausių neorganizuotų rašytojų vardu (…)

(…) apie iškilmę sužinota tik prieš jos pradžią ir visi kalbėjo neprisiruošę. Tai pasirodė ir giedant studentų giesmę „Gaudeamus“, kuri kelis kartus nutrūko. Bet užtat kokiu sielos pakilimu skirstantis jau duryse student pagiedota Lietuvos imnas! Kiek čia gilaus jausmo buvo parodyta! Mat, lietuvių jausmai kartais gali pakilti ligi entuziazmo, reikia tik nepaprastų, netikėtų įvykių.

Kovo 24-ąją Steigiamasis Seimas galiausiai priėmė Universiteto Statutą („Lietuvoje“ paskelbtas 04.26), kurį pasirašė E. Respublikos Prezidento pareigas A. Stulginskis ir Steigiamojo Seimo pirmininkas V. Karoblis. Statute patvirtinta šešių fakultetų struktūra: Teologijos – filosofijos, Humanitarinių mokslų, Teisių, Matematikos-gamtos, Medicinos ir Technikos fakultetai. O į pavasario semestrą (jau, matyt, labai nekantrauta nelaukiant rudens!) „įsirašė studentų ir laisvųjų klausytojų (10%) virš 540 asmenų“ (04.12), daugiausia – 220 – į Medicinos fakultetą (kuriame, be bendrojo Medicinos skyriaus, buvo numatyti ir Veterinarijos, Farmacijos bei Odontologijos skyriai).

Lietuva, iš paskutiniųjų besistengianti Kaune diegti europietiškos sostinės standartus (nors iki jų net materialine, pvz. higienine, prasme – dar oi kaip toli!), suspausta teritoriškai, besivaduojanti iš visokių, na, kad ir bolševikinių, gaivalų, jau sulaukianti didžiųjų valstybių maloningų pripažinimų de jure, žinia, turi ir vidinių, psichologinėmis galimų įvardyti, problemų – ne vienas nori būti teisesnis, viršesnis už kitus… Suprantama, ir Universiteto stebuklas nėra krištolo tyrumo… Štai Vilniaus Kelmas (išradingų pseudonimų to meto spaudoje netrūksta!) balandžio 1 d. pažymi ne tik objektyvius sunkumus.

Dėl Universiteto

Sunkiose sąlygose gimsta mūsų universitetas. Neturi jis tinkamų rūmų. Trūksta profesorių. Studentai turi ir per šalį uždarbiauti. Daugelis profesorių taip pat gauna varyti ir pašalinius universitetui darbus. Universiteto vadybai [vadovybei] tenka verstis angštose ribose, šiaip taip jį susispausti, susitraukti. Na ką: kiekviena pradžia yra sunki, ko gi kita mums ir čia belaukti, mums – lietuviams, kurie nuo senų senovės esame įpratę vien sunkenybes kelti, jas laužti, šalinti!

(…) Deja, mes patys statomės sau kliūtis. (…) Vieni kitiems prikiša. Pradėjo, kaip visados, prof. Voldemaras. (…) Prof. Voldemaro akcija prieš rektorių, kaip žinome, visuomenės buvo priimta labai nepalankiai.

Blogas betgi prof. V. pavyzdys užkrėtė mūsų partines parapijas priekaištų ieškojimo manija. „Laisvė“ jau kelintą kartą tai vienu, tai kitu pseudonimu prisidengusi stengiasi universitetą įgnybti. (…) Nusikaltęs ir pats rektorius, nes kėdžių nešluostęs, prapesoriais pakelti mužikvaikiai patys – ar girdite – patys gauną kėdes nusišluostyti! Ci slišaleš, kumie?!

(…) Taip, didžiausia sunkenybė, kuri tenka mums valstybę kuriantis bei gilinant tautos sąmonę įveikti, yra nusistovėjusi parapijos kultūra ir jos įpročiai nuo Salantų ar nuo Kapčiamiesčio.

Darkart gali šyptelt dėl šiandieninio mūsų polinkio tarpukario Lietuvos gyvenimą paišyt vien rožinėmis spalvomis. Bet išties buvo dirbama, kuriama, daugelio ir aukojamasi. O spręstinų klausimų per akis – ne tik organizacinių (iš kur čia rasis Universiteto kūrimo patirtis!), bet ir materialinių: pastatų, mokymo priemonių, laboratorijų… O materialiai dvasinių turtų – knygų – problemą irgi rekėjo kuo skubiau spręsti. Tad balandžio mėnesį sudaroma laikinoji komisija, vadovaujama E. Volterio, turėjusi spręsti Universiteto bibliotekos klausimą, netrukus ją pakeitė nuolatinė, kuriai vadovauti pavesta Universiteto prorektoriui prof. V. Čepinskiui. Tikrai nebuvo lengva atsakyti į klausimą – iš kur paimti, sutelkti Universitetui, studentams (kurių rudens semestre jau virš tūkstančio!) ir profesūrai, reikalingą literatūrą? Pirmiausias sprendimas buvo – perduoti Universitetui Valstybinį Centralinį knygyną. Tuo netrukus – prasidėjus jau rudens semestrui (09.26) suabejojo Vaclovas Biržiška: „Labai žymią šios bibliotekos turto dalį sudaro rusų [knygos], ir tai pirmiausia beletristika, rusų senieji žurnalai ir pan.“

Taip, knygų knygos rusų kalba…Bet juk ne vienas studentas ar pretendentas į šią garbę mokėsi ne tik prieškarinėje carinės Rusijos provincijoje Lietuvoje, bet ir karo metais, šeimoms pasitraukus „į gilumą“, lankė kokią nors Saratovo gimnaziją… Lietuvių – valstybinės – kalbos situacija nėra labai džiuginanti. Tad spalio 10 d. Studentų domei paskelbiama: fakultetų seniūnai turį surašyti grupėmis studentus, kuriems reikia mokytis lietuvių kalbos: a) visai nemokančius susikalbėti lietuviškai, b) mokančius šiek tiek lietuviškai kalbėti ir rašyti, c) neturinčius atetstatuose pažymių apie kokį nors išeitą kalbos kursą mokykloje. Vadovybės nuostata tvirta: „Valstybiniai egzaminai bus laikomi tik lietuvių kalba“.

Regis, išties Lietuvos universitetas, nors ir varganomis sąlygomis besikuriantis, neketina būti provincialiu. Ne tik Aukštieji Kursai spėjo jam subrandinti pirmąją profesūrą, bet ir ne vieną Europos mokslininką – galbūt tuosius romantikus? – patraukia jaunosios valstybės universitetinės ambicijos. Štai toks šveicaras Josef Ehret, 1919-aisiais, dar pačioj savo jaunystėj atkakęs Lietuvon, spėjęs ir jos Užsienio reikalų ministerijoj pasidarbuoti, ir Aukštuosiuose Kursuose padėstytojauti, ištisus du dešimtmečius (iki II pasaulinio karo metų) dalysis vokiškosios ir prancūziškosios kultūros lobiais su jaunimėliu, galbūt iš lietuviškojo kaimo atkakusiu, galbūt tebedrengiančiu savanorystės milinę; ir pats Lietuvos reikalais smelkte persismelks – ir Juozu Eretu taps. O štai liudijimai: „Lietuvos Universiteto Taryba pakėlė garbės profesoriais: Karaliaučiaus prof. Albertą [Adalbertą – A. P.] Bezzenbergerį, prel. Mačiulį-Maironį ir prel. Aleks. Dambrauską-Jakštą“; be to, „Universiteto humanitarinis fakultetas suteikė laipsnį honoris causa Jungtinių Valstybių universiteto prof. Benderiui už jo mokslo raštus apie Lietuvą“ ir „Teol.-filosofijos fakultetas davė venia legendi (teisę skaityti) Šveicarijos piliečiui filosofijos d-rui Alfredui Šenui [taigi, Sennui – A. P.], paskirdamas jį privat-docentu graikų ir lotynų kalboms ir literatūroms“ (10.18). O jau apibendrindamas metų pasiekimus 1923-ųjų 02.20 LU sekretorius prof. V. Čėsnys rašys: „Lietuvos universitetas gyvai dalyvavo Paduos Universiteto 700 metų sukaktuvėse; jaunučio universiteto delegatas zoologas T. Ivanauskas tenai buvo pagerbtas garbės daktaro laipsniu“. Taigi ir lietuvaičiai ne iš kelmo spirti!

Ir jaunimas neketina tik auselėmis auditorijose lapsėti! Jie buriasi į įvairiausias organizacijas – ne tik taip reikalingas savišalpos, buvusių karių, bet ir pasaulėžiūrines nuostatas išreiškiančias! Štai vienas po kito pasirodo skelbimai „Studentų Ateitininkų domei…“, „Studentų Socialistų draugijos Valdyba šaukia visuotiną narių susirinkimą…“, o jaunimas, pasiryžęs puoselėti lietuvybę (kaip matome, vertai – internacionalo šmėkla, beklaidžiodama po Europą ir ypač Rusiją, apsisiautusi vylingais Utopijos rūbeliais, yra ne vieną jau sugundžiusi), paskelbia „L. Studentų Tautininkų deklaraciją“, jos esmę ketureiliu išreikšdamas:

Atsibus Tėvynės sūnūs,

Didžią praeitį atminę,

Pagimdys vargai galiūnus [korektūros klaida: „galiūnas“- A. P.],

Ugnimi uždegs krūtinę! (11.28)

Visų pakraipų studentiški judėjimai, matyt, sulauks savų globėjų, o tautiškasis jaunimas netruks dėkingai paskelbti: „…aukštai gerbiamajai poniai Hypotiai Šliupaitei-Ičienei, paaukavusiai L.St.T. Korporacijai 1000 litų, suteikiamas Lietuvių Studentų Tautininkų Korporacijos Mecenato vardas“. (12.24)

Žinia, ne vienam vargo vaikui mokslai sunkiai būtų pasiekiami – jei ne valstybės stipendijėlė! Nedaug tokių, iš skurdaus biudžeto paremiamų, bet įdomu – į stipendiją gali pretenduoti ir užsienyje mokslus kremtantieji. Štai Pr. Mš. (na, aišku, kad tuometinis Švietimo viceministras Pranas Mašiotas) pažymi: „Nepasiturintiems studentams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje duodama stipendijų. Tokių stipendijų buvo skiriama 40, šiais metais jų skaičius pakeltas ligi 60“ (11.26)

Taigi 1922-ieji buvo veržlūs jaunosios valstybės gyvenimo metai. Lietuvos universitetas galbūt gražiausiai simbolizuoja pasiektąją tautos pergalę – prieš išorės priešus, prieš savąjį netašytumą. Žinia, prieky dar ilgas kelias – tvirtėjimo, tobulėjimo, neišvengiant ir klaidų.. O, jei savas klaidas būtume galėję ir patys taisyti!..

Eriko Ovčarenko nuotr.

Nuotraukoje: Kauno Vytauto Didžiojo universitetas

Voruta. – 2012, vas. 4, nr. 3 (741), p. 4.

Istorija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra