1919 m. rugpjūčio mėn. Seinų sukilimas ar užpuolimas?

Autorius: Data: 2019-09-01 , 16:40 Spausdinti

1919 m. rugpjūčio mėn. Seinų sukilimas ar užpuolimas?

1-Seinu aps. komendanturos kariai. Centre-S.Asevicius, 1919

Gintaras LUČINSKAS, http://e-ausra.pl

1918 m. vasario 16 d. Lietuva, pasiskelbusi nepriklausoma valstybe, susidūrė su kaimyninių šalių – Sovietų Rusijos, Vokietijos, Lenkijos – grobikiškais siekiais. Ypač pavojinga buvo Lenkija, siekusi turėti savo valstybę su 1772 m. sienomis, t. y. prisijungti gudų, lietuvių, ukrainiečių tautų etnines žemes. Lenkų ir lietuvių santykiai Seinų krašte įgijo politinį atspalvį ir vis labiau ėmė ryškėti lenkiškumo ir lietuvybės nesuderinamumas. Traukiantis okupantams vokiečiams, Seinų miesto ir apskrities administraciją perėmė lietuviai. Seinų apskrities organizacinė veikla prasidėjo 1918 m. lapkričio mėn. pabaigoje.

1918 m. gruodžio 10 d. į Seinus susirinko apskrities parapijų komitetų įgaliotiniai. Atvykęs Vidaus reikalų ministerijos atstovas inž. Stasys Čiurlionis pradėjo susirinkimą. Jis paaiškino suvažiavimo tikslą ir pasiūlė iš suvažiavusių atstovų išrinkti apskrities komitetą. Išrinktas 7 asmenų komitetas: pirmininkas dr. Kazys Narkevičius, sekretorius Stasys Tijūnaitis, iždininkas Juozas Vaičaitis, nariai – kan. kun. Juozas Laukaitis, Antanas Pečiulis, Liudas Čepulis ir Pranas Leončikas. Išrinkus komitetą, nutarta Seinų mieste organizuoti milicininkų savanorių būrį. Tačiau didesniam apsaugos būriui išlaikyti trūko lėšų ir ginklų. Gruodžio 13 d. komitetas nutarė apmokestinti visų gyventojų turtą: iš ūkininkų po 20 kapeikų nuo margo (1 margas – 0,71 ha) žemės, iš namų savininkų po 3 proc., iš pirklių – 2 proc. metinio uždarbio. Dėl mokesčių mokėjimo nutarė išleisti aplinkraštį ir pasiųsti parapijų komitetams. Tame pačiame posėdyje nutarė organizuoti Seinuose miliciją ir jai vadovauti pakviesti buvusius Rusijos kariuomenės karininkus Stasį Asevičių, Juozą Giedraitį, Petrą Kalikauską bei prašyti Kučiūnų parapijos kleboną kun. Juozą Galecką atsiųsti į Seinus 10–15 jaunų vyrų. Gruodžio 15 d. atvyko kviestieji karininkai, kuriems pavesta organizuoti miliciją. Atsišaukimus ir raginimus paskleidė per parapijų komitetus ir veiklesnius asmenis. Komiteto nariai pradėjo važinėti į miestelius ir kaimus skaityti paskaitų, rūpinosi varguomenės aprūpinimu maistu, ragino steigti vietos savivaldos įstaigas, savo miliciją, kuri gintų kraštą nuo siautėjančių plėšikų. Rūpinosi organizuojamai milicijai surasti lėšų pirkti ginklų, maisto, drabužių, karo amunicijos. Tada, suirutės metais, nieko nebuvo svarbiau už krašto apsaugą. Į Seinus rinkosi vyrai savanoriai. Iš jų sudaryta Seinų apskrities milicija.

Suskato organizuotis ir vietos lenkai. Jau 1919 m. sausio mėn. pradžioje gauta žinia, kad lenkų peoviakai (POW nariai) rengiasi atvykti iš Suvalkų bei Augustavo, nuginkluoti lietuvių miliciją ir užimti Seinus. Sausio 6 d., per Trijų Karalių šventę, įvyko pirmasis incidentas. Lenkai, atvykę iš Augustavo ir Suvalkų, tarp jų ir civiliais persirengę žandarai, norėjo nuginkluoti lietuvių milicininkus: suplėšė patrulių raiščius ir ėmė juos mušti. Šis išpuolis lenkams nepavyko, nes įsikišo vokiečių kareiviai, grasindami panaudoti ginklus prieš lenkus, puolančius lietuvius. Po šio įvykio lietuvių milicininkų skaičius keleriopai padidėjo, jie ginklų įsigydavo iš vokiečių karių.

Nuo 1919 m sausio 1 d. vokiečių valdžiai perdavus mokyklas lietuvių žinion, visoje Seinų apskrityje pradėta rūpintis tų mokyklų išlaikymu, imta steigti naujas. Parapijų komitetai per rinkimus tapo valsčių komitetais, nes tuomet formuojami valsčiai atitiko parapijų ribas. Visa vietos savivalda perėjo valsčių savivaldybių žinion.

Artimiausiame kariuomenės susitelkimo centre Alytuje – tuo metu besiformuojantis Lietuvos kariuomenės 1-asis pėstininkų pulkas paramos Seinams suteikti dar negalėjo, nes jiems patiems grėsė Raudonosios armijos invazijos pavojus, todėl sumanyta organizuoti karo komendantūrą Seinuose. Milicininkams leista patiems apsispręsti: pasilikti milicijoje arba pereiti tarnauti į komendantūrą. Sąlygos buvo tokios: eilinis milicininkas per mėnesį gaus 300 markių (išlaikymo negaus), o kareivis savanoris gaus 100 markių ir visą išlaikymą, be to, nepasiturinčio kareivio šeimai, kurią jis išlaiko, skirta dar 50 markių. Kareiviams alga buvo perpus mažesnė, bet pridėjus išlaikymą (maistą ir drabužius) didelio skirtumo nebuvo. Tačiau kareiviai ir milicininkai atliko skirtingas pareigas: kareiviai, esant reikalui, kovotų su išorės priešu, o milicininkai tik rūpintųsi vidaus tvarka, taigi ir jų gyvybei pavojus turėjo būti mažesnis. Tarp milicininkų prasidėjo pasitarimai. Dauguma jų perėjo į komendantūrą, milicijoje liko 65 vyrai. Minėti karininkai taip pat perėjo į komendantūrą, milicijos vadu pakviestas buvęs Rusijos kariuomenės štabo kapitonas Juozas Liaukevičius.

2-Seinu aps. komendanturos raiteliu savanoriu burys, 1919

Kadangi Seinuose nebuvo kareivinių, komendantūra įsikūrė buvusiose „Šaltinio“ redakcijos ir spaustuvės patalpose, Vengrų gatvėje. 1919 m. sausio 9 d. karin. S. Asevičius paskirtas Seinų miesto ir apskrities komendantu. Tą pačią dieną karin. P. Kalikauskas tapo kuriamos kuopos, kurioje tarnavo 126 kareiviai, vadu. Kuopos vado pavaduotoju paskirtas karin. J. Giedraitis, laikinai ėjęs ir komendantūros iždininko pareigas. Kuopai formuoti Krašto apsaugos ministerijos Tiekimų skyrius skyrė 10 000 markių. Sausio mėn. antroje pusėje komendantūroje jau veikė dvi kuopos (2-os kuopos vadas karin. J. Giedraitis), kurias sudarė savanoriai kareiviai. Milicininkai uniformų dar neturėjo, tik ant rankovės nešiojo geltoną juostelę, vėliau pakeistą žalia. Savanoriais dažniausiai tapdavo šio krašto valstiečiai, aprengti vokiškomis milinėmis (šineliais) bei užsidėję vietinės gamybos kepures. Pėstininkai dėvėjo kepurę su geltona juostele, o raiteliai – su balta. Vėliau Lietuvos valdžia nupirko daug amerikietiškų karo drabužių, laikomų sandėliuose Prancūzijoje. Tai buvo žalsvos spalvos, iki kelių (trumpos) milinės, tos pačios spalvos uniforminiai švarkai (frenčiai) ir kelnės, be to, suvarstomi batai (kamašai). Vietoje aulų naudojo pavijas (bintus), tos pačios kelnių spalvos.

Be milicijos ir savanorių kareivių, Seinų krašte ėmė rastis ir partizanų. Pirmąjį partizanų būrį (apie 60 vyrų) dar 1918 m. pabaigoje suorganizavo Kučiūnų parapijos klebonas kun. J. Galeckas, o kitą būrį – Rudaminos parapijos vikaras kun. J. Juozaitis. Šie kunigai – labiausiai pasižymėję kovose su lenkais lietuvių partizanų vadai. Sumanūs Seinų krašto lietuvių partizanų būrių steigėjai ir vadai buvo Seinų apskrities pradinių mokyklų inspektorius Jonas Dereškevičius, Leipalingio parapijos klebonas kun. Jonas Juodviršis, mokytojas Antanas Kubilius, Leipalingio vaistininkas Antanas Laukaitis, mokytojas Petras Mockevičius, mokytojas Antanas Pečiulis, Šadžiūnų pradinės mokyklos mokytojas Jurgis Ramanauskas, Leipalingio pradinės mokyklos mokytojas Juozas Sabaliauskas, Kapčiamiesčio parapijos klebonas kun. Pranas Urbanavičius, buhalteris Juozas Vaišnoras ir kt.

Suintensyvėjus lenkų partizanų puldinėjimams bei plėšikavimams, 1919 m. sausio 9 d. Seinų apskrities komendantas karin. S. Asevičius visoje apskrityje ir Seinų mieste paskelbė karo padėtį. Tokiomis sąlygomis komendantūrai papildomai skirta: 2 kulkosvaidžiai, 100 šautuvų, 5 revolveriai, 5 000 šovinių, 60 000 markių, be to, avalynės, mundiruotės ir kt.

1919 m. Seinų krašte kareiviai, milicininkai ir partizanai veikė kartu ir prieš išorinius, ir prieš vidaus priešus. Kučiūnų parapijos klebonas kun. J. Galeckas ragino jaunus parapijiečius stoti į kariuomenę, vyresnius – duoti jiems maisto, drabužių, ginklų. Ir pats pirmas savanoriams 1919 m. kovo mėn. padovanojo du arklius, vežimą, nupirko specialų katilą maistui gaminti, įtaisė virtuvę, atveždavo iškeptą duoną. Kaimų žmonės nuoširdžiai, niekieno neverčiami, prisidėjo kuo tik kas pajėgė.

Seinų apskrities komendantūrą papildė vis nauji kareiviai bei karininkai: 1919 m. balandžio 17 d. – karin. Juozas Ragažinskas, balandžio 29 d. karin. Juozas Galvydis. Gegužės mėn. pradžioje Seinuose jau gyvavo dvi lietuvių komendantūros kuopos, kulkosvaidžių ir raitelių komandos. Jose tarnavo 6 karininkai, 2 karo valdininkai, 130 apmokytų ir 166 neapmokyti kareiviai, 2 samdomi tarnautojai. Komendantūra turėjo 2 kulkosvaidžius, 297 šautuvus, 211 granatų, 10 revolverių, 15 670 šovinių ir kt. Rugpjūčio 28 d. iš Marijampolės atvyko karin. Jono Mučo vadovaujama 97 kareivių kuopa. Ji tapo Seinų apskrities komendantūros 3-iąja kuopa.

Pas Seinų apskrities organizacinio komiteto narį Antaną Pečiulį rinkdavosi lietuviai inteligentai, aptarinėjo susidariusią padėtį, pasidalindavo informacija apie pastebėtus lenkų įtartinus veiksmus. Remdamiesi lenkų pavyzdžiu, ėmėsi apmokyti kaimų gyventojus, kad reikalui esant jie galėtų ginti savo sodybas.

Politinę lietuvių padėtį Pietų Suvalkijoje pagerino tai, jog pagal 1919 m. birželio 18 d. nustatytą demarkacijos liniją Lietuvai palikta beveik visa Suvalkija, išskyrus pietinę Augustavo apskrities dalį su pačiu Augustavu. Pasinaudojusi palankiomis aplinkybėmis, Lietuvos karinė vadovybė 1919 m. birželio 1 d. įsteigė Suvalkų miesto ir apskrities komendantūrą, jos vadu paskyrė karin. Juozą Perekšlį. Komendantūros formavimui gauti 51 185 auksinai. Pradėti telkti kareiviai. Birželio 15 d. iš Seinų į Suvalkų apskrities komendantūrą perkelti karin. Viktoro Giedrio vadovaujami 73 kareiviai. Birželio 21 d. iš Marijampolės atvyko karin. Aleksandras Mikelėnas su 1-ojo pėst. pulko III bataliono 80 kareivių. Karin. V. Giedrys paskirtas komendanto padėjėju. Suvalkų apskrities komendantūros 1-oji kuopa (apie 80 pėstininkų ir 15 raitelių) apsigyveno „Augustavo kareivinėse“ Augustavo gatvėje, o 2-oji kuopa, vadovaujama karin. Edmundo Bardausko (Kauno apskr. dvarininko, lenkų kilmės), įsikūrė Tartoko k. (lenk. Tartak), prie Vygrių ežero. Liepos 8 d. iš Marijampolės I atsargos bataliono atsiųsti 58 kareiviai, o kitą dieną iš Kauno II atsargos bataliono – 2 karininkai ir 109 kareiviai. Liepos 11 d. iš Krašto apsaugos ministerijos Tiekimų skyriaus gauta 59 500 auksinų. Komendantūra gerokai sustiprėjo. Joje buvo 5 karininkai, 2 karo valdininkai, 1 felčeris, 338 kareiviai. Ji turėjo 8 arklius, 290 šautuvų, 18 501 šovinių, 15 granatų ir kt.

3-P.Sacikauskas, 1919-08-19, Lazdijai

3-P.Sacikauskas, 1919-08-19, Lazdijai

Suvalkų mieste klostėsi sudėtinga padėtis. Daug sulenkėjusių vietinių gyventojų rodė aiškų priešišką nusiteikimą formuojamos lietuvių komendantūros atžvilgiu. Oficialias civilines įstaigas jie turėjo savo rankose. Okupacinė vokiečių valdžia Suvalkuose jautėsi tvirtai, tačiau konfliktuoti su lenkais didelio entuziazmo irgi nerodė. Komendanto karin. J. Perekšlio teigimu, norint Suvalkų mieste bei apskrityje įvesti savąją tvarką, reikėjo turėti bent 10 karininkų ir 500 kareivių.

1919 m. birželio mėn. pabaigoje vokiečiai ėmė apleisti pietinę Lietuvos teritoriją, tačiau tvarkai palaikyti keliolika jų žandarų dar liko Veisiejuose, Kapčiamiestyje, Berznyke, Gibuose, Krasnapolyje ir Seinuose. Vokiečiams traukiantis iš Gardino, Seinų apskrities komendantūrai teko užimti liniją: Druskininkai–Nemunas–Augustavo kanalas–Miklašuvka. Tuo metu komendantūroje teturėjo vieną pėstininkų kuopą ir pusę kavalerijos eskadrono.

Liepos 2 d. (kitur nurodoma, kad liepos 6 d.) per Aplankymo atlaidus Seinuose vyko didelė patriotinė demonstracija, kurioje dalyvavo keli tūkstančiai miesto ir apylinkių lietuvių. Jie reiškė protestus prieš Lenkijos pretenzijas į Seinų kraštą, nes Lenkija, 1916 m. atgavusi nepriklausomybę ir jau anksčiau spėjusi suorganizuoti savo kariuomenę, siekė įgyvendinti politinius tikslus – atkurti iki 1772 m. padalinimo buvusią senąją unijinę Lietuvos–Lenkijos valstybę arba bent prisijungti Vilnių ir Pietryčių Lietuvos bei dalies Gudijos ir Ukrainos žemes. Demonstracijoje neštos vėliavos ir plakatai su užrašais: „Lai gyvuoja Seinai, Lietuvos miestas“, „Lai gyvuoja nepriklausomos Lietuvos valstybė“. Prakalbas sakė: A. Kubilius, K. Kaupas, kun. J. Laukaitis, kun. J. Juozaitis, L. Čepulis, M. Ražaitis, J. Dereškevičius.

1919 m. pradžioje Pietų Suvalkijoje lenkai pradėjo aktyvinti savo veiklą. Remiami turtingų vietinių dvarininkų bei Varšuvos valdžios, jie įsigijo ginklų ir kitos karinės amunicijos. 1919 m. sausio mėn. pirmoje pusėje vyriausias Lenkijos POW komendantas A. Kocas paskyrė karininką A. Rudnickį Suvalkų ir Kauno POW apygardų vadovu. A. Kocas aprūpino A. Rudnickį lėšomis, instrukcijomis, slaptais leidiniais, instruktoriais. Padirbėjęs pusantro mėnesio, A. Rudnickis gyrėsi Suvalkų apygardoje suorganizavęs 1 200 su viršum partizanų. A. Rudnickis lenkiškomis skelbė ne tik Lazdijų, Kalvarijos, Serijų, bet ir Simno apylinkes.

1919 m. gegužės-birželio mėn. lietuvių ir lenkų santykiai tapo labai įtempti, nes artėjant vokiečių išsikraustymo iš Suvalkijos terminui, turėjo būti sprendžiamas klausimas, kam atiteks šis kraštas – lietuviams ar lenkams. Lietuvių politinę padėtį Pietų Suvalkijoje pagerino tai, jog pagal 1919 m. birželio 18 d. nustatytą demarkacijos liniją Lietuvos pusėje buvo palikta beveik visa Suvalkija, išskyrus pietinę Augustavo apskrities dalį su pačiu Augustavu.

Lenkams pavykus paveikti Prancūzijos maršalą F. Fošą, 1919 m. liepos 26 d. buvo nustatyta nauja, Lenkijai palanki demarkacijos linija. Ji Sūduvą padalijo tarp Lietuvos ir Lenkijos, lenkams palikdama daug lietuvių gyvenamųjų vietovių, tarp jų ir vieną pačių žymiausių lietuvybės centrų – Seinus bei Punską su apylinkėmis. Nuo tada Lenkijai priskirtam Seinų kraštui prigijo „Suvalkų trikampio“ pavadinimas. Lenkai ir tuo nesitenkino. Jiems rūpėjo okupuoti visą Lietuvą ar bent atplėšti nuo jos daugiau žemių už maršalo F. Fošo demarkacijos linijos. 1919 m. rugpjūčio 12 d. Suvalkų mieste suorganizavo Suvalkijos lenkų suvažiavimą, kuriame dalyvavo dvarininkai ne tik iš Pietų Suvalkijos, bet ir iš Kalvarijos, Vilkaviškio bei Marijampolės apskričių. Suvažiavimo rezoliucijoje buvo pareikšta, kad naujoji maršalo F. Fošo demarkacijos linija netenkina lenkų interesų, kad lietuvių valdžios priespauda galinti sukelti lenkų gyventojų sukilimą ir kad „lenkų kariuomenei užėmus Lietuvą, galima bus išspręsti painią lenkų–lietuvių problemą.“

1919 m. rugpjūčio 10 d. vokiečiai pasitraukė iš Seinų, o rugpjūčio 22 d. paliko ir Suvalkus. Rugpjūčio 13 d. Suvalkų apskrities komendantūros 2-os kuopos 101 kareivis buvo perduotas Seinų apskrities komendantūrai. Rugpjūčio 18 d. į Seinus papildomai dar nusiųsti 105 kareiviai. Karininkai V. Giedrys ir A. Mikelėnas su 185 kareiviais išsiųsti į Marijampolę. Rugpjūčio 16 d. Suvalkuose apskrities komendantūrai buvo paskelbtas paskutinis įsakymas Nr. 58, ir komendantūra persikėlė į Marijampolę. 1919 m. spalio 1 d. Suvalkų apskrities komendantūra galutinai likviduota.

Sužinoję, kad Santarvės valstybės tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatė naują demarkacinę liniją ir Lenkijai atidavė vos ne visą Seinų apskritį, šio krašto žmonės labai sujudo, ryžosi visomis jėgomis gintis nuo priešų. Rugpjūčio 20 d. į Seinus atvyko Lietuvos Vyriausybės ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius. Seinams tai tapo didele švente. Ministras pirmininkas pasakė ilgą, turiningą ir karštą patriotinę kalbą, ragindamas „visus ginti savo sodybas iki paskutiniųjų, kas kuo gali: stoti su kirviais, šakėmis ir dalgiais, ir niekam neužleisti nė vienos pėdos tėvų amžiais apgyventos žemės“. Mieste susirinkusi tūkstantinė minia, išklausiusi M. Sleževičiaus kalbą, skandavo, kad „nepasiduosianti lenkams, neleisianti pavergti gimtojo krašto, nors reikėtų nustoti viso turto ar atiduoti gyvybę, pasižadėjo visi kaip vienas stoti į kovą, o nesėkmės atveju – sudeginti savo namus, kad neatitektų priešui“. Šis patriotinis sustiprinimas atliktas pačiu laiku, nes po kelių dienų prasidėjo lenkų puolimas.

1919 m. rugpjūčio mėn. pradžioje Suvalkų miesto sode vyko politinis mitingas, kurio metu paskelbta, jog Lenkijos valstybės vadovas Juzefas Pilsudskis Lietuvą prijungia prie Lenkijos, buvo raginta organizuoti sukilėlius ir ruošti perversmus. Panašus posėdis rugpjūčio 12 d. įvyko Sumavos kaime. Čia buvo nutarta organizuoti perversmą Seinuose, Lazdijuose, Kapčiamiestyje, Veisiejuose ir Simne. Lenkų karines formuotes organizavo buvęs Rusijos armijos karininkas, Dapkiškių dvaro savininkas Sadauskas. Į Metelių dvarą atvyko Lenkijos kariuomenės karininkai su perversmo instrukcijomis. Jų tikslas buvo nuversti teisėtą Lazdijų ir Simno valsčių lietuvių vadovybę ir prisijungti prie Lenkijos valstybės. Jeigu Simne lenkų perversmas būtų pavykęs, komendantu buvo numatytas Jurgis Vaičiulionis, o viršaičiu – Adomas Juknelevičius. Lazdijų miesto komendantu buvo numatytas simniškis Konstantinas Paulauskas.

Suvalkų apygardos POW vadovybė, vykdydama 1919 m. rugpjūčio 12 d. Suvalkijos dvarininkų suvažiavimo deklaraciją, nutarė rugpjūčio mėn. naktį iš 22 d. į 23 d. užpulti lietuvius, išstumti juos už demarkacijos linijos, o po to užimti sritį iki pat Simno miestelio, Alytaus apskrityje. Sukilėliams turėjo padėti ginklais reguliari Lenkijos kariuomenė. Per pirmąją naktį buvo numatyta užimti Seirijus, Lazdijus, Didžiulius, ežerų liniją tarp Gibų ir Želvos, Kapčiamiestį, Šadžiūnus, o rugpjūčio 24 d. auštant – Seinus ir Krasnapolį. Sukilėlių partizanų būrius sudarė sulenkėję, tautiškai nesusipratę, lenkų sukurstyti dvarų darbininkai ir smulkūs ūkininkai, negalėję pragyventi iš savo žemės ir dirbę dvaruose.

1919 m. rugpjūčio 22 d. apie 20 val. lenkų partizanai (apie 270 vyrų) puolė Seinus, bet miesto įgula (25 kareiviai ir 17 milicininkų), vadovaujama komendanto karin. S. Asevičiaus, puolimą atrėmė. Atsipeikėję po nesėkmingo puolimo, lenkų partizanai gavę iš Lenkijos kariuomenės paramos (apie 800 vyrų, ginkluotų 2 kulkosvaidžiais), rugpjūčio 23 d. 3 val. ryte vėl puolė Seinus. Atkaklus mūšis tęsėsi apie 6 val. Seinų gynėjai lietuviai, matydami, kad miestas supamas iš pietų ir šiaurės, tvarkingai atsitraukė Lazdijų link.

Sėkmingas POW dalinių puolimas vyko dėl Seinų apskrities komendantūros kuopos vado karin. E. Bardausko išdavystės. Per jį lenkų partizanai gaudavo visas žinias apie Lietuvos karių dislokaciją ir todėl galėjo pasirinkti tinkamiausią momentą puolimui. Be to, tikėjosi paramos ginklais iš nuginkluotos karin. E. Bardausko kuopos. Karin. E. Bardausko kuopos kareiviai nujautė lenkų partizanų veikimą ir ragindavo savo vadą, kad imtųsi kokių nors veiksmų, tačiau jis juos nuramindavo ir liepdavo vykdyti savo pareigas. Prasidėjus priešų puolimui, karin. E. Bardauskas pats nuginklavo prie savęs buvusią dalį kuopos karių, o kitą dalį, kuri stovėjo Pronckuose (lenk. Frącki), paliepė nuginkluoti kuopos viršilai. Apie 18 kareivių, drąsesnių savanorių, nepasidavė ir ilgokai kovėsi su lenkais. Po mūšio lietuvių kariai ir milicininkai buvo priversti atsitraukti. Užėmę Seinus, lenkai pradėjo suiminėti ir grūsti į kalėjimą nespėjusius pasitraukti Seinų apskrities komiteto narius, vietos inteligentus, net gimnazijos moksleivius – tautinį lietuvių aktyvą. Kai kuriuos lietuvius, įtariamus esant partizanais, ruošėsi sušaudyti. Buvęs kuopos vadas karin. E. Bardauskas, pasidavęs lenkams, apsirengė jų uniforma ir vėliau tarnavo Lenkijos kariuomenėje.

Seinų apskrities komendantūros kariams traukiantis iš Seinų, maždaug 9 km iki Lazdijų, Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus valdininkas Petras Šacikauskas sulaikė ginkluotą lenkų partizaną, kuris skubėjo pranešti į Seinus, kad Lazdijai taipogi užimti lenkų. Sužinota, kad šis miestas sukilusių peoviakų jau užimtas, lietuvių milicija nuginkluota, o svarbesni valdininkai bei visuomenės veikėjai areštuoti. Podporučnikas (jaunesnysis leitenantas) Vaičiulionis Lazdijuose buvo surinkęs per 50 ginkluotų peoviakų būrį, kuris sutiko lietuvių dalinį ugnimi. Šia susirėmimas įvyko rugpjūčio 23 d. apie 12 val. Karin. S. Asevičiaus vadovaujami kariai puolė Lazdijų „sukilėlius“ ir, remiami lietuvių partizanų, po 2 val. susišaudymų juos išsklaidė ir iš Lazdijų išvijo. 3 peoviakai žuvo ir keliolika buvo sužeistų.

Kapčiamiesčio valsčiaus POW komendantas su keliolika vietinių peoviakų trumpam užėmė Kapčiamiestį ir saugojo teritoriją iš pietryčių pusės nuo lietuvių puolimo. Ten buvę 3 lietuvių milicininkai, atsišaudydami pasitraukė, išsinešdami telefono aparatus. Buvo peoviakų bandymų užimti Veisiejus ir Seirijus. Simno valsčiaus POW „kuopos“ keliolika narių dalyvavo „sukilime“ Lazdijuose.

Rugpjūčio 24 d. Seinų apskrities komendantūros žinion iš Marijampolės į Lazdijus atsiųsta I atsargos bataliono 1-oji kuopa (2 karininkai ir 120 kareivių), o iš Alytaus apskrities komendantūros – 30 kareivių, vadovaujami karininko. Komendantui karin. S. Asevičiui įsakyta užimti Seinus.

Rugpjūčio 25 d. 7 val. ryto karin. S. Asevičiaus vadovaujami 150 kareivių staigiai ir lenkams netikėtai iš šiaurės vakarų pusės puolė ir užėmė Seinus. Iš kalėjimo išlaisvinti 127 belaisviai: kareiviai ir milicininkai bei keliolika lietuvių visuomenės veikėjų. Iš lietuvių pusės žuvo 1 milicininkas ir 8 kareiviai sužeisti. Mieste rasti nukauti 3 Lenkijos kariuomenės karininkai, tarp jų ir Seinų POW komendantas podporučnikas Vaclavas Zavadzkis, 18 kareivių ir 27 partizanai, dar 21 sužeistas (Lenkijos šaltiniai nurodo 16 žuvusių ir 30 sužeistų). Kunigas dr. Mykolas Ražaitis atsiminimuose „Seinų įvykiai nuo 1918 m. pabaigos iki 1919 m. pabaigos (mašinraštis, be datos) rašė: „Žuvo apie 40 Suvalkų miesto gimnazistų, kokia 80 buvo sužeistų. Buvo nušautas vaistininkas Domoslawskis ir broliai Mieszczinskiai“.

Tačiau apie 13 val. gausių lenkų pajėgų (apie 700 vyrų) iš visų pusių spaudžiami lietuvių kovotojai paliko Seinus ir grįžo į Lazdijus. Lenkai savo spaudoje, aprašinėdami šį mūšį pabrėžia, kad lietuviams padėję vokiečiai. Iš tikrųjų, tuo metu vokiečių šiame krašte jau nebuvo, tik kai kurie lietuviai dėvėjo iš vokiečių karių pirktas aprangas.

Rugpjūčio 26 d. Lazdijuose įvyko didelis mitingas prieš Lenkiją ir Santarvės valstybes, kurios lenkams pataikavo. Mitinge dalyvavo apie 4 000 žmonių iš Lazdijų, Šventežerio, Rudaminos, Kučiūnų, Seinų ir kt. parapijų. Priimtoje rezoliucijoje reikalauta, kad lenkai išeitų iš užimtų Lietuvos žemių. Po mitingo kun. J. Juozaitis suorganizavo apie 200 partizanų, kurie pasižadėjo ginklu kovoti prieš lenkus.

Rugpjūčio 27 d. iš Marijampolės atsiųsta dar viena kuopa kareivių ir dvi patrankos. Kun. J. Juozaičio vadovaujamiems partizanams išduoti ginklai. Karin. S. Asevičius gavo įsakymą su Lazdijuose esančia įgula ir partizanais užimti Seinus. Rugpjūčio 28 d. lietuviai, atsiėmę Seinus, išvadavo suimtuosius, susigrąžino dalį palikto apskrities įstaigų turto, bet netrukus vėl turėjo palikti miestą. Kautynėse prieš lenkus ties Seinais sužeisti 32 lietuvių kariai, 17 dingo be žinios, o karin. J. Galvydis pateko į nelaisvę. I atsargos bataliono karin. Antanas Kemėžis Seinuose paėmė lenkišką vėliavą su užrašu „Dieve, gelbėk Lenkiją“ (lenk. Boże, zbaw Polskę), o karin. S. Asevičius – Londone išleistą didelį sieninį žemėlapį, kuriame Lenkija pavaizduota „nuo jūros iki jūros“ (lenk. Polska od morza do morza), t. y. nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tame žemėlapyje Lenkija apėmė visą Lietuvos teritoriją ir Latviją iki Dauguvos upės. Vėliau tas žemėlapis kabojo Kauno Karo muziejuje, ten pat buvo saugoma ir paimtoji vėliava.

1919 m. rugpjūčio mėn. Seinų lenkų „sukilimo“ metu buvo sužeistas Lietuvos kariuomenės 1 karininkas, 7 kareiviai nukauti, 31 kareivis sužeistas, dingo be žinios ir pateko nelaisvėn 12 kareivių.

Lenkijos istorikai teigia, kad Seinų miestas per tą laikotarpį iš rankų į rankas ėjo 13 kartų. 1919 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos kariuomenė pasitraukė iki liepos 26 d. nustatytos maršalo F. Fošo demarkacijos linijos, o likusioje už jos Seinų apskrities dalyje pradėjo šeimininkauti lenkai, naikindami bet kokius lietuviškumo židinius. Prasidėjo kruvinos lietuvių–lenkų kovos, kurios tęsėsi iki 1923 m. pavasario.

Seinuose lenkų „sukilimas“ įvyko, ir Seinų kraštas buvo prijungtas prie Lenkijos. Tačiau Lazdijų lenkuojantys asmenys paskubėjo, nelaukdami, kol Lenkijos kariuomenė atvyks iš Seinų, patys užėmė miestą, nuginklavo vietinę miliciją, užėmė paštą ir kitas įstaigas. Lietuvos kariuomenės kariai ir vietiniai partizanai greit likvidavo šį perversmą. 1927 m. gruodžio 12 d. Lietuvos Kariuomenės teismo nuosprendžiu 8 Lazdijų „sukilėliai“ buvo nuteisti kalėti, o daugiau kaip 40 „sukilėlių“ buvo pasitraukę į Lenkiją ir atsakomybės išvengė.

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Stasys Asevičius. Praeitin atsigręžus. Kaunas, 1993, p. 42, 43, 45, 46, 54, 55, 56, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74.
  2. Juozas Kuckailis. Sentėvių dvasia liepsnoti. Vilnius, 2003, p. 18, 19, 20, 21.
  3. Gintaras Lučinskas. Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918-1923 metais. Alytus, 2010, p. 28, 30, 31, 32, 34, 36, 38, 40, 42, 44, 46, 48, 50, 52, 53.
  4. Antanas Rukša. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės (Lietuvių–lenkų santykiai ir kovų pradžia), t. 2. Cleveland, 1981, p. 312, 314, 317, 324–335.
  5. Kovos su Lenkais Suvalkijoj. Kariškių žodis. 1919 m. rugsėjo 11 d. Nr. 17, p. 134–135.
  6. Kaip lietuvių partizanas vežė lenkų kareivius. Karys. 1936 m. kovo 26 d. Nr. 13, p. 310–311.
  7. Partizano ir kario savanorio motina. Karys. 1936 m. gegužės 7 d. Nr. 19, p. 456–457.
  8. Su mumis priešas daug žiauriau elgėsi, kaip su kareiviais. Karys. 1938 m. rugsėjo 8 d. Nr. 36, p. 1010–1012.
  9. ltn. Tarasovas. Marijampolės grupės operacijos (1919-1920 m.). Karo archyvas, t. 3. Kaunas, 1926, p. 229, 230, 231, 232, 233.
  10. Jurgis Ramanauskas. 1918-1920 metai Seinų krašte. Karo archyvas, t. 12. Kaunas, 1940, p. 212, 213, 215, 216, 217, 220, 225, 227, 228, 229, 231, 232, 235, 238, 239, 244, 247, 249, 250, 252.
  11. Kovos su Lenkais Suvalkijoj. Lietuva. 1919 m. rugsėjo 13 d. Nr. 201, p. 1, 2.
  12. Zaskevičius. Kelią istorijos teisingumui (1919 metų kovas dėl Seinų prisiminus). Mūsų žinynas Nr. 67, 1930 m., p. 361, 362, 364, 365, 366, 367, 368, 369, 370, 371.
  13. Stefanija Safronova, Daiva Mikalauskienė. Lietuvių karių kovos Lazdijų rajone. Dzūkų žinios. 2007 m. birželio 23 d. Nr. 48, p. 5 (1 dalis).
  14. Stefanija Safronova, Daiva Mikalauskienė. Lietuvių karių kovos Lazdijų rajone. Dzūkų žinios. 2007 m. birželio 27 d. Nr. 49, p. 5 (2 dalis).
  15. Vytautas Voveris. Seinų katastrofa. Valstiečių laikraštis. 2001 m. rugpjūčio 25 d. Nr. 68, p. 4.

 

Nuo www.voruta.lt redakcijos:

 

Rugpjūčio 24 dieną Jolanta Malinowska-Wiaktor savo FB paskyroje pasidalijo atminimo renginio, minint 100-ąsias įvykių metines,  nuotraukomis ir tekstu:

„Prieš 100 metų pralaimėta kova privertė mus pasilikti gyventi Tėvų žemėje tautinės mažumos statusu… Šiandien pagerbėme tuos, kurie vardan Tėvynės paguldė galvas… Atmintis gyva“.

 

 

 

 

 

 

 

 

Istorija Seinų - Punsko kraštas



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra