1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys

Autorius: Data: 2012-02-02, 08:08 Spausdinti

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais Lietuvos Nepriklausomybės Aktą pasirašė ir keturi dvasininkai, tarp kurių buvo ir Kazimieras Steponas Šaulys. Jis – vienas iš žymiausių XX a. pradžios lietuvių politinio, socialinio ir tautinio atgimimo veikėjų – padėjo suformuoti nepriklausomos valstybės pagrindus. K. S. Šaulys daug nusipelnė Katalikų bažnyčiai, skleisdamas krikščioniškąsias vertybes. Prisidėjo prie moksleivių, akademinio jaunimo auklėjimo bei švietimo ir lietuviškosios inteligentijos ugdymo.

2012 m.sausio 28 d., šeštadienį, Signatarų namų salėje (Pilies g. 26, Vilnius) buvo paminėtos Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro prelato K. S. Šaulio 140-osios gimimo metinės, kuriose dalyvavo Lietuvos Respublikos garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius, Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas ir VDU doc. dr. Rūstis Kamuntavičius.

Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė, pradėjusi renginį, pasidžiaugė, kad jau šeštą kartą buvo surengtas moksleivių atviruko ir plakato konkursas, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai – Vasario 16-ajai, kurio laureate tapo Trakų r. Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos mokinė Ieva Baliukevičiūtė (14 metų).

Pimiausia susirinkusieji pakiliai sugiedojo valstybės himną.

Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros docentas hum. m. dr. Rūstis Kamuntavičius, kalbėdamas apie K. S. Šaulį, apžvelgė XIX a. pabaigos gyvenimo ypatumus Žemaitijoje, kurioje jau daugelis bajorų kalbėjo lenkiškai, nors čia skambėjo ir lietuvių, rusų, žydų kalbos, veikė įvairių tikybų bažnyčios ar maldos namai. Tokiomis sąlygomis formavosi lietuviškas elitas. K. S. Šaulys mokėsi Švėkšnoje, Palangoje, studijavo Kaune, o Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje apsigynė dvi disertacijas. Spėjama, jog kunigo luomą pasirinko dėl to, kad siekė gaivinti lietuvybę, nes dvasininkai turėjo daugiau šansų dirbti Lietuvoje nei kiti lietuviai inteligentai. Be to, galbūt rėmėsi V. Kudirkos nuostata, kad tik viengungiai, nevaržomi šeimos rūpesčių, gali pasiryžti dirbti tautos labui. Tapęs kunigu, Panevėžyje dirbo vikaru ir gimnazijos kapelionu, dalyvavo socialinėje bei politinėje veikloje, pasirašė Vasario 16-osios aktą, rengė Lietuvos valstybės Konstituciją, išėjęs iš politikos, pasišventė mokslinei-pedagoginei veiklai.

Vilniaus mokytojų namų liaudiškos muzikos ansamblis „Kankleliai“ (vadovė Daiva Čičinskienė) gražiai sudainavo tris pamario krašto dainas.

Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas nušvietė K. S. Šaulio dvasininko veiklą. Priminė, kad dar besimokydamas Kauno dvasinėje seminarijoje, jis gavo vyskupo Mečislovo Palilionio siuntimą studijuoti St. Peterburgo dvasinėje akademijoje, nes įžvelgė jo ypatingą palinkimą mokslinei veiklai. Kunigui (juo tapo 1899 m.) svarbu ir dvasinis pašaukimas. K. S. Šaulį pristatė istorijos kontekste su religinių terminų paaiškinimu. Atsakingai dirbdamas, šis nusipelnė dvasinės vyresnybės pasitikėjimą, kopė karjeros laiptais (vikaras, kapelionas, kanonų teisės dėstytojas, kelių vyskupų sekretorius, kapitulos kanauninkas, kancleris (raštinės vedėjas), popiežiaus rūmų prelatas, generalvikaras, protonotaras). Buvo kilnus, garbingas, ištikimas vyskupui, siekė teisingumo. 1926 m. buvo kandidatu į vyskupo postą.

Lietuvos Respublikos garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius pastebėjo, kad vienu metu Šveicarijoje, tame pačiame Lugano kurorte, gyveno ir veikė du Šauliai, abu kilę iš Švėkšnos valsčiaus, tolimi giminaičiai, abu Nepriklausomybės Akto signatarai, kurie artimai bendravo, kartu švęsdavo savo vardines, Nepriklausomybės dieną, įvairias religines šventes, Kalėdas ar Velykas, todėl dažnai painiojami ir dabar.

Jurgis Šaulys (1879–1948) – Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, filosofijos daktaras. Jis pirmasis Lietuvos valstybės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918–1919), Šveicarijoje (1919), Italijoje (1921–1923), Vatikane (1927–1931), vėl Vokietijoje (1931–1938), Lenkijoje (1938–1939), vėl Šveicarijoje (1939–1946), per karą iš Stasio Lozoraičio perėmęs diplomatijos šefo pareigas, rūpinosi Lietuvos ateitimi. Todėl K. S. Šaulį kaip dvasinę atramą pakvietė į Šveicariją, išrūpino leidimą, suieškojo vietą apsigyventi vienuolyne. Pagal J. Šaulio gan šykštų dienoraštį, konsulas nustatė K. S. Šaulio atvykimo ir apsigyvenimo Lugano šv. Brigitos vienuolyne datą (1945 m. gruodis), nors šveicarų dokumentai nurodo 1947 m.

Kunigas emeritas Vaclovas Aliulis prisiminė kursus nuosavybės ir darbo klausimais, kurių rengėju ir pirmininku buvo K. S. Šaulys. Dabar Vilniuje gyvena tik du buvę jo mokiniai – jis ir kun. Jonas Domininkas Grigaitis (g. 1914 m.), dominikonas vienuolyne prie Šv. apašt. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios [abejotina, nes šis teologijos mokslus studijavo užsienyje, kur 1939 m. buvo įšventintas į kunigus – A. Ž.]. Profesorius studentams dėstė ramiai, aiškiai, per egzaminus klierikų nesistengė sukirsti. Dar kartą su juo susitiko Romoje. Pabrėžė, kad K. S. Šaulys buvo labai garbingas žmogus, didelis Lietuvos mylėtojas.

Ansambliui sudainavus porą Ožkabalių k. dainų ir sugiedojus žemaitiškai kun. Antano Vienažindžio giesmę, renginio vedėja M. Peikštenienė informavo, kad Signatarų namuose po Vasario 16-osios bus įrengtas atskiras kambarys su ekspozicija, skirtas K. S. Šauliui ir Jonui Vailokaičiui. Giminaičio Vytauto Lygnugario dėka K. S. Šaulio archyvas atkeliavo į muziejų.

Renginyje dalyvavo gausus signataro K. S. Šaulio giminaičių būrys. Jų vardu kalbėjo signataro dukterėčios sūnus Pranas Lomsargis iš Stemplių kaimo, kuris prisiminė kaip visi laukdavo prelato atvažiuojant į tėviškę, jaunystėje yra gavęs iš jo dovanų šveicarišką rankinį laikrodėlį. Po karo, kai K. S. Šaulys gyveno Šveicarijoje, susirašinėdavo laiškais, per radiją klausydavosi jo pasisakymų per Vatikano ar Amerikos balsą. Domėjosi, kas vyksta Lietuvoje, paprašytas nusiuntė jam Lietuvos žemėlapį.

Po smagaus bendravimo prie vaišių stalo, M. Peikštenienė susirinkusius išsamiai supažindino su Signatarų namų ekspozicija, papasakojo apie signatarų gyvenimą, jų nuopelnus Lietuvai.

Trumpai apie signataro gyvenimą ir veiklą

Kazimieras Steponas Šaulys gimė 1872 m. sausio 28 d. Stemplių kaime (Švėkšnos vlsč., Raseinių aps., dabar Šilutės r.). Skaityti ir rašyti pramoko namuose. Nuo 1882 m. mokėsi Švėkšnos pradinėje mokykloje, vėliau (1886–1890) – Palangos progimnazijoje. Studijavo Kauno kunigų seminarijoje (1890–1895) ir St. Peterburgo dvasinėje akademijoje (1895–1899). Ten 1897 m. jis įgijo teologijos, o 1899 m. bažnytinės teisės magistro laipsnį. 1899 m. baigė mokslus aukščiausiu pažymėjimo laipsniu. Studijų metais jo didžiausi autoritetai buvo Jonas Mačiulis-Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Adomas Dambrauskas-Jakštas ir Kazimieras Pakalniškis-Dėdė Atanazas. Vėliau jis papildomai dar mokėsi Varšuvoje – 1907 m. čia išklausė sociologijos kursus.

Profesinė veikla

1899 m. birželio 29 d. K. S. Šaulys Kaune įšventintas į kunigus. 1899–1901 m. buvo Panevėžio šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras, 1901–1903 m. – Panevėžio realinės gimnazijos kapelionas, 1903–1906 m. – Panevėžio mergaičių progimnazijos kapelionas, 1906–1922 m. – Kauno kunigų seminarijos bažnytinės teisės, moralinės teologijos ir visuomenės mokslų bei sociologijos (nuo 1907 m.) dėstytojas.

Jo iniciatyva šioje seminarijoje buvo pradėti dėstyti visuomenės mokslo ir sociologijos kursai. K. S. Šaulys parengė metodinius pagrindus šiems kursams – parašė ir išleido šių disciplinų vadovėlius („Krikščioniškoji demokratija“, 1906; „Demokratija ir krikščionys demokratai enciklikų prasme“, 1907) bei knygas „Socialistai ir mūsų socialieji reikalai“ (1907) „Sociologija“ (1920), „Vedusiųjų dingimas ir naujos jungtuvės“ (1922), „Kanoniškojo proceso teisė“ (1927).

Stropus, gabus bei pareigingas seminaristas greitai sulaukė pripažinimo ir kaip dvasininkas. 1911–1920 m. jis jau ėjo Žemaičių vyskupo (Gasparo Cirtauto, nuo 1914 m. Pranciškaus Karevičiaus) sekretoriaus pareigas, o 1916 m. buvo paskirtas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, kiek vėliau – kancleriu. 1926 m. jam patikėtos Kauno arkivyskupo metropolito Juozapo Skvirecko vikaro pareigos, o dar po metų suteiktas garbingas Popiežiaus rūmų prelato titulas.

1932 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas Kauno arkivyskupijos prelatu, pakeltas Kauno bazilikos arkidiakonu ir metropolijos kapitulos prelatų dekanu, o vėliau jam suteiktas ir apaštališkojo protonotaro garbės vardas.

1922–1940 m. ir 1941–1944 m. K. S. Šaulys buvo Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, vėliau – profesorius, Bažnytinės teisės katedros vedėjas.

Politinė ir visuomeninė veikla

K. S. Šaulys 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1917 m. Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Daug nusipelnė visuomenei ir socialinėje veikloje. K. S. Šaulio rūpesčiu Panevėžyje buvo įkurta „Saulės“ švietimo draugija, labdaros draugija beglobiams žmonėms remti, „Motinėlės“ draugija neturtingiems gabiems, mokslo siekiantiems jaunuoliams padėti (K. S. Šaulys 1907–1914, 1920–1932 m. dalyvavo šios draugijos veikloje, buvo jos iždininkas, kurį laiką ėjo ir sekretoriaus pareigas).

1920 m. K. S. Šaulys buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą (vadinamąją Konstitucinę asamblėją), dirbo Konstitucinėje komisijoje, pasisakė už tai, kad 1922 m. priimtoje nuolatinėje valstybės Konstitucijoje būtų įtvirtintos nuostatos, jog Lietuvoje yra demokratinė ir krikščioniška santvarka. Steigiamajam Seimui baigiant darbą, K. S. Šaulys nutarė iš politikos pasitraukti ir atsidėti darbui universitete, seminarijoje bei arkivyskupijos administracijoje.

K. S. Šaulys aktyviai dalyvavo Krikščionių demokratų partijos veikloje, buvo jos Centro Komiteto narys (1922–1934).

Dr. Jonas Šliūpas, įkūręs Lietuvos Raudonąjį kryžių,1918 m. pakvietė K. S. Šaulį įsijungti į šios organizacijos veiklą. Šis tapo vienu iš aktyviausių jos narių ir buvo išrinktas į Vyriausiąją valdybą. Vokiečių okupacinei valdžiai Lietuvos Raudonojo kryžiaus veiklą sustabdžius, K. S. Šaulys įkūrė Lietuvos Savitarpio pagalbos organizaciją ir 1941–1944 m. buvo šios organizacijos tarybos vicepirmininkas. Dalyvavo jis ir Lietuvos valstybės archeologijos komisijos (1919–1934) veikloje.

Jis aktyviai bendradarbiavo ir spaudoje. Daug K. S. Šaulio publikacijų tarpukario metais paskelbta periodiniuose leidiniuose „Draugija“, „Tiesos kelias“, „Viltis“, „Apžvalga Žemaičių ir Lietuvos“, „Dziennik Wileñski“ bei „Przegląd katolicki“.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944-ųjų vasarą, vengdamas galimų represijų, kaip ir daugelis kitų aukštų Katalikų bažnyčios veikėjų K. S. Šaulys pasitraukė į Vokietiją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje.

K. S. Šaulys mirė 1964 m. gegužės 9 d. Lugane (Šveicarija), ilgėdamasis Tėvynės, bet nepraradęs vilties, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui. Iš pradžių buvo palaidotas Pambio-Noranco kaimelio kapinėse netoli Lugano. Per jas tiesiant kelią, 1968 m. jo palaikai perkelti į lietuvių koplyčią Campo Verano kapinėse Romoje.

Atminimas

Signataro, prelato, visuomenės ir valstybės veikėjo, profesoriaus K. S. Šaulio atminimas įamžintas stogastulpiu gimtinėje Stemplių kaime (1994 m., skulpt. V. Stumbras), išleistas Lietuvos pašto ženklas (1997 m., dail. Jokūbas Zovė). Lietuvos garbės konsulo Šveicarijos Tičino kantone Gintauto Bertašiaus rūpesčiu 2011 m. spalio 29 d. brigitiečių ordino svečių namuose (jo gyventame ir dabar dar vadinamame „monsinjoro kambaryje“) Lugane buvo atidengta atminimo lenta.

Autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Steponas Šaulys / LRS nuotr.

2. VDU doc. hum. m. dr. Rūstis Kamuntavičius

3. Iš kairės renginio dalyviai: Meilutė Peikštenienė, LR garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius, Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas

4. Iš kairės: kun. ?, kun. emeritas Vaclovas Aliulis, Meilutė Peikštenienė

5. Vilniaus mokytojų namų ansamblis „Kankleliai“ (vad. Daiva Čičinskienė)

6. Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas

7. LR garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius

8. Kunigas emeritas Vaclovas Aliulis

9. Vilniaus mokytojų namų ansamblis „Kankleliai“ (vad. Daiva Čičinskienė)

10. Iš kairės: kun. ?, kun. emeritas Vaclovas Aliulis, Meilutė Peikštenienė, VDU doc. hum. m. dr. Rūstis Kamuntavičius, LR garbės konsulas Šveicarijoje Gintautas Bertašius, Kauno arkivyskupijos kurijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas

11. Signataro K. S. Šaulio dukterėčios sūnus Pranas Lomsargis iš Stemplių k.

12. Signataro Kazimiero Stepono Šaulio giminaičiai

13. Vilniaus mokytojų namų ansamblis „Kankleliai“ (vad. Daiva Čičinskienė)

14. Signataro K. S. Šaulio dukterėčios sūnus Pranas Lomsargis iš Stemplių k. pasirašo Signatarų namų lankytojų knygoje

15. Signatarų namų vedėja Meilutė Peikštenienė prie stalo, ant kurio buvo pasirašytas Nepriklausomybės Aktas

16. Atminimo lenta Nepriklausomybės Akto signatarui prelatui Kazimierui Steponui Šauliui Lugane

Daugiau informacijos: 

http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=4268

http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=4255

Voruta. – 2012, vas. 4, nr. 3 (741), p. 2, 4.

Signatarai , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra