1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas

Autorius: Data: 2012-02-24, 10:15 Spausdinti

1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas

Algirdas Mikas ŽEMAITAITIS, Vilnius

Viena iš svarbiausių Lietuvos istorijos datų yra 1918 m. vasario 16-oji. Tą dieną Vilniuje buvo pasirašytas Lietuvos valstybės atkūrimo aktas, skelbiantis, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Vienas iš 20-ies jį pasirašusių signatarų buvo Donatas Malinauskas, apie kurio gyvenimą ir aktyvią visuomeninę veiklą išsamiai rašo Viktoras Jencius-Butautas 2011 m. išleistoje knygoje* „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“. Apie jį 1997 m. šimto puslapių plonesnę knygą („Nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas“) išleido ir politologas Raimundas Lopata. Skaitytojų dėmesiui pateikiu trumpą signataro gyvenimo aprašymą.

Donatas Malinauskas (1869–1942)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas gimė 1869 m. kovo 7 d. Latgalos Krėslaukio (Kraslavos, Latvija) dvare, bajorų šeimoje. Anksti mirus tėvui, motina su vaikais grįžo į Trakų valsčių, iš kurio buvo kilusi. Didelę įtaką jaunuoliui turėjo netoliese gyvenęs motinos dėdė Bernardas Kęstutis-Gediminas, kildinęs giminę iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, mokęsis pas A. Mickevičių, dėstęs Vilniaus universitete, visą gyvenimą domėjęsis krašto istorija. Vidurinį išsilavinimą D. Malinauskas įgijo Vilniuje ir Minske. 1889 m. išvyko į Galicijos Černigovą studijuoti agronomijos, nuo 1890 m. studijas tęsė Taboro (dab. Čekija) žemės ūkio akademijoje, kurią baigė apie 1894 m.

Grįžęs į Lietuvą, D. Malinauskas įsikūrė Vilniuje. Buvo vienas iš slaptos tautinės draugijos „Dvylika Vilniaus apaštalų“ [autorius rašo „Dvylika apaštalų“ – A. Ž.] steigėjų, kuri 1904 m. legalizavosi pasivadinusi Vilniaus lietuvių savišalpos draugija. Jos nariai siekė gaivinti lietuvybę, puoselėti lietuviškas tradicijas, ginti lietuvių kalbos teises. Po daugelio žygių 1901 m. jiems pavyko pasiekti, jog nors vienoje apleistoje Vilniaus bažnyčioje – Šv. Mikalojaus – tikintiesiems būtų leista melstis lietuviškai. Jis aktyviai dalyvavo nelegalios lietuviškos spaudos platinime. Asmeniškai susitaręs su Vilniaus cenzoriumi Benediktu Ploščianskiu gavo leidimą ir Zavadskio spaustuvėje 1900 m. rugpjūčio 2 (14) d. pirmą kartą Lietuvoje lietuviškai išspausdino bei išplatino „Pranešimą“ apie kovą su Vilniaus vyskupijos valdžia dėl lietuvių kalbos vartojimo minėtoje bažnyčioje. Tai prisidėjo ir prie lietuviškos spaudos uždraudimo panaikinimo 1904 m. Pasak Viktoro Petkaus („Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia“, 2004, p. 73), D. Malinauskas buvo tiesioginis vadovas atgaunant Šv. Mikalojaus bažnyčią lietuviams, kuri tapo tautinio atgimimo centru.

1905 m. lapkričio 2 (15) d. D. Malinauskas kartu su J. Basanavičiumi, kun. J. Ambraziejumi ir M. Davainiu-Silvestraičiu pasirašė memorandumą caro vyriausybei, kuriuo reikalavo autonomijos Lietuvai. Buvo vienas iš 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusio Didžiojo Vilniaus Seimo organizatorių ir dalyvių. Daug energijos, laiko ir lėšų D. Malinauskas skyrė visuomeninei veiklai. Jis dalyvavo įvairių lietuviškų kultūrinių, švietimo ir ekonominių organizacijų steigime. Buvo draugijos „Sąjunga lietuvių kalbos teisėms grąžinti Lietuvos bažnyčiose“ (1906) vienas iš organizatorių ir jos pirmininkas (1909–1915), Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907), vienas iš „Vilniaus Aušros“ (1907), „Rūtos“ (1909), „Ryto“ (1913) draugijų, Lietuvių ūkininkų bendrovės (1914) steigėjų ir narių.

Rengė straipsnius lietuviškiems periodiniams leidiniams „Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Draugija“, „Lietuva“ ir „Naujoji Romuva“.

Autorius primena, kad lenkai XX a. pradžioje lietuvius tebevadino broliais ir juos laikė savo politinės sistemos dalimi. Kad lietuviai – ne lenkai ir Lietuva – ne Lenkijos dalis, lenkų požiūriu buvo tiesiog politinė erezija, vadinama litvomanija, separatizmu, ėjimu išvien su rusų valdžia. Dar nenutautusi Lietuvos bajorijos dalis, XIX a. pabaigoje pradėjusi savarankiškai nuo Lenkijos pretenduoti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tęstinumą, suteikė viltį atkurti savarankišką Lietuvos valstybę. Tuometės teisės požiūriu, etniškumas negalėjo suponuoti valstybės atsiskyrimo. Jei Lietuvos bajorai kaip valstybingumo tęsėjai nėra lietuviai, kaip teigė rusai ir lenkai, tai lyg ir nebuvo valstybingumo paveldėtojų. Tačiau dalis prolenkiškai orientuotos inteligentijos ir bajorijos buvo priešiška lietuvių tautiniam atgimimui, todėl lietuvių tautinė savimonė įgavo antilenkiškų bruožų. Prasidėjęs Vokietijos ir Rusijos karas iš naujo pažadino Lietuvos autonomijos viltis.

Pirmojo pasaulinio karo metais D. Malinauskas priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, buvo jos sekretorius, o 1914 m. pabaigoje tapo jos Centro komiteto nariu.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. [autorius rašo 18–23 d. – A. Ž.] dalyvavo Lietuvių konferencijoje, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, o kovo 13-ąją Vokietija pirmoji pripažino Lietuvą de jure.

1920 m. spalio 9 d. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, D. Malinauskui buvo liepta išvykti iš Vilniaus. Persikėlęs į Kauną, signataras pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje. 1921 m. birželio–liepos mėn. su trumpalaike misija lankėsi Prahoje (mokėjo čekų kalbą),bandydamas užmegzti diplomatinius santykius. 1922 m. kovo mėn. buvo paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje. 1923 m. grįžęs į Kauną, D. Malinauskas tęsė darbą Užsienio reikalų ministerijoje. 1931 m. kovo–lapkričio mėn. buvo Lietuvos atstovu Estijoje.

1928 m. vasario 16-ąją D. Malinauskas apdovanotas II laipsnio DLK Gedimino ordinu, o 1929 m. kovo 2 d. Čekoslovakijos pasiuntinybėje Kaune jam buvo įteiktas šios šalies „Baltojo liūto“ IV laipsnio ordinas. Taip čekoslovakai, jo šešiasdešimtmečio išvakarėse, įvertino D. Malinausko indėlį, plėtojant bendradarbiavimą tarp dviejų valstybių.

1925 m. D. Malinauskas tapo Vilniaus vadavimo sąjungos nariu. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėjo remti archeologinius kasinėjimus Vilniaus katedroje, vildamasis, kad ten bus rasti Vytauto Didžiojo palaikai ir karūna. Artėjant Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejui pas skulptorių Vincą Grybą net buvo užsakęs sarkofagą, bet, anot lenkų, neradus palaikų, sumanymas neįgyvendintas. Tada savo lėšomis signataras Čekoslovakijoje pagamino metalinį karstą, kurį per didelius vargus buvo leista įvežti į Lenkiją, tačiau lenkai neleido jo pastatyti pačioje Vilniaus arkikatedroje. Šiuo metu karstas po ilgų klajonių eksponuojamas jos požemiuose.

1934 m. D. Malinauskas su šeima savo Stanislavos palivarką Onuškio parapijoje pavadino Vytautava ir 20 ha žemės užrašė naujai bažnyčiai įkurti. Jai vieta buvo parinkta jo Paulinavos palivarke. Iš didelio nugriauto kluono 1939 m. buvo pastatyta laikina medinė bažnytėlė, veikianti ir dabar.

1937 m. D. Malinauskas nusipirko Vilkaviškio aps. Alvito dvarą (80 ha) su ežeru ir spirito varykla, tiksliai nežinoma kada jame su šeima apsigyveno, persikėlęs iš Jankovicų dvaro ir palivarkų Trakų apskrityje. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas ir išparceliuotas, o signataras su šeima išvarytas iš namų. Ligotas D. Malinauskas su žmona Zofija ir seserimis Jadvyga Zavadzkiene bei nerege, nevaikštančia Filomena Malinauskaite iš Vanaginės kaimo 1941 m. birželio 14 d. ištremtas į Sibirą (Altajaus kraštas, netoli Bijsko), kuriame 1942 m. lapkričio 30 d. mirė. 1993 m. birželio 14 d. signataro ir jo artimųjų palaikai buvo perlaidoti Onuškio (Trakų r.) bažnyčios šventoriuje.

2010 m. sausio 9 d. Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje jam buvo pašventinta atminimo lenta.

Tik pasitraukimas karo pabaigoje iš Lietuvos išgelbėjo jo dukrą Marija ir vaikaitį Tadą Stommą. Šiandien realybė tokia: D. Malinausko archyvas iš Alvito dvaro nežinia kur dingęs, meno vertybės, buvusios dvare, išsidalintos dar 1945 metais, o po 1990 m. kovo 11 dienos dvaro pastatus privatizavo svetimi.

Neeilinė D. Malinausko asmenybė bei jo darbai sunkiai randa savo tikrąją vietą Lietuvos tautinio atgimimo istoriografijoje ir tam yra priežasčių: aristokratiška kilmė; bekompromisinė, kryptinga kova atstatant Lietuvos valstybingumą; nenoras afišuoti savo darbų dėl konspiracijos carinėje Rusijoje. Jis priklausė tai grupei bajorų, kurie pasuko Lietuvos atgimimo keliu ir tapo vienu iš didžiausių tautinio lietuvių atgimimo organizatorių Vilniaus krašte. D. Malinausko nuopelnai kovojant už lietuvybę nekelia jokių abejonių.

Tikiuosi, kad šis leidinys bus naudingas visiems besidomintiems Lietuvos valstybės atkūrimo istorija, suteiks daug naujų žinių ir leis geriau pažinti signatarų gyvenimą bei jų pasiaukojančią veiklą.

* 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas / Viktoras Jencius-Butautas ; [vertimai: Liucija Terenteva, Eleonora Pavlovska, Tadas Stomma]. – Trakai : Voruta [i.e. „Vorutos“ fondas], 2011 (Vilnius : Standartų sp.). – 358, [1] p. : iliustr., faks., portr. ; 25 cm. – Santr. angl., lenk. k. – Bibliogr. išnašose. – Asmenvardžių ir vietovardžių r-klės: p. 309–350. – Tiražas 1500 egz. – ISBN 978-609-95018-5-7. – ISBN 978-609-95018-5-0-7 (klaidingas).

1-9 nuotr. iš kn. „1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“

10-12 nuotr. – Algirdo Žemaitaičio

Nuotraukose:

1. Knygos viršelis

2. Donatas Malinauskas jaunystėje

3. Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia

4. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto Vilniuje 1915–1918 m. sudėtis. Sėdi (iš kairės): kun. J. Kukta, E. Vileišienė, dr. A. Vileišis, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, J. Kymantas, D. Malinauskas, kun. J. Stankevičius. Stovi (iš kairės): A. Stulginskis, tarn. Jankauskas, kun. J. Bakšys, kun. V. Jezukevičius, J. Šernas, A. Žmuidzinavičius, M. Biržiška, kun. P. Dogelis, tarn. J. Siemaška ir kurjeris

5. Donatas Malinauskas, 1912 m.

6. Donatas Malinauskas / Iš Kauno viešosios bibliotekos leidinių (www.aidas.lt)

7. Alvito dvaras 1992 ar 1939 m.

8. Atnaujinta Vytautavos bažnyčia, 2009 m.

9. Po Vasario 16-osios minėjimo prie Donato Malinausko šeimos kapo Onuškio bažnyčios šventoriuje, 2010 arba 2002 m.

10, 11. Nuo 1933 m. klajojęs po Vilnių D. Malinausko Čekijoje pagamintas karstas Vytauto Didžiojo palaikams pagaliau rado savo vietą Vilniaus arkikatedroje. 2011 metais jis pastatytas į nišą Vilniaus arkikatedros požemiuose

12. Istoriją pasakojantis stendas Vilniaus arkikatedros požemiuose

Voruta. – 2012, kov. 3, nr. 4 (743), p. 6.

Signatarai , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra