Švietimo ir ugdymo literatūra lietuvių kalba XX a. pradžioje

Autorius: Data: 2013-11-29, 13:26 Spausdinti

Švietimo ir ugdymo literatūra lietuvių kalba XX a. pradžioje

Arida RIAUBIENĖ, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro bibliografė, Vilnius 

Spaudos draudimo panaikinimas, 1905-1907 m. revoliucinis sąjūdis Rusijoje pradėjo naują etapą Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime. Didysis Vilniaus Seimas paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo jos etnografinėse ribose programą, kurioje tarp kitų reikalavimų buvo iškeltas ir tautinės mokyklos klausimas. Pasikeitusi politinė ir kultūrinė situacija leido Lietuvoje XX a. pradžioje pradėti kurti lietuviškos švietimo sistemos pradmenis.

Lietuviškos mokyklos buvo steigiamos privačia iniciatyva. Jas teigė privatūs asmenys, švietimo draugijos, religinės organizacijos. Pavyzdžiui, „Saulės“ draugija 1905-1918 m. išlaikė ir įkūrė 78 lietuviškas pradžios mokyklas (1). Palyginimui galime paminėti, kad „Žiburio“ draugija išlaikė 29, „Ryto“ – 29, kitos draugijos – 15 pradžios mokyklų (2).

Keitėsi ir valdiškų mokyklų tinklo struktūra. Vietoj cerkvinių parapinių mokyklų steigiamos pasaulietinės valdinės pradžios mokyklos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniaus, Kauno, Suvalkų gubernijose veikė daugiau kaip 1620 pradinių mokyklų, kuriose mokėsi apie 80 tūkst. vaikų (3). 1914 m. Lietuvoje veikė 25 gimnazijos, 19 progimnazijų, 2 realinės mokyklos (4). Valdinių ir privačių mokyklų tinklo plėtra didino mokymo apimtį, atsirado ugdymo bei pedagoginės literatūros poreikis.

Šiame straipsnyje apžvelgsime 1905-1917 m. pasirodžiusius ugdymui ir pedagogikai skirtus leidinius. Spaudinius išanalizuokime pagal išleidimo datą, vietą, apimtį (didžiąją spaudinių dalį sudaro brošiūros) bei informacijos pobūdį.

1905-1917 m. nacionalinės retrospektyviosios bibliografijos apskaitos duomenimis, buvo išleistos 5393 knygos ir brošiūros. Švietimui ir ugdymui skirta literatūra tesudarė 1,2 proc. visos spaudos produkcijos. Naudojantis nacionalinės bibliografijos duomenų banku iš 60 pozicijų, kurias sudaro bibliografinai įrašai, skirti švietimui ir ugdymui, 17 pozicijų leidiniai pasirodė Kaune. Tai „Saulės“ draugijos ir Šv. Kazimiero draugijos knygelės. Antrą vietą pedagoginės literatūros leidyboje užima Vilnius – 10 leidinių. Šalia Vilniuje veikusių „Ryto“, „Žiburėlio“, „Vilniaus aušros“ draugijų knygas leido ir kai kurių periodinių leidinių redakcijos – „Vilties“ bei „Vilniaus žinių“ redakcijos. Keletas leidinių pasirodė Marijampolėje – 5, juos leido ten veikusios „Žiburio“ bei „Šviesos“ draugijos. Švietimui bei ugdymui skirta literatūra lietuvių kalba buvo leidžiama ir už Lietuvos ribų – JAV (14 leidinių), po vieną kitą knygelę pasirodė Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje. Be draugijų ir periodinių leidinių redakcijų šios tematikos literatūrą leido ir pačių leidinių autoriai. Pavyzdžiui, M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana išleido F. W. Foersterio „Jaunuomenės auklėjimas“ (1912), J. Naujalis 1914 – „J. Naujalio vargoninkų mokyklos programą“, 1913 – „Įstatus J. Naujalio muzikalinės mokyklos“, F. Damijonaitis – „Liuosieji šveicarai ir jų mokykla“ (1910), A. Staniukynas – „Naminis vaikų auklėjimas“(1910) ir kt.

Spaudinių plėtros rodiklis yra jų tiražai. Apie kai kurių leidinių, kurie buvo išspausdinti S. Banaičio spaustuvėje bei Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko ir b-vės spaustuvėje sužinome iš prof. Domo Kauno publikacijos (5). Pavyzdžiui, „Saulės“ draugijos įstatai (1906) pasirodė 5000 egz. tiražu, o „Reguliaminas arba trumpas kai kurių draugijos „Saulė“ įstatymų paaiškinimas – 1000 egz. tiražu (6). Žinių apie šio laikotarpio tiražus randame ir to meto periodinėje spaudoje. Pavyzdžiui, 1911 m. „Viltyje“ pasirodžiusioje žinutėje rašoma, jog M. Gustaičio knygelė „Marijampolės lietuvaičių progimnazijos atsišaukimas į visuomenę“ (1910) buvo išleistas 5000 egz. tiražu, kainavo 0,05 lt., o „Antrosios Marijampolės paskaitos“ – 1000 egz. tiražu ir kainavo 0,20 Lt (7). Nežiūrint į tai, jog nagrinėjamuoju laikotarpiu švietimo ir ugdymo literatūra buvo leidžiama gana nemažais tiražais, pasitaiko leidinių, kurių bibliotekose nėra išlikę nei vieno egzemplioriaus. Pavyzdžiui, „Įstatai J. Naujalio muzikalinės mokyklos“ (1913), „Mergaičių amatų ir naminės ūkės vedimo mokyklos programa“ (1910) ir kt.

Pagal informacijos pobūdį gausią švietimo literatūros grupę sudarė oficialioji literatūra, kuriai priklausė draugijų įstatai, ataskaitos, mokymo programos. Dauguma įstatų pagal Rusijoje galiojusius draugijų veiklos nuostatus buvo išspausdinti lietuvių ir rusų kalbomis. Visų lietuvių švietimo draugijų įstatai savo struktūra iš esmės nesiskyrė. Įstatuose buvo aptariami tie patys klausimai: draugijų tikslai ir priemonės jiems pasiekti, narių teisės ir pareigos, centro bei vietos skyrių valdybų teisės ir tarpusavio santykiai, visuotinų susirinkimų sušaukimų ir darbo klausimai, draugijų turtas ir lėšos. Nagrinėjamuoju laikotarpiu pasirodė jau anksčiau mūsų minėtų draugijų įstatai – „Saulės“(1906), „Žiburėlio“ (1907),Ryto“(1912) ir kt.

Oficialiajai literatūrai priskirtini taip pat mokymo planai ir programos. Lietuviška bendrojo lavinimosi pradžios mokykla, susiformavusi 1905-1918 m., savo darbe rėmėsi daugelio steigėjų sudarytais mokymo planais ir programomis. Iki šiol išlieka neaiški daugelio mokymosi planų ir programų autorystė. Žinomas „Saulės“ draugijos programos kūrėjas Tomas Ferdinandas Žilinskas. 1907 m. jis sudarė „Apšvietos draugijos „Saulė“ pradinėms mokykloms programą“.

Keletas leidinių švietimo ir ugdymo klausimais pasirodė Vilniuje. Jų pasirodymas sietinas su naujų mokymo įstaigų kūrimu. 1913 m. steigiant „Ryto“ švietimo draugiją, išspausdintas vieno iš draugijos steigėjų, kunigo Julijono Steponavičiaus atsišaukimas „Gerbiamas tautieti!“, kuriame raginama imtis priemonių švietimui Vilniaus krašte pagerinti. Kaip žinome, „Rytas“ buvo svarbiausia draugija organizavusi ir palaikiusi švietimą lietuvių kalba Rytų Lietuvoje per visą gyvavimo laikotarpį.

Vienas iš Vilniaus lietuvių dviklasės pradžios mokyklos įkūrėjų – Antanas Vileišis 1917 m. parengė brošiūrą „Vilniaus lietuvių dviklasė mokykla 1907-1917“. Tai buvo atspaudas iš „Lietuvos aido“, kuriame nušviečiama mokyklos įkūrimo istorija, pateikiami duomenys apie mokinių skaičių, mokytojų kaitą kiekvienais mokslo metais, egzaminų rezultatus ir t. t. Priminsime, kad ši mokykla veikė prie Šv. Mikalojaus bažnyčios 1904 m. įkurtoje vaikų prieglaudoje. 1915 m. mokykloje jau mokėsi 107 vaikai (8). Vilniaus lietuvių dviklasė mokykla buvo pirmoji lietuviška mokykla istorinėje Lietuvos sostinėje. „Per dešimt savo gyvavimo metų Vilniaus lietuvių dviklasė mokykla nemaža nuveikė skleisdama šviesą ir stiprindama lietuvybę“ (9). Spaudos dėmesio susilaukė ir M. Gustaičio knygelė „Marijampolės progimnazijos lietuvaičių atsišaukimas į visuomenę“ (1911). Vienoje iš recenzijų buvo rašoma: „Knygelė verta perskaityti ir del gražios jos kalbos, ir del vaizdingai nupiešto mokyklos idealo“ (10).

Svarbus buvo ir mokytojo vaidmuo Lietuvos visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime. Spaudoje buvo rašoma: „Tarp įrankių platinimui apšvietimo nepaskutinę vietą privalo užimti tobula tautiška krikščioniška mokykla su gerais, padoriais, tam tyčia išlavintais pedagogais ar pedagogėmis“ (11). Nuo XIX a. vidurio veikusios dvi mokytojų seminarijos nepajėgė patenkinti mokytojų poreikio. 1908 m. laikraščio „Viltis“ redakcija išleido vieno iš Panevėžio mokytojų seminarijos dėstytojų Jono Jablonskio kreipimąsi su stojamųjų egzaminų programa – „Jaunieji lietuviai, taisykitės į Panevėžio mokytojų seminariją!“. Kai kurios Lietuvoje veikusios švietimo draugijos reikalavo valdžios įteisinti neturinčius cenzo mokytojus (12). Tai paskatino lietuviškas švietimo draugijas pasirūpinti savo mokytojų kvalifikacija. Dėl šios priežasties Kaune 1907/08 mokslo metais oficialiai pradėjo veikti pirmoji lietuviška mokytojų rengimo įstaiga „Saulės“ draugijos pedagoginiai kursai. Tai buvo vienintelė mokymo įstaiga Lietuvoje (Be Veiverių mokytojų seminarijos), kurioje galėjo mokytis lėšų neturintys valstiečių vaikai. Tais pačiais metais pasirodė „Ištrauka iš įstatų ir išguldomųjų dalykų „Saulės“ kursuose programų projektas“, 1909 -„Ištrauka iš įstatų ir išguldomųjų dalykų „Saulės“ kursuose programos“. Praėjus penkeriems metams pasirodė 68 p. apimties knygelė „Planas prirengiamųjų paaugusiems kursų, leistų „Saulės“ draugijai atidengti Kaune“ (1913).

Tarp svarbesnių visuomenės švietimui skirtų darbų paminėtina M. Pečkauskaitės išversta vokiečių pedagogo F. W. Foersterio knyga „Jaunuomenės auklėjimas“. Knyga vertėjos lėšomis pasirodė 1912 m. Seinuose, 1000 egzempliorių tiražu. M. Pečkauskaitė knygos pratarmėje rašė, kad „dėl materijalės priežasties“ neleidžia viso veikalo“. Autorė pastebi: „…jei šitam mano vertimui bus lemta pelėti po knygų lentynas, kaip pelėja daugybė lietuviškų knygų, tai žinosim, kad Foersterio su visa jo pedagogija nesame reikalingi.“ „Jaunuomenės auklėjimas“ buvo vienintelis stambesnis pedagogikos veikalas Lietuvoje, jis pasitarnavo lietuviškų mokyklų mokytojams kaip rimta metodinė atrama auklėjimo darbe. 1913 m. „Ateityje“ pasirodžiusioje knygos recenzijoje kažkoks gimnazistas, pasirašęs slapyvardžiu A. A-G-s rašė: „Apskritai imant ši kniga iš auklėjimo pusės puiki. Patarčiau kiekvienam, kuris nori tapti geru auklėtojumi ir visuomenės veikėju, jąją perskaityti po kelis kartus“ (13).

Kuriant savąjį švietimo sistemos tinklą, reikšmingi buvo leidiniai, nagrinėjantys švietimo ir ugdymo problemas užsienyje. Juose supažindinama su užsienio šalių švietimo kryptimis, kartu nurodoma, kad ta patirtimi reikia naudotis apgalvotai, atsižvelgiant į savo krašto, tautos ypatumus (14). 1905 m. Tilžėje 500 egz. tiražu pasirodė knygelė „Apie vidutines mokyklas“. Tai buvo straipsnio, išspausdinto Varšuvoje leidžiamame laikraštyje „Iskra“, vertimas apie Lenkijos visuomenės kovą dėl lenkiškų mokyklų su raginimu reikalauti lietuviškų mokyklų Lietuvoje. Knygelę vertė K. Grinius, pasirašęs Vertiko slapyvardžiu.

1906 m. pasirodė J. Gabrio-Paršaičio knyga „Jaunuomenės švietimas kitur ir pas mus“. Joje ryškėja platus autoriaus požiūris į tautos švietimą, ypač svarbų mažoms tautoms, ne tik jų kultūrai, ekonomikai, bet ir išlikimui“ (15). Knygelėje plačiau apžvelgiama Danijos švietimo padėtis, istorinė raida, nemažai dėmesio skiriama kaimo švietimui. Tais pačiais metais „Vilniaus žinios“ išspausdino recenziją, kurios autorius K. Žalys pažėrė nemažai kritikos J. Gabriui, pastebėdamas, kad knyga skirta vien Danijos mokykloms, nepaminėta kitų Skandinavijos šalių mokyklų veikla. Atsakydamas į kritiką, knygos autorius pabrėžė, kad Danijos pavyzdį pasirinko dėlto, kad ši šalis daugeliu atveju panaši į Lietuvą (16). Knygelę autorius skyrė ne „visapusiškai išsilavinusiai visuomenės daliai, bet „sodžiaus“ jaunuomenei. 1910 m. pasirodė „Saulės“ pedagoginių kursų pirmojo lietuvių kalbos mokytojo F. Damijonaičio referatas „Liuosieji šveicarai ir jų mokykla“, kuriame jis nagrinėja švietimo sistemos tinklą Šveicarijoje, mokytojų rengimo įstaigų – seminarijų darbą, lygina mokytojo uždarbį Lietuvoje ir Šveicarijoje. Jis rašo: „Blogai apmokamas mokytojas priverstas jieškoti pašalinių apmokamų lekcijų, ir tokiu būdu gaišina laiką, kurį galėtų sunaudoti savo lavinimuisi“ (17). Toliau pateikia svarią išvadą: „Be gero mokytojo nebus geros mokyklos, be užtektinos mokytojui algos nebus gero mokytojo“. Apie 1911 m. Brukline pasirodžiusią rusų rašytojos ir vertėjos Sofijos Nikolajevnos Šil knygelę „Švedų liaudies švietimas“ A. Rimka rašė : „Ši knygutė verta perskaityti visiems, kas nori darbuotis liaudies švietimui <….>. Vertimas neperpuikiausias, daug rusicizmų ir gan augštas stilius“ (18). Nemaža dalis pedagoginės literatūros pasirodė Čikagoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo Čikaga išliko lietuviškų knygų leidybos centras. Paminėtinos visuomenininko A. Graičiūno knygelės: 8 puslapių lankstinukas „Liaudies universitetas „Žinyčia“ (1917), kurį puošia pagal P. Rimšos skulptūrą „Lietuvos mokykla“ sukurtas piešinys bei užrašas po ja: „Senoji močiute anuką mokina“. Tais pačiais metais pasirodė knygelė „Liaudies universitetas ir jo svarba lietuviams, gyvenantiems Amerikoje“, kurios, deja, nėra išlikę nė vieno egzemplioriaus.

Pagausėjo leidinių, susijusių su pagrindinėmis ugdymo ir mokymo formomis. Jie dažniausiai buvo leidžiami už Lietuvos ribų. Vaikų ugdymui buvo skirta 1908 m. pasirodžiusi Jono Šliūpo knyga „Koks privalo buti vaikų auginimas ir auklėjimas?“. 1886 m. Niujorke J. S. Kuokščio slapyvardžiu J. Šliūpas atskiru leidiniu išleido „Keli žodžiai apie auginimą“. Šis straipsnis buvo įdėtas į J. Šliūpo knygelę, „Koks privalo būti vaikų auginimas ir auklėjimas“. Joje aptariami to meto aktualūs vaikų ugdymo klausimai; jie siejami su psichologinėmis, socialinėmis problemomis. 1910 m. kunigo A. Staniukyno lėšomis buvo išleista J. Kurze knyga „Naminis vaikų auklėjimas“. Knygelė buvo skirta Amerikoje gyvenusioms lietuvių šeimoms. Joje buvo rašoma: „Šio veikalėlio rašytojo troškimu yra <….> įžengti į vargingiausią bakužę ir tapti patarėju gimdytojams jų sunkiame darbe“ (19). Toliau buvo rašoma: „Kad gyvenimo naštą žmogus galėtų lengvai pakelti, reikia, kad tėvai jau kūdikybėje padėtų vaiko širdyje tvirtą tikėjimo ir dorybės pamatą“ (20). Pažymėtina, kad visą pelną, gautą už šią knygą, kunigas A. Staniukynas paskyrė našlaičių ir senelių prieglaudos reikalams. Tais pačiais metais Čikagoje buvo išleistas vertimas iš anglų k. „Mandagus vaikelis: gražaus apsiėjimo pamoka“. Knygą išvertė Šv. Kazimiero draugijos sesuo-vienuolė. Knygelėje nurodytos gero elgesio taisyklės namuose, mokykloje, bažnyčioje, knygelės gale pateikiami klausimai, siekiantiems pasitikrinti žinias.

1905-1917 m. nemažas dėmesys skiriamas auklėjimo problemoms spręsti. 1914 m. publicistas J. Purickis išleido knygelę „Beletristikos rolė žmonijos auklėjime“. Knygelė pasirodė 1000 egz. tiražu. 1905 m. pasirodė kunigo A. Skinderio knyga „Gimdytojams vadovėlis apie auklėnimą vaikų“. Tekstas pirmą kartą buvo išspausdintas žurnale „Kryžius“. Knygelėje rašoma: „Kaip kvietukas, nors ir gražiausis būtų ir ant geriausios žemės pasodintas, be geros vieno apžiuros nuskursta ir nunyksta, taip ir jaunoji mūsų karta, tie jauni daigai, ta graži jaunuomenė, be geros ir išmintingos apžiuros-išauga menka ir niekam neverta“ (21). Autorius, kreipdamasis į tėvus rašo: „Norėdamas jums, malonus gimdytojai padėti išpildyti tą taip augštą jusų pašaukimą, parėdžiau šią knygelę; skaitykite ją kartų kartoms gerai įsitėmikite, kas joje parašyta“ (22). 1913 m. šv. Kazimiero draugija Kaune išleido vertimą iš lenkų kalbos „Auklėjimo pamatai“. Pedagoginėje spaudoje pasirodė recenzija, kurioje leidinys vertinamas dvejopai: „Šiuo veikalu padėtas tvirtas pamatas lietuvių paidagogiškajai raštijai“ (23). Tuo tarpu neapsieinama ir be kritiškų pastabų: „nes mokytojai, kuriems ji pirmiausia skiriama, baigusieji kokią nors specialę paidagigišką mokyklą – ar tai mokytojų seminariją, ar tai paidagogiškus kursus, kur kas daugiau turi žinių iš tos srities, negu „Auklėjimo pamatai“ kad paduoda“ (24).

XX a. pradžioje tautinio auklėjimo problemas nagrinėjo švietėjas ir K. Puida, pasirašinėjęs Alfa slapyvardžiu. 1906 m. pasirodė jo knyga „Mokykla ir jos uždavinys“. K. Puida pažymi, kad tautiniame auklėjime svarbus užklasinis skaitymas bei tinkamai parinkta literatūra. Taip pat autorius nurodo, kokia seka skaitytojui bręstant šią literatūrą reikia parinkti, kaip derinti rašytojų kūrinius su liaudies kūryba. Leidinėlyje pabrėžiama, kad tautinį auklėjimą nevalia sutapatinti su valstybiniu, nes ne kiekviena valstybinė politika atitinka tautos interesus, siekiama palyginti kitų kraštų ir Lietuvos švietimo padėtį ir uždavinius.

Apžvelgus 1905-1917 m. literatūros švietimo ir ugdymo tema leidybą, galima daryti išvadą, kad ji nebuvo gausi. Didžiąją švietimui ir ugdymui skirtos literatūros dalį leido tuo metu veikusios švietimo draugijos, taip pat pavieniai leidėjai.

Švietimo ir ugdymo literatūra atspindi svarbiausius šio laikotarpio švietimo raidos momentus, pedagoginės minties formavimąsi, padeda susipažinti su lietuviškos mokyklos atgimimu ir raida XX a. pradžioje.

Šaltiniai:

1. Raguotienė G. Lietuvių vaikų lektūra 1918-1940. Vilnius, 2001, p. 11.

2. Ten pat.

3. Butkuvienė A. Lietuvos kultūros istorijos metmenys. Kaunas, 1997, d. 2, p. 9.

4. Ten pat, p. 10-11.

5. Kaunas D. Spaudos tiražai 1905-1914 metais. Knygotyra, 1985, t.10 (17) p. 70-80.

6. Ten pat, p. 72.

7. Skausmas. Marijampolė. Žiburininkų susirinkimas. Viltis, 1911, nr. 25 (510), p. 2.

8. Pupšys, V. Lietuvos mokykla : atgimimo metai (1905-1918). Klaipėda, 1995, p. 51.

9. Aničas J. Antanas ir Emilija Vileišiai. Vilnius, 1999, p. 259.

10. [Anotacija]. Žiburys, 1911, nr. 1, p. 24.

11. Gerbiamasis Tamista!: [Draugijos „Saulė“ pranešimas apie Kaune steigiamus parengiamuosius kursus mergaitėms prie dviklasės mokyklos]. Kaunas, 1907. 1 p. VUB RS, F1-F85, lap. 69.

12. Pupšys, V. Lietuvos mokykla : atgimimo metai (1905-1918). Klaipėda, 1995, p. 121.

13. Gimnazistas A. A-G-s. [Recenzija]. Ateitis, 1913, t. 1, nr. 5/7, p. 334-336.

14. Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia / parengė M. Karčiauskienė. Kaunas, 2002, p. 23.

15. Ten pat, p. 236.

16. Gabrys-Paršaitis, J. Kur teisybė, tai ne melas (atsakymas p. K. Žaliui). Vilniaus žinios, 1906, birž. 26 (liep. 9) (nr. 137), p. 4.

17. Liuosieji šveicarai ir jų mokykla. Draugija, 1910, nr. 37, p. 40.

18. Rimka, A. [Recenzija]. Lietuvos ūkininkas, 1911, lapkr. 10(23)(nr.45), p. 427.

19. Kurze, J. Naminis vaikų auklėjimas / pagal „Die hausliche erziehung“ J. Kurze ; [vertė] kun. A. S. [Antanas Staniukynas]. S. l., 1910, p. 9.

20. Ten pat, p. 7.

21. Skinderis, A. Gimdytojams vadovėlis apie auklenimą vaikų. S. l., 1905, p. 4.

22. Ten pat.

23. Krupavičius, M. [Recenzija] / Mokytojas Gabr. Taučius. Mokytojas, 1914, nr. 3, p. 83.

24. Ten pat. 

Voruta. – 2013, gruod. 21, nr. 26 (790), p. 4, 5.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra