1700 m. mūšis prie Lieponių

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lieponys – didelis ir senas gatvinis rėžinis kaimas, įsikūręs prie senojo Vilniaus–Merkinės vieškelio, netoli Spenglos upės ir Greiželio ežero. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Lieponys paminėti 1387 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karalius Jogaila dovanojimo raštu Trakų kunigaikštystę padovanojo broliui Skirgailai. (5)
 
Lieponių istorija buvo glaudžiai susijusi su Valkininkais, įsikūrusiais už 13 km į pietus. XIV a. pabaigoje jie sudarė vieną apskritį, kuri 1566 m. buvo panaikinta ir įjungta į Trakų apskritį. Lieponys ilgai buvo valsčiaus centras, prie Lieponių buvo karaliaus dvaras, apylinkėse buvo kasama geležies rūda, veikė geležies lydymo krosnys. (2) Įvairūs istoriniai įvykiai, karai nelenkė ir Lieponių gyvenvietės. Didelį kaimą tuo metu kai kurie amžininkai vadino miesteliu, Lieponys buvo pažymėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapiuose. (4)
 
Lieponis išgarsino prieš 310 metų vykęs mūšis, kurį kai kurie šių dienų istorikai vadina Valkininkų mūšiu. Jis įvyko 1700 m. lapkričio 18 d. laukuose tarp Valkininkų miestelio ir Lieponių karčemos. Tą dieną susirėmė dvi didelės Lietuvos kariuomenės: Lietuvos didikai Sapiegos ir Lietuvos bajorai konfederatai.
 
XVII a. pabaigoje Lietuvoje įsigalėjo ir savivaliavo didikai Sapiegos, kurie, užėmę svarbiausius postus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, sukėlė kitų Lietuvos didikų pavydą ir neapykantą. Kazimieras Sapiega buvo Vilniaus vaivada ir Lietuvos kariuomenės etmonas, jo sūnus Mykolas – Lietuvos žirgininkas, pusbrolis Benediktas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo valdytojas, Aleksandras – didysis maršalka. Sapiegos turėjo daugiau valdžios negu atitinkami Lenkijos pareigūnai. Net ir po to, kai Seimas 1697 m. priėmė įstatymą, sulyginantį Lietuvos ir Lenkijos feodalų teises, Sapiegos savo galių atsisakyti nenorėjo. (6, 7)
 
Kai Vilniaus gatvėje etmono Kazimiero Sapiegos tarnai sužeidė du kunigaikščius Višniaveckius, šie, nepaisydami, kad Mykolas Sapiega buvo nekaltas ir suteikė pagalbą sužeistiesiems, siekdami atkeršyti, išvyko iš miesto ir ėmė šaukti visus į karą. Kunigaikštis kancleris Radvila, Žemaičių seniūnas Grigalius Oginskis, kunigaikščiai Višniaveckiai su savo žmonėmis ir raiteliais susijungė su kazokų ir dragūnų pulkais. Tokiu būdu susidarė apie 12 tūkst. kariuomenės. Lenkų karalius Augustas II norėdamas nuraminti bajorus ir atkalbėti nuo karo žygio, siuntė savo valdininką Sembeką. Bajorai generaliniu pulkininku išsirinko Mykolą Višniaveckį ir patraukė į Valkininkus. Čia sukūrė Lietuvos bajorų konfederaciją (karinį politinį susivienijimą) prieš Sapiegų savivalę ir pasižadėjo nesiskirstyti kol nesunaikins Sapiegų. Konfederacijos maršalka buvo išrinktas M. Katilas, karo vadu (regimentorium) – Mykolas Višniaveckis. (6, 8)
 
Sapiegos surinko Lietuvos kariuomenės Vilniaus, Breslaujos, Upytės, Kauno savanorių, šarvuotų totorių, moldavų ir kitų svetimšalių vėliavų apie 5 tūkstančius raitelių ir pėstininkų pulkus ir lapkričio 16 d. išžygiavo iš Vilniaus. Po nakvynės Sapiegos dvare Vokėje, kitą dieną tęsė žygį ir vakare apsistojo prie Lieponių. Pas Sapiegas į Lieponis iš Valkininkų atvyko Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis su kunigais Zgierskiu ir Šemauskiu, ragindamas susitaikyti ir priimti bajorų reikalavimus. Bet Sapiegos, pasitikėdami savo gerai ginkluotomis karinėmis jėgomis, paliaubas atmetė, siekdami konfliktą išspręsti ginklu. (6, 7)
 
Lapkričio 18 d. rytą bajorų K. Oginskio ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sargybininko Pociejaus vadovaujami pulkai pajudėjo iš Valkininkų ir sustojo prie Lieponių priešais Sapiegų pulkus. Kautynės vyko šešias valandas. Apie 9 valandą kariuomenės etmonas Kazimieras Sapiega patrankos šūviais pirmas pradėjo mūšį. Patrankos šaudė iš abiejų pusių, o atskiri raiteliai ir pėstininkai dragūnai kovėsi lauke. Apie pietus prasidėjo tikras mūšis, abi pusės atkakliai kovojo iš pradžių kairiajame, o paskui ir dešiniajame bajorijos sparne, kur žuvo bajorų pulkininkas Poniatovskis. Tuomet įsiutę bajorai puolė visu smarkumu Sapiegų karius, kurie pradėjo svyruoti ir krikti. Pirmiausia pasitraukė sužeistas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas Benediktas Sapiega – etmono pusbrolis, o netrukus ėmė trauktis ir kiti pulkai: LDK etmonas, Vilniaus vaivada, LDK paiždininkis, LDK maršalka, Mozyriaus maršalka Kotovskis. Vienas tik artilerijos generolas Mykolas Sapiega, etmono sūnus, su raitelių pulkais pridengė atsitraukimą, bet buvo sužeistas, apsuptas bajorų karių ir su patranka bei šauliais paimtas į nelaisvę. Su juo paimti Breslaujos seniūnas Mykolas Vaina, Breslaujos vėliavininkas Mirskis, Vengrijos rotmistras Kurovičius. (6, 7)
 
Kai Mykolas Sapiega pasidavė, karo vadas Mykolas Višniaveckis grąžino jam kardą, nusivežė savo karietoje į Valkininkus ir uždarė pranciškonų vienuolyno celėje šalia savęs. Per naktį miestelyje girtuokliavę ir siautėję bajorai, ryte apsupo vienuolyną, reikalaudami belaisvio mirties. Jaunojo Sapiegos prašomas, Višniaveckis išėjo minios nuraminti, bet bajorai liejo pyktį dėl prie Lieponių žuvusiųjų artimųjų ir draugų, nenorėjo jokio susitarimo ir pasigailėjimo. Įtūžusių bajorų nepavyko nei perprašyti, nei papirkti dovanomis, nei perkalbėti atvykus bajorijai artimesniam Katilui, nei vyskupui Bžostovskiui. Bajorai kardais sukapojo jo karietą, iškinkę nusivedė arklius, o vyskupas vos spėjo pasprukti į saugesnę vietą. (1, 3)
 
Kadangi vienuolynas buvo uždarytas, keli bajorai užsilipę praardė stogą ir, įlindę vidun, atidarė duris. Prie belaisvio celės juos pasitiko M. Višniaveckis, bet nepaisydami pasipriešinimo, įtūžę bajorai nustūmė jį šalin ir įsiveržę į celę ėmė kapoti jaunuolį kardais. Jau apsvaigusį ištempė į lauką ir barbariškai baigė savo kruviną darbą. Žuvo jaunas, daug gražių vilčių turėjęs, tarnyboje pasižymėjęs generolas. Toks pat likimas ištiko ir Mykolo Sapiegos draugą Mykolą Vainą, vėliavininką Mirskį ir juos gynusį Vengrijos rotmistrą Kurovičių bei kitus belaisvius. Jų visų kūnai kieme išgulėjo tris dienas, nes, bijodami būti apkaltinti Sapiegų bičiuliais, niekas nedrįso jų judinti. Tik ketvirtą dieną vyskupo Bžostovskio ir Višniaveckių rūpesčiu visi buvo palaidoti. (3)
 
Iš Valkininkų Oginskis ruošėsi vykti į Vilnių ir ten su kariuomene sugriauti Sapiegų rūmus bei nusiaubti miestą. Tik atvykus vilniečių delegacijai, kuri sumokėjo 4 000 talerių, Vilnių pavyko išgelbėti. (1)
 
Po šių kautynių Sapiegos iš Vilniaus pabėgę į Lenkiją ieškoti karaliaus užtarimo, buvo paskelbti krašto išdavikais, o jų dvarai pradėti konfiskuoti. Susilpnėjus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, šalį puldinėjo ir niokojo švedai, vėliau rusai ir amžiaus pabaigoje Lietuva ilgam neteko valstybingumo. (3)
 
1700 m. lapkričio 18 d. mūšyje žuvo daugiau nei 1 000 karių, tarp jų Sapiegų pulkų pusėje vienturčiai Starodubo seniūno sūnus Bieganskis, Chominskis, tribunolo pėstininkų rotmistras Kranovskis, keli tūkstančiai buvo sužeisti. (6, 7) Žuvusieji buvo palaidoti Bradelio kalne prie Lieponių. Senieji kaimo gyventojai tą vietą vadina „milžinų kapais“. Sklando legenda, kad šiame kalne vaidenasi, naktį velnias vedžioja po kalną žmogų, kuris kaltas dėl palaidotų aukų. 1912 m. caro poručikas Puchtinas šį kalną kasinėjo ir atkasė daug žmonių kaulų. (1) „Milžinų kapų“ vietoje gyventojai nearė laukų, tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje, sovietinės okupacijos metais jis buvo apsodintas pušų mišku. Iki šių dienų neišliko jokio mūšio aukų atminimo ženklo.
 
Literatūra:
 
1. Danilevičius, Eugenijus. Maršrutai iš Vilniaus. – V.: Mintis, 1975. – p. 71.
2. Kviklys, Bronius. „Lieponos“ // Kviklys, Bronius. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. – Vilnius, 1989. – T. 1, p. 469.
3. Lietuvos istorija. / Red. A. Šapoka. – V.: Mokslas, 1989. – p. 377–378.
4. Miškinis, Algimantas. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. – Vilnius, 202. – T. 2: Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai: 1 kn., p. 240–242, 244.
5. Pašuta, Vladimiras. Lietuvos valstybės susidarymas. – Vilnius, 1971. – p. 228.
6. Šaduikis, Česlovas. Senovės mūšis Lieponyse. // Spartuolis. – 1973, saus. 20, p. 3.
7. „1700 m. spalio mėn. Lietuvos feodalų vidaus karas. Mūšis prie Valkininkų: Iš Kristupo Zavišos dienoraščio“. // Lietuvos istorijos šaltiniai. – V., 1955. – T. 1, p. 314–315.
8. „Valkininkų konfederacija“. // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – V. : Mintis, 1971. – T. 3, p. 673.
 
***
 
Apie autorę
 
Elena Žilinskienė gimė 1955 m. Trakų r. Tiltų k. 1973–1978 m. Vilniaus universitete Istorijos fakultete studijavo bibliotekininkystę ir bibliografiją. 1978–1982 m. dirbo Trakų viešojoje bibliotekoje vyr. bibliografe. Nuo 1982 m. yra Trakų viešosios bibliotekos Tiltų filialo vedėja. Domisi kraštotyra, etnine kultūra, fotografija, dalyvauja įvairiuose etninės kultūros, bibliotekų veiklos ir kultūros rėmimo konkursuose. Yra kraštotyros leidinio „Gimtieji Tiltai ir jų žmonės“ (2004) autorė, rašo straipsnius į respublikos ir rajono periodinius leidinius istorijos ir bibliotekos veiklos klausimais.
 
Nuotraukose:
 
1. Jonas Kazimieras Sapiega vyresnysis
2. E. Žilinskienė bibliotekoje (Alvydos Kazakevičiūtės nuotr.)
3. Lieponių kaimas (Autorės nuotr.).
 
Voruta. – 2010, gruod. 11, nr. 23 (713), p. 15.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra