Istoriko Tomo Baranausko ir politologės Ingos Deidulės pokalbis

T. Baranauskas: 2003 metais Lietuvoje minimos Mindaugo karalystės 750-osios metinės. Mindaugo laikais Lietuva pirmą kartą atsigręžė į Vakarus, pirmą kartą priėmė katalikybę, t. y. žengė pirmą žingsnį ta kryptimi, kuri vėliau nulėmė visą Lietuvos visuomenės ir kultūros raidą.
I. Deidulė: Mindaugas žengė ir kitą svarbų žingsnį – pradėjo didįjį lietuvių maršą į Rytus. Būtent jo laikais grobikiški kariaunų žygiai peraugo į planingą ekspansijos politiką. Lietuva užvaldė Naugarduką, Polocką, įgijo įtakos visame šiaurės rytų Rusios regione. Iš potencialaus grobio, ji tapo realia jėga tarptautinėje plotmėje. Kartais net gaila, kad karališkos karūnos spindesys užgožia vienintelę Mindaugo politikos kryptį, turėjusią realų tęstinumą.
T. B. Iš tiesų apie Mindaugą kalbama daug, bet jo vieta Lietuvos istorijoje dar tebėra labai miglotai įsivaizduojama. Vyraujantis jo įvaizdis nusakomas fraze “valstybės įkūrėjas”, bet iš tiesų visa tai nėra faktas, o tik hipotezė. XIX a. Rusijos istoriografija, paskelbusi Mindaugą Lietuvos valstybės įkūrėju, kartu atkreipė dėmesį į tai, kad pačioje Mindaugo valdymo pradžioje Lietuva užvaldė Naugarduką, o su tuo siejo ir Lietuvos valstybės susidarymą, pačią valstybę vadindama Lietuvių-rusų valstybe. Dabartinė baltarusių istoriografija pasigavo tą idėją ir eina dar toliau, skelbdama baltarusius vyraujančiu valstybėje etnosu. Paradoksalu, bet lietuviškoji istoriografija Mindaugo laikais prasidėjusios Lietuvos Rytų ekspansijos išties beveik nepastebi ir deramai neįvertina. Šiam aspektui tikrai reikėtų skirti daugiau dėmesio. Žinoma, turiu galvoje ne rusiškų ar baltarusiškų teorijų perėmimą, bet yra interpretacijos ir yra faktai, kurių neįvertindami, mes skurdiname savo istorijos supratimą.
I. D. Ignoruodami Mindaugo pasiekimus, realiai sustiprinusius Lietuvos valstybingumą, mes turime iškreiptą jo epochos vaizdinį.
T. B. Dar paradoksaliau, kad iki šiol reikiamai neįvertintas ir Mindaugo pasiektas Lietuvos suverenumo pripažinimas Vakarų Europos politinės sistemos kontekste. Faktiškai Lietuvos karalystę įteisino popiežiaus Inocento IV 1251 m. liepos 17 d. bulė, bet dabar visas dėmesys telkiamas į šio akto praktinį įgyvendinimą – Mindaugo karūnavimą 1253 metų vasarą (dėl konkrečios datos irgi kyla neaiškumų – birželio 29, liepos 6 ar kita diena). Žinoma, šiuo atveju datos tikslumas ir minėtinos dienos pasirinkimas ne pats svarbiausias dalykas. Svarbu, kad mes ją minime. Mindaugo karalystę šiandien mums simbolizuoja 1253-ieji, ir būtent šios datos jubiliejus suteikia gerą progą labiau įsigilinti į Mindaugo laikus ir pasvarstyti, ar ateity nereikėtų kitaip sudėlioti akcentus Mindaugo istorijoje.
I. D. Mindaugo karūnavimo iškėlimas iki valstybinės šventės lygio –labiau psichologinis revanšas už neįvykusį Vytauto karūnavimą. Vis dėlto įsigilinus, kas slepiasi už šito Mindaugo laimėjimo, daugeliui iškyla klausimas, ar liepos 6 d. apskritai yra ką švęsti.
T.B. Švenčiame Lietuvos integracijos į Vakarų civilizaciją proceso pradžią, Lietuvos karalystės tarptautinį pripažinimą. Bet Mindaugo karūnavimas iš tiesų susijęs su labai prieštaringais įvykiais. Simboliška, kad pačią Mindaugo karūnavimo datą bandoma išskaičiuoti iš Livonijos kryžiuočiams karūnacijos proga išduoto donacinio akto, kuriuo jiems užrašomi Žemaitijos ir Sūduvos valsčiai. Mindaugas šiuo aktu pasiliko nominalią vadžią šiems valsčiams, pažymėdamas, kad duoda juos valdyti kryžiuočiams su sąlyga, kad jie teiks Mindaugui karinę pagalbą – taigi žemės buvo dovanotos leno teise. Tačiau reali valdžia padovanotuose valsčiuose, be abejo, turėjo atitekti kryžiuočiams. Dar kitaip klostėsi Pietų Kuršo likimas: Mindaugui atsisakius aktyvios politikos Baltijos jūros kryptimi, Livonijos kryžiuočiai ir Kuršo vyskupas jų žemes paprasčiausiai pasidalijo. Dalybų aktas datuotas tų pačių 1253-inųjų balandžio 5 d. Jame sistemingai išvardintos 82 kuršių pilys, iš kurių apie 60 stovėjo dabartinės Lietuvos teritorijoje. Taigi didžioji Pietų Kuršo dalis po poros šimtmečių atkaklių kovų visgi atsidūrė Lietuvos valstybės sudėtyje, bet Mindaugo laikais Kuršas buvo paliktas likimo valiai. Šiandien Pietų Kuršas laikomas Žemaitijos širdimi – tai Telšių, Plungės, Mažeikų, Rietavo, Skuodo, Kretingos, Klaipėdos rajonai, arba žemaičių dounininkų (ir doninikų) teritorija. Ką 1253-ieji reiškia šioms vietovėms, tarp kurių minimi šiandien gerai žinomi miestai bei miesteliai – Gargždai, Kartena, Palanga, Skuodas, Mosėdis, Alsėdžiai, Nevarėnai, Žarėnai, Rietavas, Gardai (dabar Žemaičių Kalvarija) ir Kretinga (paminėta atskirame 1253 m. balandžio 20 d. dokumente)? Daugumai jų (išskyrus gal tik Palangą) – tai pirmo jų paminėjimo data. Pirmojo paminėjimo data 1253-ieji tapo ir Mindaugo dovanotoms vietovėms – Kražiams, Laukuvai, Raseiniams, Betygalai, Ariogalai, Veisiejams. Taigi net 16 dabartinės Lietuvos miestų ir miestelių švęs savo jubiliejų kartu su Mindaugo karalyste, bet šioms vietovėms šios sukaktys mena įvykius, kai jos atsidūrė už Mindaugo karalystės vartų, buvo atiduotos į vokiečių rankas… Kad buvo išvengta lemtingų pasekmių – visų pirma, žemaičių nuopelnas. Nesusitaikę su Mindaugo sprendimu, jie atkakliai siekė grįžti į jo valstybės sudėtį ir galiausiai savo tikslą pasiekė.
I. D. Aš netgi pasakyčiau, kad žemaičiai atgręžė Lietuvą į vakarus. Mainais už nuolaidas Mindaugas buvo gavęs saugų užnugarį, o gal net ir tam tikrą paramą ekspansijai į Rytus. Lietuvai šita ekspansija anaiptol nebuvo nenaudinga, bet, antra vertus, visuomet liks klausimas ar pagal šį scenarijų valstybė nebūtų nuėjusi pernelyg toli, t.y. ar ilgainiui ji nebūtų praradusi savo lietuviškumo? Pažvelgus į visą LDK istoriją matyti, kad ją visuomet traukė į Rytus, tačiau žemaičiai, grįžę tarsi piktas pinigas, kaskart priversdavo ją pamąstyti, kas svarbiau – eilinė didelė, turtinga rusiška kunigaikštystė, ar savo žemės pakraščiai? Ir reikia pripažinti, kad žemaičiai privertė visus, pradedant Mindaugu, nors ir nenoromis, bet spręsti šią politinę dilemą Lietuvos tautinio integralumo naudai, kas savo ruožtu vėliau pareikalavo aktyvios politikos vakaruose ir katalikiškojo krikšto, kuris vienintelis galėjo atimti iš kryžiuočių teisinį agresijos pagrindą.
T. B. Vertinant iš istorinės perspektyvos, su tuo galima sutikti, tačiau čia slypi paradoksas. Tuo metu žemaičių pasiektas rezultatas buvo Mindaugo atsimetimas nuo krikščionybės, sužlugdęs pirmąjį Lietuvos bandymą įsijungti į Vakarų Europos politinę sistemą. Tačiau jau Vytenio laikais, praėjus vos 35 metams po Mindaugo mirties, buvo pradėti kelti nauji katalikiško Lietuvos krikšto projektai. 1298 m. Vytenis rygiečiams pareiškė, kad yra pasirengęs priimti katalikybę, sekdamas Mindaugo pavyzdžiu. Vytenis ir Gediminas statė katalikų bažnyčias. Gediminas naudojosi katalikų vienuolių paslaugomis siekdamas užmegzti draugiškus santykius su Vakarų pasauliu. Lietuvoje veikė katalikų misionieriai. XIV a. ne kartą buvo svarstomas krikšto klausimas. Visa tai dėsningai atvedė į 1387 metus.
I. D. Mindaugo priimta krikščionybė buvo atmesta ir vėl susigrąžinta, bet šitai nereiškia, kad 1261 m. buvo padaryta istorinė klaida, nubloškusi Lietuvą atgal į barbarybę. Buvo įgyta patirtis, įvertintos ir permąstytos klaidos. Krikščioniškosios civilizacijos laimėjimus buvo siekiama įsisavinti ir toliau, tik ne bet kokia kaina. Norėdama išlikti savimi, Lietuva neišvengiamai turėjo eiti į Europą “žingsnis po žingsnio”, nevengdama atsitraukti ir palaukti tinkamesnės progos. Šiandien, kai mes vėl einam į Europą, Mindaugo istorija vėl tampa aktuali.