120 m. po Kražių skerdynių: moterų vienuolyno iškeldinimas, virtęs beatodairiškomis žudynėmis

Autorius: Data: 2013-11-26, 05:41 Spausdinti

120 m. po Kražių skerdynių: moterų vienuolyno iškeldinimas, virtęs beatodairiškomis žudynėmis

Bažnyčios gynėjai, M. K. Sarbievijaus kultūros centro muziejaus nuotr., lrt.lt

Devyni žuvę ir daugiau nei pusšimtis sužeistų. Tačiau tai – tik oficiali statistika. Pagal amžininkų liudijimus, žuvusių ir nukentėjusiųjų skaičius – bent tris ar net keturis kartus didesnis. Apie gaivališkas beginklių žmonių žudynes Kražiuose prieš 120 metų surengusius carinės Rusijos kazokus garsas tuomet nuvilnijo per visą Vakarų pasaulį.

Prieš daugiau nei pusę amžiaus dar gyvi to meto įvykių liudininkai ir dalyviai pasakojo apie neregėtą gerai ginkluotų kazokų žiaurumą, terorą ir persekiojimus. Tuo tarpu istorikai neabejoja, kad 120 metų senumo tragedija turėjo neabejotiną įtaką lietuvių tautos tapatybės išsaugojimui ir valstybingumo raidai, rašoma „Misija Sibiras“ pranešime spaudai.

Žudynių ištakos – tautiškumo puoselėjime

Kražių kraštotyros muziejaus įkūrėjas, istorikas Edvardas Dirmeikis siūlo šių įvykių ištakų ieškoti dar 1831 m. sukilime, kuriame aktyviai reiškėsi Kražių gimnazijos moksleiviai ir mokytojai.

Carinės Rusijos valdovui Kražius darkart tekę prisiminti ir dėl 1863-ųjų sukilimo. Po jo imtasi represinių priemonių prieš katalikų bažnyčią, kalbą, lotyniškus rašmenis.

„Kražiai tuomet buvo vienas Lietuvos katalikybės centrų. Čia veikė jėzuitų, benediktinių, rokitų, marijiečių vienuolynai. O tai carui, žinoma, nepatiko. Tose vietovėse, kur gyveno bent keletas rusų šeimų, ėmė dygti cerkvės. Katalikų vienuolynus imta naikinti ir persekioti. Tačiau lietuviai rankų nenuleido“, – pabrėžia E. Dirmeikis.

Lietuvybės dvasią Kražiuose nuolat kurstė gyventojus nesunkiai iš kaimyninio Karaliaučiaus pasiekianti nelegali lietuviška spauda, čia gyvenęs ir kūręs vyskupas Motiejus Valančius, vietos šviesuoliai, steigę daraktorines mokyklas.

Gimnazija jau buvo iškeldinta į Kauną. Iš 4 veikusių vienuolyno liko vos vienas. 1890 m. įvykdyta moterų vienuolynų revizija, po kurios priimtas sprendimas Kražiuose dar išlikusį benediktinių vienuolyną uždaryti.

„Kražių skerdynės taip ir nebūtų įvykusios, jei ne tvirtas ideologinis pagrindas. Benediktinių moterų vienuolynas, dėl kurio ir kilo konfliktas, taip pat vykdė švietėjišką veiklą“, – pastebi E. Dirmeikis.

Šventorių ginti stojo 400 žmonių

Jam antrinančios Kražių M. K. Sarbievijaus kultūros centro muziejaus vadovo, istoriko Vyganto Mažono pasakojimu, amžininkai užsimena ir apie kitą priežastį, dėl kurios esą galėjo būti priimtas sprendimas uždaryti vienuolyną, nors jame tegyveno 9 vienuolės. Esą jos laikiusios indėlį viename Rusijos bankų, tačiau panoro pakoreguoti palūkanas ir taip užtraukė caro nemalonę.

„Bet kuriuo atveju nuo 1893 m. birželio 22 dienos vienuolynas liko stovėti tuščias. Parapijiečiai seną, medinę, sutrešusią ir tris kartus degusią parapijos bažnyčią siekė pakeisti mūrine vienuolyno bažnyčia. Todėl stojo jos saugoti, kad bažnyčios neištiktų gretimo Kęstaičių vienuolyno likimas, kurį kazokai nušlavė nuo žemės paviršiaus.“, – aiškina V. Mažonas.

Nesisekant išspręsti vienuolyno uždarymo klausimo, 1983 m. lapkričio 22 dieną pats Kauno gubernatorius Nikolajus Klingenbergas drauge su 70 milicininkų ir valdininkų pasirodė Kražiuose. „Iš pradžių dar bandyta meluoti, kad valdininkai esą renkasi į viršaičio gimtadienį, tačiau sargas išdavė parapijiečiams tikruosius jų atvykimo tikslus. Bažnyčią imta saugoti dieną naktį, žmonės pamainomis budėjo bažnyčioje. Į Kražius ėmė plūsti gyventojai ir iš aplinkinių miestų, kaimų. Prie bažnyčios vartų gubernatorius su svita pasirodė apie 2 val. nakties. Tuomet šventoriuje buvo apie 400 žmonių, kurie visą palydą pasitiko iškilmigai: su duona ir druska, rankose laikydami caro ir carienės portretus, katalikišką kryžių. Taip pat raštą, kurį gubernatorius pasirašęs pasižadėtų bažnyčios neuždaryti. Tačiau šis įsakė portretus sukapoti, kryžių laikiusį žmogų nedelsiant suimti“, – jėgos protrūkio pradžią atpasakoja istorikas.

Žudynės: krauju nudažytos bažnyčios grindys

E. Dermeikis pasakoja, kad  gubernatoriui atsisakius pasirašyti, kareivis paleido šūvį ir prasidėjo sumaištis.

„Vienas iš gyventojų pradėjo skambinti varpu, o tai tapo aliarmu aplinkiniams gyventojams. Jie pradėjo plūste plūsti į Kražius. Gubernatorius per šonines dureles paspruko į chorvietę, kur užsibarikadavo. Jam kartimi vėl buvo pakeltas raštas, kuriuo įsipareigojama neuždaryti bažnyčios, tačiau šis išsisukinėjo, taip stengdamasis laimėti laiko, kadangi jau buvo davęs įsakymą iš Varnių sukviesti ten stovėjusį 3-ąjį Dono kazokų pulką. Nors žmonės grasino gubernatorių išmesiantys per bažnyčios langą, iš bažnyčios išvarė milicininkus ir valdininkus, pačiam N. Klingenbergui nieko padaryti negalėjo“, – dėsto E. Dirmeikis.

300 kazokų pulkas Kražiuose pasirodė apie 6 val. ryto. Miestelis buvo apsuptas dviem žiedais. Likusieji sujojo į bažnyčią. Gubernatorius įsakė jėga išvaikyti „šitą gaivalą“. Nagaikomis – kazokų naudotais odiniais rimbais – be atvangos imta čaižyti ir trypti bėgančius beginklius gyventojus.

„Jų tikslas buvo pažymėti kuo daugiau žmonių, dalyvavusių bažnyčios gynime, kad paskui juos būtų galima lengviau surasti. Pagrindiniai kirčiai kliūdavo į galvą, nes tokios žaizdos geriausiai matosi. Bažnyčios gynėjų gretas daugiausia sudarė moterys, vyresnio amžiaus vyrai. Dvarininkai tiesiogiai į įvykius nesikišo. Pagal oficialią statistiką 54 žmonės buvo sužeisti, 9 nužudyti. Viena moteris buvo nužudyta tiesiog prie altoriaus. Bažnyčia visiškai nuniokota, altorius sudaužytas. Dalis gynėjų nuskendo šalia tekančioje Kražantės upėje, kuri jau buvo spėjusi pasidengti plonyčiu ledu“, – žudynių eigą atpasakoja V. Mažonas.

Po nakties prasidėjo medžioklė tų, kurie turėjo bet kokius gaudynių ženklus, žaizdas, mėlynes. Visi jie suiminėti ir vežti į Kražių kolegijos rūsius. Anot E. Dirmeikio, ten juos fizinėmis bausmėmis su stipriausių kazokų pagalba teisęs pats gubernatorius. Galimai prisidėję prie gynimo organizavimo buvo išvežti į Kauną, iš ten – Vilnių.

„Kazokams Kražiuose dvi savaites leista savivaliauti: plėšti ir terorizuoti gyventojus, prievartauti moteris. Tai buvo pateisinta sužeistųjų Kražių skerdynių dalyvių paieškomis. Visi surasti sužeistieji nedelsiant perduoti tardytojams“, – teigia tyrinėtojas E. Dirmeikis.

Apie Kražius išgirdo Prancūzija ir Vokietija

Praėjus metams po įvykių, prasidėjo bažnyčios gynėjų teismas. Gynėjų ginti stojo žymiausi carinės Rusijos advokatai. Juos bendromis jėgomis samdė vietos dvarininkai. Jų pastangų dėka nuteisti tik 4 bažnyčios gynimo organizatoriai, kuriems paliktos 1 metų laisvės atėmimo bausmės.

„Kur kas svarbiau buvo tai, kad apie šį įvykį išgirdo visas Vakarų pasaulis. Apie Kražių skerdynes sužinojo Vokietijos ir Prancūzijos spauda, kurias žinios apie vykdytas žudynes taip pat pasiekė per nelegalią spaudą. Vakarai vienareikšmiškai pasmerkė tokį caro kariuomenės elgesį su tautinėmis mažumomis“, – atkreipia dėmesį E.Dirmeikis.

Jo tikinimu, šis įvykis taip pat turėjo įtakos ir po keleto metų gerokai sušvelnėjusiai rusinimo politikai, katalikų vienuolynų uždarymo procesui.

„Neabejotinai jis turėjo didžiulę įtaką ir Vasario 16-ajai. Dar kartą atkūrus Nepriklausomybę, beginkliai žmonės nepabūgo stoti prieš okupanto tankus. Štai tokios sąsajos, į 120 metų senumo įvykius žvelgiant iš šiandienos perspektyvos“, – svarsto istorikas.

Amžininkų liudijimai:

Liudininkų atsiminimus 1938-1940 metais rinko ir užrašė vietos gyventojas Antanas Rimkus (Šlinskis). Nuorašas – Kražių M. K. Sarbievijaus muziejaus. Prisiminimų ištraukos:

1938 m. Jucienė Juzė (72 metų):

„Tik bėk, Juzele, tik bėk, jei paslenki (pajėgi)”, – sakydavęs tėvelis, liepdamas bėgti į Kražius saugoti bažnyčios, ir pats apšerdavęs kiaules.

Per dvi savaites kas naktį ėjau bažnyčios daboti: per naktį giedodavom, eidavom kalnus, stacijas. Apie bažnyčią buvo daug trobikių. Visas tas kvartalas buvo vadinamas rizdiku. Iš rizdiko buvo daugiausia bažnyčios gynėjų. Uredninkams atjojus, buvau bažnyčioje. Pravadninkai sakė: „Melskimės, melskimės, atima mūsų bažnyčią!“ Bažnyčia buvo žmonių pilna.

Staršina (viršaitis) sakė: “Eikit laukan! Nusidėjom dabar Dievui, kam nepaklausėm karaliaus”. Ir visus lauk. Iš užkrečio tempdami už rankų išvedė. Kadangi varytojų buvo būrys, tai išvarant vienam taip, kitam taip nutikę, o bažnyčia buvo pilna žmonių: vieni buvo išvaryti, kiti veste išvesti, o kiti gavo ir mušti. Klusniosios, iš čia išvarytos, nuėjom į medinę bažnyčią melstis. Kai jau ėmė šaukt, tik tada grįžom. Čia jau radom tą momentą, kai vyrai vertė gubernatorių, kad pasirašytų po raštu, jog naktį norėjo atimti bažnyčią. Bet gubernatorius nesirašė. Tik saulei tekant, kazokams atjojus, gubernatorius su dideliu kerštu pasakė: „Dabar aš jums pasirašysiu!”

Ona Dobravolskienė (80 metų)

„Atvežė ant šlajukų (rogių) sušalusį žmogų. Tos mūsų medinės bažnyčios zokrastijonkos klausiu: „Kas čia, dėl meilės Pondievo?” „Kas ten – gi sušalęs žmogus”, – pašnibždėjo Pocienė.

Įsitikrinimui pakėliau apsiaustą, apčiupinėj – šaltas, negyvas žmogus, ir pabėgau išsigandusi šalin. Kiek man teko pamatyti, tokius sušalusius, primuštus žmones gal atvežė kokius tris ar keturis kartus. Nuo Linkaučių iš turpynės (durpynės) atvežė negyvą žmogų. Iš  Kražantės atvežė išgriebę nuskendusį žmogų. Be abejo, tuos nuskendusius galima ir ne iš Skerdynių priežasties aiškinti, bet kodėl tik tada tokios nelaimės pasitaikė? Vėliau taip neatsitikdavo.

Aš mačiau, galiu paliudyti, kad du vyrai su batais ir burnosais buvo suginti į Kražantę, ir jiems tol kirto per galvas, kol tik jie nugrimzdo, kol bizūnai ėmė taškyti vandenį. Ar jie begalėjo išlipti? Jų ten kauleliai tikrai pūva. Aš pati su baime dar ilgai žiūrėjau, bet nebeišlindo“.

1940 m. Feliksas Metrikis (69 metų)

„Kazokai užpuolė raiti, susivieniję su žandarais, kapojo šoblėmis ir bizūnais per galvas, tiek bažnyčioje, tiek šventoriuje, tiek visur be pasigailėjimo. Mušė, taškė per galvas. Jau tada kliuvo ir man. Bėgom, kur kas įmanėm. Supuolėm į Petravičiaus tvartą. Ten buvom apie trisdešimt vyrų. Norėjom duris atlaikyti, bet duris išlaužė ir užpuolė kardais ir bizūnais kapoti per galvas. Po vieną išleisdavo iš tvarto, kaip kankinamus gyvulius, o iš šalių sustoję knojo. Per tokius kirčius dar ir aš bėgau ir pabėgau po Zajauskio trobos langu, ten pavirtau. Kraujas čiurkšlėmis bėgo, ir mano kepurė buvo pilna kraujo. Ant galvos gi buvau užsitraukęs paltą. Tada apslabau. Kazokai prabėgdami sakė: „Negyvas!” Kitas sakė: „Duok per pasturgalį, tai atsigaus!” Kai triukšmas biškį aptilo, pakilęs norėjau perbėgti per kelią, bet čia vėl pradėjo bizūnais kapoti per galvą.“

Istorija , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra