Vytauto Landsbergio mintys

Autorius: Data: 2014-11-03, 14:38 Spausdinti

Noriu jus pasveikinti svarbią Lietuvai dieną, kuomet minimos 75-osios Vilniaus grįžimo Lietuvai metinės, nors ji šiemet nebuvo paryškinta ir deramai iškelta. Aš tuomet jau gyvenau ir kai ką atsimenu. Ši diena mūsų istorijoje turėtų būti nepaprastai svarbi. Jeigu mes to nejuntame, kas nors mums turėtų padėti, o jei ne, tuomet bandykime patys domėtis ir ginti tiesą, ginti Lietuvos teises ir pačią Lietuvą.

Dabartinės Lietuvos inteligentai, diplomuoti istorikai pasako labai keistų, nekompetentingų ir tendencingų dalykų. Dažnai būna, kad tendencingai kalbama savo šalies, istorijos naudai, o Lietuvoje esama keisto reiškinio – tendencingai kalbama prieš savo šalį. Menkintis gėdingai madinga? Gaila, kad lietuvakalbiai istorikai neieško tikrovės, o priima kažkieno paskelbtus dalykus, kaip antai kartojami tariami duomenys, kad aktualiu mums metu Vilniaus mieste gyveno tik vienas procentas lietuvių. Prie to teiginio dar grįšiu. Pakalbėjimų mat būna įvairių, tačiau reikia turėti sąžinės ir proto.

Tokių tendencijų supamas vyksta ir šios dienos minėjimas. Tai savotiškas, keistas minėjimas, kuriame susiduria, viena vertus, labai autentiški ano meto dalykai – dainos, filmuota medžiaga apie tai, kaip Lietuvos kariai žengia į Vilnių ir kokia yra visuomenės nuotaika. O čia pat girdime išvedžiojimus, kad lietuviai buvo nusiminę, visai nesidžiaugė atgavę Vilnių. Kas tai kalba? Ar tada buvai gimęs? Ar tu pats tai atsimeni? Taip kalba pienburniai, kurie, užuot pasitikrinę, pasiklausę savo senelių, kalba kas dabar madinga. Tačiau tiesa paliudijama ne tik Pupų dėdės pokštu, kurį mielai šiandien cituoja daugelis – „Vilnius – mūsų, o mes – rusų“.

Ne sutartis su SSRS nulėmė Lietuvos okupaciją, tačiau diplomuoti istorikai to nenori suprasti ir svarsto: ar galėjo Lietuva tada elgtis kitaip? Galėjo, ir galėjome šiandien būti su ta pačia, o gal net baisesne istorija, tik be Vilniaus.

Tikrovė, apie kurią kalbame – Vilniaus kraštas ir Vilnius – yra labai spalvinga, skaudi ir turtinga savo tiesa, kuri neturi būti iškraipoma ar ignoruojama. „Lietuviai į Vilnių šansų neturėjo“, jie ,,svetimą teritoriją užėmė“…  Priešiškos jėgos taip ir traktuoja, bet kodėl keistieji Lietuvos mokslininkai jiems padeda? Tai mįslė psichologams. Dvilypumas, gaubiantis šią sukaktį, atspindi Lietuvos dvasinę krizę. Tai žmonių ryšio, net informacinio ryšio stoka. Neabejoju, kad su tinkama informacija, laikant mišias už Vilnių šios sukakties proga ir meldžiantis už žuvusius, atsimenant tuos, kurie dėjo galvas už Vilnių, Šv.Ignoto bažnyčia būtų buvusi pilna. Dabar net kariuomenės nebuvo… kariuomenės bažnyčioje! Kaip sakė Šekspyro herojus, “kažkas papuvę Danų karalystėje“. Galėtume šiandien pritarti, nes ir pas mus kažkas papuvę. Reikia tai keisti, tam priešintis.

Aš tada jau gyvenau. Buvau septynerių-devynerių metų berniukas ir vieną žygio į Vilnių dalyvį, kurių mes šiandien labai pasigendame, mačiau iš labai arti. Pirmą ir turbūt paskutinį kartą gyvenime mačiau savo tėvą su Lietuvos karininko uniforma. Jis buvo atsargos kapitonas, kuris nuėjo į štabą ir paprašė, kad jį priimtų žygiui į Vilnių, į garbingą rinktinę. Jis atvyko pirmas, net pralenkdamas kariuomenę. Vilnius buvo jo jaunystės miestas, tėtis daug ką pasakodavo.

Filmuotoje medžiagoje mačiau generolą A. Gustaitį, Lietuvos karo aviacijos vadą. Jis buvo mano tėvo draugas, dažnai mūsų namuose būdavo. Su juo ir mano pusbroliu yra susijęs toks prisiminimas. Nemanau, kad tai tik legenda apie Leoną Žemkalnį, kuris vėliau buvo sukilimo štabe Vilniuje, ir kenotafe Rasų kapinėse yra jo vardas. Istorija tokia, kad generolas A. Gustaitis jį nubaudė ir pasodino į daboklę už tai, kad jis be leidimo, kaip karo lakūnas, pakėlė lėktuvą ir tris kartus apskrido Gedimino pilį.

(Iš knygos „Briuselio dienoraščiai“)

Leonas Žemkalnis vis dar skrenda

Paskambinau Liusiui.

- Ar jau grįžai?

Žinai,

labai Lietuvoj tavęs reikia.

Nėra kam

apskristi triskart

Gedimino pilies

tą dieną

kurios vis dar laukiam.

O blėsta šviesa.

Juk tu dar nesenas, tiesa?

Kai suėmė teisė, sušaudė,

dukrelė dar buvo negimus.

O čia jau visi mes pasenom.

Ir miestas, ir katedra, ir pilis

apaugome samanom.

Gerbiamas Tadas Šumskas ką tik prisiminė, kaip dar sovietų laikais, 1988 m. jis su savo choru dainavo „Žygį į Vilnių“. Mes šią dainą dainavome 40 metų anksčiau Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Žinoma, ne oficialiame renginyje, o tiesiog klasėje. Ji skambėjo pro atvirą langą į Laisvės alėją, tuometinį Stalino prospektą, ir niekas mūsų „nesutvarkė“. Kitomis progomis taip pat dainuodavome karių dainas, ir ši atmintis tikrai nebuvo niūri, nelaiminga, niekas nekalbėjo, kaip yra negerai, kad mes atgavome Vilnių. Sunku net rasti žodžių įvertinti dvasinę būklę tų filosofų ar neva istorikų, kurie kelia anokius keistus išvedžiojimus.

Vieni dalykai mums yra puikiai žinomi, kiti – turi būti priminti. Jau sakiau, nuolat kartojama, kiek mažai lietuvių tebuvo Vilniaus mieste. Iš tikrųjų, 1920 m. ir Kauno mieste buvo kalbama rusiškai ir lenkiškai, tačiau jis atgimė tapęs Lietuvos miestu ir laikinąja sostine. Vilnius grįžo į Lietuvą, kaip iš tremties į savo namus, o tremtinius visada su meile sutikdavome net karstuose parsiveždami ir dar ligi šiol tai prisimename. Vilnius irgi grįžo iš tremties, daugybė įvairių tautybių žmonių pirmiausiai džiaugėsi, kad išėjo bolševikai, kurie viską plėšė. Tiems, kurie sako, kad Vilniuje tada buvo mažai lietuvių, norėčiau priminti Zigmo Zinkevičiaus nesyk skelbtus duomenis, kad 1940 m., kai Vilnius grįžo Lietuvai, po kelių mėnesių, dar bolševikams neatėjus, buvo daromas gyventojų surašymas. Jis parodė, kad daugiau nei 30 proc. žmonių užsirašė esą lietuviai. Nebebijojo būti savimi! Aišku, galbūt daugelis jų namuose nekalbėjo lietuviškai, tačiau ir  tai įtakojo krašto likimas. Kaip pasakojo Antanas Krutulys, Vilniaus krašto kultūrininkas, kuris lenkų okupacijos laikais turėjo studentišką, būsimą „Vaidilos“ teatrą ir lietuvių studentų chorą. Vilniui grįžus, jie arkliais važinėdavo po Vilniaus kraštą ir rodydavo lietuviškus spektaklius. Jis pasakojo, kad žmonės plūdo į spektaklius, nors kiti ir nesuprasdami lietuviškai, bet gėrėjosi, mokėsi ir kalbos. A. Krutulio nuomone, daugelio tuometinių krašto žmonių psichologija buvo labai paprasta – kieno valdžia, to ir kalba. Tą būtį sprendęs laikas.

Užmirškim tad gandus, neva Vilniuje buvo labai mažai lietuvių. Nors išties buvo nelabai daug, kilo tik laiko klausimas. Veltui Vilniaus vaivada L. Bocianskis sakydavo, kad po 25 metų lietuvių klausimo čia nebus. Visi jau kalbės kitaip bei bijos atsiminti esą lietuviai. Tačiau taip neįvyko, nes netrūko kovų, atkaklumo, dėta daug pastangų. Uždarant mokyklas grįžo samdomi daraktoriai,  o uždarant laikraščius – kontrabanda nešiojama lietuviška spauda. Garbingo amžiaus vilnietė Birutė Federavičienė man pasakojo, kaip ji, būdama jauna mergina, nešiojo šią kontrabandą po Vilniaus krašto kaimus, kaip jai reikėdavo slapstytis nuo lenkiškos policijos, kuri buvo žiauri ir persekiojo tokią veiklą.

Štai čia ir dar vienas klausimas, apie kurį niekas nekalba. Jis buvo prisimintas, kai Lietuvos Seime formavome politiką dėl sovietų okupacijos laikų praeities. Tuomet, nors ir ne iš karto, įtvirtinome supratimą apie tris okupacijas, kad buvo pirmoji sovietų okupacija, vokiečių okupacija ir antroji sovietų okupacija. Kalbantis šiuo klausimu buvo svarstoma, ar įterpti Rytų Lietuvą ir lenkų okupaciją? Tai pasiliko tik pasvarstyta, kad netrukdytų labai aiškiam įkirtimui į tarptautinę sąmonę: Molotovo–Ribbentropovo paktas, kurio pasekmė – Lietuvos okupacija, pasipriešinimas, išsivadavimas. Lenkų istorinei politikai svarbu 1923 m. Ambasadorių konferencijos pripažinimas, kad demarkacinė linija tampa valstybių siena. Iš to politikai gali daryti kam nors naudingas išvadas, bet ir tąsyk niekur nebuvo parašyta, kad L. Želigovskis ir J. Pilsudskis teisingai padarė užgrobdami Vilnių. 1920-1922 m. karinė operacija, po to žemė aneksuota. Tas momentas nebuvo mūsų  forminamas įstatymiškai, o Lenkijos–Lietuvos 1994 m. sutartyje – atviras klausimas, nors atsimename Pirmosios Respublikos žemėlapius – okupuotoji Lietuva. Taip dabar Gruzijos žemėlapiuose žymimos jų okupuotos teritorijos, ukrainiečiai jau turi žemėlapį su okupuotu Krymu. Ir pas mus buvo aiški samprata – okupuota Lietuvos dalis. Bet kadangi norėjome turėti pirmiausiai  labai aiškias sovietų okupacijos gaires, tai Vilniaus krašto okupacijos klausimą palikome jo neaštrindami. O vis dėlto, buvo ne tik okupacija, bet ir kovos. Ne vien diplomatinės. Niekas dar turbūt iš istorikų nė nepajudino klausimo apie partizanines kovas okupuotoje Lietuvoje prieš neteisėtą, jėga primestą lenkų valdžią. Tad nors šio minėjimo proga prisiminkime.

Tikėjimas laisve

Nežinomi Vilniaus kariai,

prisipažįstu

aš neišsaugojau jūsų vardų

mažyčiam raštely

rašytame Lukiškėse trupinėliu grafito

mirtininkų kameroje

prieš išvežant sušaudyti į Parubaneką.

Aš tik matau

kaip jūs žvelgiat nuo šlaito į dangų,

į tekančią saulę virš Lietuvos

nelaisvos

vis dar tikėdami laisve.

Ateis ji, ateis,

kai grobį paleis

baltas erelis apgniaužęs nagais.

Ir atėjo. Tekdavo kalbėtis su draugiškais lenkų tautybės žmonėmis, kurie sakė: „prisipažinkite, kad Vilnių gavote iš nešvarių rankų“, tartum čia būtų dabarčiai ir ateičiai svarbiausias dalykas. Nenorėdavau ginčytis ir klausti, ar meluojančio L. Želigovskio rankos labai švarios? Kokios tad rankos atėmė iš mūsų Vilnių? Bet yra tai, kas liko, o liko veikiau Apvaizdos dėka. Per visas nelaimes tragiškuose Europos posūkiuose Vilnius liko Lietuvai. Nors galėjo jo ir nelikti, galėjo Vilnius tūnoti už sienos kaip Gudijos pakraščio miestas. To neįvyko ir lietuvių atkaklumo dėka, tolydžio nuo 1920 metų teigiant savo tiesą. Dabar visi turim sostinę Vilnių, o ne Baltarusijos pakraščio miestelį – amžiną kruviną žaizdą Lietuvos   pasienyje. Kai sutiksite abejojančius istorikus, pasakykite jiems tai.

Prof. Vytautas Landsbergis, 2014 m. spalio 28 d.

Minėjime Vilniaus karininkų Ramovėje

2014 10 28

Vilniaus Rasų kapinėse paminėti Lietuvos kariai, žuvę dėl Vilniaus ir vėliau. Kalba Antanas Tyla (Juozo Vercinkevičiaus nuotr.)

Istorija , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra