100 metų nuo brolio Roger gimimo. Pirmieji lietuviai Taizé

Autorius: Data: 2015-05-13, 10:54 Spausdinti

Gegužės 12 d. sueina 100 metų, kai gimė br. Roger, Taizé bendruomenės įkūrėjas. Nuo kelių brolių svetingumo misijos karo pabėgėliams, Taizé bendruomenių brolių skaičius išaugo iki 500. Jų misija yra per maldą, solidarumą, bendrystę nešti krikščionių vienybės žinią į visą pasaulį. Mūsų bendradarbė Renata Žiūkaitė pakalbino mokytoją Teklę Kanclerienę, kuri daugybę kartų su savo vyru yra buvusi ir Taizé kaimelyje ir Naujametiniuose Taizé susitikimuose.

Koks buvo jūsų pirmasis įspūdis, kai jūs iš dar sovietinės Lietuvos pirmą kartą išvykusi atkeliavote į Prancūziją, Taizé kaimelį?

Labai esu sujaudinta, kad prisiminėte mane. Aš buvau pirma iš Lietuvos su mokinių grupe atvykusi į Taizé kaimelį 1989 m. Apie Taizé kaimelį buvau girdėjusi iš savo prancūzų, lenkų draugų. Pasisekė labai sunkiai, nepaprastai sunkiai atvykti į Taizé kaimelį. Ir pirmas įspūdis: mes išlipame iš autobuso ir matau- skuba br. Roger mus pasitikti. Plevėsuoja jo švytintis baltas rūbas, galva tokia balta. Ir pirmi jo žodžiai prancūziškai: „Sveiki atvykę! Dievo stebuklas įvyko, sienos griūna, lietuviai atvažiavo!” Tai buvo tokie jo pranašiški žodžiai, nes mes visi žinome, kad 1989 m. rudenį  sugriuvo Berlyno siena ir Lietuvai tai buvo didelis ženklas išsivaduoti.

Mano mokiniai iš pradžių buvo pasimetę, nemokėjo bendrauti, kalbos barjeras. Bet mes pajutome tiek daug dėmesio iš brolių, mums buvo leista būti ne vieną  savaitę, o dvi savaites. Liono skautai mus nusivežė į Lioną, šeimose gyvenome. Ir mano mokiniai suprato, kad reikia būti draugiškesniems, atviresniems, kalbėtis. Tuo metu Taizé kaimelyje buvo didelė grupė lenkų, apie 70 jaunimo. Jie pradėjo su lenkais bendrauti, paskui su vokiečiais, buvo anglų nedaug, prancūzų kaip visada. Jautėme didelį dėmesį, mus kviesdavo kalbėtis, br. Roger kviesdavo mus abudu su vyru pas save. Mes ilgai kalbėdavomės. Turiu jo dovanotą vazą, du padovanotus paveikslus. Dažnai skaitau jo laiškus, jo maldas, parašytas Velykų proga.

Viena mano mokinė pastebėjo – br. Roger ir visi broliai yra panašūs į Kristų.  Buvo mokinių, kurie buvo toli  nuo maldos, nepažinojo Bažnyčios, bet jie po truputį pradėjo keistis. Iš tos grupės buvo tokių, kurie visiškai apie Bažnyčią, Dievą, Šventąjį Raštą neturėjo jokio supratimo, per tas dvi savaites ryškiai pasikeitė. Man buvo taip džiugu.

Br. Roger, jo pokalbiai, palaiminimas vakarais, rankų švelnumas, ta šypsena. Vakarais mes neišeidavome iš Bažnyčios, dar prie jo prieidavome, dar  pastovėdavome. Jis visada mums kažką papasakodavo, pasakydavo iš savo gyvenimo kokį nors pavyzdį, prisimindavo savo mamą, savo senelę, kurios buvo nepaprastos moterys, parodė mamos lovą, kur jis miegodavo. Nusivedęs į savo kambarį, mums aprodė viską. Mes labai  mėgdavome ateiti vakarais, ateiti į virtuvę. Mokiniai prisimena – tokios skanios kakavos niekur nesame ragavę. Mus grįžusius tikrino ir KGB, ir Švietimo ministerija, bet mes buvome drąsūs, visiems pasakojome apie savo įspūdžius. Labai greitai grupė kunigų iš Kauno išvažiavo į Taizé kaimelį.

Dar ir dabar man šviečia br. Roger. Žinau jo jubiliejus, mes meldžiamės už jo sielą. Turiu vieną draugę prancūzę vienuolę. Ji daug bendravusi su br. Roger, jos klasės draugai yra du broliai Taizé kaimelyje. Ji man visada sakydavo – jei tau reikia pagalbos, melskis į br. Roger ir viskas išsispręs. Ir kai mano vyras ruošėsi operacijai, mes abudu prašėme  br. Roger pagalbos. Vakarais visada prašome jo užtarimo.

Taizé kaimelis visiems palieka įspūdį, nėra abejingų. Ten visi pajunta didelę palaimą, visų aplinkinių didelę meilę, tą gražų bendravimą. Aš prisimenu taip – daug žmonių būna kaimelyje ir br. Roger mus pamato ir pamoja. Ir susitikimuose gruodžio mėnesį žmonių būdavo 10 000, o jis tuoj pastebėdavo, kur mes stovime, pamoja ranka, kad prieitume. Man ir mano vyrui tai buvo didžiausias įvykis mūsų gyvenime ir taip pat daugeliui kitų. Atsimenu Taizé kaimelyje stovi didžiausia eilė prieiti prie br. Roger, gauti palaiminimą, palaikyti jį už rankos, jis taip mėgdavo paimti už rankos. Tai buvo didelis šviesulys. Kai jį nužudė, man paskambino mano draugė ašarodama: Br. Roger mirė kankinio mirtimi! Aš iš pradžių nesupratau, kad jį nužudė. Juk jis visai dar neblogai jautėsi. Mes abidvi taip ašarojome – ji Prancūzijoje, aš Lietuvoje, kad negalėjome net susikalbėti.

(Vatikano radijas)

Religija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra