Pagrindinis puslapis Aktualioji publicistika „Vorutos“ dešimtmetis išeivijoje gyvenančių lietuvių akimis

„Vorutos“ dešimtmetis išeivijoje gyvenančių lietuvių akimis

Prieš dešimt metų Lietuvai atgavus politinę nepriklausomybę, reikėjo dar atgauti ir tautinę nepriklausomybę. Tuometinė Lietuvos spauda, per visą pusšimtį metų auklėta sovietinio kosmopolitizmo ir rusiško nacionalizmo dvasioje, dar nebuvo pajėgi šį darbą vykdyti. Reikėjo naujos jėgos. Ta nauja jėga atsirado. Dvasiškai nepaliegusių patriotų grupė su vyr. redaktoriumi Juozu Vercinkevičiumi įsteigė naują savaitraštį „Voruta“.
„Voruta“ pradėjo savo darbą lenkų, vokiečių ir rusų okupacijų metų Lietuvos istorijos klastojimų atsiradimu.  „Voruta„, joje bendradarbiaujančių lietuvių patriotų istorikų (sakau, lietuvių patriotų istorikų, nes tarp dabartinių istorikų yra dar ir tokių, kurie Vasario 16-tos Deklaracijos signatarus jau atgimimo laikotarpiu yra išvadinę kaizerio bernais (Gimtasis kraštas, 1988 02 04–08) ir peikę nepriklausomos Lietuvos tarpukarinę vyriausybę pakėlusią, kaip jie sako, Vasario 16-ąją į “buržuazinės” tautos šventės rangą (Kultūros barai, 1/277), o vienas iš tokių istorikų netgi dar ir dabar atstovauja Lietuvai aukštame ambasadoriaus poste Kanadoje), taigi tų lietuvių patriotų istorikų pastangomis, tyrinėjant dokumentus pradėta taisyta okupantų istorinių Lietuvos įvykių iškreiptą aprašymą. Tuo būdu <i>Vorutoje</i> bendradarbiaujantieji istorikai pradėjo skiepyti jau okupacijų metu gimusioms ir auklėtoms lietuvių tautos praeities pažinimą ir meilę jos gyvenimo būdui.
Siekdami tolimesnę Lietuvos praeitį, <i>Vorutos </i>bendradarbiai nepamiršo taip pat nagrinėti dokumentų, liečiančių paskutinio karo metu laikyseną lietuvių tautos atžvilgiu mūsų kaimynų, su kuriais šiuo metu lietuviai didžiadvasiškumo ir atlaidumo dvasioje mėgino glaudžiau bendradarbiauti. Čia turima mintyje mūsų artimo kaimyno – Lenkijos ir jos Rytų Lietuvoje veikusios Armija krajova atsidėkojimą Lietuvai už jos atlaidumą ir lenkų pabėgėlių gelbėjimą, įskaitant ir garbę praradusio J.Pilsudskio šeimą.
Rytų Lietuvoje veikusi lenkų Armija krajova skelbė pasauliui ir netgi savo vyriausybei Londone, kad ji kovoja už Lenkijos nepriklausomybę su vokiečiais, iš tikrųjų su tų pačių vokiečių pagalba kovojo su Lietuvos administracija Rytų Lietuvoje ir su beginkliais civiliais gyventojais nelenkais žiauriai juos kankindama ir barbariškai žudydama tik už tai, kad jie nesijautė lenkais – “Armija krajova Lietuvoje”. Vadinti Armija krajova narius kareiviais būtų kario sąvokos įžeidimas, nes karys kovodamas savo priešą nušauna, bet jo neišniekina, o jau civilių žmonių – senelių, moterų, vaikų ar kūdikių ne tik nekankina ir nežudo, bet jais pagal galimybę net pasirūpina. Armijos krajovos nariams tai buvo nežinoma.
Turimais duomenimis, Armijos krajovos kankinių ir žiauriai išžudytų lietuvių civilių gyventojų Rytų Lietuvoje skaičius, neva kovojant su vokiečiais, viršija 1000 asmenų, įskaitant vyrus, senelius, moteris, vaikus ir netgi kūdikius. Ši dėmė liks ant Lenkijos veido taip ilgai, kol ji neapgailės, bent simboliškai neatsiprašys lietuvių ir nenustos garbinusi Rytų Lietuvoje veikusią Armiją krajovą, ir kol nepasmerks Lenkijos vardu žvėriškai kankinusios ir barbariškai žudžiusius Rytų Lietuvos gyventojus – vyrus, moteris ir mažus kūdikius tik todėl, kad jie nebuvo gimę lenkais.
Mūsų pagalba „Vorutai“, jos vyr. redaktoriui ir visiems „Vorutos“ bendradarbiams už pastangas atitaisyti okupantų netiesos skelbimą, istorinių įvykių klastojimą. „Vorutos“ pastangų dėka ateities lietuvių kartos teisingai vertins mūsų kaimynų moralinį nuosmukį ir žinos, ko iš jų galima tikėtis. „Vorutos“ pastangų dėka ateinančios lietuvių tautos kartos atitinkamai taip pat vertins ir dabartinių Lietuvos politinių veikėjų darbus, nes juk daug iš jų yra praradę savo pačių savigarbą, negerbia lietuvių kalbos ir žemina Lietuvą tarptautinėje plotmėje. Jie yra labai daug padėję Lenkijai įstoti į civilizuoto Vakarų pasaulio organizacijas, bet labai mažai padėję lietuvių tautai dvasiškai atsikurti. Lenkija niekuomet nebūtų buvusi pakviesta į NATO, jeigu ji nebūtų sureguliavusi santykių su Lietuva. Lietuvos derybininkai sutiko su visais lenkų reikalavimais nieko už tai negavę, nebent Lenkijos prezidento telefoninį nurodymą ir reikalavimą, į kokius administracinius vienetus mūsų kraštas turi būti padalintas.
Ateities lietuvių kartos atitaisys neprotingai sudarytus susitarimus ir pasmerks mūsų dabartinius politinius vadeivas už visišką savigarbos praradimą, leidžiant ir dabar jau “nepriklausomoje” Lietuvoje lietuvių tautos barbarams-žudikams organizuotis. Yra labai garbinga netgi žiauriausiam savo priešui atleisti, bet sunku sveikai galvojančiam suprasti, kaip žmonės, laikantieji save tautos vadovais, gali susibičiuliuoti ir gerbti tuos, kurie užmiršo jų gelbėjimą ir parodytą jiems dosnumą po jų sutriuškinimo vokiečių-lenkų karo metu.

“Lietuvių balsas”, JAV, 1999 m. rugsėjo 1 d., Nr. 17 (320)

Naujienos iš interneto