„Vorutos“ laikraščio pokalbis su Vilniaus kolegijos šokių ansamblio „Voruta“ vadove Laima Skuodiene
Ką reiškia kolektyvo „Voruta“ pavadinimas?
Vilniaus kolegijos šokių ansamblio „Voruta“ ištakos siekia 1956 m. Iki šių dienų praeitas ilgas, sudėtingas ir kūrybingas kelias, pasikeitė kelios vadovų, šokėjų ir muzikantų kartos. 1985 m. Ansamblis pasirinko skambų „Vorutos“ vardą, primenantį mums Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Mindaugo laikus. Pasak istorinių šaltinių (Ipatijaus metraštyje minima ties 1252 m. įrašu Voruta – lietuvių pilis), buvo viena iš gynybinių Mindaugo pilių.
Kokia ansamblio „Voruta“ istorija?
Kaip minėjau, „Vorutos“ ansamblio ištakos siekia 1956 m. Šiame kolektyve dirbo daug Respublikos choreografijai nusipelniusių žmonių: Juozas Gudavičius, Janina Gudavičienė, Tamara Kalibataitė, Janina Griciuvienė, Laima Kisielienė, Almutė Gražulienė, Kęstutis Tamulevičius, Česlovas Vilkevičius, Birutė Navickaitė ir kiti. Visi šie žmonės kolektyvą kūrė, tobulino, čia „gimdė“ naujus šokius, auklėjo jaunimą, atiduodami jam po dalelę savo gyvenimo. Tačiau išsamią „Vorutos“ istoriją galėtų papasakoti tik tie, kurie prisidėjo prie kolektyvo kūrimo, jo puoselėjimo, bet laikas ne viską užfiksavo, kai kurių vadovų jau nebėra tarp gyvųjų, pasimetė ir dokumentai, rodantys kolektyvo gyvenimo įvykius.
Papasakokite plačiau apie kolektyvo vadovus.
Pirmąja šokių kolektyvo vadove, vėliau išvysčiusia plačią veiklą, buvo Raisa Svisčiova (Kamerštein). Ji dirbo iki 1962 m. Tačiau tai nebuvo šio kolektyvo užuomazga, nes R. Svisčiovos vadovaujamas šokių kolektyvas išskirtinai šoko net nelietuviškus šokius. Be to, tais pačiais metais kelis mėnesius šiame kolektyve dirbo Algimantas Astikas. Taip pat archyvuose minima 1958 m. sausio 16 d., kai šokių kolektyvo vadovu pradėjo dirbti Česlovas Milkevičius. Jam vadovaujant kolektyvas didelių laimėjimų nebuvo pasiekęs, tačiau daug koncertuodavo. Taigi viena iš pirmųjų kolektyvo gimimo datų yra Č. Milkevičiaus darbo pradžia (1958 m. sausio 16 d.), o jis pats yra kolektyvo įkūrėjas. Tačiau, 1967 m. rugsėjo 1 d. Česlovui Milkevičiui atsisakius šokių vadovo pareigų į jo vietą atėjo Irena Jakubauskaitė.
Nauja kolektyvo gyvenimo era prasidėjo „Darbo rezervų“ respublikinių kultūros namų administracijai pakvietus ansamblio baletmeisteriu ir meno vadovu dirbti Juozą Gudavičių (1969 m. vasario 28 d.). Kartu su juo pradėjo dirbti jo žmona Janina Gudavičienė. Patyrę vadovai gana greitai subūrė nemažą jaunų žmonių grupę ir pradėjo plačią veiklą. Tačiau nuo 1969 m. lapkričio 1 d. J. Gudavičienė negalėjo toliau dirbti, tad ją pakeitė Vilniaus pedagoginio instituto choreografijos katedros studentė Almutė Gražulienė.
Pirmasis naujojo etapo koncertas įvyko 1969 m. gruodžio 26 d. Respublikiniuose profesinio technikinio mokymo kultūros namuose, skirtas Naujiesiems metams. Tada buvo atlikti „Klumpakojis“, „Subatėlė“ ir „Sukčius“. Kitų metų sausio 16 d. šis kolektyvas išėjo į respublikinę areną: koncertavo Raseiniuose, Švenčionėliuose, o kovo 15 d. dalyvavo Respublikinės Dainų šventės zoninėje apžiūroje, kur šoko „Sukčių“ ir „Maršą suėjimą“.
Tais pačiais metais balandžio 7–8 d. kolektyvas dalyvavo Rygoje profesinių technikos mokyklų baigiamajame koncerte, kuriame šoko „Klumpakojį“ ir „Subatėlę“.
Nuo 1973 m. ansambliui „Voruta“ vadovavo Tamara Kalibataitė ir Janina Griciuvienė. Jos kolektyvą išvedė į pirmaujančių vietas ne tik Vilniuje, bet ir Respublikoje. „Voruta“ atstovavo Respublikos liaudies menui Varšuvoje, Gdanske, Poznanėje. Taip pat šis kolektyvas jubiliejinės Dainų šventės konkurse pelnė pirmąją vietą.
Silpna materialinė padėtis kolektyve ir mažokas administracijos dėmesys kolektyvui nesutrukdė išlaikyti aukštą meninį lygį. „Voruta“ daug koncertuodavo (40–50 koncertų per metus), gastroliuodavo Latvijoje, Estijoje, Moldavijoje. 1967 m. vykusioje miesto choreografijos kolektyvų apžiūroje, kurios vertinimo komisijos pirmininkas buvo TSRS liaudies artistas Juozas Lingys, kolektyvas buvo pripažintas geriausiuoju Vilniaus mieste.
1977 m. Respublikinės moksleivių Dainų šventės konkurso išvakarėse kolektyvas puikiai pasirodė bei pelnė laureato vardą. Tais pačiais metais kolektyvą paliko T. Kalibataitė ir jos vietą užėmė ansamblio „Lietuva“ šokėjas Kęstutis Tamulevičius ir Birutė Navickaitė. 1979 m. su nauja programa jaunimas koncertavo Tolimuosiuose Rytuose ( Sachalino saloje). 1980 m. kolektyvas įtemptai ruošėsi respublikinės Dainų šventės konkursui, kuriame laimėjo I vietą.
1984–1990 m. kolektyvas priklausė Respublikiniam profesiniam technikos komitetui, o tiksliau Respublikiniam moksleivių estetikos moksliniam metodiniam centrui. Vadovais dirbo Vladimiras Ūsovas ir Alvydas Skuodis. 1986 m. ansambliui buvo suteiktas „Vorutos“ vardas.
Nuo kada ir kaip pradėjote vadovauti „Vorutos“ kolektyvui?
Nuo 1990 iki 1998 m. „Voruta“ buvo įsikūrusi Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centre. Kolektyve šokdavo įvairių aukštųjų mokyklų studentai bei bendrojo lavinimo mokyklų vyresniųjų klasių moksleiviai. Moksleiviai taip būdavo užsiauginami – šokdavo ir vėliau tapdavo studentais. Tačiau pasikeitus instituto valdžiai, netekome „pastogės“, pasijutome niekam nebereikalingi bei pasmerkti išnykti. Bet mūsų vadovas Alvydas Skuodis nenuleido rankų ir dėjo visas pastangas, kad kolektyvas išliktų. Kurį laiką glaudėmės Moksleivių techninės kūrybos namuose, vėliau keletą metų – Pedagogų profesinės raidos centre, tačiau ir ten nesijautėme „savi“.
Nuolatos ieškojome vietos, kur galėtume kurti,ieškoti naujų darbo formų. 2002 m. pasisiūlėme ką tik įsikūrusiai naujai Vilniaus kolegijai ( kitos aukštųjų mokslų įstaigos jau turėjo tautinių šokių kolektyvus). Kadangi sugebėjome išlaikyti kolektyvą ( turėjome nemažai šokėjų, dainininkų, muzikantų, instrumentų bei tautinių drabužių), Vilniaus kolegijos direktorius Gintautas Bražiūnas svetingai mus priėmė, globojo bei rėmė mūsų kolektyvą. Galima sakyti, jog nuo 2003 m. prasidėjo naujas, įdomus, dinamiškas „Vorutos“ istorijos puslapis.
Pasijutome reikalingi bei įdomūs sau ir kitiems. Nesumeluosiu, kad kolegijos vadovybės parama davė mums impulsą naujiems darbams, kūrybai.
Per 5 metus mes labai išaugome, atsirado liaudiškos muzikos kapela, vokalo grupė.
Kokie buvo pasiekimai per tuos metus?
Pirmuosius metus labai daug dirbome. Tačiau mūsų darbas davė išties gerų rezultatų, nes 2003 m. pavasarį pristatėme valandos trukmės programą Vilniaus kolegijos kolektyvui. Po koncerto sulaukėme daug studentų, norinčių šokti, groti bei dainuoti mūsų kolektyve.
Ar dažnai koncertuojate?
Ansamblio „Voruta“ sezono pradžia ir pabaiga yra rugsėjo pirmoji. Kasmet ansamblis paruošia naują programą, su kuria koncertuojame Lietuvoje ir užsienyje. Dažnai dalyvaujame įvairiuose projektuose Vilniaus mieste, studentiškuose festivaliuose „Linksminkimos“. Taip pat kasmet esame kviečiami į Kauno „Vivat academia“ festivalį. Kiekvieną pavasarį koncertuojame „Lietuvių namuose“. 2004 m. vykome į Baltijos šalių studentų Dainų ir šokių šventę Gaudeamus XIV Rygoje.
Nuo 2004 m. kolektyvo meno vadovė Laima Skuodienė organizuoja Vasario 16-osios renginį Nacionaliniame dramos teatre. Į šį renginį susiburia nemažai kolektyvų su įvairiausiomis programomis iš Vilniaus bei Vilniaus apskrities.
Šią vasara dalyvavome Dainų šventės „Būties Ratu“ ansamblių vakare „Saulės vartai“.
Kaip pavyksta pritraukti naujų narių bei išlaikyti kolektyvą?
Pirmo kurso studentai mus pamato mokslo metų pradžios šventės koncerte. Mokslo metų pradžioje stengiamės savo kolektyvą pareklamuoti – kabiname skelbimus fakultetuose, kviečiame visus ateiti.
Mūsų kolektyve visą laiką tvyro labai gera atmosfera. Čia jaunimas susiranda naujų draugų, turime ansamblio tradicijas- kasmet neapsieiname be krikštynų, visada švenčiame sezonų uždarymą ir atidarymą, ruošiame kalėdinius vakarus, švenčiame gimtadienius, tradiciškai kasmet būna cepelinų arba grybų vaišės pas vadovus. Vasarą rengiamos stovyklos, kur dalyviai labai smagiai leidžia laiką.
Kokie Jūsų artimiausi ateities planai?
Savo darbe siekiame kokybės. Kasmet atnaujiname programą, ieškome naujų raiškos formų, kad būtų įdomu ne tik mums, bet ir žiūrovams.
Ateityje norėtume suorganizuoti kolegijų tautinės muzikos (meno) festivalį. Taip pat ateinančiais metais švęsime kolektyvo veiklos 50-metį.
Kitą vasarą planuojame vykti į folkloro konkursą Turkijoje, aplankyti lietuvybės židinį Vakarų Europoje Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje.
Voruta. – 2007, gruod. 22, nr. 24 (642), p. 1, 6.
