Pagrindinis puslapis Sena Voruta „Praeitame gyvenime gimiau Kionigsberge“

„Praeitame gyvenime gimiau Kionigsberge“

Tapytojas Saulius Kruopis 1993 m. baigė Vilniaus Dailės akademijos Tapybos fakultetą, 30 metų praktikavo Indijos filosofiją, keletą kartų ten buvo išvykęs, mokėsi miniatiūrų tapybos vienuolynuose.
Nuo 1995 m. rengia tarptautinius tapybos plenerus Nidoje „Nidos ekspresija“ . Yra Nidos Menininkų asociacijos „Tiltas“ pirmininkas, surengė 80 Nidos tapybos kolekcijos parodų Lietuvoje ir užsienyje bei daugiau nei 50 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Kolekcionuoja senovines Kuršių nerijos, Karaliaučiaus, Drezdeno, Berlyno, Rygos, Vilniaus, Kauno, Šiaulių fotografijas, atvirukus.
Domisi istorija, yra sukūręs Karaliaučiaus miesto maketą.
 
„Dabar
Sename uoste auga žolė
Debesys sapnuoja miestą
Ateitis jau buvo
Aplink tamsa juoda“

(Įrašas ant paveikslo „Paskutinė Kionigsbergo diena“)
 
S. Kruopio, kaip ir dažno menininko, dirbtuvėse vyrauja tik jam vienam suprantama tvarka: tai, kas pašaliniam stebėtojui gali pasirodyti visišku chaosu ar net netvarka, jam – gerai organizuota kūrybinė atmosfera. Jis nesusimąstydamas vieną po kito iš, regis, bet kaip „sumestos“ paveikslų krūvos traukia darbus, nutapytus Nidos pleneruose, albumus, kuriuose sukaupti senoviniai Karaliaučiaus krašto atvirukai, nuotraukos, piešiniai.
Jau pirmaisiais žodžiais tapytojas (o galbūt fotografas, kolekcionierius, o galbūt nebesančių miestų maketų kūrėjas?) veržliu žodžių srautu tave įneša į indų filosofijos pradmenų pasaulį. Į pasaulį, kuriame prioritetai teikiami dvasiniams, bet ne materialiems dalykams, kur virš visko yra tiesos siekimas, kur Dievo dovana laikoma galimybė „matyti šviesą, matyti Saulę ir kurti“.
„Valdžia ir politika nuo senovės, nuo Kinijos ir Indijos civilizacijos laikų yra melas, kai viena galvojama, o kita daroma. Juk ne be reikalo sakoma: padorūs žmonės niekada nelenda į politiką.
Indijos filosofija moko: pirmiausiai turėk idėją, antra – tikėjimą tuo, ir trečia – kantrybės. Jeigu tos trys kolonos yra, gali daryti bet ką. Tuo tarpu  materialiniai santykiai pagal vedų filosofiją yra pati žemiausia kategorija,“ – aiškina Saulius savo gyvenimo sampratą. Ir apgailestaudamas konstatuoja: – „Labai gaila, bet šiandieniniame pasaulyje iš Indijos daug perimti negalime, kadangi gyvename materialųjį gyvenimą (gal kokius dvidešimt proc. tos sąžinės, tos teisybės). Todėl itin svarbu  turėti aiškų tikslą ir nebarstyti savo laiko. Tai, ką sau atrandi kaip kūrėjas, reikia saugoti, puoselėti, turėti su savimi ir augti kaip sielai“.
Į klausimą, kaip sekasi realizuoti tokias nuostatas šiandieniniame vartotojiškame pasaulyje, dailininkas atsakymo vengia, kol pagaliau sutariame apie tai nekalbėti, idant ko nors neužgautume. Ir tiesa – kiekvienas valioje pats rinktis savo gyvenimo kelią…
O ar tokios jausenos menininkas nesijaučia mūsų visuomenėje vienišiumi, galbūt net „balta varna“? Geriausiai į tokį klausimą galėtų atsakyti pats Saulius, deja, kalba pakrypsta į vaikystė, kuri prabėgo karo sudaužytuose Šiauliuose.
 
„Tave buvo lengva auginti“
Šnekučiuodamiesi pereiname į kitą dirbtuvės patalpą. Dailininkas atsuka į apšviesto lango pusę moters portretą. Paskui kitą… Į žiūrintįjį žvelgia ta pati, moteris.
Motina.
Tapytojas ją tapo kiekvienais metais, tarsi skubėdamas realizuoti tą prigimtinį motinos ir sūnaus ryšį. Galbūt tada, vieno iš tokių seansų metu mama ir išsitarė: „Man buvo tave lengviausia auginti… tu visada turėdavai kuo užsiimti“.
„Ir dabar aš visiems sakau: „uždarykit mane čia dirbtuvėj, aš tikrai turėsiu ką veikti“.
Iš kur tai atėjo? Galbūt iš mamos, kuri nuolat su virbalais rankose, galbūt iš trijų kartų šiauliečio tėvo… Kaip bebūtų, dar tada Sauliukas nusprendė… atstatyti sugriautus Šiaulius. Tokius, kokius regėjo senuose prieškario atvirukuose. „pasiėmiau milimetrinio popieriaus (žingsnis – milimetras) ir žingsnis po žingsnio išmatavau ir perkėliau į popierių visą Šiaulių senamiestį. Nustebau, kad gatvės kreivos, šleivos. Taip būdamas trylikos metų tą maketą pradėjau, tačiau vėliau išvažiavau mokytis meninės fotografijos į Stepo Žuko technikumą ir visa tai sustojo trisdešimčiai metų“.
Sustojo.
Ir niekas tada negalėjo pasakyti, jog atgims visai kita kokybe, jog Šiauliai atsitrauks į antrą planą, o svarbiu ir reikšmingu taps miestas ant Karalių kalno…(Mons regis – lot.)
 
Kur karalių kalnas…
„Pirmoji kryžiuočių pilis pradėta statyti 1255 metais, matyt, senosios prūsų pilies Twangste vietoje, aukštame Priegliaus dešiniajame Krante, tarp anuometinių ąžuolynų“
(Mažosios Lietuvos enciklopedija)
 
„Dabar jau pradėjau bėgti nuo to. Čia kaip jūros bangos: atėjo ir vėl nuėjo, bet jeigu gavai dvasinio patyrimo, tai turi daryti tai, kas palanku tavo dvasiniam augimui, – tvirtina Saulius Kruopis, kai sustojame ties visą kambarį užimančio Karaliaučiaus maketu. Kas tai, kaip atrodo? Ogi taip.
Įsivaizduokite, jog patekote į didžiulį miestą, kuriame namai pastatyti su ypatinga meile: jų frontonus dabina skulptūros, kai kurie pastatai iš tolo traukia akį fachtverko piešiniu; laiptai – ne utilitarus statinys, bet gaubti, su porankiais, kokių kitur niekur nėra. Damos gatvėse su ilgomis sunkaus šilko sukniomis ir puošniomis skrybėlaitėmis, vyrų galvas dabina cilindrai, grindiniu pirmyn atgal zuja karietos…
O viso to centre – didžiulė, deja, jau nebeegzistuojanti pilis.
Taip, tai Karaliaučius, kuris kunigaikščio Albrechto laikais buvo virtęs mokslo ir kultūros židiniu, kuriame gavo išsimokslinimą ir dirbo didžiavyriai, darbais savo vardus įrašę į Lietuvos istoriją. Ir tai Karaliaučiaus pilis, kuri, kaip „imperializmo bastionas“ buvo susprogdinta jau po karo, 1969 metais.
Būsimasis dailininkas apie Karaliaučius girdėjo iš mokytojos, iš tėvo, kuriam jame teko būti karo metu. Tai buvo pasakojimai, kurie skatino vaizduotę ir kėlė iš praeities didingą miestą su puošniomis aikštėmis ir skverais, su nematytais tramvajais ir automobiliais, su didingais pastatais ir senoviniais įtvirtinimais.
Ir štai jo didenybė atsitiktinumas: poetas Vytautas Bložė, kuris taip pat domėjosi ir propagavo indų filosofiją, paprašo nupiešti viršelį vienai iš jo knygų. Ir pasako norą: kad būtų visokių tikėjimų šventyklų…
Viršelis knygai gimsta. O kartu su juo sugrįžta ir tas kadaise pamirštas hobi: atstatyti jau dingusį miestą.
Saulius rodo pastatą, kuris buvo pirmasis jo darbas: Šiaulių žydų namas. Rodo pirmas, nevykusias ir grubokas sienas, rodo kelių bandymų rezultatą: namelį su langiukais, durelėmis, su puošybos elementais.
Vėliau visa tai tobulėja tiek, kad gerai įsižiūrėjęs matai vitražus už miniatiūrinių langelių, palietęs dantų krapštuku „grįstą“ grindinį, jauti jo gruoblėtumą, prie kurio prisilietusios tuoj-tuoj sukaukšės žirgo kanopos…
Kadangi Saulius domisi indų filosofiją ir tiki reinkarnacija, paklaustas, kodėl nuo to pirminio Šiaulių žydų namelio perėjo prie Karaliaučiaus, nesusimąstydamas atsako: „Visi mūsų įspūdžiai yra širdyje ir keliauja iš vieno gyvenimo į kitą, jie niekur nedingsta. Tie įspūdžiai prasimušė ir aš tikrai žinau, kad praeitame gyvenime aš gyvenau Karaliaučiuje, buvau architektas, pabėgau į Berlyną. Savo samprotavimais pasidalinau su guru. Jis patarė neskatinti šito: išminčiai žiūri, kaip gyveni dabar ir kur siela keliauja toliau…
Todėl ir 2005 m., kai buvo Karaliaučiaus jubiliejus, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos parodų salėje veikusi paroda vadinosi „Praeitame gyvenime gimiau Konigsberge“, kurioje taip pat buvo eksponuotas XVII a. Karaliaučiaus pilies maketas ir 300 dingusio miesto vaizdų.
Ar Karaliaučius atėjo pas Saulių, ar Saulius – į Karaliaučių?..
Kai Saulius su paroda važiavo į Karaliaučių, kolegos atkalbinėjo, nes patys dėjo viltis į vakarus… Apsistojęs pas dailininką Piotr Toropov per naktį „ryte prarijo“ knygą apie dingusį Karaliaučių. Grįžęs pradėjo nuo pilies sienų ir sustoti jau nebegalėjo… Kaip kad pats tvirtina, makete atkurtas pilies vaizdas siekia maždaug 1705 m. (po 12 barokinių perstatymų). Pilies bokštą dailininkas paliko renesansinį, koks buvo iki 1864 m. Kodėl? Todėl, kad vėlesni pristatymai jam negražūs. „Aš statau pirmąjį, pirminį variantą. Tą, kuris – Beringo graviūroje: ji man plastiškiausia, gražiausia“.
Karaliaučiaus statiniai pjaustomi iš kartono. Vėliau dažoma išorė, atkuriami miniatiūriniai „autentiški“ ornamentai, „ prilipdomos“ statinius puošusios skulptūros, kontraforsai, kiti puošybos elementai. Mašinytes ir žmogiukų figūrėles dailininkas atsiveža iš Vokietijos. Tiesa, miniatiūrinius žmogučius reikia „aprengti“, mašinų modeliukams suteikti charakteringų detalių. Tada dailininkas ima į rankas akvarelę ir miniatiūrinį teptuką. Taip ugdoma viena iš svarbiausių indų filosofijoje apibrėžtų savybių – kantrybė.
Taip diena po dienos, keletas savaičių, be įsitikinimo, kad kas nors išeis. Vien su tikėjimu…
Tvankstė, Karaliaučius, Kionigsbergas, Kaliningradas…
Ir žmogus jame.
 
Nuotr. iš asmeninio S. Kruopio archyvo
 
Nuotraukose:
 
1. Karaliaučiaus maketas
2. S. Kruopiui svarbiu ir reikšmingu tapo miestas ant Karalių kalno
3. Pagal autorių matome maketo dydį
4. Pilis iš viršaus. Pasak dailininko, makete atkurtas pilies vaizdas siekia maždaug 1705 m.

Naujienos iš interneto