Tokiu antspaudėliu pažymėta 1 000 knygų, Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekai padovanotų Mykolo Giedraičio (kunigaikščių Giedraičių ainio) ir jo žmonos Rosemary, jau 30 metų gyvenančių Oksforde.
Tyrinėjantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos klausimus, M. Giedraitis norėjo per dešimtmečius sukauptą savo biblioteką palikti protėvių žemei Lietuvai. Pasirinkti, kam ją atiduoti, padėjo habil. m. dr. Aldona Prašmantaitė, jau seniai besigilinanti į šimtmetinę Giedraičių giminės istoriją. Jos patarimas ir nulėmė naująjį bibliotekos adresą. (Ateityje M. Giedraitis Akademijos bibliotekai taip pat ketina perduoti šeimos archyvą).
Dovanotų leidinių paroda buvo atidaryta 2009 m. rugsėjo 16 d.
Iškilmingoje aplinkoje (ją puošė didelis M. Giedraičio portretas, 2002–aisiais nutapytas latvės Jolantos Danenbergs, gyvenančios Paryžiuje) nuskambėjo maestro A. Krevnevičiaus atliekami J. Naujalio „Svajonė“, M. K. Oginskio „Atsisveikinimas su tėvyne“, ne vienas laikė rankose gėles.
Atidarymą pagerbė ambasadoriai: Jungtinės Karalystės Simon Butt, Lenkijos – Januš Skolimovski (Janusz Skolimowski), giminės ir šeimos nariai, iš Kauno – A. R. Drupienė, iš Londono – M. ir R. Giedraičių žentas, žmona Rosemary, šeimos draugas, istorikas H. Zavadski. (Tik visai abejinga įvykiui pasirodė mūsų žiniasklaida – nei televizijų, nei radijo nesimatė, nors visiems buvo pranešta).
Bibliotekos direktorius dr. Juozas Marcinkevičius, kreipdamasis pirmiausiai į žmoną, gimines, artimuosius, apgailestavo, kad atidaryme nedalyvauja „ne tik mūsų bibliotekos, bet ir kitų Lietuvos kultūros institucijų mecenatas ponas Mykolas Giedraitis“. (Už paramą Lietuvai M. Giedraitis yra apdovanotas DLK Gedimino 4–ojo laipsnio ordinu.) Pabrėžė, koks stiprus genealoginis ir emocinis ryšys jį tebesieja su Lietuva, pateikė biografinių duomenų.
Mykolas Giedraitis gimė 1929 m. Lobzove, prie Derečino (dabar Baltarusija). Tėvas – teisininkas, Lenkijos senatorius, motina – Ana Šostakovska. Laimingas gyvenimas baigėsi 1939 –aisiais: tėvas sovietinio saugumo organų suimtas ir po dvejų metų (1941 m.) Červenėje (tokioje mums žinomoje…) sušaudytas. Motina su vaikais išvežta į Sibirą, iš kur 1942–aisiais su gen. V. Anderseno armija išvyko į Iraną, o iš ten (1946 m.) – į D. Britaniją. Čia, Londono universitete, M. Giedraitis studijavo aeronautiką ir taikomąją matematiką, gavo aviacijos inžinieriaus diplomą. Londone sukūrė šeimą: vedė Rosemary Virginiją Aną Cumpton, su kuria išaugino sūnų ir tris dukras. 1979–aisiais persikėlė į Oksfordą, tapo universiteto Orielo koledžo nariu. Tuomet ir atsidėjo istorijos studijoms, ypač gilindamasis į LDK istoriją. (Jo mokslinių straipsnių yra paskelbusi Anglijos, Lenkijos ir Lietuvos mokslinė spauda).
Baigdamas kalbą, direktorius pasidžiaugė, kad dovana praturtins biblioteką, kad knygų viršelį puošiantis M. Giedraičio ekslibrisas skaitytojams primins garsios Lietuvos giminės palikuonį, ir visų darbuotojų vardu nuoširdžiai padėkojo jam, jo žmonai bei tiems, kurie padėjo įgyvendinti sumanymą: habil. m. dr. A. Prašmantaitei, bibliotekos darbuotojai A. Venclovienei, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai.
Po direktoriaus žodžio pažinties su M. Giedraičiu įspūdžiais pasidalijo istorikas prof. Mečislovas Jučas. Kaip išsireiškė, „nedrąsu prisipažinti, kad mus net draugystė jungia“. (Pamini, jog duktė Aurelija per stažuotę gyveno M. ir R. Giedraičių namuose Oksforde, o „būdamas Vilniuje, M. Giedraitis gyveno pas mane Stiklių gatvėje“).
Apie savo pažintį pasakojo ir matematikas prof. Jūras P. Banys. Jis prisiminė, kaip dirbdamas Vilniaus Pedagoginiame institute, pirmą sykį atvykusiems (1989–aisiais, po to – 1990–aisiais) į Lietuvą M. Giedraičiui, jo artimiesiems, padėjo pamatyti kunigaikščių Giedraičių tevoniją – Giedraičius, Videniškes, jų apylinkes, o Žemaitijoje – Kražius, Alsėdžius, Varnius, Palangą, grįžtant – panemunes. (O, kiek meilės Lietuvai, mūsų kraštui, žmonėms toji kelionė atskleidė!).
Pabaigoje kalbėjusi žmona R. Giedroyc pasakė: „Su dideliu malonumu atvykau ir esu čia savo vyro Michal–Mykolo pavedimu. Jis jau nebegali keliauti ir todėl prašo atleisti, kad negali dalyvauti parodos atidarymo iškilmėse.“ Pristačiusi šeimos narius (žentą), bičiulį istoriką, padėkojo už nuoširdų ir malonų pakvietimą atvykti. „Mokslų Akademijos biblioteka iš tikrųjų yra tokia puiki ir išskirtinė, kaip mes ir tikėjomės, išklausę pasakojimų.“ Atkreipė dėmesį į dovanotų (kauptų daugiau nei 60 metų) knygų vertę ir dėl pastabų paraštėse. Baigė tokiais žodžiais: „Kaip Mykolo žmona ir bendramintė žinau, kaip jis mylėjo šią biblioteką ir praleido [joje] daug laimingų valandų […].“ Jos dovanojimas „Tai yra jo meilės įrodymas savo tėvynei Lietuvai ir jūs ją matote čia, įgavusią naujus namus.“
Po oficialiosios dalies nemažas būrys atėjusiųjų įniko žiūrėti, kas dovanota, ieškoti savo srities įdomybių, nežinomų dalykų. Pagal kalbas iš 1 000 leidinių daugiausiai anglų kalba (maždaug 500), lenkų (daugiau nei 400), o lietuvių, rusų kalbomis – vienodai (po 50); pagal pavadinimus biblioteka turėjo tik 170.
Kaip minėta, kiekvieną dovanotą knygą puošia, skiria antroje viršelio pusėje įklijuotas ekslibrisas, kuriame pavaizduotas kunigaikščių Giedraičių herbas su heraldinėmis figūromis (kentauru ir rože), o tituliniame – antspaudėlis su minėtu įrašu: „Mykolo Giedraičio dovana“. (Kiek tam lipdymui, antspaudėlio dėliojimui įdėta darbo! Jį nuveikė bibliotekos darbuotoja Ana Venclovienė, jos kambario bičiulės – Lidija Leonova, Sigita Malukienė; knygų atgabenimu rūpinosi Lietuvos ambasados Londone vyresnysis specialistas Ričardas Rickus – nereikėjo kreiptis į firmas, mokėti.
Knygos išdėstytos lentynose pagal temas. Daugiausiai iš jų yra skirtos istorijai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (čia ir kunigaikščių Giedraičių istorija, jų įnašas į Katalikų Bažnyčios istoriją); Europos krikščionybės istorijai; Napoleonui (pavyzdžiui, Anglijoje 1977 m. išleistas didžiojo korsikiečio testamento faksimilinis tekstas arba knygos apie jo moteris: imperatorienę Žozefiną, mylimąją Pauliną); XX amžiui (čia ir lenkų kalba 1986 m. Paryžiuje išleistas Nijolės Sadūnaitės Dienoraštis; viršelyje – didžiulė jos nuotrauka; šalia – taip pat lenkų kalba 1992 m. Varšuvoje išleisti Barbaros Holub surinkti vilniečių prisiminimai apie Vilnių – keli sakiniai iš jų: „Vilnius – vienas gražiausių pasaulyje. Joks miestas Lenkijoje negali būti su juo lyginamas, nebent Krokuva“, „Visa tai, kas mano sieloje gražu, išugdyta Vilniaus“ (J. Pilsudskio prisipažinimas); Antrajam pasauliniam karui (čia knygos, skirtos ir Katynei, gen. Andersui, lenkams Londone, ir V. Landsbergiui – jo autobiografijai anglų kalba); memuarams, korespondencijai (tarp daugelio kitų – ir 1947 m. Londone išėjusi L. Trockio knyga (anglų kalba) – Stalinas); menui, architektūrai; lietuviškiems leidiniams (tarp dovanotų akį traukia Stasio Maziliausko Lietuvos kelias krikščionybėn (1989 m., Čikaga) su spalvota Jurgio Matulaičio nuotrauka, apsupta šūkio „Nugalėk blogį gerumu“ viršelyje; savininkui knyga turėjo būti maloni, nes prieš titulinį įdėtas didelis vysk. Merkelio Giedraičio portretas; istorikų darbai – M. Jučo, F. Sliesoriūno (su autorių įrašais). 400 metų Vilniaus universiteto jubiliejui skirtas pirmasis tomas (su rektoriaus J. Kubiliaus parašu), 1998 m. trimis kalbomis (lenkų, lietuvių, rusų) išleisti A. Mickevičiaus Krymo sonetai (padovanoti su tokiu įrašu: „Nepaprastai malonu sutikti šlovingos Giedraičių giminės tradicijų tęsėjus Oksforde ir Londone – sėkmės Jums! Paleckis 27.06.98“); V. Ališausko (anglų kalba, 2004–aisiais) išleistas šv. Kazimierui skirtas darbas; albumai – Kryžių kalnas, Paknio leidyklos – Lietuva bei daugybė kitų (ir poezijos); bet kokios specialybės mūsų skaitytoją negalėtų nepatraukti lentynos su Jurgio Giedraičio (Ježy Giedroyc – Mykolo Giedraičio giminaičio ir bičiulio) leistuoju garsiuoju mėnraščiu „Kultūra“ (Kultüra), kurioje leidėjas skelbė: „Pagrindinė mūsų pareiga buvo sakyti žmonėms tiesą“. Laikydamasis jos, sakė: „reikia, nepaisant įvairių asmeninių dramų ir sentimentų, atiduoti lietuviams ir ukrainiečiams jų sostines [Vilnių – Lietuvai, Lvovą – Ukrainai] ir sunormalinti tarpusavio santykius. Visiems mano pažįstamiems atrodė, kad tai visiška beprotybė, kad mane nušluos nuo žemės paviršiaus. […] Paaiškėjo, jog tai netiesa“, paskutinės lentynos skirtos literatūrai (čia daug Ivlino VO (Evelyn Waugh)) knygų, kurias dėl autoriaus kandžios pašaipos taip mėgo abu); žodynams bei žinynams, religijai–teologijai ir Oksfordui, kuriame, kaip minėta, R. ir M. Giedraičiai gyvena jau 30 metų; veikiausiai čia atėjo ir sutvirtėjo mintis padovanoti biblioteką Lietuvos MA bibliotekai, todėl tegyvuoja Oksfordas, tegyvuoja jame įsikūrę senųjų Lietuvos kunigaikščių palikuoniai Rosemary ir Mykolas Giedraičiai!
P. S. Beje, Rosemary Giedroyc daugelį metų bendradarbiavo (pasirašinėjo slapyvardžiu Virginija Barton) prestižiniame Kanadoje leidžiamame literatūros žurnale „Chesterton Review“
Nuotraukoje: M. Giedraičio ekslibrisas skaitytojams primins garsios Lietuvos giminės palikuonį
Voruta. – 2009, spal. 17, nr. 20 (686), p. 13.
