Tai – minimaliai perfrazuotos satyriko T. Tilvyčio eilutės. Stebint nesibaigiantį su KGB siejamų skandalų serialą, eiliniam Lietuvos (ir ne tik jos) piliečiui – „žmogui iš gatvės“ susidaro „vaizdelis nekoks“, jeigu naudosimės dabartinių Lietuvos „gelbėtojų“ frazeologija. Kodėl gi tie kadriniai kagėbistai, agentai, rezervistai dygsta kaip grybai po lietaus? Dygsta derlingose Seimo, Vyriausybės, apskričių administracijų žemėse, palaiminti ten jau įsitvirtinusių buvusių partinės ir sovietinės nomenklatūros veikėjų.
Nepriėmus laiku, ir tinkamo, desovietizacijos įstatymo, susidarė paradoksali situacija: ieškomi „sąmoningai su KGB bendravusieji asmenys“, o jų viršininkai, kurių bylos buvo apdairiai naikinamos vos! jiems įkopus į komunistų partijos, sovietinės vyriausybės, komjaunimo aukštumas, dabar jaučiasi švarūs ir saugūs. Buvęs kadrinis KGB darbuotojas teigia, kad KGB ruošdavo ataskaitas partijos CK (LTV, „Panorama“, 2005.02.04 ). Kitaip ir būti negalėjo: aukštesnės už partinę valdžią nei Sovietų Sąjungoje, nei LSSR nebuvo. Visa bėda, kad KGB Lietuvoje teisiškai pripažinta nusikalstama organizacija, o jai vadovavusi SSKP – ne. Taip blogio hidrai buvo palikta svarbiausioji galva. Kaip visada, kalti lieka iešmininkai – šiuo atveju, KGB agentai, kurių daugumos bylos Lietuvos teisėsaugai dabar nebeprieinamos. KGB kadriniai darbuotojai, verbavę, apmokę, dirbę su agentais, dabar rodomi jau visai padoriais žmonėmis – „toks buvęs jų darbas“. O partijos CK sekretoriai, sovietinė nomenklatūra, kuri remdamasi KGB atliktu darbu rengė ir leido represinius įstatymus ir įsakus, šiandien – lyg angelai. A. M. Brazauskas Tuskulėnų memorialo atidarymo ceremonialo metu aiškino, kad jis nieko neišdavė ir nieko nesušaudė. Leninas ir Stalinas, kurių sukurtajai partijai jis vadovavo, galėtų pasakyti tą patį: asmeniškai jie nieko neišdavinėjo (nebuvo kam) ir nešaudė (nebent Stalinas – savo žmoną, bet tai jau ne valstybinis, o šeimyninis reikalas). A. Sniečkus, J. Paleckis, su kurių žinia (remiantis jų parašais) tūkstančiai žmonių buvo kalinami, tremiami, o atlikus „bausmę“, jiems buvo draudžiama gyventi ir gauti darbą Lietuvoje, kai kurių žmonių dabar viešai keliami ant pjedestalų, ir ne tik Grūto parke.
Karjeros diplomatas, Seimo narys A. Paleckis šaltu veidu aiškina (TV3, 2005.02.01), kad jis apie savo senelį girdėjęs vien gerus atsiliepimus. Diplomatas, suaugęs žmogus, vaizduoja nesuprantantį, kad viena ranka pasirašius dokumentą, kuriuo represuojami tūkstančiai žmonių, kita ranka braukti iš to sąrašo (ar ištraukti iš vagonų) savo draugus ar pažįstamus (natūralu, kad jie po to dėkoja) yra dar didesnis moralinis nusikaltimas, įrodantis, kad pirminis nusikaltimas buvo atliekamas sąmoningai. Taigi nuo pat viršaus iki apačios persipynusių partinių ir KGB struktūrų nariai elgėsi sąmoningai. Bendradarbiauti nesąmoningai, mano galva, apskritai neįmanoma. Verbuotojo ir verbuojamojo santykiai nėra bendradarbiavimas.
Lietuvoje KGB paliktos minos sproginėja dėl įvairių priežasčių. Bet iki šiol didžiausias „išminuotojas“ – žiniasklaida. Kol ji bus laisva, vis dar turėsime viltį apsivalyti. Nors žiniasklaidoje taip pat pakanka dūminių minų, skirtų visuomenei mulkinti ir jos dėmesiui nukreipti. Ko vertos vien R. Grinevičiūtės TV laidos?! Tai ji išreklamavo Uspaskichą, Paksą, Veselką, Pavilionį, Šustauską, kurie jos laidose visuomet tapdavo laimėtojais – už juos balsuoja daugiausia TV žiūrovų. Žymiai objektyvesnis R. Paleckis, po laidos apie Paksą atskleidęs žiūrovų piktnaudžiavimus telefoniniais skambučiais, ir toliau tuos nesąžiningus žiūrovus (ar jų užsakovus, sėdinčius studijoje) laikąs savo laidų svarbiausiais arbitrais, nors tuo klaidina visuomenę, nes tokia apklausa, akivaizdžiai, nėra reprezentatyvi dėl daugelio priežasčių! O kaip R. Grinevičiūtė formuluoja svarstomus klausimus? Pavyzdžiui: „Ar rusai mums draugai, ar priešai?“ (TV3, 05.02.01). Nors daugelis laidos dalyvių nuo pat pradžios aiškino, kad klausimo taip formuluoti negalima, jis vis tiek automatiškai pateko į rusofobų gretas, o diskusiją, pagal žiūrovų skambučius, triuškinamai pralaimėjo rusofilams: Stakvilevičiui, A. Matulevičiui, A. Paleckiui. O vedėja paskelbė, kad Lietuvoje, vis dėlto esama per 800 rusų priešų. Betrūksta, kad STT pagal skambučius juos iššifruotų ir – ką gali žinoti, gal vėl kada reikės skubiai formuoti ešelonus rytų kryptimi? Tik neįmanoma suprasti, kodėl protingi žmonės: V. Aleknaitė, V. Ališauskas ir kiti, sutinka dalyvauti tokiose provokacinėse laidose bei diskutuoja su M. Stakvilevičiumi, su A. Paleckiu.
O dėl meilės rusams, tai nei burnos aušinti, nei telefonų kaitinti nereikėtų. Ji tiesiog spinduliuoja iš ilgai ir sistemingai su KGB pagalba ugdyto lietuviškojo nuolankumo. Prisiminkime, kaip K. Prunskienė buvo išrinkta į Seimą, ant rinkiminių plakatų užsirašiusi, kad bendradarbiavo su KGB. Trečdalis Lietuvos įsimylėję Viktorą – pakutinės populistinės bangos didvyrį. Su tuo jau lyg ir susitaikėme. O štai Vladimiras, net šuniui nesulojus, tapo LR kultūros (!) ministru. Vadinasi, Lietuvoje nebėra žmogaus, geriau suprantančio lietuvių savimonę. O gal tokios jau ir nebereikia? Pakaks meilės rusams? Žinoma, viskas daug paprasčiau: ateinantis „Gelbėtojas“ nuo ES pinigų pasielgė pagal anglų patarlę: „Priimat mane, priimkit ir mano šunį“. Šis faktas tik patvirtina, kad Lietuva jau tris kartus prarado savo inteligentiją, turi tik grupelę intelektualų, kurie šiuo atveju, kaip ir Prezidentūra, nė necyptelėjo. Pasisekė tik žiniasklaidai: naujojo ministro apatiniuose ji atrado aukso kasyklas.
Viskas, kas Lietuvoje vyksta, iki šiol tebeturi ilgalaikės prievartos su KGB ženklu antspaudą. Bet neturime pasiduoti jau seniai peršamai minčiai: visi – rezistentai, visi – kolaborantai (AMB) arba, anot J. Karoso: „Visi prisilietę prie tarybinės santvarkos – yra susitepę“ (LTV, 05.02.02). Kaip žemaičiai sako: „Kū pats kvep, tū ir kitu tep!“
Gyvename užminuotame lauke ir žinome maždaug vieno trečdalio minų koordinates. Negalime apsispręsti, ar tas žinomas koordinates paskelbti ir tapti trečdaliu saugesniais, ar nebus nuskriausti paskelbtieji, palyginus juos su kol kas įslaptintaisiais. Tai bruožas – labai būdingas mūsų teisėtvarkai, kuri labiau rūpinasi nusikaltėlių, negu jų aukų teisėmis. Esame žemdirbiai arba jų palikuonys, tad elkimės taip, kaip elgiasi ūkininkas su varpučiais: kasmet kantriai rauna pasirodančius jo dirvoje ir kūrena tol, kol jie visai išnyksta.
Neužmirškime ir protingų perspėjimų, kad KGB minos kartais sprogdinamos dėmesiui nukreipti nuo kitų problemų, kurių Lietuvoje dar netrūksta.
Lietuva, Lietuva,
Lietuvoj vėl velniava,
Supas dirvoje rugiai,
Sukas aplink juos vagiai (T. Tilvytis)
Kai kurie iš mūsų aukštųjų politikų vietoje „vagys“ taip pat sako „vagiai“. O tie „vagiai“ šiandien sukasi ne aplink rugius, bet apie ES pinigus. Ir jų („vagių“) tiek daug, kad Premjeras, susipažinęs ne tik su Kremliaus, bet ir Briuselio koridoriais, nebematydamas galimybės visus juos patenkinti, užrypavo, jog geriau jau tų ES pinigų būtų visai nebuvę.
Žvelgiant į tokį Lietuvos vaizdelį, kartais net šunimi kaukti norisi.
