Pagrindinis puslapis Kultūra „ПД“ arba kodėl aš nesiskubinu į mitingus?

„ПД“ arba kodėl aš nesiskubinu į mitingus?

„ПД“ arba kodėl aš nesiskubinu į mitingus?

Vytautas Toleikis. Evgenios Levin nuotrauka

Vytautas Toleikis, www.bernardinai.lt

Trumpinį „ПД“ – полезный дурак (rus. naudingas durnius) – pirmą kartą išgirdau gūdžiais sovietiniais laikais studijuodamas VVPI (Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute) lietuvių kalbą, regis, iš savo kursu vyresnio kolegos – toli gražu ne sovietinio studento Valdemaro Kaupinio.

Esą didysis proletariato vadas Leninas taip mėgdavo vadinti jo akiratyje besitrinančius energingus naivuolius. Jie būdavo pasitelkiami nešioti gandus, kiršinti ar primityvioms, didelio protelio nereikalaujančioms užduotims atlikti. O vėlesniais laikais kodu ar grifu „ПД“ būdavę žymimos tam tikros KGB bylos.

Esu girdėjęs, kad naudingais kvailiais naudotasi gana efektyviai, antai kiršinant, skleidžiant melagingus gandus, skaldant pogrindines grupeles ar net moterų vienuolijas. Vienas garsesnių pavyzdžių – gandų skleidimas apie rezistentą kunigą Juozą Zdebskį. „ПД“ tokiais atvejais – nepamainomas pagalbininkas. Tik nepainiokime jų su įtakos agentais – tai visai kitos operetės libretas. Dabar žiniasklaidoje pastebiu vartojant sąvoką naudingas idiotas. Nežinau, ar jis tikslesnis, man labiau patinka naudingas durnius.

Paklausiausia šių dienų prekė

Aktualus šių dienų klausimas, ar mes, nelaikantys savęs naivuoliais, neįtraukti į psichiatrinių klinikų ar policijos įskaitas, daugiau ar mažiau išsilavinę ir net balsuoti nutursenantys, galime patys to nesuvokdami tapti tokiais „ПД“? Kitaip tariant, ar tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikrame kontekste mums negresia tapti kitų personų ar grupių naudingais kvailiais – manipuliacijų įrankiu? Ir dar už dyką.

Ką daryti, kad taip neatsitiktų? Kokia galima prevencija, o gal net prevencinis smūgis? Manau, kad šis fenomenas – gebėjimas manipuliuoti žmonėms ir ieškoti naudingų kvailių niekur neišnyko. O šiuo metu tiesiog suvešėjo. Tik nemalonią „ПД“ šeimininkų instituciją pakeitė įvairiausios interesų grupės ir grupelės, pradedant politinėmis partijomis ir baigiant pavieniais nestabilios psichikos veikėjais ar net kaimyninėmis valstybėmis.

Poreikis turėti lengvai manipuliuojamų žmonių šiandien pranoksta poreikį turėti apsauginių kaukių ar galimybių pasą. Paklausiausia prekė – sąmokslo teorijomis tikintis Lietuvos pilietis (nesvarbu, kokiomis – iliuminatų, gėjų, sorošistų, žydų ar ufonautų) – svarbiausia pasiekti tokį psichologinį tipažą, kuris, matydamas savo nesėkmes, paaiškinimą įžvelgtų sąmoksle – esą dėl visa ko kalta vieša ar slapta grupė, tarsi iš neturėjimo ką veikti dieną naktį tegalvojanti, kaip būtent jam pakenkti.

1993-iųjų pamoka

Kadaise, gal ir 1993-iaisiais, teko ir man bent porą savaičių pabūti „ПД“. Viskas prasidėjo dar 1991 m., kai su grupele lietuvių vykome į Seinus dalyvauti bene pirmajame Paribio fondo tarptautiniame renginyje, skirtame lenkų ir lietuvių dialogui. Anuometinė situacija buvo nepavydėtina: tiesioginis Vilniaus ir Šalčininkų rajonų valdymas, dalies tautinių bendrijų sutrikimas ar net įžūlus nelojalumo Lietuvai demonstravimas, daug visuomenininkų, besimaitinančių neapykanta vienai ar kitai tautai.

Skaičiau Seinuose pranešimą „Kodėl mums nesiseka?“ Pirmą kartą gyvenime lenkiškai ir dar pirmasis! Bandžiau pasiaiškinti, kodėl nėra konstruktyvaus dialogo tarp lenkų ir lietuvių. Mano prielaida buvo paprasta, jai nereikėjo ypatingų tyrimų ar sociologinių apklausų.

Išdėsčiau, kad visos ksenofobijos, negebėjimas įsiklausyti į tautinių bendrijų lūkesčius, o kartu joms suprantama kalba pristatyti ir lietuvių planus, kyla dėl sovietinės okupacijos penkiasdešimtmečio – visuomenės izoliavimo nuo viešų diskursų, atvirų diskusijų. Konstatavau, kad visos užšaldytos prieškarinės lietuvių nuoskaudos dėl Vilniaus krašto atitirpo ir į situaciją tarsi imta žiūrėti kone iš 1939-ųjų perspektyvos. Kad, iš istorinių užpečkių išlindus ilgai užspaustam nepasitikėjimui, nežinojome, kaip tas fobijas šifruoti laisvės sąlygomis. Galiausiai apibendrinau, jog lietuviams tereikia laiko, kad Lietuvos lenkai ir mūsų sudėtinga istorinė atmintis tikrai netaps Lenkijos ir Lietuvos gerų santykių įkaitais.

Rašydamas pranešimą labai aiškiai identifikavau auditoriją: kalbu Lenkijos inteligentijai. Pranešime nekalbėjau, jog Lietuvos lenkai taip pat išgyveno tą mentalinę izoliaciją, kad jie ne mažiau ksenofobiški nei lietuviai ir net labiau rusifikuoti. O kam? Tekstas auditorijai patiko ir davė labai taikų ir geranorišką toną visam seminarui. Prisistatė žurnalistas – norįs publikuoti mano pranešimą savo kultūriniame žurnale. Mielai sutikau – kodėl nepasakyti plačiau, kad lietuviai nori draugauti su lenkais? Ir asmeninis ego slapčiomis sukirbėjo – būsiu lenkiškai atdrukavotas. Čia jums ne šuns papas – eilinio mokytojo tekstas „Przegląd Kresowy“ numeryje!

Ir štai kone po kelerių metų tas mano tekstelis pasirodo laikraštyje „Kurjer Wilenski“, tuo metu LLS (Lietuvos lenkų sąjungos) globojamame leidinyje. Tarp labai įvairios medžiagos, skirtos visai kitai auditorijai, patenkantis į visai kitą kontekstą. Matau, kad mano kadaise skaityto teksto prasmė pasikeitė. Jis tarsi siunčia žinią – va, kokie litvinai ksenofobai, o mes, lenkai, tarsi net sovietizuoti nebuvome. Negana to, tuo metu dirbau Kultūros ir švietimo ministerijoje. Manimi buvo smagiai pamanipuliuota. Gavau rimtą pamoką. Nuo tada būdamas užsienyje skaitydavau pranešimus, pasisakydavau itin atsargiai. Visada pateikdavau Lietuvos ir net kaimynų kontekstus. Kad netapčiau kokiam pikčiurnai nykštukui ar troliui pasismaginimo įrankiu.

Taigi vienas iš būdų – matyti savo mintis, tekstus, veiklas visos šalies ir net tarptautiniame kontekste. Užsienyje tavęs klausantieji galbūt apskritai pirmą kartą girdi ką nors apie Lietuvą. Kitas dalykas – laikui bėgant supratau, kad ir kokiais idealais, vertybėmis būtų dangstomasi – už visų kvietimų ką nors palaikyti, pasirašyti, drožti į mitingą, streikuoti – visada kyšo ir kyšos politinės partijos (dažniausiai opozicinės ar įsitvirtinti besistengiančios naujokės) ar interesų grupės, dažniausiai verslo, neretai ir tarptautinio, ausys. Ir labai retai vakarietiškomis ar krikščioniškomis vertybėmis gyvenančios inteligentų grupės. Nors ja taip pat kas nors sugebės pasinaudoti. Kad ir įsibrovęs į pasirašančiųjų sąrašą. Kitaip nebūna. Ir čia visai ne sąmokslo teorija. Tereikia nesusipykti su sveiku protu ir pasitelkti atmintį.

Na, gal ne pro šalį ir į savo intencijas, į širdutę įsiklausyti: gal jaučiuosi vienišas, nemylimas, valstybės atstumtas? Todėl ir traukia išsilieti, išsiverkti kokiam politikui ant peties, kad man jis ašarėlę nušluostytų ir selfį su manimi pasidarytų. Tos savirefleksijos visiškai užtenka, kad netaptum lengvai manipuliuojamu „ПД“. Nebent pats trokštum susirasti atsidavimo objektą.

Taigi nuo tada ir į visokius streikus, mitingus, profsąjungas, judėjimus, brazdėjimus ėmiau skersakiuoti. Susiformavo papilvėje slapta murmeklė, kurią aš kaip koks jakutų medžiotojas vis kartoju: nesulauksit, nesulauksit, neprisidėsiu, nestreikuosiu – eikit visi toli toli. Taigi nenoriu, kad manimi (su manimi) kažkas žaistų, kažkam būčiau tik priemonė savam „tauriam“ tikslui pasiekti. Birbinkitės be manęs.

Lietuviai nesiklauso Jono Basanavičiaus

Nuo lokalaus pereikime prie globalaus, kaip sako ateitininkai. Jau baigiame pamiršti Garliavos įvykius. O kadaise kone metus Lietuva buvo prie tų įvykių neurasteniškai prirakinta, apie nieką kita nekalbėta. Visa tauta pasidarė pedofilinės epidemijos ekspertais. Kiek tuomet manipuliatoriai pritraukė, susikūrė sau „ПД“, įtraukdami ir labai sąžiningų, labai drąsių, Lietuvai atsidavusių žmonių.

Be abejo, visos tiesos iki galo visuomenė, ko gero, taip ir nesužinos. Bet dabar, iš laiko perspektyvos žiūrint, akivaizdu, kad tai buvo vienas didžiausių manipuliavimo projektų Lietuvoje. Vieniems tai tapo dūmų uždanga atitraukiant visuomenės dėmesį nuo šaliai strateginių sprendimų priėmimo, kitiems – būdas savo sąskaitas su konkurentais suvesti, o dar kitiems – vieninteliu šansu į Seimą papulti. Tik ta dauguma mitinguotojų, mergaitės saugotojų taip ir liko kvailio vietoje. O kai kam iš jų netgi laikas sustojo Garliavoje, iki šiandienos tebeieškant tiesos.

Man atrodo, kad lietuviai ne itin klauso savo tautos patriarcho Jono Basanavičiaus – iš tautos istorijos su begaline kantrybe nesimoko, nors tu ką. O dalis tiesiog prarado atmintį. Vargu ar kieno nors tautai organizuojama pilietinė akcija visuotinai valgyti daugiau pupelių ar žuvies besustiprins jos atmintį. Vargu ar beprimins visai nesenų įvykių pamokomas istorijas. Dabar, matydamas tiek daug manipuliuojamų „ПД“, suprantu, kad kai kam ir keletas banginių nebepadės.

Mestelkime žvilgsnį į naujausius įvykius – Šeimų maršą ir antiskiepistų mitingą prie Seimo. Suprantu ir nesiimu vertinti praktikuojančių katalikų, kurie rinkosi į Šeimų maršą vedami tyrų intencijų. Tik apmaudu, kad jie nespėjo ar patingėjo pasigilinti, kad jų idėja jau seniai pavogta. Ir kad jie atliks tik statistų vaidmenį. Ir kad žmonėms beišsivaikščiojant priimta rezoliucija gerokai viršys tradicinių šeimų gynimo ribas.

Dalies maršo dalyvių, būtent iš katalikų tarpo, argumentavimas, kad dabar tokia situacija, kad sąjungininkų nebeturime galimybės rinktis, kad vardan Lietuvos ateities esame priversti ieškoti bendraminčių bet kur, manęs neįtikina.

Nejaugi vienintelis būdas pasakyti, ką galvoju – tai drožti į mitingą? Visų pirma yra ir kitų veiklos formų. Jų begalė. Kur dingo katalikų fantazija? Kai pamačiau du mano nuo Sąjūdžio laikų gerai pažįstamus kunigus šalia renginio vedėjo – anekdotų pasakotojo, likau kaip musę kandęs.

Prieš tai, kai sužinojau, kad Šeimų maršo mitingą ves didysis anekdotų pasakotojas, susiradau jo įrašų internete. Ištvėriau trejetą. Net per sovietmetį, net iš zonų grįžusieji tokių šlykščių anekdotų nepasakodavo. O šis žmogus juos pasakoja visą trisdešimtmetį… Skleidžia purvą į žmonių širdis, legitimizuoja rusiškus keiksmažodžius. Turbūt niekas tiek Lietuvoje nepaskleidė amoralumo, primityvumo per tuos metus kaip šis didysis moralės sergėtojas.

Kitas maršo organizatorius – vieno laikraščio redaktorius, kurio leidinys jau nuo pirmųjų numerių dėjo skelbimus apie cepelinus ir masažus, o antrajame numeryje įdėjo besidulkinančių šimpanzių nuotrauką, dėl kurios vienas žymus dvasininkas pasipiktinęs iškart atsisakė prenumeratos. Nejau katalikai nesinaudoja internetu ir negali pasitikrinti, su kuo vyksta obuoliauti?

Apie vieną iš marše dalyvavusių kunigų kalbu vesdamas pamoką apie drąsą. Kaip pavyzdį imu jo istoriją. Ir toliau taip darysiu. Gerbiu abu minėtus dvasininkus, nes yra už ką. Tik nejauku buvo juos tokioje kompanijoje matyti. Sunku man priimti ir bendradarbiavimą su marginaline žiniasklaida, nes eidamas į ją tu ne tik savo idėją (kad ir tauriausią) „prastūminėji“, bet visų pirma tai žiniasklaidai tarnauji, jai uždirbi reitingus. Man tai primena meilės sonetų skaitymą per lauko būdelės širdutę.

Būdamas mokytojas noriu užbaigti Sąjūdžio laikų prisiminimu – moralu. Kartą Viktoras Petkus per ateitininkų atkuriamojo komiteto posėdį besiginčijant apie galimus sąjungininkus priminė seną lietuvių patarlę: „Neik su velniu obuoliauti: ne tik obuolius, bet ir maišą prarasi.“

Naujienos iš interneto