„Žalgirio mūšiui“ – 600 metų: žvilgsnis į inscenizacijos šventę Griunvalde

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Apie Žalgirio mūšio, įvykusio 1410 m. liepos 15 d. prie Griunvaldo (Lenkija), kuriame Lietuvos ir Lenkijos jungtinės karinės pajėgos sutriuškino Vokietijos kryžiuočių ordino kariuomenę, eigą nepasakosime, kadangi apie tai prirašyta daugybė knygų ir straipsnių, apžvelgsime pačią mūšio inscenizacijos šventę Griunvaldo laukuose.
 
Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių šventės organizatoriai Lenkijos Varmijos-Mozūrų vaivadijos savivaldybė, Griunvaldo gminos savivaldybė ir Griunvaldo fondas organizavo įspūdingą penkių dienų šiuolaikišką (ir kartu viduramžišką) šventę (2010 m. liepos 14–18 d.). Šios šventės metu buvo galima stebėti ne tik mūšio inscenizaciją (17 d.), bet ir tikrus riterių turnyrus (14–16 d.), oficialiąją šventės dalį su įvairių valstybių prezidentų (dalyvavo ir Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė) ir kitų garbingų svečių gausa (15 d.), mūšio inscenizacijos generalinę repeticiją (16 d.), dalyvauti Lenkijos harcerams (skautams) organizuotose šv. Mišiose (17 d.), pasivaikščioti po viduramžių mugę ir riteriams apgyvendinti skirtą palapinių miestelį…
 
Ne viename straipsnyje, pasirodžiusiame Lietuvoje, dejuojama, kad važiuojant iš Lietuvos į Lenkiją strigta mašinų spūstyse, buvo labai karšta, nebuvo pakankamai geriamojo vandens, blogai organizuotas renginys ir pan. Tradicinis „lietuviškas paburbėjimas“… Deja, su tuo sutikti negaliu. Galima ir kitaip keliauti – susiplanuoti, linksmai ir su daina, kaip keliavo Vilniaus miesto savivaldybės ir 15-os visuomeninių organizacijų, remiančių Lietuvos krašto apsaugą, bei skautijos „Raitija“ atstovų bendra delegacija (54 žmonės). Organizuoti ir planuoti delegacijos vadovas ats. mjr. Antanas Burokas pradėjo prieš pusę metų (tai jau 10-asis jo organizuotas patriotinis žygis į Griunvaldą). Išvykta iš Vilniaus į Griunvaldą dieną prieš „didžiąją inscenizaciją“ 7 val. ryto (išvengta grūsčių), patyrę keliauninkai prie miegmaišio, palapinės ir maisto prisidėjo iki 10 litrų vandens vienam asmeniui (išspręsta troškulio problema), dalyviai – stiprios motyvacijos (visą kelią netilo diskusijos „istorine tema“), nebijantys iššūkių, apsiginklavę „daina“ (skautų jaunimas visą kelią „vedė“ tautines patriotines dainas). Patikėkit, kelionės autobusu su minėta delegacija iki Griunvaldo, pati mūšio inscenizacija ir kelionė atgal į Vilnių įspūdžiai – tiesiog puikūs.
 
„Didžioji Žalgirio mūšio inscenizacija“ nuo 1998 m. organizuojama jau 12 kartą… Kaip rašoma spaudoje, mūšio inscenizacijoje dalyvavo 1,5–2 tūkst. riterių, jų kovą stebėjo 120–200 tūkst. žiūrovų. Kadangi teko matyti 10-ają jubiliejinę mūšio inscenizaciją 2008 m., kurioje oficialiai dalyvavo 1,3 tūkst. riterių ir, pasak spaudos, 60–100 tūkst. žiūrovų, realiausia, kad šiais metais dalyvavo 1,5 tūkst. riterių (kiek daugiau nei 2008 m.), o žiūrovų – 150 tūkst. (dukart daugiau nei 2008 m.). Anot Jaceko Šymanskio (Jacek Szymański), vieno iš istorinės dalies pasirodymų organizatorių (Lenkijos karaliaus Jogailos vaidmens atlikėjas), šių metų mūšio inscenizacijai – istorinio įvykio atkūrimui, buvo investuota apie 24 mln. zlotų. Istorinėse stovyklose – viduramžių palapinių miestelyje – gyveno 6 tūkst. žmonių (riteriai, amatininkai, pirkliai, artistai ir kt.), todėl vidutiniškai vieno jų atvykimas, pasirengimas ir gyvenimas kainavo apie 4 tūkst. zlotų. Riterijai atstovavo 7 šalių riterių brolijos: Lenkijos (dauguma riterių), Baltarusijos (300 riterių), Ukrainos (200), Rusijos (200), Italijos (80), Suomijos (46) ir Lietuvos (43). Pirmą kartą mūšio inscenizacijoje Lietuvos kariuomenės vado Vytauto Didžiojo vaidmenį atliko lietuvis – Lietuvos kariuomenės karininkas majoras Donatas Mazurkevičius. Mūšio inscenizacija, žvelgiant iš tolo, buvo įspūdinga – riteriai blizgančiais šarvais tarsi susiliejo su žiūrovais, sudarydami begalinės
kariuomenės įspūdį. Deja, pažvelgus per žiūronus (didinančius 10 kartų), matėsi, kad riterių „vėliavos“ (pulkai) tik marširuoja mūšio lauke, „kirstynės“ vyksta tik tarp pavienių riterių (2008 m. minėtos kirstynės vyko tarp visų „vėliavų“ dalyvių). Toks „scenarijaus sulėtėjimas“ turėjo aiškią priežastį – kaitrą. Griunvaldo lauke oras sunkiai randamame, menkame pavėsyje siekė 37 laipsnius, o saulės atokaitoje rodė 54 (šiuolaikiniai lenkų riteriai į mūšio lauką buvo pasiėmę termometrą). Oro temperatūra – kaip ir prieš 600 metų, tad kokiomis sąlygomis realiai vyko mūšis, puikiai galėjo pajausti tiek riteris, tiek ir žiūrovas. Pasak J. Šymanskio, buvo gaila žiūrėti į „tą keptuvę“ žengiančius karių būrius. Bet nei vienas būrys nepaliko mūšio lauko anksčiau laiko (šiluminį smūgį gavo tik vienas riteris mūšio inscenizacijos pradžioje). Silezijos riterių būrys, pajuokaudamas, net išsikepė ant šarvų kiaušinį.
 
Kitas labai įdomus mūšio inscenizacijos momentas – įvairių karinių „vėliavų“ žygiavimas iš viduramžių palapinių miestelio į mūšio lauką ir iš jo. Užsiėmus palankią vietą, iš labai arti, vos ne ranka liečiant buvo galima stebėti žygiuojančius ir jojančius karius: lenkų riterius, kryžiuočius, totorius, rusėnus, lietuvius… – istoriškai įspūdingi, nepamirštami vaizdai. Jojant į mūšio lauką „Jogailai su svita“, tarp žiūrovų nuvilnijo šnabždesys „Jegėla, Jegėla…“ ir visi puolė, jaunas ir senas, sveikinti „Lenkijos karaliaus“, mojuoti rankomis (net pavydu, kokia didelė pagarba savo šalies istorijai). Neužmirštas, lietuvių dėka, buvo ir „Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis“ su savo kariauna: išlydint iš lietuvių stovyklos, stebuklingai staiga iš visų pašalių prisirinko keli šimtai lietuvių su vėliavomis ir kita lietuviška atributika, stovykloje bumbsėjo mušamas karo būgnas (skleisdamas žemaičių karo šokio „Meškutė“ garsus), visi šaukė „Vytautas, Vytautas…“ Taip pat ir po inscenizacijos, grįžtant Vytautui Didžiajam su savo kariuomene iš mūšio lauko, lietuviai žiūrovai pasitiko garsia skanduote „Vytautas, Lietuva, Vytautas“… Atsidėkodamas „Vytautas“ net žirgą piestu pastatė (tuomet supratau – atvykusių lietuvių Griunvaldo laukuose apstu…). Taip pat reikėtų paminėti, kad Lietuvių viduramžiška stovykla, skirtingai nuo kitų šalių atstovų, buvo atvira smalsuoliams susipažinti su senovine Lietuvos virtuve, ginkluote, aplankyti Vytauto Didžiojo palapinę, pakalbinti patį besišypsantį „Vytautą Didįjį“ – mjr. D. Mazurkevičių. Ir viskas nemokamai, maloniai… lankytojai buvo tiesiog priblokšti.
 
Taip pat pirmą kartą per 12 metų organizatoriai buvo oficialiai išskyrę Lietuvos žiūrovams stovyklavietę – visai šalia inscenizacijos lauko „miškelio“ (B8 sektorius). Tai tiesiog pagirtinas dėmesys, deja, gan pavėluotas, todėl informacija nespėjo pasklisti tarp visų vykstančių lietuvių, ypač iš provincijos miestų ir miestelių (daugelis lietuvių apsistojo kas kur sugebėjo). Stovyklavietę saugojo ir prižiūrėjo iš Lietuvos atvykę kariuomenės atstovai. Gaila, bet esantis nuo pagrindinio kelio Ruchu–Kierunek tik už 200–300 m žvyrkelio „Lietuvių kempingas“ jau inscenizacijos išvakarėse autobusais buvo nepasiekiamas: keliuko pakraščiuose, neleisdami manevruoti autobusams, riogsojo keli lengvieji automobiliai, jokių rodyklių ar ženklų į „Lietuvių kempingą“ nebuvo, su Lenkijos policija dėl pravažiavimo susitarti buvo neįmanoma (nors tvarkos saugotojai buvo labai korektiški) – jie nežinojo, kad už jų nugaros „lietuvių stovykla“, vis siuntė tolyn ir į kairę…, Lietuvos kariuomenės atstovų šalia lenkų policijos taip pat nesimatė. Autobusai rikiavosi už kilometro nuo „kempingo“, ražienų lauke. Taigi, logistikai dar yra kur tobulėti… Bet viskas išgyventa, gal tik norėjosi, kad lietuviai „kempinge“ vėl būtų didelė šeima, o kitais metais būtų galima prašyti didesnės stovyklos, nes antai „senoji“ buvo per ankšta (kempingas palapinėmis buvo apstatytas pusiau).
 
Nors kitais metais, 2011 m., Žalgirio mūšio 601-osios metinės… atvykite Lietuvos piliečiai į Griunvaldą, susiraskite ir apsistokite „Lietuvių kempinge“ (šiemet motociklininkai pro policiją sugebėjo į ją prasmukti ir inscenizacijos išvakarėse). Patikėkite, renginys ir reginys – puikus…
 
Alfredo Girdziušo nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Lietuviai šventėje Griunvalde
2. Inscenizacija atitinka tikrovę – Lietuvos kariuomenėje taip pat buvo riterių… ir ne mažiau kaustytų „geležimi“ kaip „kryžiuočių“
3. Mūsų tautiečiai liko „nepėsti“ parodydami aplinkiniams, kur jie apsistojo
4. Baltarusijos atstovų viduramžių stovykloje buvo daugiausiai žmonių

Voruta. – 2010, rugpj. 21, nr. 16 (706), p. 1, 11.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra