„Voruta“ mūsų gyvenime

Autorius: Data: 2010-01-10, 09:33 Spausdinti

Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ šiemet (2009 10 24) švenčia savo 20–metį. Ta proga pristatome mūsų laikraščio autorius, prenumeratorius ir skaitytojus. Vienas iš jų yra Algirdas Mikas Žemaitaitis. Pateikiame interviu su juo ir jo dukra VšĮ „Vorutos“ fondas redaktore-žurnaliste Birute Žemaitaityte.
 
Iš kur esate kilę ir kas esate?
 
A. Ž.: Gimiau (1943 X 2) Gardame (Paprūsėje), buvusiame Tauragės apskrities Žemaičių Naumiesčio valsčiuje, esu inžinierius mechanikas. 1966 metais baigęs tuometinį Kauno politechnikos institutą (dabar KTU), buvau paskirtas dirbti Vilniuje. Penkerius metus dirbau „Spalio 40-mečio staklių gamykloje“, po to Autoremonto gamykloje, kurią privatizavus į AB „Ogmios centras“ tęsiau joje inžinieriaus darbą, nuo 2003 m. – UAB „Architektūros kūrybinė grupė“ ir nuo 2006 m. – UAB „Knut“. Nors keitėsi oficialūs mano darbovietės pavadinimai, bet faktiškai prie to paties stalo jau dirbu 38-us metus.
 
B. Ž.: Aš gimiau ir visada gyvenau Vilniuje. Esu gryna vilnietė. 1998 m. baigiau Žemynos vidurinę, 2000 m. – J. Vienožinskio dailės mokyklą, 2006 m. – Vilniaus universitetą (magistrė, lietuvių literatūra). Esu pirmoji Prof. Vandos Zaborskaitės premijos laureatė (2006 m.).
 
Ar domėjotės savo pavardės kilme?
 
A. Ž.: Pavardė kilusi iš lietuviško etnonimo „žemaitis“. Žemaitaičiai buvo gan paplitusi pavardė Mažojoje Lietuvoje. Jau išspausdintuose trijuose Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) tomuose, yra kelis kartus paminėta, kad kai kuriose vietovėse gyveno Žemaitaičiai. O Klaipėdos krašte prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno: Klaipėdoje 8 Žemaitaičių (of. Žameitat, Szameitat) šeimos, Pagėgiuose – 21 (of. Szemaitat, Szamaitat, Szameitat, Žameitat), Rusnėje – 2, Šilutėje – 26, Viešvilėje – 3, o kitos – Paprūsėje jau Didžiojoje Lietuvoje – (Naumiestyje (Tauragės) – 1, o ypač Suvalkijoje). Nurodytos vietovės reiškia valsčius. Manau, kad koks nors žemaitis persikėlęs gyventi į Mažąją Lietuvą (Prūsiją) ar per Nemuną į Sūduvą, galėjo būti vadinamas Žemaičiu, o jo sūnus jau – Žemaitaičiu. Kai kurie ir liko gyventi minėtuose kraštuose, o kai kurie gal grįžo atgal į Lietuvą ar Žemaičius. Yra net kaimas Žemaitaičiai netoli Seredžiaus. Mano protėvių kelios kartos gyveno Žemaičių Naumiesčio apylinkėse (pirmas paminėjimas miestelyje 1755 metais, beje, turiu ir tų pačių metų Bibliją – tai antrasis jos leidimas lietuvių kalba), nors tikėtina, kad galėjo atsikelti kaip lietuvininkai liuteronai ir iš Mažosios Lietuvos. Didžiuojuosi, kad pagal akademiką Zigmą Zinkevičių Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio apylinkėse galėjo gimti Martynas Mažvydas, kurio atminimui Šilutės H. Zudermano klubo iniciatyva pastatyti net trys paminklai.
 
B. Ž.: Ką čia bepridėsi. Beje, ir Jūsų pavardė labai paplitusi visoje Lietuvoje, tad pagal pavardės kilmę esame lyg ir giminės.
 
Kaip susidomėjote Mažosios Lietuvos ir, apskritai, istorija?
 
A. Ž.: Dar vaikystėje, o ypač Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje susidomėjau kraštotyra, istorija. Šviesaus atminimo mokytojas Benediktas Orentas, Žemaičių Naumiesčio krašto muziejaus įkūrėjas, man rašydavo penketus ne už istorijos žinias, bet už užrašytą tautosaką ir pan. Skaitydamas istorines knygas žavėjausi didvyriška lietuvių (ypač žemaičių) kova su kryžiuočiais, iš Tėvelių pasakojimų žinojau apie gyvenimą „prie Smetonos“, mačiau ir partizanus pokario metais, kaimynų tremtį į Sibirą, prievartinį kolūkių steigimą (agitatoriai stebėjosi, kad „buvo lengviau Berlyną užimti negu Gardamą į kolūkį suvaryti“). Visa tai ir ugdė patriotizmą, meilę Lietuvai. Savo bibliotekoje turiu apie šimtą senųjų liuteroniškų knygų. Esu Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos narys, MLE kelių šimtų straipsnių autorius ir talkininkas, redakcinės kolegijos narys. 2006 metais gavau Ariadnos premiją, kuri kasmet skiriama už nuopelnus rengiant Mažosios Lietuvos enciklopediją ar kitaip padedant saugoti ir populiarinti Mažosios Lietuvos kultūros paveldą. Premiją įsteigė Kanadoje gyvenanti, pernai mirusio, garsaus lietuvių kalbininko profesoriaus, Klaipėdos universiteto garbės daktaro Viliaus Pėteraičio šeima. Mažoji Lietuva yra mano didžiausia meilė, jai skiriu savo jėgas, visą savo laisvalaikį, atostogas… Džiaugiuosi, kad ir „Vorutoje“ jai skiriama daug dėmesio ir vietos. Mažąja Lietuva, apie kurios garbingą praeitį, jos tragišką likimą ir labai svarbų indėlį į Lietuvos kultūrą net ir šiais laikais daugelis net nežino (ar nenori žinoti), stengiausi sudominti ir savo dukrą, tikiuosi, kad man tas pavyko.
 
B. Ž.: Istorija, o ypač Mažosios Lietuvos, pradėjau daug vėliau domėtis. Beje, esu parašiusi keletą straipsnių apie senuosius lietuvininkų žodžius ir MLE.
 
Ką dar galite pasakyti apie Mažąją Lietuvą?
 
A. Ž.: Dabartinė Lietuvos Vyriausybė, siekdama taupyti valstybės valdymo išlaidas, rengiasi sumažinti apskričių skaičių – vietoje 10-ies palikti kokias keturias, gal pagal etnografinį suskirstymą. Aišku, kad tokio atskiro Klaipėdos krašto nebus, nors tai tik mums atitekusi dalis Mažosios Lietuvos. Buvęs Klaipėdos kraštas dabar sukarpytas – priklauso Klaipėdos ir Tauragės apskritims, jį valdo penkios rajonų savivaldybės (Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Jurbarko ir Tauragės). Trumpai priminsiu, kad buvusi Mažoji Lietuva šiuo metu teisėtai (ar nelabai) yra administruojama Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos. Manau, kad Klaipėdos kraštas su savo savita istorija, unikaliu, nors ir smarkiai sunaikintu, kultūros paveldu, turi būti išskirtas kaip atskira teritorija. Reikia įstatymiškai uždrausti statyti katalikiškus kryžius ar koplytstulpius viešose vietose, išskyrus kapines ar katalikų bažnyčių šventorius, nes čia anksčiau nebuvo tokių tradicijų. Nors tai ir absurdiška, žemaičiai jau reiškia savo pretenzijas į Šilutę ar Pagėgius. Panašiai ir dabartiniai rusai buvusį Karaliaučiaus kraštą, klastodami istoriją, jau laiko nuo seno slaviška žeme!
 
B. Ž.: Mažoji Lietuva – istoriškai susidariusi ir iki 1945 metų egzistavusi vientisa vakarinių lietuvių etninė teritorija prie Baltijos jūros. Priklausydama Prūsijos kunigaikštystei, nuo 1701 m. Prūsijos karalystei, nuo 1871 m. – Vokietijos valstybei, ji niekada neturėjo administracinio ir politinio savarankiškumo, todėl buvo apibrėžiama tik geografinėmis, tautinio išskirtinumo ir valstybinio pavaldumo kategorijomis. Tik tarpukariu Klaipėdos kraštas šešiolika metų priklausė Lietuvai kaip autonominė teritorija. Antrasis pasaulinis karas Mažąją Lietuvą ištrynė iš pasaulio geografinio ir politinio žemėlapio. Nugalėtojų ir atsikūrusių didžiųjų valstybių geopolitiniai interesai skatina ignoruoti šio krašto autochtonų – lietuvininkų tragišką likimą, tylomis apeiti neišspręstas tautines, politines ir turtines problemas. Nereikia stebėtis, kad daugelis Lietuvoje mažai ką yra girdėjęs apie Mažąją Lietuvą – pokario metais net buvo vengiama šio pavadinimo – buvo rašoma Rytprūsiai. Skaudu, kad mokykliniuose vadovėliuose net ir dabar nėra išskirtas Klaipėdos kraštas kaip savita etnografinė teritorija. Būtina, kad juose ir Lietuvos žemėlapiuose šis kraštas buvo pažymėtas atskira spalva. Mažoji Lietuva (Klaipėdos kraštas) privalo išlikti mūsų istorijoje, nors ateityje joje liks tik saujelė senųjų krašto gyventojų, ar tai lietuvininkų, ar tai klaipėdiškių, taip pasivadinusių po Versalio taikos sutarties, ar tai vietinių vokiečių.
 
Kaip pradėjote rašyti ir kaip susisiejo Jūsų ir laikraščio „Voruta“ keliai?
 
A. Ž.: 1993 m. rugsėjį pradėjau talkinti Vilniaus evangelikų liuteronų parapijos laikraščio „Mūsų žinios“ redakcijai, kurios mano siūlymu nuo 1994 05 22 (Nr.14) tapo „Liuteronų balsu“. Taip pat liuteronų tematika spausdinausi „Liuteronų balse“, „Keleivyje“, atgaivintame „Lietuvos evangelikų kelyje“, „Lietuvos aide“. Prasidėjus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui kaip grybai po lietaus atsirado įvairiausių laikraštėlių, leidinėlių įvairiose vietose, kuriuos stengiausi įsigyti, kolekcionuoti. Susilpnėjus sovietinei cenzūrai juose buvo spausdinama anksčiau drausta ir nutylėta pokario metų istorija. Atrodo, kad viename Vilniaus knygyne ir pamačiau „Vorutą“, kurią su įdomumu skaitau nuo pirmo iki paskutinio žodžio, prenumeruoju ir komplektuoju iki šiol. Vėliau 1997 m. kovą per du numerius buvo išspausdintas pirmasis mano straipsnis „Liuteronai Lietuvoje carų laikais“. Taip viskas ir prasidėjo…
 
B. Ž.: Aš tada dar mokiausi 11 klasėje ir „Voruta“ nelabai domėjausi. Patį pirmąjį mano rašinėlį „Rudens impresija“ periodikoje išspausdino 1996 metais. O 2006 m., man bebaigiant magistro studijas, tėtis pasiūlė „Vorutai“ nusiųsti keletą savo straipsnių. 2006 m. kovo 1 d. internetinėje svetainėje „Mažoji Lietuva“ pasirodė mano „Iššifruotas dainos žodis“ apie lietuvininkės greičiausiai 1812 metais austoje šilko juostoje išspausdintą tekstą, kuriame iki šiol nė vienas mokslininkas nebuvo iššifravęs žodžio „MERAU“, o ten buvo paprasčiausiai apversta raidė „W“, tas žodis yra sakinyje „Daržo vartus vėriau“. 2006 m. gruodžio 9 d. „Vorutoje“ išspausdintas mano pirmasis straipsnis „Dievo kultas K. Donelaičio „Metuose““. Paskui dar vienas, ir dar vienas… Vėliau gavau pasiūlymą įsidarbinti. Taip jau antri metai čia dirbu. Atsirado profesinis įgudimas – skaitydama tekstus ar klausydamasi pokalbių, nejučiom fiksuoju rašybos ar kalbos klaidas. Be tekstų redagavimo dar užsiimu kasdiene straipsnių paieška internete aktualiais Mažosios Lietuvos gyvenimo klausimais ir „Mažosios Lietuvos“ bei „Vorutos“ internetinių svetainių tvarkymu.
 
Jūsų pomėgiai be istorijos?
 
A. Ž.: Anksčiau labai mėgau filmuoti. Kur tik važiuodavome, visur filmuodavau ar šventes, ar asmeninius įvykius. Norėjau daug ką įamžinti tai, ko jau dabar ir nebėra: žmones, įvykius, daiktus. Dar sovietiniais laikais tapau Lietuvos ir tarptautinių mėgėjiškų kino filmų (8 mm) festivalių laureatu ir prizininku. Labai mėgstu skaityti knygas, turiu nemažą asmeninę biblioteką, gaila, kad dėl vietos stokos nebegaliu įsigyti dar kai kurių vertingų leidinių, bet knygas apie Mažąją Lietuvą vis dar kur nors įkišu.
 
B. Ž.: Dabar turime šiuolaikinę vaizdo kamerą, bet kažkaip jau tos tokios aistros nebėra. Nors esu baigusi J. Vienožinskio dailės mokyklą (jos mokytojai labai agitavo stoti į Dailės akademiją, bet aš pasirinkau filologiją), tapyba neužsiimu. Mėgstu literatūrą, keliones.
 
Kalbėjosi Vytautas Žemaitis, Senieji Trakai
 
Nuotraukose:
 
1. Algirdas Žemaitaitis (Vytauto Kaltenio nuotr.)
2. Birutė Žemaitaitytė (Algirdo Žemaitaičio nuotr.)
 
Voruta. – 2009, bal. 18, nr. 8 (674), p. 3.

Sena Voruta , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra