„Vilnijos“ draugijos dvidešimtmetį minint

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2009 m. balandžio 12 d. 11 val. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje buvo minimas „Vilnijos“ draugijos dvidešimtmetis.

Pagal įstatus „Vilnijos“ draugija tęsia ankstesnių lietuvių organizacijų – Sąjungos Vilniaus kraštui remti, Vilniaus lietuvių komiteto, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“, Šv. Kazimiero, Lietuvių mokslo ir kitų rytų Lietuvos organizacijų veiklą. Lietuvių mokslo draugija įkurta prieš 101 metus J. Basanavičiaus – 1907 m. balandžio 7 d. – taigi tiek metų turi ir rytų Lietuvos gaivinimo bei integravimo darbai.

Iš 20 Vasario 16-osios akto signatarų 19 buvo Lietuvių mokslo draugijos nariai, visi trys prezidentai, du ministrai pirmininkai. Tarp kovo 11-osios signatarų buvo bent 4 „Vilnijos“ draugijos nariai ir rėmėjai (B. Genzelis, R. Ozolas, A. Patackas, V. Povilionis), tarp ministrų, departamentų direktorių, apskričių viršininkų – taip pat keturi (R. Klimas, M. Laurinkus, A. Vidūnas, Z. Zinkevičius). Daug yra mokslininkų, rašytojų, kultūros, visuomenės veikėjų ir kitų Lietuvai dirbančių asmenybių.

1987 m. draugijos organizacinę grupę sudarė Kazimieras Garšva (iniciatorius ir pirmininkas), Aringas Gorodeckis, Gintaras Songaila. 1988 m.  kovo 20 d. patvirtinta draugijos iniciatyvinės grupės taryba. Jos pirmininkas buvo A. Gorodeckis, o nariai (be organizacinės grupės) – daugelis senųjų vilniečių, buvusių Lietuvių mokslo, „Ryto“, šv. Kazimiero ir kitų organizacijų narių, be pertrūkio tęsusių tą darbą ir išrinktų draugijos Garbės nariais: P. Averka, M. Burokienė, P. Čibiras, S. Gorodeckis, B. Fedaravičienė, G. Krisiūnienė, J. Maceika, J. Mackonis, V. Martinkėnas, A. Patackas, P. Razmukas, I. Šimelionis, S. Trepšys, K. Umbražiūnas. 1994 m., paminint Vilniaus ir dalies jo krašto grįžimo Lietuvai 55-ąsias metines, Lietuvos Respublikos Prezidentas daugelį jų apdovanojo Gedimino ordino medaliu (tarp jų buvo ir pelesiškė M. Kruopienė, punskietis J. Vaina).

1988 m. balandžio 20 d. vyko draugijos steigiamasis susirinkimas, pirmininku buvo išrinktas Stasys Trepšys. Pasibaigus kadencijoms po to draugijai pirmininkavo Kazimieras Garšva, EvaldasGečiauskas.

Pirmuoju draugijos veiklos laikotarpiu buvo išsamiai susipažinta su draugijų veiklos istorija, Vilniaus krašto problemomis, aptariami būdai joms spręsti. Savo patirtį perdavė visi senieji vilniečiai, o kiti draugijos tarybos nariai, išklausę tą kursą, galėtų gauti Vilniaus universiteto diplomą. Prie draugijos įkurtas Senųjų (vėliau Prieškario) vilniečių klubas, kuriam pirmininkavo taip pat S. Trepšys. Po jo pirmininkavo J. Burokaitė, K. Šimas ir iš draugijos išaugęs klubas palaipsniui tapo savarankiška organizacija.

Iš pradžių svarbiausias draugijos tikslas buvo padėti etninių žemių lietuviams, todėl pakviesti dirbti iš dabartinės Gudijos ir Seinų krašto kilę kultūros veikėjai (toliau vardijamos parapijos ir šiaurės į pietus ir vakarus): A. Krivelis (Apsas), A. Augulis, G. Ručinskienė, S. Trepšys (Gervėčiai), A. Griška, V. Vaišnys, N. Vaišnytė–Tuomienė (Ramaškonys), V. Gruzdys, L. Gruzdytė (Plikiai), G. Krisiūnienė (Rodūnia), I. Šimelionis (Pelesa), J. Maceika (Lazūnai), A. Markevičius (Punskas). Jie buvo draugijos tarybos, konsultantų komisijos nariai, atkūrę svetimos valdžios sunaikintas lietuvių bažnyčias, pamaldas, mokyklas, sekmadienines mokyklas, skaityklas, draugijas. Jiems talkino daug kraštiečių ir mokslininkų, buvusių žygeivių, knygnešių.

Draugija turėjo švietimo, etninių žemių, atsiminimų, kultūros ir religijos, paminklų apsaugos, tautinių mažumų ir kitas grupes, Gervėčių, Dieveniškių, Apso klubus, Vilniaus miesto, Vilniaus, Švenčionių, Trakų, Ignalinos, Utenos, Šalčininkų, Kauno, Kaišiadorių, Panevėžio ir kitų rajonų bei miestų skyrius. Buvo minima Vilniaus diena (spalio 9-oji), Vilniaus ir dalies jo krašto grįžimas spalio 27-29 d.
Nesikeičiant ir kartais net blogėjant padėčiai Vilniaus, Šalčininkų rajonuose, akad. A.Tyla atkreipė dėmesį, jog draugijai tenka rūpintis ir tais reikalais. Vienas pirmųjų draugijos raštų buvo LKP CK sekretoriui L. Šepečiui dėl rytų Lietuvos švietimo reikalų, kurį pasirašė draugijos tarybos nariai K. Garšva, P. Gaučas, A. Gorodeckis, M. Laurinkus, G. Songaila. A. Gorodeckis „Gimtajame krašte“, o V. Martinkėnas „Tarybiniame mokytojuje“ išspausdino straipsnius, kad Lietuvos  tautiečiams neleidžiama mokytis ir melstis buvusia gimtąja, dabartine gimtąja ir valstybine kalba. 1988 m. gegužės 3 d. LKP aktyvistų Pedagoginiame institute įkurta Lenkų kultūros draugija (vėliau tapusi Lenkų sąjunga Lietuvoje ir Lenkų rinkimų akcija) minėtų straipsnių autoriams, draugijos nariams organizavo didžiulį spaudimą ir atsiskyrė nuo Lietuvos kultūros fondo, prie kurio pradžioje buvo įsikūrusi ir „Vilnijos“ draugija. Pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus lietuvių kilmės paprastai kalbantys Lietuvos lenkai iki šiol už Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigus prievarta mokomi lenkiškai ir skiepijama jiems lenkų tautybė. Draugija atkreipė visų švietimo ministrų ir valdžių dėmesį, kad Europos Sąjungoje, Amerikoje tautinės mažumos savo kalbos mokosi savarankiškai, o registruoti Lenkų rinkimų akciją ir gaivinti okupacijų padarinius yra nesusipratimas.

Draugijos nariai daug prisidėjo patvirtinant Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos ir kitus įstatymus, atkuriant ir stiprinant Lietuvos Respubliką, paleidžiant jos Konstitucijos nesilaikiusias Vilniaus, Šalčininkų rajonų ir Visagino savivaldybes, abipus sienos atkuriant ir plečiant lietuviškas mokyklas, minint valstybines šventes, leidžiant literatūrą. Daugelis draugijos narių buvo ir Lietuvos Sąjūdžio nariai, dirbo svarbiausius jo darbus dėl rytų Lietuvos kultūros.

1988 m. rudenį Mokslų akademijos salėje draugija organizavo didelį susirinkimą, palaikantį valstybinės kalbos įvedimą. Nelabai norėta duoti salės, bijant, kad „vėl neįsikurtų koks nors Sąjūdis“.

Draugija kūrėsi Lietuvos kunigaikščių rūmų vietoje (tada buvo „Talkos“ klubo patalpos buv. Pionierių rūmuose). Vėliau dirbta Mokytojų namuose, Vytauto Didžiojo gimnazijoje (Jakšto g. 9). Pagal įstatus šis pastatas yra draugijos buveinė, 1931 m. už Lietuvos valstybės ir JAV lietuvių pinigus nupirktas Vilniaus krašto lietuvių organizacijoms. Istorinis pastatas buvo jau dukart perparduotas nelabai žinomiems asmenims ir jų UAB. Tai, ką lietuvių organizacijos galėjo išlaikyti net  prie Lenkijos okupacijos, naikina Lietuvos Respublika. Draugija negalėjo likti ir buv. Lietuvių namuose, J. ir M. Šlapelių muziejuje.
Draugija nelengvomis sąlygomis atliko daug Tėvynei svarbių darbų, kurie aprašyti „Vorutoje“, „Lietuvos aide“, „Lietuvių godose“, „Valstiečių laikraštyje“, „Tėviškės žiburiuose“ ir kitur. Mūsų pastangomis buvo Lietuvos radijo laida „Vilnijos rūpesčiai“, išleista 10 knygų apie rytų Lietuvą. Dirbame kartu su Vilniaus krašto lietuvių sąjunga išeivijoje, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“, Lietuvos Sąjūdžiu ir kitomis Lietuvai lojalioms organizacijomis. Paminint Lietuvių mokslo draugijos šimtmetį (žr. „Mokslas ir gyvenimas“, 2008, nr. 3. p. 2) mokslų akademijos prezidentas rašė: minime metines „draugijos, kurios reikšmę sunku pervertinti, kurios poveikį jaučiame ir dabar, kurios įkūrėjams turime būti dėkingi už tai, kuo buvome ir kuo tapome, už tai, kad neišnykome likimo skersvėjų verpetuose, kad neištirpome ne kartą užlieti galingų ir grėsmingų lemties bangų ir kad, nepaisant klaidų ir klystkelių, kančių ir negrįžtamų praradimų, tikėjome ir tebetikime šviesia mūsų tautos, mūsų valstybės ateitimi“.

Voruta. – 2008, bal. 12, nr. 7 (649), p. 1, 7.

Nuotraukoje: Hum. m. dr. K. Garšva

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra