„Viešvilės kroniką“ atvertus

Autorius: Data: 2011-01-09 , 10:29 Spausdinti

Alina BARAVYKAITĖ, Vilnius

Antrajame Mažosios Lietuvos enciklopedijos (MLE) tome yra keliasdešimt informacijos prisodrintų eilučių apie išeivio iš Viešvilės, MLE talkininko Hanso Erhardto von Knoblocho gyvenimą ir visuomeninę veiklą, paminėtas ir daugiatomis jo rankraštis „Viešvilės kronika“ (vok. Wischwiller Dorf-Chronik).

Rodyklė prie kronikos pavadinimo rodo, kad apie ją ketinta parašyti atskirą straipsnelį. Deja, prieš dvejus metus išleistame paskutiniame MLE tome apie „Viešvilės kroniką“ nėra nė žodžio, o paieška pagal originalą teveda iki ratinio keleivinio garlaivio „Wischwill“. Veikiausiai planuoto straipsnio atsisakyta dėl svarių priežasčių. Neabejoju, kad MLE – juk rengiant enciklopedijas neretai taip būna – bus papildyta, tad dienos šviesą išvys ir žadėtas straipsnis apie vertingą viešviliškio rankraštį.

„Viešvilės kronika“ – kompiuteriu maketuoti ir į knygas surišti A4 formato lapai – į mano akiratį atsitiktinai pateko studentiškomis vasaromis plušant Jurbarko rajono, kur ir yra Viešvilės miestelis, laikraščio redakcijoje. Man, menkai pažįstančiai negimtas apylinkes, kronika buvo pasakiškas atradimas, tad vietinėje spaudoje entuziastingai aprašiau pirmus penkis pamečiui nuo 1997 m. pasirodžiusius „Viešvilės kronikos“ tomus. Sulig devintuoju ketinau išsamiai apžvelgti ir visą Hanso Erhardto von Knoblocho kraštotyrinę veiklą. Deja, netikėti likimo posūkiai tuomet sužlugdė ne tik šį sumanymą. Tebus jis bent iš dalies įgyvendintas, trumpai pristatant „Viešvilės kroniką“ kiek gausesniam skaitytojų ratui.

Hanso Erhardto von Knoblocho žodžiais, „Viešvilės kronika“ privačiai išleista artimiems draugams – išeivijos kraštiečiams. Kroniką sudaro devyni vokiečių kalba parašyti, istorinėmis nuotraukomis, žemėlapiais ir dokumentais iliustruoti Viešvilės krašto žmonių gyvenimu alsuojantys tomai bei antra tiek konkrečioms temoms skirtų knygų. Jos kroniką papildo prieškariu Knoblochų giminės valdyto Ryde(l)kalnio dvaro istorija, kelis amžius (1553-1939) rėpiančia Viešvilės bažnytine kronika, pasakoja apie pokario laikų miestelį. Visas šias „Viešvilės kronika“ vadinamas rankraštines knygas galima rasti Viešvilės pagrindinės mokyklos kraštotyros ir mokyklos istorijos muziejuje bei Viešvilės krašto muziejuje „Tėviškės namai“. Pastarajam atsirasti Hansas Erhardtas von Knoblochas padėjo ne tik eksponatais, bet ir solidžia pinigų suma. „Viešvilės kronikos“ I-VII tomus galima pasklaidyti ir Vokietijoje, Klaipėdos krašto apskričių bendrijos archyve Klopenburge. Ateityje juos ketinama skelbti bendrijos tinklalapyje, o kol kas suteikta galimybė užmesti akį į kelias ištraukas (interneto adresas: www.memelland-adm.de, iš meniu pasirinkti „Chroniken der Ortschaften“ ir „Wischwill“). Susidomėję „Viešvilės kronika“ šioje svetainėje gali ją ir atsisiųsdinti – kiekvienas į kompaktinį diską įrašytas tomas kainuoja po 10 eurų. Regis, siunčiama vien Vokietijoje.

2002-aisiais, tik užbaigęs šeštą „Viešvilės kronikos“ tomą, autorius teigė sudaręs paskutinę rankraščio knygą ir ketinąs atsidėti savo šeimos istorijai, kuriai sukaupęs jau daug medžiagos. Pakako jos ir „Viešvilės kronikai“: iki 2005 m. pamečiui išleisti dar VII, VIII ir IX tomai. Šeštasis išties yra paskutinis storas kronikos tomas, o pastarieji trys gerokai „liesesni“ ir sumanyti veikiau kaip priedai. Žinant Hanso Erhardto von Knoblocho kruopštumą ir atkaklumą numanu, kad „Viešvilės kronika“ būtų buvusi ne kartą pildoma: dar 2008 m. gruodį per pokalbį telefonu autorius minėjo turįs neskelbtos kraštotyrinės medžiagos. Bet ji jau nesuguls į naujus „Viešvilės kronikos“ tomus, nes 2009 m. liepą Hansas Erhardtas von Knoblochas mirė eidamas 89-uosius metus.

Nuostabu, kad literatūrišką „Viešvilės kroniką“ parašė, regis, kraštotyrai tolimos srities atstovas. Tilžėje 1921 m. kovo 6 d. gimęs ir tėvų dvare Rydelkalnyje prie Viešvilės užaugęs Hansas Erhardtas von Knoblochas Berlyne studijavo elektrotechniką. Mokslus nutraukė Antrasis pasaulinis karas, o fronte kariauti teko iki pat Vokietijos kapituliacijos (apdovanotas I laipsnio ordinu už nuopelnus Vokietijai ir Otto von Bismarcko medaliu). Karo pabaigoje pateko į nelaisvę, tačiau iš jos pabėgo ir po keturis mėnesius trukusių klajonių pėsčiomis per Vengriją ir Austriją galop pasiekė Vakarų Berlyną, kur ir liko gyventi. Čia baigė studijas ir iš pradžių buvo Berlyno technikos universiteto mokslinis asistentas, vėliau kaip inžinierius pradėjo karjerą AEG firmoje. Paaukštintas tarnyboje iki pat pensijos – į užtarnautą poilsį išleistas 1986 m. – ėjo aukščiausio įgaliotinio pareigas ir buvo atsakingas už industrinę, transporto techniką, bėginį transportą ir kitas svarbias sritis, vadovavo įvairiems stambiems projektams Europoje ir užjūryje. Aštuntajame XX a. dešimtmetyje buvo Berlyno transporto bendrovės valdybos narys. Įtikino valdybą būtinybe techniškai pasiruošti, jo manymu, netolimoje ateityje įvyksiančiam Berlyno susijungimui, ir taip anuomet nerentabilia laikyta miesto tramvajaus sistema buvo sėkmingai modernizuota ir atgaivinta.

„Viešvilės kronikos“ sudarytojas apdovanotas Klaipėdos krašto apskričių bendrijos auksiniu garbės ženkliuku. Dar jis kone keturiasdešimt metų buvo Berlyno Rotary klubo narys, keletą metų – jo prezidentas. Apie tai, kad užtarnauto poilsio išėjęs Hansas Erhardtas von Knoblochas Vokietijos archyvuose renka medžiagą apie gimtinę, žinojo ir „rotariečiai“. Neatsitiktinai dviejų klubo narių nekrologuose minimi ir jo kraštotyros veikalai bei visokeriopa parama Viešvilės žmonėms, pagalba steigiant tėviškės muziejų. Viešvilėje kronikos autorius lankėsi nuo 1992-ųjų: taigi pirmąkart atvyko, kai tik nebeliko kliūčių pamatyti tėviškę. Čia jis viešėdavo kiekvieną vasarą iki pat mirties – arti 16 metų. Per tiek laiko išauga ir subręsta nauja karta, tad nenuostabu, jog viešviliškiai pamilo ir gerbė krašto išeivį, vadino jį mažybiniu vardu – Hanni. Turbūt neatsitiktinai kronikos autoriui mirus gedulingos mišios Viešvilės bažnyčioje buvo laikomos tuo pat metu, kaip ir Berlyne.

„Viešvilės kronikos“ knygos smelkte persismelkusios miestelio gyventojų ir pastatų praeitimi, jos atspindžiais išeivių atmintyje išlikusiuose vaizdiniuose ir tuo, kas iš spalvingos vaikystės liko šiandien. Atidi autoriaus akis nepraleido ir Jurbarko spaudoje pasirodžiusių „Viešvilės kronikos“ apžvalgų: kaskart įtraukiami lietuviškų straipsnių vertimai, įvertinant skaitytojams suteiktą galimybę susipažinti su šiuo milžinišku veikalu. Kiekvienoje knygoje išsamiai aprašoma kasmetinė Viešvilės išeivių kelionė į gimtąsias vietas (2002-ųjų viešnagė autoriaus broliui Gertui buvo paskutinė – tų pačių metų lapkritį nutrūko jo gyvenimo kelias) vis stabtelint ties sutiktais žmonėmis, minint naujus nebylius praeities liudytojus. Kad ir Baltupėnuose rastą XIX a. lietuvišką maldaknygę, antrąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį menantį teismo kasos antspaudą, Knoblocho dvarą Rydelkalnyje perstačiusių dabartinių savininkų aptiktą (ir, regis, vėl užtinkuotą) beveik keturių šimtmečių senumo sienos tapybos detalę ar kita. Kronikai būdingi gausūs Viešvilės išeivijos prisiminimai, mintys ir jausmai, užplūdę lankantis tėviškėje, eilėraščiai, akvarelės, nuotraukomis iliustruotos atskirų miestelio šeimų ir asmenybių likimai pokariu, pabrėžiant būtinybę trauktis ir užleisti vietą naujiems šeimininkams. Hansas Erhardtas von Knoblochas taip pat domėjosi Antrojo pasaulinio karo istorine medžiaga, tad neatsitiktinai paskutiniame kronikos tome smulkiai aprašyta šio karo eiga Viešvilės apylinkėse.

Apie turtingą miestelio praeitį byloja išsamūs pasakojimai apie kadaise čia klestėjusį gyvenimą: aibes parduotuvių, užeigų, svečių namus, amatininkų dirbtuves, malūną, kalves, pustrečio šimto darbininkų turėjusią lentpjūvę, plytinę, vėjo jėgainę, muitinę, urėdiją, teismą, mokyklas, evangelikų liuteronų bažnyčią ir „siauruką“ su trimis stotelėmis. Nepamirštas ir unikalus popieriaus malūnas, išlikęs tik kronikoje kaip ir daugelis kitų čia aprašytų Viešvilės architektūros ir gyvensenos paminklų. Skaitant rankraštį prieš akis tarsi iškyla to meto buities vaizdai: kaip Rydelkalnio dvaro savininkas pakausčius arklius su kalviu išlenkia trauktinės, o po to jos stiprumo neatlaikiusį kalvį turi kaskart gabenti namo, kaip vietinis keistuolis Kasperaitis nė už ką nesutinka skersti savo gyvulių ir laukia jų natūralios baigties, kaip pokariu pasitraukę viešviliškiai grįžta į ištuštėjusį miestelį ir jau netrukus ištremiami – taip ši nespalvoto kino juosta vaizduotėje ir sukasi. Šalia rimtų ar liūdnų temų yra ir žaismingų. Viena iš tokių – kelios Viešvilės vokiečių dialektu perpasakotos autentiškos istorijos.

Daug vietos Hansas Erhardtas von Knoblochas skiria bendroms istorinėms temoms. Pavyzdžiui, aprašo Viešvilėje paliktus vikingų pėdsakus ar 1812 m. Tauragės konvenciją. Taip pat paliečia opią Rytų Prūsijos teritorijos ir terminijos bei tarpukario Mažosios Lietuvos vokiečių problematiką, šio krašto paveldo dvilypumą ir svarsto jo įtaką Lietuvos istorijai ir kultūrai. Nuskamba ir kritika į MLE daržą: susidarąs įspūdis, tarsi rengėjai perdėm pabrėžtų krašto lietuviškumą, o vokiečių ten nelabai ir gyventa.

Perspausdinama nemažai dokumentų ar įdomios Vokietijos archyvuose rastos medžiagos. Antai „Viešvilės kronikos“ VIII tome yra 1911 m. lyginamosios kalbotyros žurnale Adalberto Becenbergerio pateiktas dokumentas – 1578 m. markgrafo Frydricho raštas lietuvių ir vokiečių kalbomis, skirtas sugėdinti ir papeikti bedievius valdomo krašto gyventojus. Jiems tada priklausė ir viešviliečiai: „Ant ta dabar girdeiam tarp Lietuwiniku didzus griekus, tatai esti neczistibes, biauribes, kiekschistes, perßenghimas wenczawanistes ir kitas piktenibes tam ligies, teipaieg didzei platinanczes“. Šalia kitų nedorybių minima, kad vietiniai neturį kapinių, o „fawa numirusiu kunus ing pusta lauka laidaie“.

Kronikos sudarytojas aktyviai reiškia savo nuomonę įvairiomis temomis. Į akis krenta neūkiškos viešviliškių veiklos kritika. Autorius priekaištauja dėl Viešvilėje iškirstų ilgaamžių liepų, kurios veikiausiai nebus atsodinamos. Nesuprantama Hansui Erhardtui von Knoblochui ir tai, kad dar baigiantis tarybmečiui jo tėviškės dvaras buvo ne itin geros, tačiau pusėtinos būklės, o nepriklausomos Lietuvos laikais ji tapo visiškai nepavydėtina, mat pastatas buvo tiesiog paliktas griūti. Kilmingos giminės palikuonis apgailestauja negalėjęs gimtojo dvaro nei susigrąžinti, nei nusipirkti (anuomet kalbėta apie kelis milijonus litų siekusią sumą), o dabartiniai jo savininkai griūti bebaigiantį pastatą nusipirkę esą už mažiau nei dešimt tūkstančių litų.

Toks istotyros darbas, kokiam garbaus amžiaus Hansas Erhardtas von Knoblochas buvo atsidėjęs, vertas ypatingo dėmesio ir padėkos. Už tas ilgas archyvuose ir bibliotekose praleistas valandas, kruopščiai kompiuteriu rinktus ir maketuotus tekstus, prie jų derintas istorines nuotraukas, prieškario ir tarpukario metais gyvenusių viešviliečių sudarinėtus gimimo metų bei adresų sąrašus ir užsibrėžto tikslo siekiančio žmogaus atkaklų darbą. Už tai, kad autoriaus pastangomis turime įamžintą mūsų krašto istorijos dalį, išgelbėtą nuo visagalės užmaršties.

Hanso Erhardto von Knoblocho mintys išeiviams opiu klausimu apie tėvynę – tarsi retoriniai klausimai. Kur tėvynė yra iš tikrųjų? Ten, kur gimstama, ar ten, kur prabėga likęs gyvenimas? Ar galima turėti dvi tėvynes? Ar egzistuoja teisė į tėvynę, jos paveldą, prisiminimus apie ją? Autoriaus manymu, šiandienės globalizacijos kontekste tėvynės sąvoka vėl įgauna prasmę.

Sklaidant daugiatomę „Viešvilės kroniką“ tampa akivaizdu, kad jos sudarytojo užmojis ir tikslas – savo šeimai, gyviems likusiems išeivių artimiesiems ir dabartinės Viešvilės gyventojams perteikti tą trapią istoriją, kuri gyva istorine tiesa būna tik tol, kol gyvi ją menantieji. Tad turime išties unikalią galimybę pajusti vokiečių išeivių akimis matytos ir išgyventos istorijos alsavimą.

H. E. von Knoblocho „Viešvilės kronikos“ nuotr.

Nuotraukose:

1. Atvirukas su Viešvilės vaizdais, 1913 m.

2. Būdinga 1923-1939 m. laikotarpio kilnojama lietuvių muitinė ties Viešvile

3. Viešvilės Teismo rūmai 1937 m.

4. Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčia 1939 m.

5. Viešvilės „siauruko“ vakarinė stotelė per Antrąjį pasaulinį karą

6. Rydelkalnio dvaras 1941 m.

7. Vokiečių karinė kapela priešais Viešvilės lentpjūvės kontorą 1941 m.

Voruta. – 2011, saus. 22, nr. 2 (716), p. 3, 11.

Mažoji Lietuva , , ,



One Comment


  1. Praeivis, Prieš 7 years ago

    Be abejones „Viesviles kronikos“ – reiksmingas atradimas Lietuvos istorijoje. Ypac, kada visos bus isverstos i lietuviu kalba. Labai geras straipsnis.


Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra