„Tirdami praeitį kuriame ateitį“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos ambasados Varšuvoje iniciatyva 2010 m. gegužės 12 d. surengta Lietuvos istorijos instituto ir Lenkijos Mokslų akademijos Istorijos instituto apskritojo stalo diskusija „Tirdami praeitį kuriame ateitį“.
 
LR Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje (www.urm.lt) skelbiama, „kad diskusijoje dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos parlamentarai, istorikai, žurnalistai, užsienio reikalų ministerijų atstovai, Lietuvos diplomatai. Diskusijos dalyviams buvo perskaitytas Lietuvos užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio sveikinimas. „Lietuva ir Lenkija, kurdamos tarpusavio bendradarbiavimą vieningoje Europoje, privalo pasinaudoti turtingu mūsų paveldu, formuoti objektyvų ir atvirą požiūrį į praeitį, pripažįstant, kad, netgi kalbant apie sudėtingus mūsų šalių istorijos laikotarpius, reikalingas atviras ir nuoširdus dialogas. Tikiu, kad šis renginys bus dar vienas svarbus žingsnis tokio bendro požiūrio link, leidžiantis geriau suvokti šlovingą mūsų tautų istorinį kelią“, – pažymėta Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro sveikinimo laiške. Lenkijos MA Istorijos instituto prof. Andžejaus Rachubos ir Lietuvos istorijos instituto direktoriaus hum. m. dr. Rimanto Miknio pasisakymai pradėjo diskusiją „Lietuvos ir Lenkijos istorikų bendradarbiavimas per pastaruosius dvidešimt metų ir perspektyvos“. Jos metu buvo įvertinti iki šiol vykę intensyvūs abiejų šalių istorikų ryšiai, tačiau buvo pažymėta, kad būtų svarbu institucionalizuoti istorikų bendradarbiavimą. Aptarta galimybė įsteigti abiejų šalių istorijos komisiją.
 
Žemiau spausdiname „Vorutos“ pokalbį su Lietuvos istorijos instituto direktorium, hum. m. dr. Rimantu Mikniu.
 
Ne per seniausiai grįžote iš Varšuvos, kur vyko Lietuvos ir Lenkijos istorikų susitikimas „Apskritas stalas“. Ar būtų galima skaitytojams paaiškinti, kaip tas „Apskritas stalas“ atsirado?
 
Tai atsiradoLietuvos Respublikos ambasadoriaus Lenkijoje Egidijaus Meilūno iniciatyva. Apie tai buvo kalbama sausio–vasario mėnesiais, kai jis lankėsi Lietuvoje. Jis konstatavo, kad būtų gerai Lietuvos istorikams kaip nors prisistatyti platesnėje aplinkoje, atsižvelgiant į tai, kad ankstesni susitikimai vykdavo gana siaurame rate – dažniausiai universitetų arba Lenkijos istorijos mokslų institutuose. Reikėtų daugiau viešų pasisakymų apie mums ir Lenkijos istorikams rūpimus dalykus. Turint galvoje, kad tie dalykai būtų girdimi visuomenei, kartu būtų nušviečiama istorikų veikla.
 
Kur vyko susitikimas ir kas susirinko?
 
Susitikimas vyko Varšuvoje, Lietuvos Respublikos ambasadoje Lenkijoje. Iš esmės tai, sakyčiau, buvo protingas sprendimas, nes visą programą konstravo ambasada, vadovaujama E. Meilūno. Susitikimas buvo labai apgalvotas ir, pasirodo, jis netgi turi tam tikrą visuomeninę aktualiją, kadangi Jūs tikriausiai žinote apie Užsienio reikalų ministerijos raportą apie Polonijos arba Lenkijos padėtį užsienyje ir tuo tarpu Lietuvoje. Tie dalykai įgavo dar konkretesnius kontūrus. Mes taip pat sakėme, kad norime kalbėtis tarpusavyje, dalyvaujant ne tik istorikams, bet jokiais būdais ne su politikais.
 
Gal galėtumėte paminėti, kas dalyvavo iš Lietuvos ir Lenkijos?
 
„Apskritojo stalo“ buvo dvi dalys: pirmoji dalis vadinosi „Tirdami praeitį kuriame ateitį“, kurioje kalbėjo Lenkijos ir Lietuvos istorikai, o antrojoje – politikai. Lietuvos istorikų delegaciją sudarė daugiausiai Lietuvos istorijos instituto darbuotojai, o Lenkijos – vyravo Lenkijos istorijos instituto darbuotojai. Mūsų delegacijoje buvo: hum. m. dr. Darius Staliūnas, kuris institute rūpinasi ryšių su užsieniu klausimais; hum. m. dr. Vladas Sirutavičius, kuris iš esmės pastaruoju metu tyrinėja Naujausios Lietuvos istorijos, konkrečiai – Sąjūdžio laikotarpį, nes mes žinojome, kad tie klausimai bus aktualūs; habil.. dr. doc. Alvydas Nikžentaitis, kuris institute vadovauja programai „Istorinė atmintis“, prof. hum. m. dr. Jūratė Kiaupienė, jau kurį laiką dirbanti su bendromis, aktualiomis ir persidengiančiomis su Lenkijos istorijos istorikų tyrimais problemomis. Be manęs, dar buvo Rimvydas Petrauskas iš Vilniaus universiteto, nes universitetas ambasados iniciatyva turi tam tikrų bendrų darbų kartu su Lenkijos istorikais ir kaikuriom leidyklom; bei prof. Alfredas Bumblauskas, kuris yra tiesiogiai susijęs su minėtais sumanymais. Pagrindinis Lenkijos pusės organizatorius buvo Lenkijos istorijos institutas, pirmiausia – Lenkijos MA Istorijos instituto tarybos pirmininkas prof. Andžėjus Rachuba, kuris padarė pagrindinį pranešimą; instituto direktorius prof. Adamas Manikovskis (A. Manikowski), direktoriaus pavaduotojas ryšiams su užsieniu prof. Andžėjus Koryn (A. Koryn) ir direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams Vojciechas Krigzaizenas (W. Kriegseisen). Be jų, dar buvo Lietuvos visuomenei žinomas Varšuvos universiteto prof. Andžej Zakševski, taip pat Lenkijos MA Istorijos mokslų instituto direktorius Lešekas Zaštovtas (L. Zasztowt), kuris žinomas iš Vilniaus universiteto tyrimų; Lietuvos istorikams ir visuomenei žinomas jaunas profesorius Kšištofas Bukovskis (K. Bukowski) iš Balstogės universiteto; visiems žinomas ir Lietuvai daug nusipelnęs profesorius ir net Lietuvos Mokslų akademijos narys Janas Jurkevičius (J. Jurkiewicz) iš Poznanės universiteto. Dar paminėtina žinoma Varšuvos universiteto profesorė Uršula Augustyniak (U. Augustyniak).
 
Ko norėjo Lenkijos istorikai iš Lietuvos istorikų, kalbant publicistiškai?
 
Lenkai norėtų, kad Lietuvos istorikai daugiau siūlytų bendrų projektų, kurie būtų susiję su LDK laikotarpiu, kadangi, anot prof. A. Rachubos, kuris darė pagrindinį pranešimą, LDK laikotarpis iš tikrųjų yra tikroji istorija. Galima sakyti, kad visa kita yra kaip ir politikos dalis. Mes diskutavome apie projektus, bet pirmiausiai čia buvo paminėta ir, manyčiau, nelabai tiksliai įvardinta, kad galbūt Lietuvos istorikai yra per mažai įvertinę Lenkijos istorikų galimybes leidžiant ir nagrinėjant Lietuvos Metriką. Pripažinta, kad mes darome pagrindinį darbą, bet siūloma daugiau bendradarbiauti ne tik su Lenkija, bet ir su Baltarusija. Kaip tik prieš porą savaičių pas mus buvo surengtas seminaras, kuriame dalyvavo ir Baltarusijos, ir Ukrainos atstovai. Taip pat paminėta, kad reikia projektų, kuriuose būtų daugiau ir aktyviau bendradarbiaujama su Lietuvos istorikais, daugiau dalyvaujama moksliniuose projektuose, pvz., konferencijose. Antai Liublino unijai praeitų metų skirta konferencija yra mokslinė, bet politikai ją naudojasi. Tai gali kai kuriems mokslininkams turėti įtakos ir galbūt juos kažkiek įpareigoti. Tai pasak prof. A. Rachubos, nėra priekaištas, bet tai – tarsi mūsų bendrų istorijos tyrimų problema. Kalbant apie XIX–XX amžių, kurį prof. A. Rachuba įvardijo kaip netikrą istoriją, vadovaudamasis XIX–XX amžiaus J. Šuiskio (J. Szujski), vieno iš pagrindinių „Krokuvos mokyklos“ istorikų, pastebėjimu, kad tikroji istorija yra viduramžiai, o visa kita yra publicistika. Dėl tos publicistikos buvo kalbama iš įvairių pusių, norėta, kad Lietuvos istorikai tirdami XIX–XX amžiaus procesus, stengtųsi ieškoti temų, kurios parodytų dabarties kultūros ir politikos sąsają su LDK istorija.
 
Apskritai, ko pageidavo, ko norėjo, apie ką kalbėjo Lietuvos istorikai?
 
Jeigu apskritai, tai norai buvo išsakyti pirmiausiai ir prof. A. Rachubos, ir mano pranešimuose. Buvo akcentuojama viena iš problemų – finansavimas. Mokslas yra labai blogai finansuojamas abejose šalyse. Finansavimas per politinį užsakymą yra, bet jis tam tikra prasme reguliuoja mokslą. Mes visą laiką mokėmės iš lenkų, kad istorija dabarties projekcijoje neišvengiamai yra tam tikras įrankis. Lietuvos, modernios Lietuvos istorija, konkrečiai jos tyrimai buvo naudojami atsižvelgiant į tautos ir valstybės formavimosi bei vystimosi poreikius. Todėl į XIX–XX amžiaus įvykius, faktus bei procesus ir tyrimų aplinkoje buvo žvelgiama pirmiausiai iš etnocentristinių pozicijų. Paskutinieji istorijos tyrimai rodo, kad šiaip ar taip susiformavo tam tikra linija, kuri Lietuvos–Lenkijos santykius aiškina ne iš lituanocentristinių pozicijų, o tie santykiai XIX–XX amžiuje jau matomi ir vertinami bendrų Vidurio Europos arba Europos procesų aplinkoje. Tuomet randasi galimybė matyti daugiau prasmių ir rasti vienos ar kitos pusės elgesio paaiškinimą. Nebūtinai išeities taškas yra aiškinimasis, abiejų pusių kompromiso ieškojimas, reikia moksliškai įvertinti procesus, kurie vyko Europoje ir kaip jie atrodė Lenkijoje bei Lietuvoje, tarpusavio santykiuose. Toks pageidavimas buvo akcentuojamas nedrąsiai, bet remiantis savotiška savikritika, kad vyravo prieiga, jog istorija tarnauja valstybės ir tautos poreikiams tenkinti, pasiimta iš Lenkijos. Lenkija buvo mūsų mokytoja ir mes netgi dar nepakankamai mokėmės, buvo įvardinta mano ir kolegų aiškinime, kad mes konstatuojame, jog Lenkijos istoriografijoje iki šiol dar yra stipri polonocentristinė tendencija. Aš pateikiau pavyzdį, kad prof. Uršulos Augustyniak parašytoje „Historia Polski 1572–1795“ Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė pristatoma kaip Lenkijos istorijos sudėtinė dalis, iš esmės, kaip pastarosios provincija. O tuo tarpu LDK, kaip žinia, buvo savarankiškas organizmas. Šiai pastabai pritarė ir Kšištofas Bukovskis. To būtų, be abejo, galima išvengti, jeigu būtų atidžiau vartojamos sąvokos: „Abiejų Tautų Respublikos“ vardu vadinamas tas valstybinis darinys, kuris susidarė po 1569 metų ir tvėrė iki 1795, o ne keičiamas į „Lenkijos Respubliką“. Krėvos sutartis žymėjo personalinę uniją, o ne abiejų valstybių unija. Pastaroji turi būti siejama tik su 1569 m. Liublino susitarimu. Tam buvo pritarta, o mano paminėtas polonocentrizmas, kurio reikėtų vengti, kitos pusės buvo pripažįstamas kaip egzistuojantis Lenkijos istoriografijoje. Kaip išeities taškas, vengiant polonocentristinio ir lituanocentristinio praeities aiškinimo, buvo pripažįstama, kad Lietuvoje bei Lenkijoje vykę procesai turėtų būti nagrinėjami Europos aplinkoje, tuomet mes visai kitaip sugebėsime pažvelgti ir į save. Tuos sutarimus ar nesutarimus mes galime aiškintis platesnėje aplinkoje ir matyti, kiek jie iš tikrųjų buvo vidinių dalykų bei kiek bendro proceso nulemti.
 
Ar „Apskritojo stalo“ metu buvo paminėti geriausių Lietuvos ir Lenkijos istorikų darbai, ar skaitytojams tai būtų įdomu?
 
Be abejo, diskusijoje nebuvo įvardinti geriausieji, lenkai įvardijo tą pačią Lietuvos Metriką, kaip labai reikalingą, solidžią abiejų tautų bendrai istorijai, apskritai regionui, pažinti. Kalbant apie leidybą, taip pat buvo paminėti kai kurie darbai, pvz., gerai įvertintas Antano Kulakausko ir Egidijaus Aleksandravičiaus sintezės „Carų valdžioje. Lietuva 19-ame amžiuje“ vertimas į lenkų kalbą; Zigmunto Kiaupos, Jūratės Kiaupienės ir Albino Kuncevičiaus „Lietuvos istorija“ taip pat geras vertimas į lenkų kalbą, leidžiantis lenkams susipažinti su lietuviška bendros praeities interpretacija. Be abejo, Edmundo Rimšos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų antspaudai“. O iš lenkų istoriografijos vertimų į lietuvių kalbą, be abejo, buvo paminėta žinomo teisės istoriko A†A prof. Juliušo Bardacho (Juliusz Bardach) darbų rinktinė, kuri Vilniaus universiteto profesorių Rimvydo Petrausko ir Alfredo Bumblausko didelių pastangų dėka – nes ir jie buvo to projekto sumanytojai, prižiūrėtojai – greitai pasieks Lietuvos skaitytoją. Varšuvos žymaus teisės istoriko A†A J. Bardacho darbų rinktinėje yra teisės ir politinės istorijos dalykų, kurie iš esmės yra susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės funkcionavimu bei jos idėjos sklaida XIX–XX amžiuje. Lietuvos skaitytojas, skaitantis lietuviškai, nes lenkų kalba yra neprieinama, susipažins, sakykim, su tikrais teisės ir politinės istorijos tyrimais, kurie turėjo įtakos visam Lenkijos teisės istorijos ir politinės bei mentalinės istorijos mokslui. Iš kitų darbų dar pažymėtini K. Buchovskio darbai. Jo darbas – „Litvomanai ir polonizatoriai. Mitai, Tarpusavio įžvalgos ir stereotipai XX amžiaus pirmos pusės lenkų ir lietuvių santykiuose“ (Balstogė, 2006) – jau sulaukęs ne tik Lietuvos istoriografijos, bet ir žiniasklaidos dėmesio, ir žinau, kad „Baltos lankos“ ruošiasi jį leisti, nes pats rašiau recenziją. O iš darbų, kurie dar rengiami, bet bus įdomūs Lietuvai, nors ir bus parašyti lenkų kalba, – Jan Jurkevičiaus darbas apie lietuvių kilmės aiškinimus. Nežinau, kaip jis vadinsis, bet žinant to mokslininko kompetencijas, sakyčiau, jo užsibrėžimą būti objektyviam, neabejoju, kad tas darbas, atsiradęs Lenkijoje, sukels susidomėjimą ir Lietuvoje bei todėl ateityje galime tikėtis ir lietuviškos jo versijos.
 
Viskas atrodytų vyktų sėkmingai, tačiau kokie numatomi tolesni žingsniai šiemet, kitąmet? Ko galima tikėtis ateityje iš šio bendradarbiavimo? Ar ta diskusija bus tęsiama, gal Lietuvoje ar kitais būdais?
 
Buvo kalbėta apie bendradarbiavimo formas, kokios jos buvo praeityje ir kokios yra dabar bei kokios galėtų būti. Tos formos yra gerai visiems žinomos, jos yra institutinės – dvišalės sutartys tarp universitetų, tarp atskirų mokslo institucijų. Buvo pažymėta, kad joms realizuoti reikėtų bendrų tiriamųjų projektų, kuriems gal būtų galima pritraukti europinių pinigų, kurie būtų skirti regionui tyrinėti. Buvo kalbama apie konkrečias formas, kurios ateina iš praeities, pirmiausiai buvo prisiminta vadinamoji „Lituanistine komisija“, kuri veikia Lenkijos Mokslų akademijos Istorijos institute. Ilgą laiką jai vadovavo prof. Henrykas Visneris (Wisner), o šiuo metu vadovauja prof. Uršula Augustyniak, bet kiek aš girdėjau, kad paskutinis susitikimas bus organizuojamas, kaip įprasta, rugsėjį ir tada, ko gero, įvyks pirmininkų pasikeitimas, atrodo, juo bus prof. Henrykas Liulevičius (Lulewicz). Komisijos akiratyje yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrimų problemų aiškinimasis. Toje komisijoje yra Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos atstovų, kurie aiškinasi pačias naujausias hipotezes arba temas, kurios gali būti tiriamos bendrai. Lenkai pripažino, kad toji komisija pirmiausiai yra lenkų interesų tenkinimas, nes darbas vyksta jų lėšomis, jie organizuoja, jie kviečia į kasmetes sesijas pagal savo pasirinkimą: istorikus iš Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos. Buvo diskutuojama, ar nereikia, kad ši komisija taptų Lenkijos–Lietuvos istorijos komisija. Bet diskusijos metu buvo prieita nuomonės, kad reikėtų kurti naują Lenkijos–Lietuvos istorijos komisiją, kuri rengtų posėdžius vienais metais Lietuvoje, kitais Lenkijoje ir tuomet būtų paritetas, t. y. nebūtų vienpusio intereso tenkinimas. Buvo labai gražus Lenkijos istorikų gestas – pasiūlyta, kad dalyvautų politikai, konkrečiai ambasadorius, Užsienio reikalų ministerijos atstovai. Tarsimės, kiek yra įmanoma, su Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo ministerijomis, kad būtų sudaryta tokia komisija, kadangi tai yra ne tik mokslo poreikių tenkinimas: temos ir aktualijos, kurios reikšmingos bei turi įtakos dabartiniams santykiams, ir aš nematau nieko blogo, kad būtų aiškinamasi ir tai, kas rūpi istorijoje bei politikams tam, kad politikai turėtų platų, nevienpusį praeities įvykių vaizdą, jų įvairių prasmių spektrą. Trečias dalykas, tai, kad būtina sudaryti sąlygas susipažinti vieniems su kitų darbais. Pirmiausiai tai aktualu lenkų istorikams, kadangi lietuvių kalbą ne visi lenkų istorikai moka, nors mes, lietuvių istorikai, dažniausiai neturime problemų dėl lenkų kalbos. Be to, yra mokslinių darbų, kurie turi pasiekti ir paprastą žmogų, kuris dalyvauja, viešai apmąsto mūsų bendros istorijos problemas. Norėčiau čia padėkoti Lenkų instituto direktorei Malgožatai Kasner (M. Kasner), kuri ne tik stengiasi kuo daugiau pristatyti lenkų istoriografiją, kultūrą, organizuodama geriausių darbų vertimus į lietuvių kalbą, bet ir siūlo lenkų leidykloms mūsų darbus versti į jų kalbą bei leisti Lenkijoje. Taip formuojamos prielaidos savitarpio supratimui, sudaromos kliūtys kai kurių politikų nesąžiningoms manipuliacijoms istorijos faktais, vienpusėms, patogioms tik jų politiniams siekiams, dažniausiai radikaliems, interpretacijoms.
 
Kalbėjosi Gražina Zaleckytė ir Juozas Vercinkevičius
 
Nuotraukoje: Lietuvos istorijos instituto direktorius hum. m. dr. R. Miknys

Voruta. – 2010, liep. 3, nr. 13 (703), p. 3.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra