„Tikimės, padėtis pasikeis…“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos katalikų bažnyčia, 1987 metais pažymėjusi 600 metų sukaktį, savo bažnytinę provinciją sudarė 1926 m. balandžio 4 d. pagal Popiežiaus Pijaus XI bulę „Lithuanorum gente“, juridiškai įtvirtintą 1927 m. rugsėjo 27 d. pasirašius Lietuvos vyriausybės ir Vatikano konkordatą. Lenkijos užgrobtas Vilniaus kraštas, sudaręs Vilniaus arkivyskupiją, nebuvo įjungtas į Lietuvos bažnytinę provinciją, nors Lietuvos vyriausybė ir bažnyčios hierarchai dėjo dideles pastangas. Vilniaus bažnytinė provincija, įsteigta 1925 m. spalio 28 d., buvo pavaldi tiesiog Apaštalų Sostui, ją sudarė Vilniaus arkivyskupija, kaip metropolija, ir Pinsko vyskupija Baltarusijoje bei Lomžos vyskupija Lenkijoje.
Lietuvos respublikos teritorijoje likusios Vilniaus vyskupijos dalį Vilniaus vyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius 1922 m. kovo 3 d. pavedė administruoti kanauninkui, vėliau vyskupui, Juozapui Kuktai, Lenkijos valdžios ištremtam iš Vilniaus. Beje, kun. Juozapas Kukta naujai kuriamą vyskupiją siūlė pavadinti istoriniu Trakų vardu, kaip ir buvo pavadinta Trakų apskritis su centru Kaišiadoryse. Tačiau Vatikanas su šiais siūlymais nesutiko. Taip atsirado Kaišiadorių vyskupija su centru Kaišiadoryse. Beje, Kaišiadorių vyskupijos būstinė 1965-1981 m. buvo Vievyje.
Pirmuoju vyskupu buvo paskirtas kun. Juozapas Kukta (1873-1942). Kaišiadorių vyskupijos valdytojais yra buvę prel. dr. Juozas Matulaitis-Labukas (1894-1979), vyskupas Teofilijus Matulionis (1873-1962), kun. Juozas Stankevičius (1903-1974), kun. Juozapas Meidus (1907-1963), kun. Povilas Bakšys (1901-1973), kun. Juozapas Andrikonis (gim. 1909, dabar – Stakliškių klebonas).
1982 m. liepos mėn. Apaštalų Sostas Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi paskyrė vyskupą Vincentą Sladkevičių. Jis gimęs 1920 m. rugpjūčio 20 d. į Kauno kunigų seminariją įstojo 1939 m. ir ją baigė teologijos licenciato laipsniu. Kunigu įšventintas 1944 m. kovo 25 d. Pastoracinį darbą pradėjo Kietaviškių parapijos vikaru. Paskum dirbo Merkinėje, Aukštadvaryje, Kuktiškėse, Inturkėje ir kitose vietose. 1952-1957 m. Kauno tarpdiecezinėje seminarijoje dėstė Naujojo testamento egzegezę ir dogmatinę teologiją. 1956 m. liepos 20 d. pakeltas į kanauninkus, o 1957 m. gruodžio 25 d. konsekruotas vyskupu. Valdžia eiti vyskupo pareigas leidimo nedavė. Išsiųstas į Nemunėlio Radviliškį, vėliau į Pabiržę ir ten išbuvo 23 metus.
1988 m. balandžio 26 d. Vincentas Sladkevičius tapo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku. Tų pačių metų gegužės 26 d. popiežius Jonas Paulius II pakėlė jį kardinolu, į kurių kolegiją įvestas birželio 28 d.
Pokalbis su Jo Eminencija kardinolu Vincentu Sladkevičiumi.
Per 600 Lietuvos bažnyčios gyvavimo metų Jūs esate antrasis kardinolas lietuvis. Pirmasis buvo Vilniaus vyskupas Jurgis Radvila, paskirtas 1583 metais. Kuo tai paaiškinti?
Į šitą klausimą galėtų atsakyti istorikai. Kardinolus skiria šventasis Tėvas. Ne mes patys pasisiūlom tokiais būti. į kardinolo postą nepretendavau, nesisiūliau, nesvajojau, negalvojau, ir visada laikiau save nevertu. Tuo tarpu savo kraštą Lietuvą laikiau ir dabar tebelaikau, kad ji verta kardinolo titulo: dėl savo 600 metų krikščioniško gyvenimo kelio taip garbingai praeito, ir dėl 600 metų ištikimybės krikščioniško gyvenimo kelyje. Bet kardinolą paskiria pats šventasis Tėvas. Lietuva verta kardinolo titulo tuose asmenyse, kuriuos parenka pats savo nuožiūra šventasis Tėvas.
Jūsų Eminencija, kokia ji Lietuvos bažnyčia, 1988-aisiais?
1988-aisiais metais bažnyčia pradėjo septintąjį krikščionybės šimtmetį. Jos padėtį apibūdinti ir nusakyti ne taip lengva. Ir, aišku, kad apibūdinimas bus labai skirtingas. Iš daugelio požiūrių, pagal kuriuos vertinamas bažnyčios gyvenimas. Bendrai bažnyčios padėtis šiek tiek apibūdinta yra mūsų žinynuose. Ta padėtis nusako, kiek yra seminarijoje auklėtinių, kiek ruošiasi naujų kunigų, kiek išeina į darbą baigusių, kiek parapijų yra Lietuvoje. (1987.X.1. Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje buvo 137 auklėtiniai. 1987. XI.1. Lietuvoje buvo 630 bažnyčių, iš kurių 472 turėjo savo kunigus. – aut. pastaba). O apskritai apie padėtį bažnyčioje Jūs patys ne blogiau žinote kaip ir mes. Apsprendžiam tą padėtį ne mes vieni, taip sakant, ne vien Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai. Didele dalimi dėl bažnyčios padėties Lietuvoje, jos sunkumų, turi balsą valdžios organai.
Vilniaus arkivyskupija – seniausia Lietuvoje. Tačiau lig šiolei ji nepriskirta Lietuvos bažnytinei provincijai. Kokios kliūtys tam trukdo?
Vyskupijų sutvarkymą ir teritorinį ir administracinį tvarko šventasis Tėvas. O šventasis Tėvas geriausiai žino ir orientuojasi, kokia padėtis yra ir kas galima padaryti šitoj padėty. Atsižvelgiant į visas aplinkybes ne į vieno kurio nors veiksnio įvertinimą, poreikį, bet bendrai išeinant iš visuotinės bažnyčios ateities.
Jeigu Vilniaus arkivyskupijos padėtis iki šiol nebuvo kitaip sutvarkyta, vadinasi, iki šiol ir nebuvo galimybės kitaip sutvarkyti. Pas šventąjį Tėvą yra didis noras sutvarkyti bažnyčios reikalus. Bet jeigu nėra galimybės, jis su skaudančia širdimi priverstas kai ko laukti.
Yra parapijų, kurios neturi kunigo. Ką, Jūsų Eminencija, reikėtų daryti, kad kiekviena parapija turėtų savo ganytoją?
Visų mūsų vyskupų ir vyskupijų valdytojų troškimas, kad kiekviena parapija turėtų savo ganytoją. Tikintieji taip pat trokšta, laukia, pageidauja, kreipiasi į mus net su ašaromis, jaučiasi kaip avys be piemens. Bet šiuo metu kunigų skaičius labai mažas, nepakankamas. Kas dėl to kaltas? Žinoma, ir išorinės aplinkybės, karai, karo padaryti nuostoliai visam kraštui, sumažintas kunigų skaičius per karus. Bet ir taip pat kliūtys, daromos iš valdžios pusės. Ir buvo prieita prie tokios padėties, kad nebuvo leidžiama į seminariją priimti daugiau kaip 25 auklėtinius…
Kodėl neatkurti seniausios Lietuvoje Vilniaus kunigų seminarijos (jos įsteigėju buvo Vilniaus vyskupas, vėliau kardinolas Jurgis Radvila, 1582 m. sausio 12 d.), juo labiau, kad Lenkijoje, Bialystoke veikianti kunigų seminarija laiko save Vilniaus kunigų seminarijos tąsa…
Pageidaujame visi, kad egzistuotų Vilniuje kunigų seminarija, ji egzistavo ne tik kardinolo Radvilos laikais, ji egzistavo iki 1944 metų vasaros. Deja, išvadavimas baigėsi seminarijos panaikinimu. Naujam jos sukūrimui niekada nebuvo duotas leidimas. Nė galimybės sudarytos.
Ar buvo kreiptasi?
Savaime aišku… Bet jeigu Kauno seminarijai beveik neduota galimybė egzistuoti, ir nuvaryta iki 25 auklėtinių skaičiaus, tai apie Vilniaus seminariją nebuvo net kalbos. Kunigų seminarijos buvo ne tik Vilniuje, bet ir Vilkaviškyje, Telšiuose. Ir visos jos panaikintos. Ar čia mes kalti? O Kaune palikta tik propagandiniams tikslams. Tik tam, kad Vakarams parodyti, kad mes dar kažką respektuojame, kažką užlaikome.
Tik tam… Ir kada prelatas Stankevičius iš nusiminimo, kai buvo sumažintas priėmimas iki 25 auklėtinių skaičiaus, pareiškė, kad tada geriau uždaryti kunigų seminariją, jam buvo atsakyta, pamėgink, čia yra valstybinis reikalas, kad ji egzistuotų. Taip pat kaltininkas žinomas, o jį garsiai vardinti ir sakyti nėra reikalo.
Rusijos krikšto tūkstantmečio proga vyriausybė grąžino kai kurias cerkves, soborus. Lietuvoje irgi yra bažnyčių, kurios uždarytos, pvz. Vilniuje šv. Jokūbo, šv. Kotrynos, Vilniaus katedra paversta paveikslų galerija. Kas daroma, kad bažnyčios būtų sugrąžintos tikintiesiems?
Ne tik čia suminėtos bažnyčios, bet net ir šv. Kazimiero bažnyčia paversta pasityčiojimui ateistiniu muziejumi, visiškai priešingam tikslui negu ji buvo statyta, negu tikinčiųjų noras statant bažnyčią ir aukojant. Tas pasityčiojimas tęsiasi toliau, nors yra galimybės atšaukti tą pasityčiojimą, panaikinti, o jis tęsiamas piktavališkai. Tai kas kaltas?
Ar buvo kreiptasi dėl jos grąžinimo?
Buvo kreiptasi šv. Kazimiero jubiliejaus proga visų vyskupų ir vyskupijų valdytojų bendru raštu pareiškimu, kad būtų grąžinta Katedra, šv. Kazimiero bažnyčia. Atsakymo jokio negauta.
Skaitytojai gavo (nors ir labai pavėluotai) 1988 metų katalikų kalendorių žinyną. Tačiau dažnas klausia, kodėl Lietuvos bažnyčia neleidžia laikraščio ar žurnalo? Juk iki karo Lietuvoje buvo labai gausi katalikiškoji periodika, o dabar neturime nieko…
Ką kalbėti apie laikraštį ar žurnalą, jeigu tą patį žinyną neišleidžia laiku, bet tik po pusės metų praėjus laikotarpiui. Tarsi pasityčiodami, kada žmonėms nusibodo laukti, tampa nereikšmingas, tada teikiasi paleisti kunigams, tikintieji negauna, mažas skaičius. Tuomet ko tikėtis, kad gali būti ir laikraštis ir žurnalas, jeigu toks mažas dalykas nenorimas laiku suteikti ir neskiriama reikiamo skaičiaus.
O vis dėlto, jeigu vieną gražią dieną skaitytojai gautų tokį laikraštį ar žurnalą?
Džiaugtųsi… Džiaugtųsi… aišku, bet tik tuo atveju, jeigu jis būtų religinio pobūdžio, o nebūtų mišinys kažkokio propagandinio ir religinio dalyko.
Ar tam yra kliūčių?
Gal tokių konkrečių kliūčių šiuo metu nėra, galima sakyti, iš valdžios pasigirsta balsai, kad jie norėtų ir pritartų, bet mes neturime užtikrinimo, kad nebus kišamasi į tokį turinį, kad mes galėsime ten pateikti tai, ką norėsime, kad mes nepavirsime kažkokiu „Tiesos“ priedeliu.
Vadinasi, šis klausimas dabar sprendžiamas?
Galvojama, svarstoma… Iš mūsų pusės mes laukiame aiškesnio valdžios pasisakymo šituo klausimu. Aiškesnio, ne kažkokio migloto. Turi būti aiškios garantijos, kad nebus kišamasi į šitą reikalą, kad mes galėsime paduoti ką norėsime, kad mums nebus primetami dalykai, kurie nesiderina su mūsų pasiryžimu laikraštį turėti grynai religinio pobūdžio.
Ruošiamas naujas įstatymas dėl kultų. į ką Jūsų Eminencija, manymu, jo kodifikatoriai turėtų atsižvelgti, kokius turėtumėt pasiūlymus?
Mes norėtu, kad mums būtų pateiktas projektas, kad su tuo projektu mes būtume supažindinti, turėtume galimybes pasisakyti visi – ir vyskupai, ir valdytojai, ir kunigai ir net tikintieji. Ar nebūtų kas nors vėl kaip ir buvo anksčiau: numeta mums iš viršaus… Diktatas kaip mes dabar dažnai vadiname „diktatas iš viršaus“. O gyvename tokiam  diktato laikotarpyje iki šiol.
Ar tikite, kad bus pasikeitimų tame įstatyme?
Jeigu bus pasikeitimų ir ta linkme, kaip mes pageidaujame, pagal mūsų pataisas įnešamas, mes tikime iš viso persitvarkymais. O jeigu nebus, mes persitvarkymu nebetikėsime, laikysime tai tik naujai parinktu vardu tiems patiems dalykams, kurie seniau vadinosi kitais vardais.
Norėčiau paklausti tokio dalyko: kodėl Lietuvoje nėra vienuolynų, kas trukdo jų organizavimui ir egzistavimui?
Tie patys įstatymai, kurie vienuolijas uždarė.
Bet juk pravoslavų vienuolynai neuždaryti?
Vadinais mes nesame lygiateisiai… nesam lygiateisiai. Rusų pravoslavų jubiliejus buvo kitaip švenčiamas, mūsų kitaip. Ir mūsų kartais klausia, kodėl taip? Klausimas tolygus pasityčiojimui. Neleidžiama buvo ir keliamas klausimas, kodėl pas mus menkiau buvo švenčiama. Jeigu net svetimų vyskupų, nei iš Lenkijos, nei iš Demokratinės Vokietijos nebuvo leista pasikviesti. O į pravoslavų jubiliejų skatinami buvo raginami kviestis iš viso pasaulio. Ar čia mes kalti esame? Pirmiausia  parodykit gerą valią ir leiskit mums visais savo sugebėjimais išryškinti savo krikščioniškąjį veidą. Tada pamatysit, nereiks ir klausimų kelti.
Lietuvos krikšto 600 metų proga ar nesiruošiama išleisti bažnyčios istorijos?
Bažnyčios istorija, tiesa nedidelė, buvo išleista dar anais laikais. Kaip medžiaga naujam leidiniui ja galima pasinaudoti. Pradėti šitą dalyką kas galėtų: mes, vyskupijų vyskupai, valdytojai, galėtume parinkti net asmenis, arba paprašyti sugebančius šioje srityje, kad duotų medžiagą. Autorių gal ir yra, jie pas mus nesikreipė. Nesikreipė dėl to, kad nematė galimybių išleisti. Yra daug dalykų, sukurtų ir parašytų, bet kol kas jie dar uždaryti seifuose, spintose, dėl to, kad nepramato galimybės. Teko matyti kai kuriuos dalykus, ypatingai iš poetinės srities, man atneštų, labai gražių yra iš religijos poezijos, galėtų pasklisti po Lietuvą. Bet išspausdinti galimybės dar nėra. Kai bus galimybės, kai pasirodys, kad nevaržomai, tą dalyką galima daryti. Aš manau, tuoj pat atsiras ir žmonių, kurie šituo talentu pasireikš. O Lietuva tokia, kad ji niekad nestigo šios rūšies žmonių.
Įdomu, Jūsų Eminencija, nuomonė apie rajono spaudą. Nesant religinio laikraščio visai Lietuvai, kaip rajono laikraščiai galėtų nušviesti bažnyčios gyvenimą?
Bendrai gal spaudoje ryškiausiai persitvarkymas atsispindi kaip bent kur kitur. Pasikeitimai labai ryškūs. Visi pripažįsta. Tuo mes džiaugiamės. Daugelio atžvilgiu spauda užėmė kitą poziciją, į daug ką žiūri objektyviau, nepataikaujama kai kuriems sluoksniams. Bet dar yra kai kurie dalykai, kurie tarsi įėjo į įprotį. Ar pateisinami jie dabartyje? Pavyzdžiui toks dalykas „Komjaunimo tiesoje“, išspausdinta apie mano kardinolystę. Paduota nuotrauka ir vienas kitas sakinys iš mano interviu imtas. Nieko blogo, labai gražu. Bet čia pat strofos iš „špygelio“, kur jau pilamos pamazgos ant kardinolų luomo, ant bažnyčios… Ar miela man būti ten, „Komjaunimo tiesoje“ toje nuotraukoje, žiūrėti į save, kai čia pat pamazgos pilamos. Nejaugi neturėjo „Komjaunimo tiesa“ tikrai objektyvesnių spaudos šaltinių, tik „špigelį“ surado. Jeigu norėjo sužinoti, kas tai yra kardinolas ir kardinolystė, nejaugi reikia kreiptis į „šluotą“, ar į „špygelį“ ir panašius. Yra paprasčiausiai mūsų enciklopedijoje, ten galėjo pasiskaityti, bet šito nedarė, vadinasi, jau su kažkokiu užsibrėžtinu piktu tikslu tai buvo daroma.
Kaip rajono laikraštis turėtų bendrauti su tikinčiaisiais, kuo galėtų padėti, nes iki šiol religinių bendruomenių gyvenimas visiškai nenušviečiamas…
Labai galėtų, yra daug sričių, kur tie patys dalykai labai jungia mus. Pavyzdžiui, blaivybės reikalas, dorinis reikalas. Ir jums, ir mums bendri. Manyčiau, kad retkarčiais vietinė spauda, rajoninė kreiptųsi į vietos klebonus, kai kurios informacijos gauti, mielai tie klebonai suteiktų, gal kai ką ir gudriau parašytų negu jūsų korespondentai kai kuriais klausimais. Galėtų tą padaryti. O religinių bendruomenių gyvenimas visiškai nenušviečiamas, jis ignoruojamas, kaip svetimas dalykas, kaip svetimkūnis, kuris buvo užplanuotas kaip nors iš gyvenimo išstumti, tik nepavyko išstumti, dėl to dar toleruojamas.
Ir aš kaip pavyzdį šito reiškinio daviau korespondentams iš savo asmeninio gyvenimo. Buvau trečios klasės mokinukas ir nuvažiavau iš Kaišiadorių vidurinės mokyklos į Kauno jėzuitų gimnaziją. Ten mane pasodino su turtingų tėvų sūneliu, kuriam aš labai nepatikau. Suprantu jo nuotaiką. Iš viso, esu prastos išvaizdos žmogus, o dar labai prastai apsirėdęs, su mamytės austu naminiu švarkeliu. Jam buvo labai nemiela mane turėti savo suole kaip draugą. Ir jis pradėjo mane stumdyti, pradėjo po suolu spardyti man į koją. Liovėsi ši egzekucija, kai pajuto, kad reikalinga mano pagalba matematikoje. Ar ne panašiai buvo elgtasi dabar. Iš gyvenimo suolo norėta  išstumti religiją, kuri atrodė kai kam labai prastai atrodanti. Ne tik išstumti, net ir spardyti bandyta. Bet įsitikinta, kad daugelio klausimų neišspręsime be religijos.
Jūs, Jūsų Eminencija, užsiminėte apie vaikystę. Gal galima būtų prisiminti savo gimtąjį kaimą.
Kaišiadorių kraštas – mano tėviškės kraštas. Esu gimęs ne taip toli nuo Kaišiadorių, apie 9 km. prie pat Žaslių stoties, Guronių kaime, kilometras nuo stoties. Valstiečiai, mažažemiai, visi neturtingai gyvenantys, bet visi geraširdžiai, visi kalbėjo lietuviškai, niekas lenkiškai nemokėjo. Taip buvo ir su manimi, aš nemokėjau lenkų kalbos nė kiek. Pramokau, kai buvau paskirtas į Inturkę klebonauti, o ten parapija buvo pusė kalbanti lietuviškai, pusė lenkiškai. Turėjau pramokti, kad galėčiau reikiamai patarnauti žmonėms. Tas kraštas mano kaimo, Žaslių apylinkės, nuostabiai gražus, puošia Žaslių ežeras, net trys ežerai miestely, taip, kad dūšioj buvau labai poetiškas, mėgau lietuvišką dainą, lietuvišką bažnytinę giesmę. Dar mažytį mane mama ravėdama lysves, pati giedojo giesmes, pramokė mane, kokių penkerių metų vaikutį, daugelį bažnytinių giesmių, mintinai mokėjau. Mokiausi pradinėje mokykloje Žaslių stotyje, mokslas sekėsi labai gerai, ypač matematika. Paskui į trečią klasę nuvažiavau į Kauną, tėvų jėzuitų gimnaziją. (Jėzuitai – katalikų vienuolių ordinas. į Lietuvą juos pakvietė 1569 m. Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius. 1579 m. įkūrė pirmąją Lietuvos aukštąją mokyklą Vilniaus universitetą (akademiją). 1608 m. sudaryta atskira Lietuvos jėzuitų provincija, į kurią, be Lietuvos, įėjo Baltarusija, Mozūrija su Varšuva, Varmė ir Livonija. Turėjo savo mokyklas – kolegijas Vilniuje (1570), Kražiuose (1616), Kaune (1642). Kauno jėzuitų kolegijos rektoriumi 1765-1768 m. buvo Pranciškus Paprockis, Lietuvos periodinės spaudos pradininkas, pirmojo Lietuvos laikraščio „Kurjer Litevski“ redaktorius. Jėzuitų bažnyčia (Rotušės a.) statyta (1761-1768). Žinoma, kad P. Paprockis rūpinosi kolegijos namų, salės teatrui statyba. 1773 m. ordinas panaikintas. Ordiną atkūrus 1814 m., Lietuvoje jis išsilaikė iki 1820 m. Po pirmojo pasaulinio karo jėzuitai įsikūrė Kaune, turėjo savo gimnaziją ir vienuolyną – (aut. pastaba). Gimnazija turėjo nuostabiai gražų gamtos muziejų – paukščių, žvėrių, iš viso pasaulio suvežtų. Kadangi jėzuitai turėjo savo misionierių visame pasaulyje. Gaudavo egzempliorius. Gražiai viskas buvo suplanuota, sudėstyta. Gimnazija turėjo savo atskirą net kino salę, filmus rodydavo. Nuostabiai graži Jėzuitų bažnyčia, labai tikinčiųjų mėgiama, mylima, susirinkdavo daugiau ten negu kitose bažnyčiose.
Mūsų šeimoje gimė aštuoni vaikai. Aš buvau penktas, kiti mirė kūdikiais po manęs gimę. Augome penkiese. Vėliau sesuo Marytė dvylikos metų mirė smegenų uždegimu, tuo metu man buvo vienuolika metų. Likom keturiese. Dabar likom trise. Vyriausioji sesuo Ona yra mirusi. Liko sesuo Emilija, dabar gyvenanti Kaune ir brolis Jonas – Ežerėlyje ir aš. Brolis Jonas ir sesuo Emilija gyveno visą laiką tėviškėje, Guronyse, bet kaip pradėjo prievartinę viensėdžius naikinti ir juos iškėlė. Nebėra nieko, liko tiktai gandralizdis…
Kaip Jūs, Jūsų Eminencija žiūrite į persitvarkymą visuomenėje?
Persitvarkymas dabar spaudoje vaizduojamas kaip tam tikra graži ateities viltis, perspektyva. Tikrovė toli gražu to persitvarkymo greitu žingsniu nepateikia. Kai kuriose srityse jokių persitvarkymo ženklų nerodo, ypač kas liečia religinę sritį. Šv. Kazimiero bažnyčia kaip buvo, taip ir liko skirta kitiems tikslams negu numatyta. Daug bažnyčių išniekinta, naudojama labai niekingiems tikslams – kokiems sandėliams popierių ar kitokių. Kodėl šituo atžvilgiu taip žiūrima…
Kur, Jūsų Eminencija, gyvens, kur bus Lietuvos bažnyčios kardinolo buveinė?
Tai priklausys nuo to, kas nustatys mano gyvenamąją vietą. Iki šiol kaip žinote, aš pats pasirinkti negalėjau pilnai. Buvo laikai, kai gyvenamąsias vietas nustatinėdavo stalinietiškų nuotaikų žmonės, t.y. stalinistai. Jiems buvo patikėtas šitas reikalas nustatyti gyvenamąsias vietas ir jie spręsdavo, kad vyskupams, kunigams, netikintiems geriausiai tinkamos vietos yra už spygliuotų vielų. O  vyskupams kaip šiuo metu dar yra vyskupui Steponavičiui – Žagarėje, man – Nemunėlio Radviliškyje… Dabar, kai persitvarkymas vyksta, jeigu gyvenamosios vietos nustatymą spręs ne tokių nuotaikų žmonės, bet kurie ir skelbia persitvarkymą, ir tiki juo, tikimės, padėtis pasikeis. Mano nuomone, aš nesirenku gyvenamosios vietos nei pagal savo skonį, bet grynai vykdau Apaštalų Sosto šventojo Tėvo paskirtas pareigas, ir galutinai mano gyvenamąją vietą nustatys šventojo Tėvo parėdymas, kur aš turiu būti. Ir jo klausysiu, kur man nuskirs, aš ten vyksiu, nežiūrint, kad ten ir nepalankios sąlygos.
Skaitytojų vardu dėkoju Jūsų Eminencijai už audienciją, kurią Jūs suteikėte.
Trakai-Kaišiadorys-Trakai
Dovanodamas iš Vatikano rugpjūtyje gautą šią nuotrauką, Jo Eminencija užrašė: „Reikšmingos kardinolų inauguracijos momentas, išaukštinęs mūsų tautą – Lietuvą ir įpareigojęs mane dar labiau aukotis Bažnyčiai ir Tėvynei – Vincentas Kard. Sladkevičius“
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius
Autoriaus nuotr.
Nuotraukose: Kardinolas V. Sladkevičius Pivašiūnuose 1998 m. rugpjūčio 15 d.

Trakų rajono laikraštis „Spartuolis“, 1988 metų rugsėjo 3 diena, Nr. 106

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra