„Taip mums Dieve padėk šventame reikale“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

1941 metais birželio mėn. 14 dieną iš savo dvaro Alvite buvo išvežtas į Altajaus kraštą Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Donatas Malinauskas su žmona ir dviem seserim. Sesuo Jadvyga mirė kelyje, jos iš tremtinių niekas neprisimena. Bijską pasiekė trise, vėliau gyveno Altajaus kaime, kur patyrė skurdą ir maisto trūkumą. Daugelis lietuvių tremtinių jau tais pačiais metais buvo iš Altajaus priekalnių perkelti gyventi į kalnus. Vietiniai žmonės, kurie prisiminė D. Malinauską, teigė, kad jis išsipirko ir liko gyventi Altajaus kaime. Sąlygos buvo sunkios, vargino juos skurdo palydovės utėlės. Dar tais pačiais metais mirė ligoninėje sesuo Filomena, palaidota buvo be karsto, o 1942 m. lapkričio 30 dieną mirė ir D. Malinauskas. Žmonės pasakojo, kad nebuvo net su kuo jį pašarvoti. Tremtiniai sukalė karstą signatarui, įsuko velionio kūną į maršką. Taip ir baigė savo gyvenimą kovotojas už lietuvybę.
D. Malinauskas nebuvo naivus žmogus, kad nesuprastų bolševizmo, tačiau nepaisant visko, pasiliko Lietuvoje. Alvito dvaras, kuriame paskutiniais nepriklausomybės metais gyveno, buvo netoli Vokietijos sienos, taigi pasitraukti nebuvo sudėtinga. Taip ir pasielgė jo duktė Marija su vyru Viktoru Stomma. Jie prašė, kad kartu su jais pasitrauktų ir D. Malinauskas, tačiau jis pareiškė, kad yra lietuvis ir liks Lietuvoje. Prasidėjus karui D. Malinausko duktė grįžo į Alvitą, tačiau tėvų jau neberado. Dar karo metu buvo pradėta Malinauskų paieška per Raudonąjį Kryžių (egzistuoja dokumentas išduotas vokiečių, kuriame nurodoma tiksli Malinauskų gyvenamoji vieta Altajuje). Nuo šio dokumento, pono A. Petroko ekspedicijos į Altajų ir prasidėjo D. Malinausko palaidojimo vietos paieška. Lietuvoje 50 metų nebuvo žinoma D. Malinausko mirties data bei vieta.
Donatas Malinauskas savo gyvenimu ir veikla išsiskyrė iš tuometinės aukštuomenės. Jis vienas iš tų nedaugelio Lietuvos magnatų, kaip Tiškevičiai, Pliateriai, Kvintos susiejo savo likimą su lietuvių tauta. Apie jį yra nedaug parašyta. 1939 metų "Lietuvos Aide" buvo paskelbtas prof. Z. Žemaičio straipsnis, skirtas D. Malinausko 70 metų jubiliejui, kuriame gerb. prof. pageidavo, kad jubiliatas parašytų savo atsiminimus, nes jie atskleistų daug įdomių dalykų iš lietuvių kovos už laisvę istorijos.
Apie D. Malinauską yra rašęs Tadas Mongirdas, jo prisiminimus prieš dvejus metus buvo išspausdinusi "Voruta", nedaug medžiagos apie jį galima surasti ir rankraštiniame Milžino palikime. Visi išvardinti asmenys, rašę apie signatarą, jį gerai pažinojo, dažnai būdavo jo svečiais.
D. Malinauskas dėl savo veiklos kovoje už lietuvybę susilaukė įvairaus įvertinimo tuometinėje aplinkoje. Vieni jį šlovino, kiti priskirdavo masonams (paskutinio dešimtmečio Lietuvos istorikai irgi linkę jį laikyti masonu, deja, šeimos nariai su tuo nesutinka) dar kiti vadino jį "litvomanu". Jeigu J. Basanavičiaus veiklą lenkų valdžia dar toleravo, tai 1920 metais spalio 9 dieną lenkams užėmus Vilnių, per prancūzų misiją Varšuvoje, D. Malinauskui buvo įsakyta išsikraustyti, nes lenkai negalėjo jam atleisti už "litvomaniją" ir jo kovos dėl lietuvių teisių Vilniaus krašto bažnyčiose. Tvirtinti negaliu, bet greičiausiai tai buvo pirmas lietuvis, ištremtas iš Vilniaus, vėliau trėmimai tapo įprasti.
D. Malinauskas buvo tiesaus būdo, dėl lietuvybės niekada neidavo į kompromisus. Tai gali paliudyti, kad ir tokia istorija. Kada apie 1920 metus buvo areštuotas vienas iš giminės narių, įtariamas priklausęs POW, artimieji kreipėsi pagalbos į D. Malinauską. Atsakymas buvo trumpas: jeigu priklausė sušaudys, jeigu nekaltas paleis.
Gimė D. Malinauskas Krėslaukyje, Latgaloje, Latvijoje 1869.II.23/III.7, kur jo tėvas Mykolas tarnavo caro armijoje pulkininku. Apie D.Malinausko tėvą daug žinių neišliko, nes jis anksti mirė. Pilna pavardė pagal bajoriškąją tradiciją Pobog-Malinowski. Ar jo tėvas buvo kilęs iš generolų Malinovskių giminės sunku šiandien pasakyti, bet prielaidų taip galvoti yra. Savo ruožtu diplomatiniuose dokumentuose signataras buvo įvardijamas kaip Donatas Malinowski (taip jį pavadino lenkų konsulatas Čekoslovakijoje), pats jis savo straipsnius pasirašydavo Donatas Malinauskas.
D. Malinausko tėvas gyventi į Trakų apskritį atsikėlė XIX a. viduryje iš tuometinės Lenkijos, esančios rusų valdžioje. Čia jis ir vedė Aliną Tanską, o ne Chelstauskaitę, kaip rašė p. Tadas Mongirdas. Milžinas irgi painioja giminystę, jis rašo, kad D. Malinauskas besimokydamas užsieniuose susipažino su panelėmis Tanskaitėmis ir tokiu būdu išveda turto kilmę. Beje, D. Malinauskas pats kilęs iš Tanskių, jo žmona, su kuria jis susituokė šv. Jono bažnyčioje Vilniuje, buvo Zofija Kučevska, jos tėvas buvo caro sodininkas.
Tanskiai – sena Trakų valsčiaus giminė, jos atstovus jau 1605 metais mini savo poemoje "Karolomachija" Laurencijus Bojeris.
Kokie giminystės ryšiai siejo D. Malinauską su garsiąja rašytoja Klementina Hofmanova iš Tanskių negaliu pasakyti (Trakų valsčiuje buvo dvi Tanskių šakos). Tik viena aišku, kad būsimasis signataras turėjo būti susipažinęs su jos kūryba, kurioje dominavo Lietuvos motyvai. Tanskiai XIX a. viduryje valdė ne mažiau 2.000 dešimtinių žemės, dvaro centras buvo Tolkiškėse. D. Malinausko tėvas, vesdamas Aliną Tanską, kraičio gavo Jankovicų dvarą, kuris yra priešingoje Vilkokšnio ežero pusėje nei Tolkiškės, kurios vėliau priklausė Kazimierui Chelstovskiui, nes buvo vedęs Donato Malinausko mamos tetą Viktoriją Tanską. Milžinas aprašydamas signataro gyvenimą, kaip turtingus ir įtakingus asmenis mini generolą Leoną Chelstovskį (tai Kazimiero sūnus (Komarą), kurį turi omenyje, neaišku). Aleksandras Komaras buvo caro armijos pulkininkas. Milžinas tiesiog susipainiojo genealogijoje.
D. Malinauskas anksti neteko tėvo, todėl tolimesniu vaiko auklėjimu be mamos užsiėmė ir jos dėdė Bernardas Kęstutis – Gediminas (Kiejstut – Giedymin). Donatas Malinauskas ilgą laiką gyveno Bernardo Kęstučio – Gedimino dvare Alovėje. B. Kęstutis – Gediminas (g. 1804 m.) buvo baigęs Vilniaus Universitetą, turėjo filosofijos magistro laipsnį, garsėjo kaip kovotojas už lietuvybę, priešinosi bajorijos dvasiniam, o ypač politiniam sulenkėjimui. Kęstučių – Gediminų giminės herbas buvo Vytis, o save kildino iš DLK Gedimino. Šio fakto nepaneigė net istorikas Volfas. Alovės praeitis buvo apgaubta legendų, manoma, kad čia buvęs Vytauto dvaras. D. Malinausko pasaulėžiūros susiformavimui turėjo reikšmės ir tai, kad jo mama ir jos dėdė Bernardas buvo Adomo Mickevičiaus mokiniai. Tiek Tanskiai, tiek Gediminai dalyvavo nacionaliniame išsivadavimo judėjime, sukilimuose, ir tik didelės dovanos gelbėdavo nuo dvarų išparceliavimo. Apie tuos pačius Gediminus gražiai atsiliepė J. Basanavičius savo biografijoje, juos mini ir Milžinas savo rankraščiuose.
Taigi negalima visai sutikti su Milžinu, kad D. Malinauskas apsisprendė būti lietuviu tik po studijų Čekijoje. Be jokios abejonės tam didelės reikšmės turėjo ir namų aplinka. Tuo labiau, kad ir sesuo Filomena neliko nuošalyje tos kovos (ji padėjo platinant lietuvišką spaudą jos draudimo laikotarpiu). Kita sesuo buvo ištekėjusi už Aleksandro Zavadckio ir tai verčia manyti, kad ji neliko nuošalyje tos kovos.
Mokėsi D. Malinauskas Vilniuje, Minske, Galicijoje. 1890 metais D. Malinauskas išvyksta studijuoti į Čekijos Taboros žemės ūkio akademiją. Studijų metais jis susipažįsta su būsimuoju Čekoslovakijos prezidentu Masaryku. Ryšius su juo palaikė visą savo gyvenimą (gaila, kad Masaryko laiškai dingo arba buvo sudeginti per karą). Studijų metais D. Malinauskas aktyviai dalyvavo čekų nacionaliniame judėjime, būdavo jų suvažiavimuose. Milžinas rašo, kad ir su Davaina – Silvestravičiumi susipažino Čekijoje. Į Lietuvą sugrįžta 1895 metais, gyvena tai Vilniuje, tai savo dvaruose Trakų valsčiuje. Iš tėvų jis paveldėjo 1000 dešimtinių žemės. Be Jankovicų dvaro jam priklausė nemažai palivarkų: Zakaičiai, Gerviniai, Paulinava (apie 1935 metus čia pradedama Vytautuvos bažnyčios statyba, žemę ir mišką naujai kuriamai parapijai dovanojo D. Malinauskas), Pakojis, Saloviškiai, Šilaičiai, Trakežeris. Nepriklausomybės metais didžiąją dalį savo žemės signataras atidavė valstybei, nors žemės reforma jo nelietė.
Po grįžimo į Lietuvą kartu su pirmaisiais lietuvių politiniais veikėjais Matulioniu, Davaina – Silvestravičiumi, Ambraziejumi pradeda Vilniuje kovą už lietuvybę ir prieš prievartą, kurią vykdė rusų valdžia ir katalikų vyresnybė.
Mažvydo bibliotekoje saugomas P. Matulionio rankraštis, kuriame kalbama apie lietuvių būrimąsi Vilniuje.
1895 metais įkuriama pirmoji slapta lietuvių organizacija – "12 apaštalų". Jai vadovavo E. Nanevičius, Federavičius, Stankevičius, D. Malinauskas, į pagalbą ateidavo P. Matulionis ir J. Bortkevičius. Jai priklausė daug Vilniaus inteligentų, skirtingų sričių specialistų.
XVII a. Vilniaus bažnyčiose dar būdavo lietuviškos pamaldos, tačiau vėliau buvo panaikintos. Tam ypač "nusipelnė" Vilniaus vyskupas Karolis Petras Pancežinskas. "12 apaštalų" apie 1895 metus pradėjo kovą dėl Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios suteikimo lietuviams ir galimybės melstis gimtąja kalba. Atgavus bažnyčią, D. Malinauskas, anot Milžino, vadovavo jos restauracijai, rėmė ją savo turtu. Per visą savo tolimesnį gyvenimą kiek galėdamas prisidėjo prie bažnyčios puoselėjimo.
Kova dėl bažnyčios užtruko 5-6 metus. Per tą laiką šv. Mikalojaus bažnyčia tapo kovos už lietuvybę ir Lietuvos laisvę simboliu ir centru. Joje buvo laiminami visi šventi darbai vardan Lietuvos.
Tuo laikotarpiu visas caro imperijos katališkąsias Mogiliovo metropolijas valdė arkivyskupas Simonas Martynas Kazlauskas ir jo sufraganai, vyskupas Karolis Antanas Niedzialkovskis ir vyskupas Pranciškus Albinas Simonas. Metropolitas arkivyskupas Kazlauskas buvo kėdainiškis mokėjo lietuviškai ir mylėjo lietuvius. Dar 1896 metais, nepaisydamas lenkiškos Peterburgo katedros kapitulos prieštaravimo, arkivyskupas Kazlauskas šv. Kotrynos bažnyčioje įvedė lietuviškas pamaldas. Tai dar labiau paskatino lietuvius veikti. 1898 metais lapkričio 6 dieną D. Malinauskas ir A. Vileišis vyskupui Zvieravičiui įteikė prašymą paskirti lietuviams bažnyčią ir kunigą. Prašymą pasirašė 300 žmonių. Vyskupas prašymą priėmė, bet atsakyti delsė. Tuo metu arkivyskupas Kazlauskas jam buvo garbingo amžiaus ir greitai mirė (1899 m.). Mogiliovo arkidieceziją valdė Niedzialkovskis, į kurį, nesulaukus iš vyskupo atsakymo, ir buvo kreiptasi. Niedzialkovskis pataria D. Malinauskui kreiptis į naujai paskirtą metropolitą Klopotovskį, kuris pakeliui į Petrapilį turėjo sustoti Vilniuje. D. Malinauskas apie 1900 metus įteikia metropolijos kurijai skundą – prašymą. Tikėdamasis palankaus bylos sprendimo, kartu su P. Vileišiu išplatina "Pranešimą", kurį atspaudžia spaustuvėje, jau informuodamas visuomenę apie bylos eigą.
Vilniuje paprašytas ir dar Petrapilyje aplankytas metropolitas parašė Vilniaus vyskupui raštą, kuriame parėmė lietuvių reikalavimus. Tačiau vyskupas ir toliau delsė. Ir tik po to, kai metropolitas Klopotovskis priminė vyskupui, kad arkivyskupas nemano juokauti ir pagrasino Vatikanu, vyskupas Zvieravičius kapituliavo. 1901 metais gruodžio mėnesį šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriumi paskiriamas Juozas Kukta (būsimasis Kaišiadorių vyskupas).
Svarbų vaidmenį kovoje dėl lietuviško rašto suvaidino ir minėtasis "Pranešimas". Jis buvo atspausdintas spaudos draudimo laiku lietuviškai, lotyniškomis raidėmis, gavus cenzoriaus Ploščianskio leidimą. Sakoma, kad cenzorių atleido iš darbo, o spaustuvė sumokėjo baudą. Tačiau faktas buvo įvykęs. Jo svarbą suvokė D. Malinausko amžininkai. Kun. Tumas rašė 1914 m. "Vaire": "Nors visaip saugojo, kad nė vienas lietuviškas lapelis nebūtų Rusijoje išspausdintas lotyniškomis raidėmis, vis dėl to netesėjo pilnai apsiginti… dvarininkas D. Malinauskas Vilniuje išspausdino garsų savo "Pranešimą".
Kristaus jubiliejaus metais lietuviai surenka pinigus ir 1901 m. į šv. Mikalojaus bažnyčios sieną įmūrija jubiliejinį kryžių su lietuvišku užrašu. Tas kryžius lenkų buvo visaip niekinamas ir pagaliau išluptas iš sienos. Tada D. Malinauskas vėl kreipėsi į vyskupą Zvieravičių. Jis prašė, kad pagrobusieji kryžių grąžintų tam, kad būtų galima jį nuvežti į Romą ir patikslinti ar tai yra katalikiškas ar eretikų kryžius. Vyskupas pabūgęs Romos ir Peterburgo valdininkų liepė jubiliejinę lentą su kryžiumi sugrąžinti.
Minėtieji "12 apaštalų" viešai pasirodė tik vieną kartą 1898 metais Varšuvoje, atidengiant paminklą Adomui Mickevičiui, ir padėjo prie paminklo vainiką su lietuvišku užrašu.
D. Malinauskas ne tik kovojo už lietuviškos spaudos legalizavimą, bet ir pats aktyviai ją platino savo gyvenamose vietose.
1895-1905 metai – partijų kristalizacijos laikotarpis. Lietuvos inteligentai, išaugę lenkų kultūrinėje aplinkoje, buvo stumiami į konfliktą patys su savimi, antra vertus, kaip Lietuvos bajorai, piliečiai, demokratai norėjo išlikti su savo tauta ir veikti Lietuvos vardu.
Lietuviškai kalbėti nemokėję E. Nonevičius, D. Malinauskas (jis kalbėjo čekiškai, vokiškai, lenkiškai, rusiškai, prancūziškai, o lietuviškai išmoko kalbėti 40 metų amžiaus), Federavičius užsispyrę gynė lietuvių reikalus, dalyvavo privačiuose butuose organizuojamuose pasitarimuose, diskusijose, ginčuose. KŽ juose kalbėjo D. Malinauskas tegalima dabar tik spėlioti, bet, pasirašant Lietuvai svarbius dokumentus, jo pozicija buvo tiesi ir aiški, netgi tada kai kiti pabūgdavo veiksmo pasekmių.
Pagarsėjusį 1905 metų memorandumą grafui Vitei, kuriame reikalauta autonomijos Lietuvai, pasirašė J. Basanavičius, D. Malinauskas, M. Davaina – Silvestravičius ir kun. Ambroziejus. Jį pasirašyti atsisakė P. Vileišis ir V. Urbonavičius. Kokie buvo jų motyvai sunku pasakyti.
Šio memorandumo tikrą reikšmę jau vėlesniais laikais gan tiksliai apibrėžė L. Gira, M. Riomeris, M. Biržiška ir D. Malinauskas (trys paskutiniai buvo bajorai) kaip preventyvų žingsnį į laisvę.
Kas parašė memorandumą sunku pasakyti, tačiau J. Vileišis autoriais laikė J. Basanavičių ir D. Malinauską.
D. Malinauskas aktyviai dalyvavo organizuojant Vilniaus seimą. Tais pačiais metais buvo iškeltas kandidatu į I-ąją Valstybės Dūmą. Tačiau dėl vyskupo barono Roppo intrigų nariu netapo. Vyskupas atstovavo prolenkiškai orientacijai. 1906 metais D. Malinauskas suorganizavo sąjungą lietuvių kalbos teisėms bažnyčiose ginti ir buvo jos pirmininku iki 1915 metų. Tais pačiais metais kartu su J. Basanavičiumi paruošė memorialą popiežiui Pijui X apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose (išspausdino lietuviškai ir lotyniškai). Nuo 1901 metų D. Malinauskas priklausė Lietuvos Mokslo draugijai Vilniuje, aktyviai dalyvavo jos veikloje. Tuo metu vyko kova dėl Gedimino kalno išsaugojimo. Mokslo draugijos komitetas, sužinojęs, kad iš tikrųjų rengiamasi, taisant rezervuarą, ardyti kalno viršūnę, nutarė užprotestuoti magistrato šventvagišką sprendimą. Be to, pavedė J. Basanavičiui, J. Vileišiui ir D. Malinauskui kreiptis į Imperatoriškąją archeologijos komisiją Peterburge dėl tokio magistrato sprendimo ir šiuo klausimu paruošti memorialą. Kova buvo laimėta.
1909 m. dalyvavo steigiant "Rūtos" draugiją, o 1913 metais buvo vienas iš "Ryto" draugijos steigėjų.
1914 metais organizuoja kartu su kitais ūkininkų draugiją ir buvo jos pirmininku.
1917 metais D. Malinauskas išrenkamas Valstybės Tarybos nariu, o visus jo darbus apvainikavo 1918.II.16 Nepriklausomybės akto pasirašymas.
Nepriklausomoje Lietuvoje dirba diplomatinėse tarnybose Čekijoje, Estijoje, vėliau Užsienio reikalų ministerijoje.
Negalima pamiršti D. Malinausko veiklos ieškant Vytauto Didžiojo palaikų ir jo kovos su lenkais siekiant tuos palaikus išsaugoti.
1930-1933 metais atsirado kliūtys, siekiant parvežti Vytauto Didžiojo sarkofagą iš Čekoslovakijos į Vilnių. Tada čekai parėmė teisėtus lietuvių siekius ir reikalavimus dėl sarkofago ir pagrasino lenkams nutraukti prekybinę sutartį.
Ir vis dėl to reikia manyti, kad D. Malinauskas žinojo Vytauto Didžiojo palaikų paslaptį. Apie tai nedviprasmiškai yra pareiškęs spaudoje. Savo straipsnyje "Kur yra Vytauto karstas" rašė: "… kun. P. Sledzievskis visiškai dalyke nesiorientuoja, nurodysiu citatą iš jo straipsnio apie tariamą nuostabų užslėptų Karaliaus Aleksandro ir karalienių Elžbietos ir Barboros karstų radimą 1930.VI.21 d., kada man ir ne tik man vienam, tatai buvo žinoma jau prieš 50 metų".
Su kuo jis pasidalino ta paslaptimi? Juk buvo 1939 metai… Lietuva, lietuviai ir Vytautas Didysis jam buvo šventi dalykai, net anūko vardas Tadas jam atrodė nepakankamai lietuviškas. Jis norėjo, kad anūką pavadintų Kęstučiu.
Daug dar lieka neaiškaus dėl D. Malinausko veiklos ir paskutinių gyvenimo dienų. JAV yra Jasėnienės laiškai rašyti iš Altajaus. Tai ji rūpinosi Zofija, D. Malinausko žmona.
Palaidojimo vietą Altajuje žinojo Marija Kazimirovna, taip ją vadino vietiniai žmonės. Marija Kazimirovna buvo kilusi iš bajorų Kiaunarskių, o apie D. Malinauską jai papasakojo jos mama. Šalia jos senelės ir buvo palaidotas D. Malinauskas su šeima. Netoliese buvo palaidotas ir Jasėnienės sūnus, kuris nusišovė 1951 m., protestuodamas prieš sovietinę santvarką.
Geriausiu paminklu D. Malinauskui ir visiems žuvusiems toli nuo tėvynės būtų pabaigti jų pradėtus darbus, todėl Lietuvos bajorų palikuonys privalo susiburti, kad galėtų įgyvendinti savo pirmtakų sumanymus ir padėtų lietuvių tautai išbristi iš melo, skurdo, šmeižto ir neapykantos liūno, vardan tos Lietuvos.
Nuotraukoje: Donatas Malinauskas

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra