„Svečias“ 1911–1914 metais Naumiestyje

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Svečias“ („Sweczias“) – savaitinis laikraštis (12 psl.), ėjęs 1911–1914 metais; iš pradžių buvo spausdintas Enzio Jagomasto spaustuvėje Tilžėje. Jo leidėjas ir redaktorius (Rēdytojis) – Lietuvos latvis, Naumiesčio (Raseinių aps., dabar Žemaičių Naumiestis) evangelikų liuteronų bažnyčios mokytojas (kantorius) Frydrichas Megnis (1873 12 24–1950 10 09). Laikraštis kas Nedēlę 1 Kartą išleidžiamas Knygutês formate Ewangēliško Tikējimo Lietuwininkams.
 
Tai – pirmasis laikraštis Žemaitijoje po spaudos atgavimo. 1911 metais buvo spausdinama 12 numerių po 16 psl. ir 40 – po 8 psl. (pabaigoje tik po 8 psl.), kitais metais – po 12 psl. Laikraštį užsienyje spausdinti buvo labai sudėtinga, todėl 1911 m. F. Megnis per didelius vargus gavo leidimą ir įsigijo rankinę spausdinimo mašiną, o birželio pabaigoje apie šv. Joną išspausdino tikt 7–tą numerį. Be straipsnių iš krikščioniško gyvenimo ar iš pasiuntinystės (misijos) darbų, savaitraštis davė žinių iš politinio, visuomeninio ir bažnytinio gyvenimo. Šriftas gotiškas. Daugiausiai buvo skaitomas Didžiojoje Lietuvoje, bet pasiekdavo ir Mažąją Lietuvą, kuri priklausė Vokietijai, nukeliaudavo net į JAV bei Kanadą. „Svečias“ suvaidino žymų kultūrinį ir lietuviškai auklėjantį vaidmenį: plėtė tuometinio lietuvio evangeliko liuterono dvasinį akiratį, ugdė žmogaus lygybės jausmą, žadino snūduriuojančius tautinius jausmus, propagavo blaiwystę. Savaitraštis jau tada darė pirmuosius mėginimus ir lietuvininkus pratinti prie bendrinės lietuvių kalbos (prie naujų lietuviškų žodžių skliausteliuose nurodydavo senuosius nevartotinus vokiškus ar rusiškus). F. Megnis labai gerai mokėjo lietuviškai – 1913 m. pabaigoje Otto Mauderodės spaustuvėje Tilžėje išspausdino 72 psl. su daugiau kaip 60 paveikslėlių elementorių „Raktelis arba Pradžiamokslis evangeliškiems lietuvių vaikams dėl lengvo išsimokinimo gerai skaityti ir rašyti su gotiškomis ir lietuviškomis raidėmis“.
 
„Svečio“ išėjo 184 numeriai, paskutinis – 1914 m. liepos 15 (28) d. Tolesnį leidimą nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas.
 
Beje, F. Megnis, vadovaudamas senelių priglaudai Laugaliuose prie Gargždų, 1936–1939 m. redagavo ir leido 4 puslapių 1/16 formato, vaikams suprantamai Šventąjį Raštą aiškinantį, savaitinį laikraštėlį „Vaikų draugas“ sekmadienio mokykloms bei šeimai.
 
„Svečio“ leidybos sunkumai
 
Pirmame laikraščio numeryje, kreipdamasis į būsimuosius skaitytojus, redaktorius ir leidėjas klausia, ar mūsų lietuvininkai savo „Svečią“ priims? Ar jiems nebus gaila „Svečiui“ tų kelių kapeikų ant metų kelionės piningų, norint ant kitų niekniekių gana kartais grašis visai be reikalo išleidžiamas.
 
Šis pirmasis „Svečio“ numeris leidėjui kaštuoja apie 100 markių, neįskaičiuojant darbo, vargo bei rūpesčio. Katalikai, socialistai, rusai, lenkai, žydeliai – visi turi savo laikraščius. Ar ne laikas ir mums imtis šio darbo, kad evangelikus, išsklidusius tarp svetimos tikybos (wieros) žmonių, jis aplankytų ir apie savo evangelikų bažnyčių, surinkimų ir mokyklų reikalus praneštų? (// Svečias. – 1911, nr. 1, p. 1–3).
 
F. Megnis rašo, kad gyvenant Rusijoje, o užrubežyje – Tilžėje, spausdinant atsiranda labai daug įvairų nepatogumų, kad su dideliais vargais susidūrė, kol gavo leidimą įsitaisyti spaustuvę. Turėjo prašyti vyriausybės ir po kelis kartus keliauti į Kauną bei kitus miestus, pakol išgavo ivelijima įsigyti savo spaustuvę. <…> Wyriausiasis „Sweczio“ tikslas yra dirbti Diewo karalystes darba, nēsa ta pažada leidējas yra sawo Diewui dawęs. Todēl pirmoje wietoje bus kožname numeryje ar ilgesnis ar trumpesnis straipsnis, su dwasišku turiniu. Podraug „Sweczias“ sawo skaitytojams praneš wisas svarbesnęses žines – žinutes, kas naudinga, arba ir reikalinga šioje gadynēje žinoti, o butent wislab bus rašyta trumpai, aiškey ir teisingay (// Sv. – 1912, febr. 7 (Nr. 1), p. 1–3).
 
Kauno gubernatorius nesutiko, kad prie „Svečio“ būtų pridedamas priedas „Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp pagonų ir žydų“, kuris buvo spausdinamas Karaliaučiuje (// Sv. – 1913, juli 6 (19) (Nr. 27), p. 324).
 
Kiekvienais metais skaitytojų po truputį daugėjo, nors kiti turtingesni leidėjai nustojo leisti savo laikraščius. Tačiau F. Megnis savo menkomis išgalėmis sugebėjo išsilaikyti ir dar planavo (bet ne viską spėjo išspausdinti) 1914 m. supažindinti su dvasinio turinio knygutėmis, parašytomis kitose šalyse, apie zalcburgiečius, Lietuvos senovės nusidavimus, o ypač pradžią ewangēliško tikējimo mūsų krašte, jo išsiplėtimo ir žlugimo, atspausdinti laikraštyje „Augsburgo tikėjimo išsipažinimą“, kursai šale šwentrašczio yra gruntas musu liut.–ewangēliškos bažnyczios mokslo, įtaisyti skyrių, kuriame būtų skelbiami visų parapijų gimusieji, mirusieji, sutuoktieji ir kitas naujienas kaip iki šiol (// Sv. – 1913, dec. 7 (20) (Nr. 50), p. 614–617).
 
Leidėjas savo skaitytojams įsipareigojo, kad Pagal igalējima bus pasirupinta, kad „Sweczias“ ne be reikalo neštu toki savo warda, bet neštu tikray naudingas žinias, netikt iš wisokiu swarbesniuju nusidawimu swiete, bet ypacz apie visokius Diewo karalystes darbus tarp pagonu, žydu ir krikšczioniu (// Sv. – 1914, jan. 3 (16) (Nr. 1), p. 1–2).
 
Stebina F. Megnio darbštumas – viską darė vienas: iš laikraščių rinko žinias apie įvykius Lietuvoje ir pasaulyje, pats rašė straipsnius, redagavo, spausdino, komplektavo ir siuntinėjo prenumeratoriams, atsakinėjo į laiškus, platino religinę (ir ne tik) literatūrą lietuvių, vokiečių, rusų ir latvių kalbomis. Priiminėjo devynių krikščioniškų laikraščių („Pagalbos“, vokiškų ir rusiškų) prenumeratą. O juk turėjo atlikti ir savo kaip bažnyčios kantoriaus pareigas – laikyti pamaldas vokiškai bei lietuviškai, krikštyti vaikus, juos rengti konfirmacijai, Degučių, Gardamo, Vainuto ir trijose Naumiesčio mokyklose mokyti evangelikų tikybos, laidoti mirusiuosius, rūpintis parapijos administraciniais bei ūkiniais reikalais. Tauragės kunigas Augustas Vymeris (Wiemer) per metus atvykdavo tik kokius šešis kartus jaunuolių konfirmacijai ar sutuoktuvių apeigoms.
 
Mano dėdei teisininkui Jonui Jurgiui Gocentui, rengiantis įžegnojimui, 1913 m. teko sukti spausdinimo mašiną ir rankomis nuimti atspaustus lapus.
 
Leidinio aprašas
 
„Svečio“ leidinio formatas buvo 14×21,3 cm, rinkinio 10×17,2 cm (neįskaitant psl. numerio), su numeriu 18,2 cm, nuo 1912 m. Nr. 8 – rink. 10×17,6; 18,5 cm, o 1914 m. – 10,8×17,6 cm.
 
Savaitraštis buvo leidžiamas su ištisine metinio komplekto puslapių numeracija (viršuje, viduryje).
 
Jis visai neturėjo iliustracijų.
 
Pagal rusų valdžios reikalavimus laikraščio pradžioje ir gale buvo rašoma leidėjo pavardė, kuris atsako už kiekvieną išspausdintą žodį (// Sv. – 1914, jan. 13 (26) (Nr. 2), p. 23–24).
 
Savaitraštis per visą leidimo laikotarpį užsisakant pas kunigą ar kantorių kainavo 1 rub. 20 kap. metams, pusei metų – 65 kap., ketvirčiui (bertainiui) – 35 kap. Su prisiuntimu per paštą atitinkamai 2 rub., 1 rub. 5 kap. ir 60 kap. Buvo siunčiamas į Ameriką metams už 2 rub. 24 kap., pusmečiui – 1 rub. 12 kap.
 
Gaudavo ir aukų, skirtų užprenumeruoti „Svečią“ neturtingiems skaitytojams. 1913 m., jų gavus 11 rub. ir 92 kap., užsakyta 12 egzempliorių kitoms filijoms. Dar gavus 4 rub. 45 kap. aukų, buvo ieškoma mokančių ir norinčių skaityti lietuwininkužalnieriu, kurių dviems užsakytų prenumeratą metams, o vienam – pusmečiui ir siuntinėtų į waiska, o skaitytojas D. Bredys iš Kanados paaukojo net 20 rub., iš jų „Svečiui“ – 5 rub., 1914 m. tam tikslui gauta 12 rub. 80 kap. (// Sv. – 1913, aug. 3 (16) (Nr. 31), p. 392; nov. 18 (dec. 1) (Nr. 47), p. 586; dec. 7 (20) (Nr. 50), p. 624; – 1914, jan. 18 (31) (Nr. 3), p. 35).
 
Metiniai „Svečio“ prenumeratoriai gavo nemokamai ir kalendorius 1913 bei 1914 metams.
 
Jau 1912 m. pabaigoje Prūsų žemėje „Svečią“ platino Tilžės jaunimo draugystės knygynas (po 75 pfenigius ketvirčiui) (// Sv. – 1912, nov. 14 (21) (Nr. 45), p. 540).
 
Pradedant 1914 metais leidėjas susiaurino tuščius lapo kraštus, tad tilpo daugiau teksto.
 
Išlikę laikraščio numeriai
 
Nežinoma tiksli 1911 m. pirmojo „Svečio“ numerio pasirodymo data (ir kitų, nes yra išlikę tų metų tik 1 (1–16 psl.), 7 ir 9 (81–88 psl.) numeriai, o 49–52 nr. po 8 psl. (433–464 psl.) išėjo 1912 m. pradžioje sausio 23, 27, 30 ir vasario 2 d. sen. st.). Būta daug keblumų spausdinant savaitraštį užsienyje (Tilžėje), todėl suvėlavus pirmais leidimo metais ir kitų metų pirmieji numeriai buvo spausdinami pavėluotai, nes leidėjas, būdamas sąžiningas, stengėsi kiekvienais metais išspausdinti visus 52 meto numerius, nors ir pavėluotai. 1911 m. išleista 464 psl.
 
1912 m. vasario 7 d. išėjo „Svečio“ pirmasis numeris (3, 10–14, 49–51 nr. nemačiau), o paskutinis 52 nr. – 1913 m. sausio 12 (25) d., iš viso 624 psl. su priedais. Prie 20 nr. buvo pridėta 20 psl. paweikslais pagrožinta knygutė „Pasiuntinystes tews Wangemann“, tad paties „Svečio“ numeriai (20–21) turėjo tik po 4, o 22 nr. – 8 psl. Prie 31 nr. – 16 psl. „Nusidawimai apie ėwangelijos prasiplatinimą“, tad 31 ir 32 nr. – po 4 psl. Tarp 32 ir 33 nr. paginacijos yra 36 psl. skirtumas, nes F. Megnis įskaitė jau minėtus priedus į bendrą puslapių numeraciją.
 
Puslapių numeracijos netikslumai: 262 psl. įrašytas kaip 172, 264 – kaip 246, 348 – kaip 448, 395 praleistas, 540 – kaip 440. 1913 m. prenumeratoriai 1912 m. 49–52 nr. gavo nemokamai.
 
1913 m. pirmas numeris išleistas sausio 18 (31), 52 numerio nemačiau, o paskutinis matytas 51 nr. – 1913 dec. 12 (25) (iš viso 636 psl. su priedais). Tikėtina, kad 52 nr. taip pat buvo 12 psl. Prie 4 nr. yra 4 psl. priedas „Iš gyvasties versmės“ (išleistas Mažojoje Lietuvoje). Prie 8 psl. 27 nr. ir toliau – paties F. Megnio spausdinti priedai „Naujasis Testamentas“ (2 psl. apie NT atsiradimą ir jo sandarą) ir „Svietvaikių draugystė“ (10 psl.). Prie 28 nr., turinčio 12 psl., dar ir 4 psl. priedas „Indija“ ir kitos žinios. Prie 12 psl. 30 nr. – įvykių pasaulyje ir Lietuvoje žinių 4 psl. priedas. Prie 12–kos psl. 40 nr. – 4 psl. priedas „Nauji davadai tarp Siberijos evang.–liut. surinkimų“. Puslapių numeracijos netikslumai: 305 psl. įrašytas kaip 205, 312 – kaip 212, 570 – kaip 571, 571 – kaip 572.
 
Tik 1914 m. pirmas numeris išspausdintas jau normaliai metų pradžioje – sausio 3 (16), o paskutinis numeris – liepos 15 (28) (iš viso 336 psl.). Puslapių numeracijos netikslumai: 256 psl. įrašytas kaip 956, 296 – kaip 294, 297 – kaip 295, 329 – kaip 229.
 
Leidinio struktūra
 
Savaitraščio struktūra buvo nesudėtinga. Leidinio pradžioje dažniausiai vienas ar keli straipsniai būdavo spausdinami dvasinio gyvenimo (pamokslas), blaivybės, misijų (pasiuntinystės) ar panašia tematika, kartais pristatomos naujos knygos ar giesmė; taip pat – mišri vietinė ir pasaulio įvykių kronika (Sweczio žinios), o pabaigoje, jei būdavo, redakcijos atsakymai ir skelbimai (Apgarsinimai). Dabar mums labai įdomios vietinės kronikos žinios – to meto gyvenimo faktai, kurie neužfiksuoti kituose leidiniuose. Jie svarbūs kaip savitas krašto istorijos šaltinis, turintys išliekamąją vertę.
 
Buvo skelbiami Tauragės ir Kretingos kunigų A. Vymerio bei K. Josephi pamaldų grafikai įvairiose parapijose ar filijose.
 
Nuo 1912 m. spalio 8 d. (Nr. 40) atsirado rubrikėlė – Bybelių (Biblijų) skaitytojams kalendorius (kitai nedėliai).
 
Datos visur pateikiamos pagal senąjį Julijaus kalendorių, galiojusį Rusijos imperijoje.
 
Daugiausiai vietos buvo skiriama evangelikų liuteronų bažnytinio gyvenimo įvykiams (ne tik Lietuvoje, bet ir Kurše, kitur Rusijoje, Prūsų Lietuvoje, Vokietijoje, Kanadoje, JAV ir kt.), santykiams tarp evangelikų (lietuvininkų ir vokiečių) bei vyraujančių Žemaitijoje katalikų, žinioms apie evangelikų kapines, vaikų mokymą, jų konfirmaciją (įžegnojimą), parapijų statistiką, konfesijos keitimą (Lietuvoje ir pasaulyje) ir pan.
 
1911 m. visas devintas numeris skirtas Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčios sugriovimui 1591, 1611, 1639 ir 1682 metais (// Sv. – 1911, nr. 9, p. 81–88), perspausdintas iš ev. reformatų laikraščio „Pasiuntinys“. Tęsinys turėjo būti išspausdintas kitame „Svečio“ numeryje, bet jis neišlikęs.
 
1912 metai
 
1911 m. kunigas Petras Drignaitis (Naugatuck, Conn., JAV) išleido knygelę lotynišku šriftu „Reformacija arba Bažnyčios atitaisymas per dr. Martiną Liutėrių“ (// Sv. – 1912, jan. 30 (Nr. 51), p. 450–451).
 
1912 m. per du numerius F. Megnis rašė apie evangeliškus surinkimus (parapijas) Kauno gubernijoje (// Sv. – 1912, febr. 7 (Nr. 1), p. 4–10 (liuteronų), febr. 15 (Nr. 2), p. 18–20 (reformatų)), o per 14 numerių perspausdino kun. dr. Viliaus Gaigalaičio 1904 m. išleistą knygą „Evangeliški surinkimai Lietuvoje“ (Sv. – 1912, mai 26 (Nr. 17), p. 198–204 ÷ okt. 31 (Nr. 43), p. 505–507).
 
Redaktorius išvardija 1911 m. pabaigoje Rusijoje leidžiamus24 lietuviškus laikraščius lotyniškomis raidėmis, kurių tik trijų nėra matęs, Prūsų Lietuvoje – 14, Amerikoje – 23, iš kurių trys jau paliovė eiti, Škotijoje – „Rankpelnį“, o „Širšės“ jau nustojo eiti (// Sv. – 1912, merca 14 (Nr. 6), p. 69–72; merca 21 (Nr. 7), p. 78–79).
 
1912 m. 39 nr. skirtas tik evangelikams liuteronams Rusijoje ir jų „Pagalbos kasai“, įsteigtai 1860 m. (// Sv. – 1912, sept. 26 (Nr. 39), p. 457–468).
 
1913 metai
 
Lietuvoje ir evangelikai reformatai leido savo mėnesinį laikraštį „Pasiuntinys“ lotyniškomis raidėmis (1911–1913 m., red. kun. Jonas Šepetys). F. Megnis stebisi, kad jame dar ne rado wieno gero žodžio apie Lietuwos ēwangēliška surinkimininku draugyste, kad jam beweik wisay nerup blaiwystes mokinimas, kad jis ney už piningus nepriima apgarsinima kito ēwangēliškay lietuwiško laikrašczio [„Svečio“ – A. Ž.], kursai leidžiamas wiernoje ēwangēliškaibybeliškoje dwasēje, <…> (// Sv. – 1913, apr. 20 (mai 3) (Nr. 15), p. 179–180).
 
Ieškojo gabaus („geros galwos“) 15–16 metų jaunuolio, norinčio išmokti spaustuvininko darbą, žadėjo net kiek ir primokėti. (// Sv. – 1913, juni 29 (juli 12) (Nr. 26), p. 312; 324; 348).
 
1913 m. du numeriai buvo skirti Naumiesčio parapijos (filijos) istorijai, parašytai paties leidėjo (// Sv. – 1913, juli 13 (26) (Nr. 28), p. 340–343; juli 20 (aug. 2) (Nr. 29), p. 354–358).
 
1913 m. du kartus spausdino apie Amerikos mormonus (// Sv. – 1913 febr. 12 (25) (Nr. 5) p. 50–55; juni 15 (18) (Nr. 24), p. 286–287), o apie prancūzų pirklį Petrą Waldų, vieną iš pačių pirmųjų reformacijos pradininkų XII amžiuje, ir jo sekėjus valdiečius Prancūzijoje, Italijoje ir Vokietijoje paskyrė net šešis numerius (// Sv. – 1913, okt. 26 (nov. 8) (Nr. 43), p. 529–534 ÷ nov. 25 (dec. 6) (Nr. 48), p. 589–590).
 
Trumpoje žinutėje rašoma, kad Prūsuose išleidžiami 7 lietuviški laikraščiai, Kauno gubernijoje – 9, Suvalkų gub. – 8, Vilniuje – 9, Rygoje – 2, Anglijoje – 1, o Amerikoje – 21, o iš viso 57 (// Sv. – 1913, nov. 2 (15) (Nr. 44), p. 548).
 
Pateikiama ir žinių iš Amerikos lietuvių liuteronų gyvenimo. Ir dabar dar veikia 1910 m. įsteigta Ziono lietuvių evangelikų liuteronų parapija Čikagoje, kurios kunigas Jonas J. D. Razokas siųsdavo laiškus „Svečiui“.
 
1914 metai
 
Atsakydamas p. Jonui Naujokui iš Kelmynės k. (Tauragės par.), kuris savo laiškuose kritikuoja kalėdų eglikes, bažnyčių vargonus, varpus, žvakes, kunigo balsą ir t. t., kad Wisame šwentame rašte neēsa randama, kad tai tiktu kokia (bažnytiška) muzike meldimui, arba Diewui ant garbēs, redaktorius pateikia net 38 nuorodas (jų yra ir daugiau) Biblijoje, kad dwasiškos muzikes wartojimas niera balwonyste, ir niera uždraustas daiktas. (// Sv. – 1914, febr. 17 (merca 2) (Nr. 7), p. 83–84; merca 3 (17) (Nr. 9), p. 107–108).
 
Perspausdino iš „Lietuvos ūkininko“ straipsnį apie kan. Kazimiero Prapuolenio lenkiškai išleistą knygą „Lenkų apaštalavimas Lietuvoje“, kurioje buvo nurodyta kokią žalą lietuvių kalbai patyrė katalikai dėl lenkų apaštalavimo Lietuvoje (// Sv. – 1914, juli 9 (22) (Nr. 27), p. 313–317).
 
1914 m. „Svetyje“ bei ant atskiro lapelio išspausdino ir dabar populiarią giesmę „Dievo meilė“, kad kas nori galėtų į „Giesmių knygas“ įsiklijuoti (// Sv. – 1914, febr. 24 (merca 9) (Nr. 8), p. 88–89).
 
Rašoma, kad 1914 m. pradžioje kartu su kitais ponais Naumiestyje įsteigė skaityklą, kurioje daugiausiai rusiški laikraščiai ir knygos, o keletas ir žydiškoje kalboje. Iš lietuwišku laišku tuom tarpu dar tiera ten tikt „Sweczias“ ir „Lietuwos Ukininkas“. Toliau žadama partraukti daugiau wokišku ir lietuwišku raštu bei knygu (// Sv. – 1914, merca 15 (28) (Nr. 11), p. 131).
 
Minėdamas 10–ties metų sukaktuves, kai buvo leista lietuviška spauda Rusijoje, F. Megnis prisimena, kad 1897 ir 1898 m. su kitais bažnyčių mokytojais bei užweizdais pasirašė Tauragės kun. Gustavo Mattissono siųstus prašymus į Peterburgą dėl evangelikams reikalingų lietuviškų religinių knygų leidimo (// Sv. – 1914, apr. 19 (maju 2) (Nr. 16), p. 190–191).
 
Tauragēs ēwangēliškos–liutēriškos blaiwystes draugu istatus, waldžia Peterburge užtwirtino 7 Merca š. m., <…>(// Sv. – 1913, mai 15 (28) (Nr. 19), p. 227). Šie draugijos įstatai galiojo ir jos šešiose filijose (Naumiestyje jau veikė 1908 m. gegužės 24 (birželio 6) d. F. Megnio įsteigta liuteronų Blaivystės arba Mėlynojo kryžiaus draugystė).
 
Norintiems namēj sawo waikus pamokinti lietuwiškay rašyti, Tauragės kunigs p. Wiemer`as parupino tam tikras susastytas rašimo knygutes (sasiuwas), kurios gaunamos už 3 kapeikas, o priegtam ir pavyzdžiui užrašytas rankrašczio raides bey žodžius, iš kuriu waikai pasižiūrēdami gal geray patis mokinties rašyti. Tokie pawyzdžio rankrašczei (Borschriften), iš wiso 44 puslapiu, i mēlina, stora popēriu susegti, kaštuoja nů 3 iki 6 kapeiku, <…> Kadangi dabar jau wēl newale prie ižegnojimo pamokinamo einanczius waikus mokyti rašyti, tay wiršuje paminēti pawyzdžio rankrašczei bey knygutes yra labay gers daikts, kad waikai nors kiek galētu namēj pratinties lietuwiškay rašyti.<…> (// Sv. – 1913, mai 15 (28) (Nr. 19), p. 227).
 
Redaktorius aiškina, kad žmonių apšvietimui ir mokslui yra būtini du dalykai: mokyklos ir knygos arba laikraščiai. Tačiau jie taip pat gali būti blogi ir gadinti skaitytojus. Bet jis propaguoja tik geras mokyklas, knygas ar dvasinio turinio laikraščius, būtinai ragina leisti savo vaikus į mokyklas, nes ewangēliški lietuwininkai yra atsilikę ne tik nuo vokiečių, latvių, bet ir nuo žemaičių, kurie yra išleidę savo sūnus į kunigus, mokytojus, daktarus bei kitus mokslo vyrus, koktai tarp musu žmoniu beweik yra ikšiol negirdēts daiktas. Aišku, yra pavyzdingų namų tėvų ir motinų, prie kuriu randame bybeles, mišknyges, giesmiu ir psalmu knygas, rojaus darželi, „wercziamases“ ir dar tulas kitas geras dwasiškas knygas. Tik gailu, kad dar negalime tai pasakyti apie wisus musu tikējimo namu tēwus ir namu motinas. Juog niera ney wieno žydelio, kurs neturėtu sawo knygas, sawo maldos ženklus ir dirželius, – niera ney wieno kataliko, kurs neturētu sawo rožancziaus, sawo škaplēriaus ir sawo šoki arba toki paweiksleli. <…> Teip–pat ir krikšczioniškas surinkims bey krikšczioniški išmintingi namu tēwai tur dabar nutwerti wisus ginklus, su kuriais galima kariauti prieš netikējimo galybe, prieš surinkimo priešus, ir su kuriais galima platinti apsišwietima ir gerus mokslus. (// Sv. – 1913, dec. 12 (25) (Nr. 51), p. 628–630).
 
Skelbimai kainavo po 10 kap. už pilną ar nepilną eilutę.
 
Leidėjas reklamavo ir pardavinėjo religines, mokslo bei praktinio turinio knygas (lietuvių, vokiečių, rusų ir latvių kalbomis), laikraščius, spausdino prekybinius ir ūkinius skelbimus. Bet net ir už pinigus nepublikavo tabako, stipriųjų gėrimų ar kitų krikščioniškai dvasiai prieštaraujančių skelbimų.
 
Kalba ir rašyba
 
Vokiškų mėnesių pavadinimai paprastai pradedami iš didžiosios raidės, nors pasitaiko ir iš mažosios. Vyrauja žemaitiškos žodžių formos, galūnių trumpinimas. Kai kurie žodeliai rašomi kartu ar atskirai (kitaip nei dabar), priešdėliai atskirti apostrofu ar brūkšneliu. Naudojo žodžių pariebinimą ar išretinimą.
 
Pradedant 1912 m. pirmuoju numeriu, F. Megnis jau neberašo daiktavardžių iš didžiųjų raidžių (kaip vokiečiai). Tiesa, laikraščio antraštės žodžiai rašomi iš didžiosios raidės, matyt, E. Jagomasto palikimas. Nerašo ir nosinių žodžių gale, tik dalyviuose, nors kartais pasitaiko ir su nosine, taip pat nerašo „ė“ su taškeliu, bet vietoje jo yra brūkšnelis, kai kur „ę“ rašo vietoje „ė“. Įvairuoja „y“ ir „i“ rašymas. Dviženklius „cz“, „sz“ (ne visada) naudojo raidėms „č“, „š“ rašyti, o vietoje „v“ rašė „w“ bei „ů“ vietoje dvibalsio „uo“. Pačioje 1911 m. pradžioje rašo tik metus, vėliau rašo tik viengubą datą pagal senąjį stilių, o pradedant 1912 m. 44 nr. – jau dviguba data (pvz., 7 (20) Nowemberi 1912. – pagal sen. ir nauj. st.). Vienu metu bandė keisti numerio datos rašymą, bet vėl grįžo prie senojo rašymo. Gal tik 1911 m. pabaigoje nurodo, kad tai 1. Metai, o nuo 1912 m. 2 nr. jau leidimo metus rašo žodžiu – Antri metai, atitinkamai ir kiti metai iki paskutinio 1914 m. numerio.
 
Savaitraštis jau tada darė pirmuosius mėginimus ir lietuvininkus pratinti prie bendrinės lietuvių kalbos (prie naujų lietuviškų žodžių skliausteliuose nurodydavo senuosius nevartotinus rusiškus ar vokiškus). Tai: apgarsinimus [abjawlenijas], apygardos teismas (okružnoy sud), atstowai (deputiertai), dwējų augščų (tožiu) klebonija Kanadoje, bēgračio (welocipēdo), bylas (prowas), bylu (delu), degtukai (brēžukai), dežutes (karbonkikes), celēje (kamaroje), Ciesorystês Tarybos (Gosudarswenny Sowiet), Ciesorystês Saimo (Dumos), džiowa (Schwindsucht), gatwių (ulyčių), geležini siaurkeli (Kleinbahn), istatimo (zokano), išlaidas (kaštas), karuną (wainiką), kainas (prekes), kepyklą (bekeriją), liampas (žiburius), maišių (žakų) piningų, Maskawos [Maskvos – A. Ž.], muitinēs (tamožnos), ant nuomos (arendos), į nosininka [nosinę – A. Ž.], nuostoliai (iškada), pasipuišti [pasipuošti], pamaldas (mišia), pabaudima (štrope), paweikslu (abrozu), pamargintas (dabintas), pirmsēdis (prezidentas), rankius (kolekta), reformatų (kalwynų), saldumynų (bonbons), sielai (dušiai), skarbu (financu), skirtwierininku (sektantu), spaudą (druką), spaudos (laikraščių), spaustuwininko (drukoriaus), Suomijos (Finliandijos), surinkimų (parapijų), šeimynu (familiju), szepeczei (berštos), šmeižimas (apčydijimas), šnipas (špēgas), šeimynoms (semeistwoms), tardytojas (sliedowatelis), taupomases kases (sberegatelnyja kassi), teises (prowas), teismo (sudo), užsisakytu (apsisteliuotu), waistai (liekarstwos), walndumiu (liberalu), walydami (czystydami), wēliavas (karunas),wēlinę (drotinę) tworą, welionis (nobaštininkas), wežējas (kučēre), wienuolis (minykas arba zokanininks), Wolgos pakraščių (kolonijų), wienuolynu (kloštoriu), žaislai (zabowai), žemiečių wiršininką (zemskini načalninka), žmona (pati) ir kt.
 
Kaip ir Mažosios Lietuvos spauda vartoja žodžius draugbrolis, draugdarbininkai, draugsanariai, skirtvierininkai, klystvieros, bet 1914 m. vietoje trukis jau rašo traukinys.
 
Redaktorius pasižymi vaizdžia kalba: Iš daug kalbos, mažai naudos!, Rusijoje <…> mažukai (kūdikėliai – A. Ž.) <…> miršta – byra kaip lapukai nuo medžių.
 
Išvados
 
Naumiesčio (Raseinių aps.) evangelikų liuteronų bažnyčios kantorius Frydrichas Megnis, vienas pats savo spaustuvėje leisdamas savaitinį laikraštį „Svečias“ Lietuvos lietuvininkams, atliko svarbų kultūrinės reikšmės darbą.
 
„Svečias“, kuris buvo skaitomas ne tik Lietuvoje, Rusijoje, bet ir Mažojoje Lietuvoje bei Amerikoje, supažindino savo skaitytojus su Lietuvos, Rusijos bei likusio pasaulio svarbiausiais įvykiais, suvaidino žymų vaidmenį lietuvininkų tautiniam apsisprendimui, plėtė jų politinį ir dvasinį akiratį, ugdė žmogaus lygybės jausmą, žadino snūduriuojančius tautinius jausmus, pratino prie bendrinės lietuvių kalbos, propagavo blaivybę, kovojo su rūkymu, palaidu gyvenimu. Nors daugiausiai rašė apie evangelikų liuteronų gyvenimą Paprūsės Naumiesčio miestelyje prie pačios Vokietijos sienos (ir kitur), bet taip pat nušvietė jų bei katalikų tarpusavio santykius, katalikų kovą su marijavitais, supažindino su misijų veikla, propagavo naujas krikščioniškas knygas ir laikraščius ir kt.
 
Leidinys ragino leisti vaikus į mokyklą, skaityti geras, krikščioniškas knygas, laikraščius. Labai vertingi net tik bažnytiniai, bet ir vietos įvykiai, faktai, puikiai charakterizuojantys to meto gyvenimo kasdienybę.
 
Tad savaitraštis „Svečias“ (1911–1914 m.) – pirmasis laikraštis Žemaitijoje po lietuviškos spaudos atgavimo – turi svarbią istorinę išliekamąją vertę.
 
Nuotraukose:
 
1. Frydrichas Megnis (iš LE)
2. 1911 m. „Svečias“ Nr. 1
3. Jono Jurgio Gocento gimimo metrikos išrašas mokyklai, 1914 m. (Iš Jono Jurgio Gocento (1897–1974) archyvo)
4. F. Megnio kapas Žemaičių Naumiesčio evangelikų kapinėsė (Kęstučio Puloko nuotr.)
 
Voruta. – 2010, bal. 24, nr. 8 (698), p. 2.

Voruta. – 2010, geg. 8, nr. 9 (699), p. 2.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra