„Širvintų stebuklas“ arba Kaip lenkai į skudurus gavo

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Ne paslaptis, kad populiariausia, tiksliau žinomiausia, lietuvių kova už nepriklausomą Lietuvą – partizaninis karas 1944–1953 m. Ši kova nors ir buvo be galo didvyriška, tačiau tragiška ir nepasiekusi savo pagrindinio tikslo – Lietuvos nepriklausomybės.
 
Nenoriu nieko lyginti ar menkinti, tačiau mane, kaip istoriką, visada labiau žavėjo kitas kovų laikortarpis – Nepriklausomybės kovos 1918–1920 m. Kodėl? Nes šis laikotarpis buvo ne tik didvyriškas, bet ir pergalingas. Pakibusią ant plauko 1918 m. vasario 16 dieną paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę stojo ginti savanoriai. Prieš daug gausesnius priešus – bermontininkus, bolševikus ir lenkus. Nepavydėtina situacija Lietuvos karvedžius dažnai vertė elgtis netradiciškai ar net avantiūriškai.
 
Vienas iš dažniausiai minimų Nepriklausomybės kovų etapų – Širvintų–Giedraičių kautynės 1920 m. lapkričio 17–21 d. Gal ir neįtikėtina, tačiau šias kautynes ir net visą karą lietuvių naudai nulėmė vienas vienintelis manevras–žygis, vėliau pavadintas „Širvintų stebuklu“.
 
Lietuvos kariuomenė, negalėdama atsilaikyti prieš žymiai gausesnę Želigovskio kariauną, buvo priversta kasdien atsitraukti vis gilyn į Lietuvos teritoriją. Lapkričio 18 dieną kariuomenė, stovėdama jau už Širvintų, gavo pranešimų, kad lenkai lapkričio 20 d. ruošiasi pulti Ukmergės link, kur stovėjo 7 lietuvių pėstininkų pulkas, kuris po daugelio mūšių buvo katastrofiškai nukraujavęs, sumažėjęs. Įvairioje literatūroje nurodomas skirtingas septintojo pulko karių skaičius: nuo 400 iki 600 karių, tačiau I pulko batalionas tuo metu buvo išsiųstas į kitą vietą, tad tą vėlyvą lapkričio 18 dienos vakarą ties Širvintomis buvo likę ne daugiau kaip 400 vyrų. Tuo tarpu priešingoje pusėje stovėjo apie 1 800 lenkų. Be to, lietuviai neturėjo jokio rezervo, o lenkai kas savaitę mainė priekinius dalinius.
 
Dabar Lietuvai grėsė itin didelis pavojus netekti nepriklausomybės. Padėtį išgelbėjo tik nepaprastai drąsus ir rizikingas 7 pėstininkų pulko, tiksliau, III bataliono (apie 140 karių), įvykdytas manevras. Taip šį manevrą aprašo vyr. ltn. Baltrūnas:
 
<…> Lapkričio 18 d. batalionų ir kuopų vadai susirinko į Viesų kaimą, pulko štaban, pasitarti kas daryti. Buvo aišku, kad, lenkams puolant, mes nieku būdu negalėsim atsilaikyti, nes dalys silpnos ir nėra jokių rezervų. Pradėjome ieškoti išeities suardyti lenkų planus. Visi nusiminę, susirūpinę, bet veiduose matosi pasiryžimas. Nutarėme, kad gintis negalima, nes visvien lenkų nesulaikysime ir patys žūsime, todėl reikia pulti. Bet visus ėmė nerimas dėl mūsų jėgų silpnumo. Staiga sustiprėti negalima. Jeigu ryt mes nepulsime, tai poryt lenkai mus puls.
 
Susitarta taip: lapkričio 19 d. naktį III batalionas (apie 137 šauliai) susirenka Barčių kaime ir 5 val. ryto išeina, kad užeitų priešui iš užpakalio nuo Giedraičių. II b-nas, išlaukęs tam tikrą laiką, artinasi prie Širvintų Ukmergės-Širvintų keliu ir drauge puola priešą iš užpakalio ir priešakio pagal sutartą ženklą.
 
Apie šį nutarimą buvo pranešta karo vadovybei, kuri sutiko ir įsakė pulti. III batalionas išėjo lapkričio 19 d. švintant. Ėjo mišku, kuris tęsėsi dešiniuoju Širvintos upės krantu nuo Viesų iki Motiejūnų – Giedraičių kelio, apie 14 km. B-nas ėjo be jokios žvalgybos, apsaugos ir vadovų; reikėjo tyliai laikytis, niekam nepasirodyti, sutikus miške žmones sulaikydavom ir vedėmės kartu, kad jie negalėtų apie mus pranešti priešui. Telefono vielos, pratiestos iš Širvintų į Zybalus, buvo keliose vietose nukirstos. Pagaliau, po 7 žygio valandų per mišką ir pelkes, apie 12 val. išėjome ant kelio, kuris eina iš Širvintų į Giedraičius, tarp Motiejūnų ir Gavenių kaimų. Žygis buvo labai nejaukus. Čia reikėjo vėl įlipti į telefono stulpą ir nukirsti laidus. Keliu pasukom Motiejūnų link, ir priėję miško pakraštį, pamatėm kaime daugybę lenkų kareivių. Jie stovėjo eilėse ir ėmė pietus. Atstumas iki kaimo buvo apie 300 metrų. Nieko nelaukdami, mes persirikiavom į kautynių rikiuotę, t. y. į dvi grandines – viena paskui kitos, ir pradėjome bėgti kaimo link. Lenkai nekreipė dėmesio, matyt, jie niekuomet ir nemanė, kad kas iš čia galėtų juos pulti. Pabėgę kokį 100 mtr., stati pradėjome šaudyti tankia ugnimi į išsirikiavusius prie virtuvių lenkus, norėdami juose paniką pakelti. Kaime būta bataliono kareivių, brigados štabo ir kitų komandų. Sunku įsivaizduoti, kokia maišatis prasidėjo lenkų stovykloje po pirmų šūvių. Pietūs, žinoma, buvo sutrukdyti. Kaime prasidėjo triukšmas ir sužeistųjų vaitojimas. Sužeistųjų niekas nebežiūrėjo, nes nebuvo kada. Kaime mūsiškai nesustojo, bet, perbėgę per tiltą, metėsi į Paširvinčio dvarą ant baterijos, kuri stovėjo palei dvarą. Įdomu, kad lenkai į mus nepaleido nė vieno šautuvo šūvio, tik baterija, stovėjusi prie Paširvinčio dvaro, keletą kartų bumtelėjo, nors žalos nepadarė, nes visą laiką sviediniai krito mūsų užpakalyje, kur tik vienas vienintelis sanitarijos puskarininkis buvo sužeistas. Baterija greit nustojo šaudyti; karininkas, vadovavęs baterijai, buvo nušautas, kareiviai išsibėgiojo; mūsų gi kareiviai pribėgę išėmė pabūklų uždarus ir paslėpė. Batalionas, nieko nelaukdamas, puolė Širvintų miestelį iš pietų. Kas buvo sutikta miestely – viskas varoma kartu. Bataljonas, išėjęs į miestelio žiemių pusės galą, išsivarė apie 200 belaisvių, apie 100 arklių, kurių apie 40 porų pakinkytų vežimuose; vežimai gi pilni šautuvų, kulkosvaidžių ir kito karo grobio. Įsivaizduokit sau: arklius veda lenkų kareiviai, ir tik ant paskutiniųjų vežimų keletas mūsų linksmais veidais kareivių komanduoja lenkams. Šis nepaprastas transportas labai tvarkingai juda Ukmergės kryptimi. Taip pat eina būriai belaisvių, vos dviejų trijų mūsų kareivių lydimi.
 
Patį pagrindinį vaidmenį šiose kautynėse suvaidino III bataliono vadas vyr. ltn. Teodoras Balnas. Tai jis sugalvojo patį manevrą ir pats su savo batalionu ėmėsi jį vykdyti. Silpnesnių, mažiau pajėgių kareivių jis neėmė. T. Balno manevro iniciatyvą ir labai didelį laimėjimą visi pripažįsta. Vyr. ltn. Z. Šalkausko pasisakymas:
 
Ties Širvintomis 1920.XI.19 buvo pritaikyta, be ypatingo pasiruošimo, staigi, žaibinė taktika…, kuri davė gerus, stačiai puikius rezultatus. Rizika buvo be galo didelė, visa 7 pulko egzistencija buvo pastatyta ant kortos…
 
Širvintų kautynėse į nelaisvę buvo paimta apie 200 lenkų (dalis jų dėl mažos apsaugos pakeliui pabėgo) ir perimtas nemažas karo grobis: 2 patrankos, apie 20 kulkosvaidžių, daugybė arklių, vežimų ir šautuvų. Kautynėse žuvo lenkų Gardino pulko vadas. Tačiau dar svarbesnis tos dienos laimėjimas – buvo sutrukdyta lenkų pradėta ofenzyva. Labai sumažėjusios mūsų pajėgos jokiu būdu nebūtų atsilaikiusios prieš daug skaitlingesnę lenkų puolimo masę. Šis laimėjimas pakėlė Lietuvos karių dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis, leido mūsiškiams perimti karo veiksmų kontrolę. Ir tik kaip visada mums kenkiantys Vakarai (Tautų Sąjunga), lietuviams perėmus karo iniciatyvą ir pradėjus stumti lenkus iš Lietuvos, pareikalavo nutraukti karo veiksmus. Tik Lietuvos valdžios nuolaidžiavimas Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai neleido atsiimti Vilniaus.
 
www.patriotai.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę Širvintose
2. Schema Nr. 23. Širvintų kautynių 1920 m. lapkričio 19 d.
3. Didvyriškieji partizanai

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra