„Priminimai bendražygiams“ ir Seimui

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Plačiai žinomas lietuvių publicistas, rašytojas Vilius Bražėnas išleido savo šeštąją knygą „Priminimai bendražygiams“. Joje skelbiami 2004–2009 metais publikuoti straipsniai ir dialogai su žurnalistais.
 
Patyrusio publicistikos grando kūrybos vertinti nesiimu, tačiau norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į kai kurias aptariamas aktualijas. Knygos sutiktuvės vyko sostinės karininkų ramovėje 2009 m. spalio 25 d.
 
Pilietinės – kultūrinės veiklos branduoliai
 
„Labai nusivils tie, kurie knygoje ieškos pateisinimų savam abejingumui dalyvauti dvasinėje ir politinėje kovoje už LAISVĘ, už šeimą, tautą ir valstybę. Tokie čia neras užtikrinimo, jog kas nors kitas, gal kaimynas, gal kuri partija, gal valdžia atliks jo patriotinę ir pilietinę pareigą.“ Perspėja autorius įvadiniame žodyje (7 p.).
 
„Tolygiai tikiu, kad ir nedidelės Lietuvos patriotų ryžtingos veiklos grupės gali ir privalo stiprinti mūsų tautos dvasią.<…> Esu tikrumoje matęs kaip mažos, ryžtingai ir planingai veikiančios grupės, politikoje „pajudina žemę“. Savo straipsniuose bandau nušviesti man žinomus kelius ir pastatyti įspėjimo keliaženklius ties politinių šunkelių vilionėmis“, – teigia V. Bražėnas, remdamasis savo autentiška unikalia patirtimi (7 p.). Jis siūlo konkrečius piliečių būrelių veiklos būdus, kurie galėtų nukreipti „politikos prožektorių šviesą į tikrus ar pagrįstai „galimus“ Lietuvos ir mūsų tautos priešus“ (29 p.).
 
Labai naudinga susipažinti su dviejų sąvokų painiojimu – „laisva spauda“ ir „spaudos laisvė“ ir apie itin naudingą gebėjimą „skaitant ką tas laikraštis rašo, o pastebint tai, ko nerašo.“ (22 p.). Gebėjimą pastebėti ko sistemingai nerašo tas ar kitas laikraštis reikia išsiugdyti. Nutylėjimai neretai būna labiau iškalbingi negu ilgi straipsniai.
 
Tikėjimo, Tiesos ir Teisingumo paralelės
 
„Popiežius Jonas Paulius II be abejo pagrįstai teigia, jog tautų kultūrų esmę sudaro tai, „kaip asmuo žiūri į didžiausią paslaptį, į Dievo paslaptį. Atseit, tautų kultūros branduolį sudaro vienokia ar kitokia religija. Net jeigu apie ją, kaip tokią, formaliai nekalbama. Tai suprato komunistai, net neskaitą, Jono Pauliaus II enciklikų. Todėl jie taip aršiai kovojo ir kovoja prieš tikėjimą , jo vieton brukdami ateizmą.“(24 p.).
 
Autorius daro esminės svarbos išvadą:„Iš to sektų, popiežių enciklikas, ypač moderniąją Popiežiaus Jono Pauliaus II CENTESIMUS ANNUS (Šimtieji Metai) praverstų svarstyti ir mažose bendruomenių ar parapijiečių grupėse bei įvairiuose veiklos branduoliuose, kurie teigia siekią TIESOS ir Teisingumo.“ (25 p.). Reikia tikėtis, kad pasekėjų rasis.
 
Turi rastis tiesos pagrindas ES teisingumui atkurti
 
Autorius konstatuoja, kad „Komunizmas ir nacizmas buvo tik galutinio socializmo apraiškos. Diktatūra ar ji yra religinė, ateistinė ar materialistinė, ji yra socializmo sistema. Ir visur vedė ir veda prie skurdo arba prie pažangos sustabdymo išsivysčiusiuose kraštuose.“ (32 p.). Čia atspindimas LR užsienio politikos vienas iš svarbiausių tikslų – padėti Vakarų Europai teisėje įtvirtinti vienodą komunizmo ir nacionalsocializmo ideologijų ir padarytų nusikaltimų vertinimą. Tai nelengvas, tačiau gyvybiškai būtinas uždavinys.
 
V. Bražėno įžvalgumo galima tik šviesiai pavydėti. Jis su kartėliu prisimena I LR meto trūkumą: „Pasirodė, kad net gyvendami šalia sovietinio Gulago sistemos, mes apie ją mažai žinojome. Nežinojome ir komunizmo tikrovės. Nežinojo net kai kurie už valstybės ir tautos saugumą atsakingi žmonės. Nežinojome apie didžiojo melo akiplėšiškumą.“(46 p.).
 
Bet nėra aišku, ar tuometinė mūsų žvalgyba ir kontržvalgyba turėjo ar neturėjo žinių apie Stalino–Hitlerio slaptąjį 1939 m. suokalbį, kuriuo buvo pasidalintos vidurio Europos nepriklausomų valstybių teritorijos? Teko girdėti užuominų, kad tuometinis mūsų gynybos atašė Berlyne buvo apie tai neoficialiai informuotas. Jei tai pasitvirtintų, tai tektų naujaip vertinti valstybės vadovų veiksmus.
 
Nejau, uždelsdami Antrąjį Pasaulinį karą, Vakarai pataikavo Kremliui?
 
Lietuvių publicistikos patriarchas V. Bražėnas ryžtingai kelia ir kitą svarbų klausimą: „Pagaliau yra patikimai atsakytina į gal patį didžiausią „kodėl?“ Kodėl Vakarai dar 1943 m. pavasarį, dveji metai prieš 1945 m. gegužės 8–ąją, nepriėmė Vokietijos aukštų kariškių ir diplomatų pasiūlymo baigti karą, Vokietijai pasiduodant Vakarams? <…> Čia tik nurodysiu , kad 1943 m. sąmoksle nuversti Hitlerio valdžią ir pasiduoti Vakarams dalyvavo nacistinio Reicho diplomatai, generolai, maršalai, admirolai ir net Reicho kontržvalgybos viršininkas admir. Kanaris. Jis Turkijoje, Stambule, buvo net paruošęs lėktuvą JAV laivyno atašė Erlui nuskraidinti pas Vokietijos maršalus pasidavimo sutarčiai pasirašyti. Tačiau siūlymas baigti karą 1943 m. Ruzvelto buvo atmestas, ir dvejus metus buvo tęsiamos jaunų vyrų žudynės Europoje ir Ramiajame vandenyne.“ (38 p.). Nejau vėl Vakarų išdavystė?
 
Ne tik istorikui, bet ir eiliniam piliečiui neabejingam Tėvynės likimui, aišku, kad, karui pasibaigus 1943 m., Lietuva nebūtų patyrusi sovietinės reokupacijos ir Vidurio Europos žemėlapis didžiąja dalimi būtų atkurtas, o Lietuva būtų pati savo jėgomis susigražinusi ir Klaipėdos bei Vilniaus kraštus, galimas daiktas, ir Mažąją Lietuvą būtų priglaudusi, o tuo pačiu išgelbėjusi nuo žūties tenykščius lietuvininkus. Vieneri bolševikų teroro metai sužadino ir sucementavo Tautos pilietinę valią atkurti ir ginti šalies Nepriklausomybę.
 
Piliečio pareiga Tėvynei, Tautai, Valstybei
 
Publicistas Brazvilius (tai vienas iš V. Bražėno pseudonimų) reaguoja ir į jaudinančias visuomenę nūdienos aktualijas. Iš Lietuvos pasitraukė nemaža dalis jaunų išsimokslinusių piliečių. Jis rašo: „Reikia nuplėšti ir „bėgimo“ (be raudonarmiečių durtuvų ir Sibiro tremties pavojaus) kaukę. Vyksta ne bėgimas, o PABĖGIMAS: pabėgimas nuo pareigos tėvų kraštui – Tėvynei, nuo pareigos prisidėti prie Lietuvos priešų nuniokotos (ekonominiai ir dvasiniai) Lietuvos atstatymo.“ (66 p.).
 
„Kas nors turi apie tai ir Seime atvirai pasakyti. Kuris nors drąsus Seimo narys turėtų pasiūlyti čia jau siūlytą Tėvynės „protų nutekėjimui“ sustabdyti būdą: kiekvienas stojąs į LR aukštojo mokslo instituciją ar joje jau esąs, pasirašo su LR sutartį, kurioje pasižada mokslus baigęs Lietuvoje dirbti 3 ar 5 metus. Jei nori išvykti, turi pilnai apmokėti jo mokslui valstybės išleistą tikrų pinigų sumą, su nuošimčiais, jei neatsiskaitęs išvyktų, būtų grąžintas Lietuvon kaip skolininkas valstybei ir jį išmokslinusiai tautai, įskaitant jam priklausančią algą – nuo kiemsargio iki Švietimo ministro – dalį.“ (77 p.).
 
Būtų labai apmaudu, jei dabartinė praktika, kai valstybės lėšomis parengti specialistai, dirba kitų šalių gerovei, perilgai užsitęstų.
 
Alternatyvos stojimui į Europos Sąjungą nebuvo ir nėra
 
V. Bražėno požiūris į Europos Sąjunga yra gana griežtas. Lietuva ir kitos Baltijos šalys turėtų stengtis neleisti šiam dariniui blogėti. „Vykstančios ES krizės rodo, jog dar nepadėtas taškas ant supervalstybinės diktatūriškos ES architektų vizijos. Todėl ypač SSRS „supervalstybės“ tironiją pergyvenusios ES narės turėtų skatinti ES tautas identiteto gelbėjimo veiklą pradėti nuo ES grąžinimo į jos pradinę kandidatams pristatytą, kaip tautų solidarumo sandorą, „laisvos prekybos“ sandorą ant tvirtų dvasinių pamatų. Bet atsikratančią gresiančio Briuselio diktato. Jeigu be kovo atsisakysime Nepriklausomybės ir (per tai neišvengiamai) tautinio identiteto, įstumsime tautiškumą, kurį bandoma sutapatinti su nacizmu, į „pasaulio piliečių“ mėsmalę, Europos ateities kartos – jų likučiai – mūsų kartą, ypač jos elitą, galės pakaltinti „Tėvynės išdavimu“. (87 p.).
 
Problema spręstina, atsižvelgiant į visas geopolitines aplinkybes. II LR savarankiškai stiprinti ekonominę galią globalizacijos sąlygomis vargu ar galėtų. Latvija ir Lietuva, būdamos ES narės, gali suaktyvinti tarpusavio santykius. O S. n. E. Zingeris teigia, kad „Lietuvos ir Lenkijos strateginė partnerystė – vienintelė galimybė išsivaduoti iš „pilkosios“ saugumo zonos ir nebebūti marionete didžiųjų valstybių geopolitiniuose žaidimuose. Būtina siekti, kad ši lygiavertė partnerystė būtų užpildyta konkrečiu turiniu: bendra Europos saugumo sistemos vizija, kolektyvinės gynybos įsipareigojimais NATO rėmuose, bendrais infrastruktūriniais projektais, bendru požiūriu į energetinio saugumo problemas.“
 
Lietuvos kaimo tragedija ir pasekmės

Apie kun. Mykolo Krupavičiaus žemės reformą. „Reforma buvo aiškiai nukreipta prieš dvarininkiją. Tai buvo ir Lietuvos valstybės, liaudies politika. Be to, teisėta, nes niekas nebuvo apiplėštas – dvarininkams už jų nusavintą žemę buvo išmokėtos kompensacijos. Tiesa, galima suabejoti, ar viską kompensavo. Žemvaldžių žemės plotas buvo apribotas, o to šiuolaikinėje Lietuvoje, deja, nėra.“
 
Paskutinis sakinys šioje pastraipoje iš tiesų išryškina kylantį visuomenėje nerimą dėl Teisingumo ir Moralės. Kunigo M. Krupavičiaus parengtas projektas ribojo dvarininkų ūkį, atrodo, 80 ha dydžiu. Dabar buvusieji kolchozų pirmininkai, o ir kiti didieji žemvaldžiai valdo kelių tūkstančių ha žemės plotus. Sovietinės okupacijos metais pagal Kremliaus planą
darbščiausieji ūkininkai buvo išmarinti Sibire ir Gulage.
 
Lietuviško kaimo socialinė sankloda, buvusi I LR metais tautinės savimonės šaltinis ir vienybės atrama tapo suardyta ir sunaikinta iki pašaknų neatstatomai. Lietuviško sugriauto ir sukolchozinto kaimo katastrofos pasekmės II LR metais nebuvo deramai taisomos. Kaimo turčių ir eilinių kaimiečių turtinė ir socialinė atskirtis milžiniška. Nebuvo atsižvelgta nei į I LR patirtį, nei į Vakarų šalių ūkininkavimo patyrimą.
 
Per ilgai užsigulėta ant kairiojo šono
 
„Mūsų visų Motina Lietuva, po kelių istorinių avarijų, po pasaulinio karo ir okupacijų, dar vis nesveikuoja. Jos slaugymas reikalauja mūsų visų – nuo jauniausiųjų iki vyriausiųjų – pastangų. Gerbiamosios ir gerbiamieji! Noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad Lietuva per ilgai užsigulėjo ant kairio šono. Jau metas apsukti ją ant kito šono ir, gal netrukus, prikelti iš ligos patalo.“ (83 p.).
 
Dar keletą kartų tiek publicisto V. Bražėno pamąstymų liko neaptarta.
 
Naujų knygų, geros sveikatos ir išminties linkiu Tau, mielas Viliau. Aš nepamiršau Tavo pastabos, kad linkėti tik sveikatos didžiai neprotinga, mat, pasitaiko, kad sveikas kvailys kartais gali daug eibių pridaryti.
 
Nuotraukoje: Antiglobalistas, publicistas, rašytojas V. Bražėnas (iš dešinės)

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra