„Pavasariui“ – 100 metų

Autorius: Data: 2012-07-26, 09:52 Spausdinti

Genovaitė BURNEIKIENĖ, Vilnius

2012 metais sukanka šimtas metų, kai Kaune 1912 m. gegužės mėnesį buvo išleistas pirmasis „Pavasario“ numeris. Tai jaunimo mėnesinis laikraštis, kurio paskirtis – svarstyti jaunimo gyvenimo klausimus, šviesti ir ugdyti Lietuvos jaunąją kartą, įtvirtinant katalikiškas vertybes.

Šis leidinys praturtino besiformuojančią nacionalinę periodinės spaudos sistemą. Lietuvoje 1912 m. ėjo 41 periodinis leidinys. Tiesa, keletas leidinių pasirodydavo kartą per metus, 15 leidinių leisti kaip priedai ir ėjo 23 įvairios pakraipos leidiniai skirtingų poreikių skaitytojams. Ūkininkams ėjo „Lietuvos ūkininkas“, „Žemdirbys“, „Vienybė“ „Artojas“. Moterims leista „Lietuvaitė“, mokytojams „Mokykla“, vaikams „Šaltinėlis“. Jaunimui priedus leido: „Lietuvos ūkininkas“ leido „Jaunimą“, „Draugija“ – „Ateitį“, „Lietuvos žinios“ – „Aušrinę“, bet pirmasis savarankiškas jaunimui skirtas leidinys buvo „Pavasaris“. Prasmingas leidinio pavadinimas, simbolizuojantis platėjančias jaunimo ateities galimybes. „Pavasario“ pavadinimas buvo suteiktas ir  lietuvių katalikų jaunimo sąjungai, kuri suvienijo Lietuvoje veikusių  (nuo 1907 m.) slaptų jaunimo kuopelių prie „Žiburio“ ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų narius ir tapo gausia, įtakinga katalikiško jaunimo organizacija.

Pirmasis spaudos atgavimo dešimtmetis

Lietuvių tauta slegiama Rusijos carinės priespaudos negalėjo ugdyti nacionalinių vertybių ir  puoselėti gimtosios kalbos. Tačiau nuo 1904 m., atgavus lietuvišką spaudą, susiklostė naujos, palankesnės krašto raidos sąlygos. Lietuvių inteligentija siekė paspartinti tautinio atgimimo ir išsivadavimo judėjimą, pagreitinti Lietuvos dvasinę ir materialinę raidą. Kadangi „Rusijos valdžia draudė grįžti į tėvynę aukštąjį baigusiems, išskyrus kunigus ir gydytojus, todėl ilgą laiką kunigai tebuvo vieninteliai katalikų inteligentai. Pasauliečiai katalikai aktyviau ims reikštis tik nepriklausomoje Lietuvoje“ 1. Tiesa, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais lietuvių inteligentijos gretas papildė ir iš Europos aukštųjų mokyklų grįžę tautiečiai. Tačiau „katalikai inteligentai daugelyje sričių sugebėjo perimti iniciatyvą į savo rankas“. Buvo „sukurtas ištisas katalikiškų pradžios ir vidurinių mokyklų tinklas“. Be to, „bažnyčios įtaką užtikrino ir platus skirtingų amžiaus grupių ir profesijų  katalikus jungiančių draugijų tinklas“ 2. Katalikai inteligentai sukūrė gausią katalikiškos periodikos grupę, skirtą įvairiems gyventojų sluoksniams. J. Tumas-Vaižgantas 1909 m. aiškino, jog „ šiandien viena iš didžiausių pasaulyje galybių yra ne ginklai, ne turtai, bet laikraščiai“, nes „gera ir pigi laikraštija daro dideles pervertas protuose, taip, kad joks agitatorius nesusilygins su laikraščiu“. Todėl „ laikraščius šiandien galime pavadinti tautos vadovėliais. Jie užėmė svarbesnę vietą, negu knygos“, nes „knyga ne taip greitai perkama, (…), o laikraštį kiekvienas net beturtis skaito“. Todėl „laikraščių skaitymas parodo šalies pakilimą ir apšvietimą“ 3, – akcentavo J. Tumas-Vaižgantas.

Pabrėžtina, jog lietuvių inteligentija siekė, kad periodiniai leidiniai sulauktų didesnės auditorijos, todėl leidiniai leido priedus atskiroms gyventojų grupėms. Deja, spaudos parodoje 1912 m. Peterburge „lietuvių skyrius visai menkutis. Šalia 80 knygų prikabinta 27 lietuvių laikraščiai ir jų priedai“, tačiau „trūksta „Bendrijos“, „Lietuvių tautos“ ir visų „Lietuvos ūkininko“, „Lietuvos žinių“, „Šaltinio“ priedų“, o „estų laikraščių arti 50-ties, latviai gi dar daugiau turi laikraščių – 67-ius“. Aptardamas parodą, autorius teigė, kad „mūsų spauda, kuri esti gyvenimo atspindys, dar visai menka, taigi ir raštų skaičius nedidelis“, todėl pasiūlė surengti „ pasitaikius L.M.D. suvažiavimui, lietuvių spaudos parodą už 1912 metus (…), kad „galėtume tikrai sužinoti; koks mūsų spaudos padėjimas ir visuomenės išsiplėtojimas“ 4, – ragino autorius.

Tačiau pirmoji lietuvių spaudos paroda buvo atidaryta tik 1914 m. birželio 11 d. Vilniuje. Parodoje „išstatyta apie 2500 leidinių. Pateikti visi nuo 1888 m. raštai. Visos knygos-raštai paskirstyta į 25 skyrius pagal turinį: I sk. – laikraščiai, II sk. – bibliografija, III sk. – apysakos, IV sk. – dramos“ ir t. t. (…), o „kiekvienas skyrius padalytas į septynis skyrelius pagal vietas, kur išleisti raštai: a) Tilžėje, b) Vilniuje, c) Kaune, d) Seinuose, e) Rygoje, f) Amerikoje, g) vokiškomis raidėmis.“ 5. Paroda veikė 7 dienas. Apžvelgdamas šią parodą, St. Naginskas ragino tautiečius, kad jie „apžiūrėtų ir pastebėtų ko ypač trūksta, kas taisytina ir tuo parodytų mūsų spaudos parodų brangumą, tikslingumą“ 6. Pirmoji lietuvių spaudos paroda buvo itin reikšmingas įvykis šalies gyvenime, pateikęs lietuvių raštijos susistemintą ir apibendrintą vaizdą.

Kitas svarbus 1914 m. įvykis – tai spaudos atgavimo 10-ies metų sukaktis. Apžvelgdamas  dešimties metų kelią, A. Jakštas nurodė, kad „spauda – labjaus laikraščiai gauna taikintis prie savo skaitytojų supratimų ir reikalavimų“, tačiau, jei „skaitytojai (…), nemėgia rimtų pamokančių straipsnių, bet griebia (…) kur aprašomos visokios rietenos“, tai „ koki gi nauda jiems  bus tokius niekus beskaitant?“ Autorius aiškino, jog „lietuviai turėtų visuomet rimtai žiūrėti į savo spaudą, nelaikyti savo laikraščių (…), koliojimosi ir viens kitam keršijimo įrankiu“. Spauda, pasak A. Jakšto, turėtų būti „viešąja sakykla, kurioje esti svarstomi svarbiausieji mūsų reikalai“, o „tų gi reikalų turime begalę“, nurodoma straipsnyje. Juk „viso labo dabar eina 25 lietuviški laikraščiai“, o per dešimtmetį „jau netekome 17 laikraščių“, tačiau „galime pasididžiuoti ir tuo, kad spaudos jubiliejų apvainikuojame turėdami ir savo dienraštį „Viltį“ “, – pabrėžė A. Jakštas, priminęs, kad „nėra to luomo, kurio neaprūpintų tam tikras laikraštis. Ūkininkams, sodiečiams eina „Šaltinis“, „Vienybė“ su  įvairias priedais ir skyriais. Darbininkai turi savo „Rygos balsą“, jaunimas ir moksleiviai: „Ateitį“, „Vainiką“ ir „Pavasarį“ 7, – teigė A. Jakštas.

Naujas jaunimui laikraštis

Taip skaitytojams pranešė „Lietuvos Ūkininko“ leidžiamas priedas „Jaunimas“, paskelbęs, kad „Kaune pasirodė naujas jaunimui skiriamas laikraštis „Pavasaris“, kuris žada , jog „paaiškins tai, ko nesuprantam“. Autorius teigė, kad, perskaitęs visas publikacijas, nerado „ ko mums trūksta“ (…), nes „rašoma apie blogas knygas, nedorus laikraščius“, bet „kokios tos blogos knygos – nepasakoma“. Jose „daug jausmo, gerėjimosi gamta, pavasariu (…), kai kas peikiama, kai kas giriama, raginama eiti į bažnyčią, pamokslų klausyti“. Todėl P. R. (Vileišis J.) ragino „jaunimą susipažinti su „Pavasariu“ ir pačiam savo nuomonę apie šį laikraštį ištarti“. Autorius džiaugėsi, kad „jaunimo laikraščių šeimyna vienu nauju nariu vėl padidėjo“ 8. Apie naują laikraštį pranešė „Lietuvos žinios“, „Viltis“, „Aušrinė“. Išsamią recenziją išspausdino „Vienybė“. Autorius teigė, kad „laikraštis daro malonų įspūdį“, nes „turinys įvairus, sumaniai parinktas“; „pradžioje išreiškiamas laikraščio tikslas“, o kituose straipsniuose „vedama prie užsibrėžto tikslo“, todėl „pagirtinas redakcijos noras šviesti, dorinti jaunimą, kelti jį prie aukštesnio tikslo“, – reziumuoja autorius, ragindamas „užrašyti „Pavasarį“ augančiai kartai“ . Pasak autoriaus, „Pavasaris“ turėtų būti visose mokyklų, „Blaivybės“ skyrių, parapijinių knygynų skaityklose, o ir kiekvienuose namuose būtų brangus draugas jaunimui“ 9.

Pažymėtina, kad „Pavasarį“ draugiškai sutiko ne tik katalikiškos spaudos leidėjai, bet ir „pirmeivių“ leidinių atstovai, nes 1912 m. „ norėta leisti „Šiaulių Balsą“, „Valstietį“ ir „Lietuvos Varpą“, tačiau „šie sumanymai liko neįgyvendinti“ 10, todėl kiekvienas naujas spaudos leidinys buvo svarbus įvykis lietuvių periodikos biografijoje.

Pirmasis „Pavasario“ numeris išleistas piešiniais papuoštu viršeliu, dauguma straipsnių iliustruoti piešiniais, grafiniais elementais, tekstas spausdintas dviem skiltimis, tamsus, „švarus“ šriftas, tad, lyginant su kitais periodiniais leidiniais, „Pavasaris“ išsiskyrė savo puikia išvaizda.

Leidinio struktūra artimesnė žurnalui, nes leidinį sudarė 32 p. (25X17), turėjo viršelį, antrajame puslapyje – turinys, o nuo trečiojo spausdintos publikacijos. Aktuali informacija po teminėmis rubrikomis. Ėjo kartą per mėnesį. Redaktorė – leidėja T. Kobėlinskaitė, spausdintas Saliamono Banaičio spaustuvėje.

„Pavasario“ pratarmėje „ Į skaitytojus“ teigiama, kad „jaunystėje žmonės pradeda ieškoti tikslo, (..), ant ko jie galėtų remtis savo gyvenime“, o „jauną viskas traukia ir geras ir blogas“, todėl „ reikalinga pagalba ar tai išsilavinto prityrusio žmogaus, knygos, pagaliau laikraščio“, todėl ir išleidžiamas „naujas laikraštėlis „Pavasaris“. Jis bus mūsų jaunystės veidrodžiu, jame atsispindės visas mūsų gyvenimas (…), jame mes pamatysime ir tai, ko mums trūksta, jis mums aiškins ko nesuprantame (..). „Pavasaris“ bus mūsų geriausiu draugu“ 11, – pažada jaunimui „Pavasario“ redakcija.

Gegužę pasirodęs „Pavasaris“ spindi pavasariška nuotaika, jaunatvišku džiaugsmu, gamtos ir dvasios pažadintu entuziazmu, žiedais pasipuošusia gamta, kuri tarsi kviečia „gaivinti užsnūdusią dvasią, puošti mūsų jaunąją tėvynę “ ir ragina „spiestis į didelę šeimyną“ 12, siekiant atlikti tėvynei reikšmingus darbus. Tam reikalingos žinios, todėl leidinyje nemažai vietos skiriama švietimo reikalams, pasaulio pažinimo, gamtos, istorijos bei mokslo dalykams atskleisti. „Pavasaris“ aiškino, kodėl vyksta saulės, mėnulio užtemimai, kaip susiformavo žemė, planetos, žvaigždės, kas lemia skirtingą žemės klimatą, kokios naudingos iškasenos glūdi žemės gelmėse. Plačiai atskleisti svarbiausi Lietuvos istorijos momentai. Ypač daug dėmesio skirta jaunimo dorovės, religijos, sveikatos, savišvietos klausimams. Lietuvos jaunimas raginamas puoselėti krikščioniškas vertybes, saugoti gimtąją kalbą, ugdyti darbštumą, tautiškumą, dvasingumą. Sodžiaus jaunimas raginamas aktyviai dalyvauti „Blaivybės“, „Žiburio“, „Pavasario“ draugijų veikloje. Leidinyje plačiai nušviesti šių draugijų įvairūs renginiai, sumanymai, pasakojama apie jų organizacinę ir kultūrinę veiklą.

„Pavasaris“ daug dėmesio skyrė grožinei literatūrai, poezijai; spausdino Maironio, V. Kudirkos, F. Kiršos eilėraščius, Lazdynų Pelėdos, L. Tolstojaus kūrinius. Skelbė J. Staugaičio tikybos, moralės, politikos straipsnius. Redakcija spausdino pradedančiųjų posmus, dienoraščius, kelionių aprašymus, liaudies dainas, padavimus ir pasakas. Gaila, tačiau daugumos rašinių įamžinti tik slapyvardžiai. „Pavasaris“ itin daug dėmesio skyrė skaitytojams: kvietė rašyti korespondencijas, mokė, aiškino, redagavo, skatino jaunuosius autorius, domėjosi jų interesais ir vertinimais. „Sulaukėme patarimų ir nusiskundimų iš mūsų jaunimo, smagu, kad yra jaunimo su prakilniais norais dirbti ir lavintis“, bet „negalime nematyti, jog daugel brolių paskendę ištvirkime ir tamsume“, tad reikia „pratinti juos prie apšvietimo“ ir „rūpintis, kad augtų ėmėjų skaičius“13, – aiškino redakcija.

Jaunimo gyvenimo aktualijoms skirta rubrika vadinosi„Žinios iš Lietuvos“. Čia įamžinti įvykiai, jaunimo vertinimai, siekiai, požiūriai ir emocijos. Ši rubrika alsuoja XX a. pradžios atmosfera, kurią galime pajausti sklaidydami „Pavasario“ numerius. Štai Varniuose „įsteigta „Blaivybės“ draugija“, o „Rokiškyje pastatyta amatų mokykla, ją lankys parapijos jaunuoliai“, tuomet „Marijampolėje po pamaldų organizuojamos lekcijos kaimo jaunimui“ (1912, Nr.1). Rašoma, kad „Veiverių jaunimas susipratęs, dalyvauja „Žiburio“, „Blaivybės“ draugijų chore, skaito lietuviškus laikraščius“ (1912, Nr.4), o Salantuose „buvo vakaras, vaidino Vaičkaus artistų trupė, paskui šokiai, jaunimas naudingai pasilinksmino“ (1912, Nr.6) ir Pilviškių jaunimas „dalyvauja „Žiburio“, “Blaivybės“ ir „Žagrės“ veikloje. Kas mėnesį būna susirinkimai. „Žiburys“ turi savo namus, knygyną, skaityklą“ (1913, Nr.4). Gi Lieplaukės „jaunimas surengė net du vakarus, laike jų buvo žaislai, eilės, dainos, vaidinimai. Čia geriau nei aludėse sėdėti“ (1913, Nr.9), – rašo V. D. Iš Kuršių praneša, kad „buvo paskaita su paveikslėliais – rodė, kaip kenkia degtinė žmonėms. Daug susirinko jaunimo ir suaugusių“ (1914, Nr. 11). Tačiau Andrejevo „jaunimas geria, paleistuvauja, keikiasi“ (1912, Nr.3) ir Laučkaimio „jaunimas per daug įmirkęs į degtinę: geria laimėj ir nelaimėj“ (1913, Nr.1), – guodžiasi V. Z. Iš Sasnavos rašoma, jog „jaunimą galima padalyti į tris skyrius. Į pirmąjį priguli didžioji dalis: girtuokliai ir peštukai (…). Į antrąjį priguli, kurie į viską per pirštus žiūri ir svetimu protu gyvena (…). Ir trečioji jaunimo dalis: apsišvietusių, kuriems rūpi šalies ateitis“ (1913, Nr.2), – aiškina autorius.

Rubrika ‚Iš svetimų kraštų“ informuojama apie įvykius kitose šalyse. Pranešama, kad „įvyko žemės drebėjimas Sibire, Irkutske, vėliau Odesoje“ (1612, Nr.2), o „už Kaukazo kalnų taip prisnigo, kad traukiniai sustojo“ (1912, Nr.3). Gi „ Amerikoje Virginijos valst. iškrito iš dangaus akmuo vadinamas meteoritu ir pataikė į sprogstamos medžiagos sandėlį. Sugriautas sandėlis, trobos“ (1914, Nr.4), o „Azovo jūroje pakilęs viesulas padarė daug nuostolių, vanduo užliejo pakrantes, žuvo daug žmonių, gyvulių, nes vėtra siautė 12 val.“(1914, Nr. 6.).

Neramu ir politikos sferoje. Kinijoje „didžiausioje pasaulio valstybėje sukilo gubernijos, nes nori atsiskirti nuo centrinės valdžios“ (1913, Nr. 8), tuokart „Turkija kariauja su Graikija dėl Egėjaus salų“ (1913, Nr. 12). Dar „vyksta karas Amerikos su Meksika ir galo nematyti“ (1914, Nr. 9), o „birželio 15 d. Sarajeve buvo nužudytas Austrijos sosto įpėdinis Ferdinandas ir jo žmona“ (1914, Nr. 13). Tačiau būta ir „gerų“ naujienų: „Bostone įvyko dainų šventė, dalyvavo latvių, lietuvių ir lenkų chorai“ (1912, Nr. 4). Anglijos ir Prancūzijos „vyriausybės tarėsi dėl tunelio po jūra, kad sujungtų abi valstybes“ (1914, Nr. 5), o „Kryme astronomai pamatė naują iki tol nežinomą kometą“ (1914, Nr. 13).

Jaunimą domino įvairūs dalykai, todėl jie rašydavo laiškus į redakciją. Tiems laiškams buvo skirta rubrika „Laiškas į Redakciją“. Čia spausdintos padėkos, prašymai, klausimai bei pasiūlymai, kokias temas reikėtų atskleisti. O rubrikoje „Redakcijos atsakymai“ pateikti trumpi, konkretūs įvertinimai, patarimai autoriams, kurie savo rašinius siuntė „Pavasariui“. „J. N. „Pavasaris“ eilės silpnos – nedėsime.“ „Cimbakui. Oi išsiilgom Tamstos. Ačiū už sulauktus raštus“. „ V. P. Galvosūkis į „Pavasarį“ persunkus“ (1913, Nr.7). „G-šiui. Rašinio silpnas turinys. Lauksime Tamstos ką nors gražesnio prisiunčiant.“ „T. S-kui. Apturėjome, patalpinsim“ (1913,Nr.12). „P. N. Iš knygų ir laikraščių eilių neperrašinėkite, bet iš savo apylinkės prisiųskite dainų, būsime dėkingi“ (1914, Nr.2). „J. Svajotojui. Žinutė gan gera, tik per plačiai rašyta. Patariame ir toliau lavintis“ (1914, Nr.7).

Jeigu skaitytojams kildavo kokių nors klausimų, jie galėjo klausti redakcijos ir rasti atsakymus  rubrikoje „Klausimų skyrius“. Skaitytojai klausė : „ Kaip atsiranda laimės juosta? Iš kur akmenys atsirado? Kur gali būti pragaras? Ar hipnotizmo mokslas priešingas mūsų tikybai? Skyrelis „Redakcijai atsiųstos knygos“ informavo apie naujas knygas, o su rubrika „Smulkmenos“ buvo spausdinamos patarlės, mįslės, galvosūkiai, uždaviniai, juokai. Jei į tekstą prasiskverbdavo netikslumų, juos ištaisydavo skyrelyje „Klaidų atitaisymas“. „Pavasaris“ spausdino ir reklamos skelbimus.

Redakcija nuolat rūpinosi, kad „didėtų ėmėjų skaičius“, ragino sodžiaus jaunimą, kad jis skaitytų ir užsisakytų „Pavasarį“. Redakcija kvietė užsisakyti keliems vieną laikraštį, o senus numerius duoti paskaityti kaimynams, kad jie susidomėtų šiuo leidiniu. Jaunimo „Žiburio“, „Blaivybės“ susirinkimuose buvo svarstomas „laikraščių skaitymas, jų naudingumas ir jų praplatinimo būdai“, siekiant, kad sodžiaus „ jaunimas tobulėtų, daugiau įgytų žinių, skaitytų, rašytų, platintų savo laikraštį“ (1913, Nr.11). „Pavasario“ tiražas nuolat augo, todėl nuo 1914 m. sausio pradėta leisti dukart per mėnesį. Leidėja – T. Kobėlinskaitė, redaktorė –  U. Bruškaitė (nuo 1913 m.). Deja, 1914 m. liepos mėn. išėjus Nr. 13, tolesnę jo raidą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Pasibaigus karui (1918) „Pavasaris“ vėl buvo atgaivintas; išaugo, sustiprėjo, keitėsi ir buvo leidžiamas iki 1940 m. liepos. Tai sudėtingas laikotarpis, reikalaujantis platesnių studijų.

Pažymėtina, kad, jei prieš šimtmetį „laikraštis buvo tautos vadovėliu“, tai šiandien jis – „tautos metraštis“ įamžinęs XX a. pradžios mūsų šalies įvykių, reiškinių, tautos siekių bei skaudžios kasdienybės realijas ir atskleidžiantis mums komplikuotą lietuvių periodinės spaudos plėtotės tarpsnį.

Šaltiniai ir literatūra

  1. Labanauskas R. Katalikai inteligentai prieškario Lietuvoje. XXI amžius.2005 sausio 5. Nr. 1. P. 9.
  2. Ten pat.
  3. J. Tumas-Vaižgantas. Kiek sveria laikraščiai žmonių gyvenime.Šaltinis.1909 kovo 30 (17). Nr.12. P. 181.
  4. K.J. Spaudos paroda Peterburge. Lietuvos žinios.1912 balandžio 5 (18). Nr. 40. P. 1.
  5. Naginskas St. Lietuvių spaudos paroda. Lietuvos žinios.1914 birželio 13 (26). Nr. 128. P. 2.
  6. Ten pat.
  7. Jakštas A. Pirmutinės 10-ties metų spaudos atgavimo sukaktuvės,1904-1914. Draugija.1914. Nr.89-90. P.83.
  8. P.R. Naujas jaunimui laikraštis. Jaunimas.1912. Nr. 6. P.36.
  9. Jaunimo draugas.Vienybė.1912. Nr. 21. P. 324.
  10. Biržiška V. 1913 metai lietuvių laikraštijoje. Lietuvos žinios.1914 sausio18 (31). Nr.14. P. 1.
  11. Pavasario redakcija. Į skaitytojus. Pavasaris. 1912. Nr. 1. P. 3.
  12. Cimbakas. Pavasaris eina. Pavasaris.1912. Nr. 1. P.4.
  13. Maleišis. Spieskimės „Pavasarin“. Pavasaris.1912. Nr.2. P. 46.

Nuotraukoje: „Pavasaris“, 1912 m., nr. 1 

Voruta. - 2012, rugpj. 4, nr. 16 (754), p. 4.

Voruta. - 2012. rugpj. 18, nr. 17 (755), p. 4.

Periodika , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra