„Nelikti nenaudėliu“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Tokio pavadinimo pernai išėjo nestora (48 p.) Pauliaus Petronio atsiminimų knygelė, pasakojanti apie varganą našlaičio vaikystę, jaunuolio keliones, sudėtingus brandaus amžiaus sulaukusio žmogaus slaptų spaustuvių steigėjo, jose išspausdintų knygų platinimo kelius ir žilos senatvės dienų vargus.
Paulius Petronis gimė 1916 m. spalio 22 d. Vabalninko parapijos Gumbelių kaime. Čia gyveno net 56 ūkininkai, o Pauliaus tėvo Antano, teturinčio vos 2 ha žemės, trobelė stovėjo pačiame sodžiaus gale, prie kelio į šiaurę. Paulius vos dvejų metų neteko motinos. Tėvas parvedė pamotę, bet ji buvo tokia gera, kad užstodavo tris pirmosios žmonos vaikus, jei tėvas mėgindavo griežčiau bausti kuo nors prasižengusius…
Neturtingo našlaičio dalia – samdinio piemenėlio dienos ištisas vasaras, o rudenį nuo lapkričio pirmos dienos vis dėlto lankė pradžios mokyklą, baigė keturis skyrius jau eidamas šešioliktus metus. Tais pačias metais vakarais lankė žiemos žemės ūkio kursus, nors baigė, bet ūkininku netapo, nes tėvas neturėjo žemės.
Paulius ir turtingesniųjų karves bei aveles su ėriukais ganydamas neužmiršdavo knygų – vienoje rankoje botagėlis, kitoje knygelė ar net storoka knyga. Beskaitant kilo vis didesnis noras siekti aukštesnių mokslų. Tik kaip? Šešiolikmečio Lietuvoje jau į gimnazijos pirmą klasę nepriimtų. Vienoje jau seniai išleistoje knygoje perskaitė, kad Italijoje yra saleziečių brolija, kuri priima vaikus iš viso pasaulio ir nemokamai moko, rengia net kunigus misionierius. Kaip ten pakliūti? Ryžosi vykti pėsčias į Italiją ir susirasti Turino miestą – saleziečių centrą. P. Petronis vis dėlto nukeliavo į Turiną. Mokėsi kartu su kitais ne tik italų, bet ir lotynų kalbos ir laimingas dideliame panašaus amžiaus jaunuolių būryje svajojo, kaip baigęs mokslus darbuosis kur nors Indonezijoje ar Brazilijoje. Jis gerai suvokė Evangelijoje Kristaus pasakytus žodžius: “Pjūtis didelė, o darbininkų maža” ir ryžosi papildyti tos pjūties darbininkų gretas. Bet po metų susirgo plaučių liga, sunkiam misijų kraštų darbui buvo netinkamas.Grįžo į Lietuvą, rado vietelę Vytėnų saleziečių vienuolyne. Čia jį 1940 m. užklupo sovietų okupacija, vienuoliams įsakyta per 24 val. išvykti iš Vytėnų.
Paulius Petronis prisiglaudė Kauno karmelitų bažnyčioje, dirbo zakristijonu. Nacių okupacijos metais saleziečiai vėl susirinko Vytėnuose, įsteigė progimnaziją, o P. Petronis joje dėstė tikybą. Saleziečiai slėpė žydus, ypač jų vaikus. P. Petronis pora metų Vytėnuose bendravo su būsimu rašytoju Iciku Meru, kuris ten mokėsi Jonelio Dainio pravarde. Vėliau susirašinėjo.
Grįžę sovietai, leido saleziečiams, kurį laiką likti Vytėnuose ir net veikti gimnazijai, tačiau 1948 m. vasarai baigiantis įsakė per šešias valandas palikti Vytėnus…
P. Petronis grįžo į Kupiškį, įsidarbino Sveikatos apsaugos skyriuje sanitarinio švietimo instruktoriumi. Vievyje apie ketvertą metų dirbo Sanitarinės epidemiologijos stotyje ir per trejus metus baigė medicinos felčerių mokyklą. Dirbo Kauno r. Viružiglio medicinos punkto vedėju, rūpinosi ne tik kūno, bet ir žmonių dvasios sveikata. Už nuopelnus darbe apdovanotas vėliava ir perkeltas į pažangiausią rajono kolūkį „Kelias į komunizmą“, kurio pirmininkė buvo garsioji komunistė Genovaitė Bundzienė. Kolūkyje ypač buvo skiepijamas ateizmas, siekta P. Petronį padaryti vienu iš ateizmo skelbėjų. P. Petronis prisiminė dar jaunystėje įsidėmėtus Evangelijos žodžius „pjūtis didelė, o darbininkų maža”. Matydamas Lietuvos žmonių, ypač jaunimo, didelį dvasinį skurdinimą, veiklią valdžios kovą prieš krikščioniškąjį mokymą bei auklėjamą, ryžosi dar ryžtingiau įsitraukti į švietėjišką veiklą: slapta spausdinti auklėjamo ir religinio turinio knygeles ir jas platinti visoje Lietuvoje.
P. Petroniui pavyko rasti bendraminčių: Šilalėje Steponą Girčį, Virsužiglyje Balčiūnų šeimą, Kapčiamiestyje Moniką Žaltauskaitę. Spaustuvės skyriai buvo įkurti Kaune ir Vilniuje, iš viso buvo daugiau kaip dešimt spaustuvių. Tūkstantiniais tiražais spausdino knygeles „Jėzus ir aš“, „Aukštyn širdys“, „Katechetinis vadovėlis“, T. Thoto knygeles, tikybos vadovėlį “Jaunos sielos religinis auklėjimas” (šios knygelės autorius – pats Paulius Petronis) ir kita. Vienoje vietoje spaustuvėlės veikdavo keletą metų, ilgiausiai – Vilniaus Salininkų priemiestyje. Per devynerius metus buvo išspausdinta ir išplatinta daugiau kaip 300 000 religinio turinio knygelių. Jas platinti padėdavo kunigai, ypač Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis. Tačiau 1973 m. KGB pagaliau susekė Salininkų spaustuvėlę, jos savininką Joną Stašaitį areštavo, kiek vėliau ir kitus talkininkus – Petrą Plumpą, Nijolę Sadūnaitę, kitus. 1973 m. lapkričio 19 d. buvo suimtas ir Paulius Petronis, metus išlaikytas Vilniaus saugumo rūmuose, nuteistas ketveriems metams griežto režimo lagerio ir kalintas Mordovijos lageriuose. Atlikęs bausmę grįžo į Lietuvą, dirbo felčerio darbą. Atsikūrus Lietuvai P. Petronis septynerius metus dėstė tikybą Kaišiadorių vyskupijos mokyklose.
1990–2001 m. dar išleido septynias knygeles. 2002 m. buvo išleista paties Pauliaus Petronio atsiminimų knygelė “Nelikti nenaudėliu" – tai jo gulbės giesmė. Tų pačių metų vasarą jau visai silpnos sveikatos apsigyveno Vilniaus tremtinių namuose. 2003 metų sausio 11 d. mirė. Palaidotas Pandėlio parapijos kapinėse.
Pauliaus Petronio veikla primena XIX a. Motiejaus Valančiaus pradėtą knygų spausdinimą ir knygnešių veiklą. Jis – XX amžiaus pabaigos slaptosios spaudos skleidėjas Lietuvoje, nusipelnęs naujųjų laikų didvyrio vardo.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra