„Mykolo Biržiškos veikla Vilniuje 1919-1922 metais“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Minime iškilaus Lietuvos kultūros veikėjo, Vasario 16-osios akto Signataro Mykolo Biržiškos jubiliejų. Jo nuveiktų darbų Lietuvai apimtis labai didelė ir reikalinga plačių studijų. Šiandien pabandykime prisiminti kai kuriuos reikšmingus darbus būtent Vilniuje, ir pačiu įtemčiausiu Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo laikotarpiu 1919–1922 metais, po Vasario 16-osios Akto. Pirmiausiai mums tai svarbu kaip vilniečiams pažinti, suprasti mūsų miesto istoriją, bet Biržiškos darbai reikšmingi pažinti ir mūsų kultūros ir mokslo istorijai, ir mūsų valstybingumo istorijai. M. Biržiška į lietuvių kultūros istorijos mokslą pirmiausiai įsijungė kaip lietuvių literatūros tyrinėtojas, mokslininkas. Šalia teisės mokslų Universitete Biržiška nuosekliai studijavo literatūros istoriją ir pasišventė lietuvių literatūros tyrinėjimams. Tai bene ir buvo tas dar tėvų namuose Viekšniuose gautas priesakas „Lietuvai dirbti“.
Pirmuosius darbus paskelbė iš XVI–XVIII a. laikotarpio literatūros, po to iš XIX a. laikotarpio, ypač susitelkdamas į tyrinėjimus 1800-ųjų–1832-ųjų metų laikotarpio, apie kurį subrendo studija „Lietuvių literatūra Vilniaus universiteto metu“. Galiausiai buvo parengtos studijos apie lietuvių literatūrą nuo seniausių laikų iki 1904 m. Vėliau pasirodė knyga „Mūsų raštų istorija“, kurioje nagrinėjama Lietuvos raštijos istorija nuo raštų dar gudų ir lotynų kalbomis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, Lietuvos Metrikos, Lietuvos Statutų, Lietuvos Metraščių, ir lietuviška kalba nuo Mažvydo „Katekizmo“ iki naujųjų laikų spaudos atgavimo. Reikšminga, kad Biržiška savo literatūros istorijos tyrinėjimais
statė tiltus tarp senosios Lietuvos kultūros ir naujosios besikuriančios modernios lietuvių tautos kultūros. Pirmuoju tiltu buvo literatūros istorija. Antras tiltas – Senasis Vilniaus Universitetas ir jo istorija.
Tai tiltas iš romantiškos universiteto Senosios Lietuvos Dvasios, istorijos mokslo jame, Adomo
Mickevičiaus, lietuviškų tendencijų universitete – Simono Stanevičiaus, Daukanto, Motiejaus Valančiaus, į naująjį šių dienų atgimimą. Apie šį kultūros tiltą Biržiška kalbėjo perimdamas Vilniaus Universiteto Rektoriaus pareigas 1940 m. vasario 8 d.: „Ar sugebėsime žilą senovę sujungti su naujuoju Lietuvos gyvenimu, su tikrove, su mūsų krašto žengimu pirmyn“/1/. Ir savo kalbą baigė
Stanevičiaus „Žemaičių šlove“ karštu jaunuomenės himnu, karštai patriotišku, iškeliančiu tautos kalbos ir tėvų garbės atgimimą:

Mačiau Vilnių šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
Ir jų tikrą sutarimą.

Daugel metų sviets rokavo,
Mūsų žemė kaip pražuvo,
Kaip užmiršo kalbą savo
Ir užmiršo kuomi buvo.

Sveiks, Ringaude, mūsų tėve,
Sveiks ,Mindauge, karaliūnai,
Garbę jūsų skelbdink Dieve
Kuri linksmin mumis nūnai.

Sveiks būk ,senas Gediminai
Sveiks Algirde galingasai,
Sveiks Keistuti minėtinas,
Iš Žemaičių ką stipriausias.

Toje pat kalboje prisimindamas Valstybės Tarybos 1918 m. gruodžio 5 d. statutu atgaivinamą Universitetą Vilniuje: „Atsimenu Tarybos kalbas ir dvasią Atgaivinant Universitetą. Mums rūpėjo ,kad kas buvo senovėje sveika ir kilnu, liktų toliau ir atitiktų atbudusios Lietuvos reikalus“/2/. Be to, Biržiškos požiūriu, Vilniaus Universiteto filaretų, filomatų, spinduliuočių kilniųjų organizacijų dvasia, su Mickevičiaus Gražina, Valenrodu, Tadu buvo tiltas į naujuosius lietuvių tautiško atgimimo laikus, dvasia neišnyko, ji tebešildė kilnesniuosius XIX a. 50-ųjų metų veikėjus, tebeatsiliepdavo dar „Aušros“ ir vėlesnio laikotarpio kartose. Per keliasdešimt metų Maskvoje, Dorpate, Petrapilyje, Varšuvoje ir kituose Universitetuose priklydęs lietuvių jaunimas susiburia į kuopeles, kuriose šiaip ar taip reiškėsi anoji filaretizmo dvasia, ilgainiui virtusi „Aušros“, „Varpo“ ir kitais atgimstančios Lietuvos darbais./3/. Kitas toks tiltas iš seniausių Lietuvos istorijos laikų – lietuvių tautosakos istorija – istoriniai lietuvių dainų tyrinėjimai ir minimu 1915–1922 m. laikotarpiu paskelbtos šioje srityje studijos apie lietuvių dainas. Dainos visais laikais kėlė lietuvių tautos dvasią, gaivino istorinę atmintį, ugdė visuomenės susipratimą. Ir naujausiems laikams skirti istorinių dainų leidimai, jų propagavimas atbudusioje krašto visuomenėje turėjo kelti lietuvių dvasią, ryžtis drąsiems žygiams šiuo išbandymų laikotarpiu 1919–1922 m. Kosciuškos laikų dainos turėjo įkvėpti, teikti susipratimo ir naujaisiais laikais. Toks tiltas Biržiškai – pati Lietuvos istorija, kur lietuvių praeities kovos už laisvę kartojasi siekiant nepriklausomybės naujausiais laikais.
Galiausiai tokiu tiltu tarp senosios Lietuvos kultūros ir naujosios lietuvių kultūros buvo pats Mykolas Biržiška, savo šaknimis besiremiantis į senąją kultūrą, o šakas ir žiedus skleidžiantis naujojoje. Šie Biržiškos statomi tiltai labai reikšmingi. Jie sudarė pagrindą naujo pobūdžio lietuviškam švietimo darbui, naujam lietuviškam patriotizmui, tiek lietuviškų gimnazijų ir pradžios mokyklų lygiu, kurį pats Biržiška vedė kaip Vilniaus lietuvių gimnazijos vadovas, tiek ir besiformuojančiam Aukštajam mokslui, Lietuvių Mokslo Draugijos kuruojamiems ir Biržiškos vedamiems „Aukštiesiems mokslo kursams“ vykusiems Vilniuje 1919, 1920, 1921 m. Taigi Biržiškos pastangos čia sutapo su LMD Basanavičiaus nustatyta kryptimi – tirti Lietuvą, kurti Lietuvišką mokslą ir Biržiška čia pasireiškė kaip lietuvių literatūros istorijos, lietuvių folkloro tyrinėtojas, ryšių tarp kultūros ir istorijos tyrinėtojas, tolerancijos tarp kultūrų skleidėjas. Tyrinėjimai buvo pritaikomi besikuriančiai lietuviško švietimo sistemai,čia platus  Biržiškos  veiklos baras knygų ,vadovėlių mokykloms leidyba. Viso lietuvių mokslo draugijos vadovėlių leidimo komisija 1915-1922 m., nuo 1918 pabaigos vadovaujama Biržiškos, išleido 115 vadovėlių lietuviškoms mokykloms.
Antrasis šiuo laikotarpiu Biržiškos veiklos baras- veikla drąsaus ,aktyvaus, pasiaukojančio bendriesiems reikalams lietuvių visuomenės veikėjo. Visuomeninis darbas buvo Biržiškos veiklos pagrindas .1917 m. išrinktas į Lietuvos Tarybą , 1918 metais  formuluojant  Vasario 16 -osios Aktą  jis buvo vienu iš iniciatorių, reikalavusių visiškai Nepriklausomos ,demokratiškos Lietuvos, su sostine Vilniuje. Taryboje 1918 buvo atsakingas už švietimo reikalus, darbavosi Vilniaus Universiteto atkūrimo komisijoje ." Daugiausia betgi dėmesio kreipiau Vilniaus Universiteto projektui. Pasisakiau
už tai ,kad pirmas Lietuvos Universitetas turi būti tiktai Vilniuje. Tai mes paskui vykdėm 1919 metais, įsteigę Aukštuosius mokslo kursus kaip universiteto užuomazgą"/4/, vėliau prisimena Biržiška.
Kaip visuomenės veikėjas ,pasižymėjęs švietimo darbuose, Biržiška dar 1915 m. Lietuvių draugijos  Nukentėjusiems nuo karo šelpti valdybos, A.Smetonos pasiūlymu buvo paskirtas atkuriamos
lietuvių gimnazijos Vilniuje vedėju. Prisiėmęs atsakomybę šiam darbui Biržiška gimnazijos direktoriaus pareigoms skyrė visą 1915-1922 m. laikotarpį Vilniuje.
"Pačioje pradžioje gimnazijoje susirinko vos 47 mokiniai 5 -ose klasėse. Tačiau kad ir visa ko  jai trūko – be mokinių dar prityrusių mokytojų, tinkamos patalpos, lėšų, mokiniams vadovėlių, ir ne kartą duonos, kad ir teko dirbti dar nesusipratusioje lietuvių visuomenėje, išdidžiai besišypsančių okupantų ir nepalankios lenkų visuomenės akivaizdoje, gimnazija visa tai pakėlė ir 1918 m. vokiečiams kraustantis iš Vilniaus buvo pasiekusi 13 klasių su 320 mokinių. 1922 m. lenkų tremiamas iš Vilniaus, palikau joje jau 19 klasių su 500 mokinių. Čia ,be abejo, ne tiek bus atskirų gimnazijos darbuotojų nuopelnas,
 kiek pačios Vilniaus lietuvių visuomenės, jos nepaprastai gyvo ir greito bei stipraus brendimo, kurio viena vyriausiųjų savybių, be bendrojo lietuviško patvarumo, yra dar vilniečiams aiškus ir suprantamas, vis giliau pasireiškiąs sakyčiau- tautiškai sostininkiškas nusistatymas, jaučiąs savo atsakingumą ne tik lietuvių tautai ir Vilniaus tautoms, bet ir visos Lietuvos ateičiai: Vilnius -Lietuvos ir lietuvių tautos sostinė, vilniečiai-Lietuvos sostininkai ,žilos senovės Gediminiškų ir Vytautiškų  sostinės tradicijų saugotojai didingai Lietuvos ateičiai. Šitokios nuotaikos dar anksčiau vis labiau veikiamas,
 vokiečių metu tik griežčiau buvau jos nustatomas"/5/, prisimena Biržiška.
„Pradėjęs gimnazijos darbą kaip visuomenės veikėjas, kuris tik vykdo ,kas jam pavesta, stengdamasis
 tai atlikti sąžiningai, ne tik pamėgau mokyklos darbą, bet ir ypačiai tuo darbu taip susiartinau, tiesiog sutapau su visuomene, jog jaukioje mokyklos darbo srityje man jau buvo perankšta, pakilę jausmai kėlė darbo norą, vertė plačiau pasireikšti. Virtau jautresniu tautos sūnumi ,kuriam nieko svetima tautoje
nėra“/6/.     Su darbu Vilniaus lietuvių gimnazijoje Biržiška sieja savo šviesius prisiminimus nepaisant daugybės sunkumų patirtų šiuo " Vilniaus Golgotos " 1919-1922 m. laikotarpiu. „O maloniausias man bent įvykėlis 1919m. tai buvo spalio 18 Vilniaus lietuvių gimnazijos 4-rių metų veikimo sukaktuvės. Kasmet spalio 18 minėjome tą pirmąją mokslo dieną su vis daugėjančiu klasių  ir mokinių skaičiumi, o dabar  mokiniams, mokytojams ir svečiams tėvams ir šiaip lietuviams vakare gimnazijos salėje susirinkus, pateikiau nemenką mokinių skaičių 450,ir tai nežiūrint daugelio lietuviškų šeimų dėl lenkiškų persekiojimų pasitraukimo iš Vilniaus į nepriklausomąją Lietuvą. Vakarėlyje mokiniai suvaidino vaidinimą, šoko, linksminos."/7/.
Su gimnazija Biržiška sieja ir dar vieną  malonų prisiminimą iš Vilniaus gyvenimo laikotarpio : " Tačiau ir pačiame  Vilniuje gavome labai malonų įspūdį, kai 1920 sausio 24 į Vilnių atvyko Lietuvos vizitatorius arkivyskupas Achilo Ratti, vėliau Popiežius Pijus XI/1922-1939/. Sausio 27 d. Vilniaus vyskupo Jurgio Matulevičiaus- Matulaičio lydimas arkiv. Ratti aplankė Šv.Kazimiero lietuvių bažnyčią, ir mūsų gimnaziją, kurioje savo salėje tvarkingai sustatytų mokinių priekyje pasveikinau jį lietuviškai, kun.Viskantas išvertė itališkai, kun. Čibiras pasveikino lotyniškai, o mokinių choras sudainavo kelias lietuviškas dainas. Padėkojęs mums už sveikinimus ir dainas arkivyskupas Ratti pasisakė esąs liaudies dainų mėgėjas ir palinkėjo mums sėkmingai išlaikyti savomokslavietę.“/8/
Dabar apžvelkime Biržiškos ,kaip atsakingo valstybės veikėjo ir Vilniaus lietuvių vadovo veiklą Vilniuje 1919- 1922 metais. Paskutinėmis 1918 m. dienomis Biržiška buvo paskirtas Šleževičiaus ministrų kabineto Švietimo ministru , bet sutiko juo būti su sąlyga, kad vyriausybei keliantis į Kauną, jis liks Vilniuje. 1919m. sausio 2 d. Lietuvos Vyriausybei pasitraukus į Kauną, Biržiška liko Vilniuje, paskirtas Vyriausybės įgaliotiniu Vilniuje. Ryžtingas apsisprendimas likti Vilniuje, sostinę užimant svetimoms kariuomenėms drąsus ,kilnus ir pasiaukojantis Biržiškos žingsnis. Jau praeitos okupacijos metu atsikratęs instinktyvinės baimės, Biržiška tiesiog spontaniškai jautė, kad turi likti čia, Vilniuje su Vilniaus visuomene, su pradėtais darbais. Jis ėmėsi iniciatyvos ir okupuojamame mieste tęsti vykdomą mokslinį , kultūros ir švietimo darbą. Jis manė būsiąs reikalingas ir tokiose sąlygose visuomenei ir tikrai visą tą įtemptą  1919-1922 m. laikotarpį vadovavo  Vilniaus lietuvių  visuomeninei, kultūrinei ir politinei veiklai, o 1919 balandžio 22 d. buvo išrinktas Laikinojo Vilniaus Lietuvių Komiteto    pirmininku.Be to kaip jau kelis kartus patyręs suėmimus ir kalinimus, patyręs, užgrūdintas veikėjas, gerai kvalifikuotas teisininkas, jis nebijojo nei suėmimo, nei kalinimo, ką beje iš anksto numatė.
1919 m. sausio1 dienos vakarą, saulei leidžiantis Vilniaus komendantūros kariai, su kuriais jis buvo paliktas Vilniuje, iškelia trispalvę Gedimino pilies bokšte. O Vilnių užima lenkų daliniai, nors lietuvių įstaigų kol kas neliečia. Apie 1919 m. sausio 2 dieną, būdamas Generaliniu Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Vilniuje, Biržiška prisimena: " Šiuo tarpu turėjau sau uždavinį ,kurį gerai turėjau apgalvoti ir jam pasirengti- tai protesto įteikimą lenkų karo vadovybei už pasisavinimą sau Vilniaus valdžios." /9/. 1919m. sausio 2d. protestas įteiktas lenkų kariuomenės vadui Vilniuje. Tą pačią dieną lenkų komendantui pasiųstas antras protestas, o po to ir trečias. Pirmas protestas trimis kalbomis buvo išklijuotas Vilniaus gatvėse, netrukus paskelbtas spaudoje.
Sausio 4 d. "Rūtos" draugijos salėje, įvyko lietuvių susirinkimas, kuriame dalyvavo apie 300 žmonių . " Ten gavau pranešti apie savo padarytus žygius, kuriems susirinkę visai pritarė. Baigdamas savo kalbą raginau nepertraukti savo kultūros darbo mokyklose, scenoje, spaudoje ir visiems iš vieno ginti Lietuvą ir jos sostinę Vilnių“/10/. " Rami ,griežta lietuvių taktika, bendro agresingumo pavojuje, artino bendradarbiavimą su kitomis vilniečių grupėmis, su socialdemokratų laikraščių leidėjais, su gudais ir žydais."/11/ " Vilniaus gudai užmezgė santykius su manimi. Jiems aš suteikiau leidimą kaip švietimo ministras, steigti savo gimnaziją ir užimti jai  patalpą.“/12/
Vokiečių jėzuitui Muckermanui ,leidau užimti namus prie Šv. Kazimiero bažnyčios jo steigiamai darbininkų lygai."/13/. Čia reiškėsi pozityvi tuo kritiniu metu Biržiškos veikla bendradarbiauti su kitomis Vilniaus visuomenės grupėmis ir tautomis, patraukti juos Lietuvos valstybingumo pusėn.
1919 sausio 5-6 dienomis Vilnių jau užėmė raudonoji armija ir įsikūrė V.Kapsuko valdžia.
Revoliucinei Kapsuko valdžiai teikti protestų Biržiška susilaikė ir nuo to sulaikė lietuvių visuomenę. Sausio 9d. buvo suimtas, kalintas ir teistas Kapsuko teismo, bet pripažintas " nenusikaltusiu prieš darbininkų  klasę" ir paleistas. Buvo leista tęsti darbą Vilniaus lietuvių gimnazijoje. Jį stipriai rėmė
Vilniaus visuomenė, bet ir Kapsukas  nebuvo labai griežtas senam pažystamam.
Biržiška sugrįžo prie mokslo darbų. " Buvau pasišventęs beveik vien tiktai rašymui, gimnazijos ir mano jau minėtųjų "Aukštųjų mokslo kursų„  paskaitų darbui. Rašiau savo vadovėlius,"/14/- prisimena Biržiška. 1919 kovo 24- gegužės 17  Lietuvių mokslo Draugijos buvo įgyvendinami „Aukštieji mokslo kursai "kurių rengimui vadovavo Biržiška. Tik vykstant gatvių kovoms dėl Vilniaus 1919 balandžio 19-21 dienomis " Velykų metu kursai turėjo trumpą kelių dienų pertrauką reguliariam darbui ,"/15/- prisimena Biržiška. 1919 m kovo 24 d Vilniaus gimnazijos salėje Biržiška juos atidarė ir paskaitė
pirmą paskaitą  iš lietuvių literatūros istorijos. Kursai pakėlė miesto perėjimą iš raudonosios
 armijos į lenkų rankas ir baigėsi gegužės 17 dieną. Iš viso įvyko apie 100 paskaitų iš filosofijos, psichologijos, literatūros, visuomenės, visuomenės, matematikos ir gamtos mokslų sričių. Paskaitas skaitė 11 paskaitininkų: Myk. Biržiška Lietuvių literatūros istorija ligi spaudos uždraudimo. Lietuvių dainų teorija ir istorija. Vaclovas Biržiška. Suaugusiųjų lavinimosi pagrindai. Sofija Čiurlionienė. Mųsų kūryba ir mes. Vabalas –Gudaitis. Psichologija. A.Janulaitis. Lietuvos visuomenės istorija. Ig. Jonynas Romos istorija. Prancūzų visuomenė ir literatūra XVIIIa. Tumėnas.Filosofijos istorija. Klausytojų buvo 117.
1919.balandžio 22 Vilnių užėmus lenkams, įvyko Vilniaus lietuvių šviesuomenės pasitarimas“ apie naujas susidėjusias gyvenimo sąlygas“. Išrinktas Laikinasis Vilniaus lietuvių Komitetas, o M.Biržiška
jo pirmininku. M.Biržiška suformulavo Vilniaus lietuvių veikimo programą, kuri tapo ir visos
Vilniaus lietuvių visuomenės politiniu nusistatymu ir darbo programa. Žymus vilnietis Jeronimas Cicėnas taip prisimena šios programos reikšmę: „Daugeliui gairės Vilniuje buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininko M.Biržiškos suformuluoti principai, paskelbti straipsnyje „ Rimta valanda“1919 gegužės 7 dieną, kur brėžte pabrėžta:
1.Likti Vilniuje, jei bent badas ar prievarta iš čia išvarys.
2.Rūpintis savo įstaigomis.
3.Stoti prie bendro su kitomis Vilniaus krašto tautomis kuriamojo  visuomenės darbo ,ypač atsirėmus demokratiniais jųjų sluoksniais.
4.Kelti politinę ir kultūrinę plačiųjų masių sąmonę, padedant joms susiprasti ir pajusti Vilniaus reikalų bendrumą su visa Lietuva. „ /15/
Tuo metu iki 1922 m. Biržiška buvo realiu Vilniaus lietuvių pilietinio, neprievartinio, pasipriešinimo vadovu Vilniuje. Tai unikalus lietuvių kovų už Vilnių ir Nepriklausomą Lietuvą, bei tautos laisvę ir teises laikotarpis, kai Biržiška vadovavo neprievartinei, civilinei, kultūrinei piliečių akcijai„ už Nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniuje“. Kaip priemonės savo politinei, visuomeninei, kultūrinei
programai įgyvendinti Biržiška ėmėsi spaudos darbo, redagavo eilę laikraščių, kasdien skelbė straipsnių.
Laikraščiai kas keli mėnesiai buvo uždaromi, straipsniai cenzūruojami, bet Biržiškos  pastangomis vėl atsteigiami, tęsė darbą  kitu pavadinimu. Tuo laikotarpiu matome kelioliką kartų  uždaromus ir Biržiškos ryžtu vėl atsteigiamus laikraščius Vilniaus visuomenei. Per laikraščius buvo vykdoma plati akcija
informuoti, sąmoninti Vilnijos  visuomenę, ginti piliečių teises, šviesti liaudį, palaikyti visuomenės ryšį su visos Lietuvos reikalais ir politika.Be to tuo metu per laikraščius M.Biržiška išspausdino apie 50 knygų apie Lietuvą lenkų kalba.
Šiuo laikotarpiu buvo veikiama nelaisvose sąlygose, bet nenuleidžiant rankų buvo daroma visa kas   įmanoma, ginant Lietuvos teisę į Vilnių.
Tuo metu nacionaliniai išsivadavimo judėjimai plačiai vyko pasaulyje. Rytų Europoje lietuvių ukrainiečių, gudų, lenkų, latvių, estų tautos kovojo už savo laisvę ir tautų apsisprendimo teisę .
Imperijos ,pavergusios tautas, braškėjo. Išsiveržė į laisvę griūvančios carinės Rusijos imperijos užgrobtos   tautos. Lietuviams  dar teko ilgokai kovoti dėl Vilniaus ir lietuvių tautos laisvės Vilniaus krašte, kuris tik 1939 metais sugrįžo Lietuvai. Neužilgo visa Lietuva buvo okupuota ir aneksuota, iš ko galiausiai, išsivadavome tik 1991 metais. Už Lietuvą su Sostine Vilniuje vienas iš ryškiausių veikėjų buvo Mykolas Biržiška.
Įdomus Vilniaus istorijos faktas , kad jau 1920 liepos mėnesį, kai lenkai raudonosios armijos buvo išstumti iš Vilniaus, lietuviai su Laikinuoju Vilniaus lietuvių komitetu, vadovaujami M.Biržiškos, sulaukė pirmojo Vilniaus sugrįžimo Lietuvai. Įdomu kad tuo momentu ir lenkų ir Rusijos vadovybė Vilnių pripažino Lietuvai. Remiantis Lietuvos –Rusijos 1920 metų liepos 12 d. taikos sutartimi į Vilnių  pro
Šnipiškes įžengė Lietuvos kariuomenė. Vilnius buvo perduotas Lietuvai, ir po atkaklių derybinių pastangų raudonoji armija1920 rugpjūčio 26 d. iš Vilniaus pasitraukė. Į Vilnių sugrįžo Lietuvos valdžia,
įstaigos, posėdžiavo Kazio Griniaus ministrų Kabinetas. Vyko derybos su lenkais ,bet tuo metu tik viena vietinių lenkų grupė, vadinami  „krajovcai“, buvo šalininkai bendradarbiauti su Lietuva. M.Biržiška buvo
deleguotas Į Suvalkų derybas, kaip geriausiai žinantis Vilniaus krašto reikalus. Deja jau derybų metu
išryškėjo klasta ir Želigovskio divizijos užėmė Vilnių. Tik po pusantro mėnesio Biržiškai Tautų Sąjungos
traukiniu pavyko grįžti į Vilnių ir tęsti savo darbus. Dabar Biržiška su kitais Vilniaus veikėjais per spaudą
ir kitais būdais priešinosi ruošiant rinkimus į vadintą „ Vidurinės Lietuvos seimą“. Vilniaus lietuvių visuomenė nusistatė rinkimuose nedalyvauti. Biržiška su kitais veikėjais sudarė bendrą lietuvių, gudų
ir žydų nusistatymą nedalyvauti netikruose rinkimuose, taip pat rinko medžiagą apie rinkimų pažeidimus.
To pasėkoje Biržiškai su 33 vilniečių grupe, ne savo noru teko palikti Vilnių , jie buvo deportuoti.
Vėliau grįždavo į Vilnių mokslo reikalais, o 1939, Vilniui  sugrįžus Lietuvai, nuo 1940 pradžios grįžo
atkurti ir vadovauti Vilniaus Universitetui. Galiausiai aplinkybių verčiamas pasitraukė iš  Lietuvos 1944 –aisiais.Bet ir būdamas emigracijoje rašė apie Vilnių, ir manė kad jo odisėja turėtų baigtis grįžimu į Vilnių.
Simboliška kad vėl atkuriant Lietuvą Mykolas Biržiška vėl ištikrųjų sugrįžo į Vilnių savo mokslo darbais, savo archyvu, savo rankraščiais, ir į Signatarų Namus  savo knygomis, autentiška biblioteka, autentiškais atminimo daiktais ir mes džiaugiamės šiandien Mykolo Biržiškos muziejiniu kambariu. Tai tikrai galima laikyti jo valios išpildymu, būti vilniečiu, būti Vilniuje su visa Vilniaus ir Lietuvos visuomene.
Naudotos literatūros sąrašas:
1.Naujoji Romuva. 1940. Nr.10. p.197.
2. Ten pat. p.199.
3. Ten pat. p.198.
4.Mykolas Biržiška. Dėl mūsų Sostinės. Iš Vilniaus darbo atsiminimų. I.d. ligi 1919m.liepos 1 d.
    Londonas, Nida.1960.p.39.
5.Ten pat. p. 22-23.
6.Ten pat. p.25.
7. Mykolas Biržiška. Dėl mūsų Sostinės. Iš Vilniaus darbo atsiminimų. II.d. nuo 1919m.liepos 1 d.
    Ligi 1920m.spalio 9 d. p.80.
8.Ten pat. p.130.
9.M.Biržiška.Dėl mūsų Sostinės. I.d. p.59.
10.Ten pat.68.
11.Ten pat.p.68.
12.Ten pat. p.69.
13. Ten pat. p.70.
14.Ten pat. p.127.
15.Ten pat .p.113.
16.Jeronimas Cicėnas. Vilnius tarp audrų. Vilnius,1993.p.51.
17.M.Biržiška.Vilniaus Golgota.Vilnius.1992.
18.M.Biržiška. Dainos keliais. Vilnius.1921.
19.M.BiržiškaMūsų raštų istorija. K.1925.
20.M.Biržiška.Lietuvių literatūra Vilniaus Universiteto metu.Vln.1921.
21.M.Biržiška.Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose.K.1938.
22.Vygintas Bronius Pšibilskis. Mykolas Biržiška ir Vilniaus Universitetas. Vilnius.VU.2005.

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra