„Mūsų pastangų dėka Lietuvos vyriausybė pateikė projektą dėl pavardžių rašymo…“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Atsakymas į Seimo narių Michailo Mackevičiaus, Jaroslavo Narkevičiaus ir Leonardo Talmanto pareiškimą

2010 m. gegužės 11 d. trys Seimo nariai, išrinkti Vilniaus regiono rinkiminėse apygardose, padarė pareiškimą, kuriame kaltina Lietuvą pažeidžiant tarptautinius įsipareigojimus tautinių mažumų apsaugos srityje. Manome, kad tai yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga Lietuvos kritika bei Lietuvos vardo žeminimas. Todėl privalome į šią, Lietuvai keliamą, problemą pažvelgti plačiau ir panagrinėti vidines bei išorines priežastis, kodėl atsiranda tokie kaltinimai.
 
Tik neseniai baigėsi debatai dėl tautinių mažumų pavardžių ir vardų rašymo Lietuvoje, kurį kėlė politinė partija „Lenkų rinkimų akcija“. Daug kritikos sulaukė Seimo nariai, esą nepamatuotai balsavę prieš Vyriausybės pateiktą projektą (o iš tikrųjų balsavę už kompromisinį – „latvišką“ asmenvardžių rašybos modelį). Kai kurie Lenkijoje išrinkti Europos parlamento nariai ir kitokie veikėjai Lenkijos bei Lietuvos viešojoje erdvėje puolė kaltinti Lietuvą pažeidus Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių bei gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį ir Tautinių mažumų apsaugos konvenciją. Norime visiems aiškiai ir tvirtai pasakyti: Lietuva nepažeidė jokios sutarties. Minėtos sutarties 14 straipsniu šalys įsipareigojo „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį.“ Todėl toks lenkiškų vardų ir pavardžių rašymas, koks yra dabar Lietuvoje, neprieštarauja šiai sutarčiai. Dažnai apeliuojama į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) skelbia, kad jeigu pavardėje iškraipoma originali rašyba, tai prilygsta kišimuisi į žmogaus ir šeimos asmeninį gyvenimą. Toks atvejis buvo, kai EŽTT nagrinėjo Latvijos pilietės Jutos Mentzen skundą, kuri yra susituokusi su Vokietijos piliečiu, bet jos pavardė užrašyta pagal latvišką modelį (oficialioji forma – latviškai, o vokiečių kalba – piliečio paso kitų įrašų skyriuje). EŽTT sprendime įrašyta, kad „valstybėms oficialioji kalba yra viena iš pamatinių konstitucinių vertybių, lygiai, kaip valstybės teritorija, santvarka ir valstybės vėliava.“ Galiausiai šis teismas nutarė, kad Latvijos valdžia neviršijo savo įgaliojimų ir pilietės prašymą prieš Latvijos Respubliką vieningai atmetė „kaip akivaizdžiai nepagrįstą“, o valstybės kišimasis į asmeninį ir šeimos gyvenimą tokiais atvejais buvo pripažintas kaip pagrįstas.
 
Teisingumo dėlei reikia pasakyti ir kaip atsirado mūsų Vyriausybės projektas, kuriame buvo siūloma atsisakyti oficialiosios lietuviškos asmenvardžių rašybos. Cituojame Lenkijos UR ministrą Radoslavą Sikorskį; „Mūsų pastangų dėka Lietuvos Vyriausybė pateikė projektą dėl pavardžių rašymo…“ Argi dar neaišku, kas ir iš kur visas šias problemas Lietuvai kelia?
 
Lygiai tokia pat padėtis yra ir dėl gatvių bei topografinių ženklų dvigubų pavadinimų. Komisaras Thomas Hammarbergas savo laiške premjerui Andriui Kubiliui dėl dvikalbių topografinių veiksmų remiasi Tautinių mažumų apsaugos konvencijos 11 straipsnio 3 paragrafu. Šiame paragrafe įrašyta, kad šalys pagal susitarimus su kitomis valstybėmis, atsižvelgiant į savo specifines sąlygas, siekia viešai naudoti gatvių pavadinimus bei kitus topografinius ženklus ir tautinės mažumos kalba, jeigu tam yra poreikis. Tačiau tiek komisaras, tiek minėti mūsų parlamentarai užmiršo, kad konvencijos 11 straipsnio 3 paragrafo paaiškinime parašyta, kad šalys privalo atsižvelgti į savo specifines ir teisines sistemas bei šalys nėra įpareigotos dėl to sudaryti sutartis su kitomis valstybėmis šios nuostatos apibrėžiamoje srityje. Taigi šiuo atveju, „atsižvelgus į savo specifines sąlygas ir teisines sistemas toji dvikalbystė topografijoje nėra privaloma.“
 
Todėl visi priekaištai Lietuvai mūsų kelių parlamentarų yra atmestini kaip netinkami ir melagingi. Visa tai yra tiktai gryna demagogija ir noras atkreipti į save dėmesį. Pakalbėkime apie tai plačiau, nes visiems tampa aišku, kad kai kurios nuostatos kritikuoti Lietuvą už blogus santykius su tautinėmis mažumoms ateina iš užsienio, visų pirma iš Lenkijos.
 
Prisiminkime, kaip 2008 m. lapkričio 20 d. bendrame Lenkijos Seimo edukacijos, mokslo ir jaunimo bei Lenkijos ryšių su užsienio lenkais komitetų posėdyje buvo svarstomos lenkų švietimo Lietuvoje problemos, kokiais epitetais ten buvo vadinama Lietuvos švietimo sistema. Pateiksime keletą ištraukų, atspausdintų Lenkijos Respublikos Seimo komisijų biuro biuletenyje Nr. 1553/VI tuo klausimu. Lenkijos URM atstovė Ana Pelk siūlė neleisti to, kad Lietuvoje būtų galima įdiegti Latvijos tautinių mažumų švietimo modelį: „Reikia važinėti ir sakyti, kad nėra taip, kad Latvijos modelis tinkamas Lietuvos lenkams.“ Latvijos švietimo modelis, buvo aprobuotas ESBO konferencijoje Osle 2008 metais ir paskelbta, kad tai yra modelis, kurį ESBO tautinių mažumų biuro atstovas rekomenduoja visoms šalims. Toliau A. Pelk pareiškė, kad URM ministras R. Sikorskis yra įsteigęs įgaliotinio tautinių mažumų klausimas biurą, nes „URM jau kuris laikas angažuojasi vykdant monitoringą svarbaus skundo, pateikto EŽTT Strasbūre.“
 
Kai kas tame posėdyje buvo pasakyta ir apie lenkų universitetą Vilniuje. Seimo narė Uršula Augustynpareiškė: „Per savo pirmąjį vizitą premjeras Tuskas tiesiogine prasme išprievartavo premjero Kirkilo deklaraciją, kad bus palaikomas lenkų švietimas ir lenkų kalba.“ Dar aiškiau pasisakė buvęs Lenkijos Seimo pirmininkas Markas Borovskis: „Turime siekti, kad pavyzdžiui, lietuviai siųstų vaikus į lenkiškas mokyklas dėl to, kad ten geriau. Tai didelis ir ilgalaikis reikalas.“
 
Įdomu, kaip į tai reaguoja mūsų Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komitetas, Švietimo ir mokslo ministerija? Atsakysime vienareikšmiai – kol kas tyli. O juk šios Lenkijos Seimo rekomendacijos jau įgyvendinamos Lietuvoje. Vilniaus rajono savivaldybės valdininkai lietuviškas mokyklas jungia prie lenkiškų tuo tikslu, kad sumažėtų lietuviškai besimokančių, kad jie pereitų į lenkiškas mokyklas. Pateiksime keletą pavyzdžių. Kai Vilniaus rajono Parudaminio pagrindinė mokykla buvo prijungta prie Juodšilių lenkiškos mokyklos, joje mokėsi 92 mokiniai, iš jų 46 – lietuviškai. Dabar ten liko tik 7 mokiniai, kurie mokosi lietuviškai. Leiskite paklausti, kokią mokyklą lankys Valčiūnų gyvenvietės vaikų darželio auklėtiniai (darželyje iš 100 vaikų 85 lanko lietuviškas grupes), jeigu ten nėra atidarytos mokyklos valstybine kalba?
 
Prisiminkime kaip pernai rugsėjo mėnesį, minint 70-ąsias antrojo pasaulinio karo pradžios metines, į Vilnius krašto mokyklas atvyko daug lektorių iš Lenkijos, net nederinę to su Lietuva. Lektoriai aiškino, kaip Vilnius kraštą neteisėtai aneksavo Lietuva, Vilniaus krašto istoriją Lietuvos vaikams aiškino taip, kaip geriau Lenkijai. Kas pasakys, kodėl taip yra?
 
Reikia pripažinti, kad ir patys aukščiausi Lenkijos vadovai labai keistai reaguoja į klausimus apie Vilniaus priklausomybės Lietuvai teisėtumą. Kai 2009 metais Lietuvoje lankėsi A†A Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, jo buvo paklausta, kodėl Lenkija nekelia klausimo dėl tokių pačių teisių kokias lenkai turi Lietuvoje, tarkime Vokietijai. Amžinatilsį Lenkijos prezidentas tada atsakė, kad čia turime reikalą ne šiaip su lenkų tautine mažuma, o su pasislinkusia Lenkijos siena (atseit „przesunięta granica“). Dar aiškiau pasisako Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis, kuris pareiškia, kad nevyks į Lietuvą oficialus vizito, kol nebus pažangos lenkų tautinės mažumos reikalų klausimuose. O štai jo žodžiai pasakyti per Lenkijos televiziją: „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome.“ Ką galime pridurti prie tokių komentarų?
 
Natūralu, kyla klausimas, kodėl taip yra? Gal Lietuva ką nors skolinga Lenkijai? Gal savo valstybę kūrėme ant Lenkijos dovanotų žemių? Gal savo raštiją pasiskolinom iš lenkų? O gal Vilnių neteisėtai „nusavinom“ patyliukais? Gal lenkų diasporą vylium ir gražiais pažadais atsiviliojome į Lietuvą? Gal mes iš lenkų pirkome Mažeikių naftos gamyklą ir dabar visaip spaudžiame juos, norėdami ir Klaipėdos naftos terminalą įsigyti?
 
Lietuva 1994 metais sudarydama sutartį su Lenkija, norėjo įrašyti įvertinimą apie Vilnius krašto okupaciją, bet Lenkijos pusė tą padaryti griežtai atsisakė.
 
Ne visada atlieka savo ganytojišką pareigą ir kunigai, ypač atvykę iš Lenkijos. Dalis iš jų neskleidžia Evangelijos žodžio, o politikuoja. Net per paskelbtą gedulą, kai žuvo Lenkijos prezidentas ir kiti aukšti pareigūnai, Vilniaus bažnyčiose buvo politikuojančių kunigų, atvykusių iš Lenkijos. Kaip čia neprisiminti 1939 metų, kai į išbadėjusį Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė ir gyventojams buvo atvežta daug maisto. Tada iš bažnyčių ėmė skambėti keisto turinio lenkiški pamokslai, kviečiantys neparsiduoti pagonims lietuviams už mėsgalius (pažodžiui – „za ochlapy mięsa“).
 
Todėl Lietuvos Seimas ir Vyriausybė turi rimtai užsiimti Vilniaus regiono socialinėmis, švietimo bei kitomis problemomis, suprantant ir tą aplinkybę, kad daugelis keliamų klausimų ateina iš mūsų kaimyno bei labai dažnai jie eskaluojami, paminant Lietuvos garbę, Lietuvos Konstituciją ir piliečių nuomonę.
 
Kartu norime atkreipti Valstybės saugumo departamento dėmesį į tai, kas dedasi internetiniuose Lietuvos lenkų komentaruose, kuriuose atsispindi visiškai kitokia Vilniaus krašto istorijos interpretacija. Jų cinizmas šokiruoja. Želigovskinė Vilniaus krašto okupacija traktuojama kaip Vilniaus išvadavimas iš „chamų litvinų“, nes esą čia gyveno žmonės kalbėję lenkiškai. Ar ne tokia logika remdamasis Adolfas Hitleris gelbėjo vokiškai kalbančią Austriją, Čekoslovakijos Sudetus, o vėliau ir pačią Čekoslovakiją, beje, paskutinį kartą jau padedant ir Lenkijai, kai Lenkija okupavo Čekoslovakijos Ciešiną.
 
Prieš 90 metų 1920 m. spalio 7 d. buvo sudaryta Suvalkų sutartis, kurią Lenkijos pusė po dviejų dienų sulaužė ir 19-kai metų užgrobė Lietuvos sostinę. Kas nežino, tiems priminsime, kad jau vykstant deryboms, Lenkija spalio 1 d. ėmė telkti savo kariuomenės dalinius žygiui į Vilnių, o spalio 7 d. (tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta sutartis) Lucianas Želigovskis išleido operatyvinį įsakymą kitos dienos rytą pradėti karinį žygį. Tuo metu Lenkija L. Želigovskį traktavo kaip maištininką. Jau po Vilniaus krašto inkorporavimo į Lenkiją 1922 metais Juzefas Pilsudskis viešai pareiškė, kad L. Želigovskis veikė jo įsakymu ir vykdė jo nurodymus. Tai parodo tuometinės Lenkijos dviveidiškumą bei liepia mums tai atsiminti ir būti budriems šiandien.
 
Pabaigoje norime paskelbti šias išvadas bei pasiūlymus:
 
1. Seimo narių M. Mackevičiaus, J. Narkevičiaus ir L. Talmanto pareiškimas išreiškia nepagarbą Lietuvai bei jos Konstitucijai ir vertintinas kaip kurstantis tautinę nesantaiką tarp lietuvių ir lenkų.
 
2. Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, Švietimo ir mokslo ministerija turėtų pertvarkyti švietimo sistemą Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose taip, kad lietuviškos mokyklos nebūtų jungiamos prie lenkiškų, kad nebūtų uždarinėjamos lietuviškos švietimo įstaigos. Veiksmingiausiai tai būtų atlikta, jei visos šių rajonų mokyklos būtų paimtos Švietimo ministerijos žinion. Švietimo ministerija turi užtikrinti, kad kiekvienas pilietis, norintis mokytis valstybine kalba, turėtų šią galimybę savo gyvenamose apylinkėse.
 
3. Inicijuoti teisinį Vilniaus krašto 1920–1939 metų okupacijos įvertinimą, nes kita pusė teigia visai ką kita.
 
4. Valstybės saugumo departamentas turėtų išsiaiškinti, kokie asmenys rašo Lietuvą įžeidžiančius komentarus, kursto tautinę nesantaiką.
 
5. Prašyti Vilniaus arkivyskupiją užtikrinti, kad atvykę iš svetur kunigai nepolitikuotų, bet užsiimtų Evangelijos skleidimu.
 
6. Artėjant Suvalkų sutarties 90 metinėms Vilniaus regione ir visoje Lietuvoje tikslinga plačiai organizuoti jos paminėjimą, surengti paminėjimą Seime. Prašyti Vilniaus miesto savivaldybės pastatyti paminklinį akmenį Rasų kapinėse Suvalkų sutarčiai atminti. Kiekvienas atėjęs į kapines pagerbti mirusių karių, galėtų susimąstyti, kiek buvo beprasmių aukų dėl sulaužytos Suvalkų sutarties.
 
7. URM, Seimo užsienio reikalų komitetui, kitiems suinteresuotiems komitetams ir žinyboms būtina nuolat viešai bei diplomatinėmis priemonėmis aiškinti apie Lietuvoje garantuotas tautinių mažumų laisves ir teises, kurios niekuo nepažeidžia ES standartų ir netgi juos lenkia.
 
Seimo nariai: Vida Marija Čigriejienė, Rytas Kupčinskas, Gintaras Songaila
 
Dalis šio pareiškimo perskaityta Seimo 2010 m. gegužės 20 dienos posėdyje
 
Nuotraukoje: Lietuvos politikas, Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininkas G. Songaila

Voruta. – 2010, birž. 5, nr. 11 (701), p. 1, 3.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra