„Mišri“ kariuomenė – diskusijos apie Lietuvos ginkluotųjų pajėgų ateitį

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Pastaruoju metu visuomenė dažnai diskutuoja apie tai, kokia kariuomenė reikalinga Lietuvai, kokiu būdu organizuotos ginkluotosios pajėgos galėtų efektyviausiai užtikrinti šalies saugumą. Svarstoma, kaip kariuomenės reformas paveiks naujoji krašto apsaugos sistemos ir kariuomenės vadovybė.

Ankstesnioji krašto apsaugos sistemos vadovybė priėmė sprendimą atsisakyti šauktinių principu formuojamos reguliariosios kariuomenės ir pereiti prie profesinės kariuomenės. Naujoji vadovybė ėmė kelti kariuomenės rezervo formavimo klausimą. Iki šiol individualųjį arba kitaip vadinamą mobilizacinį kariuomenės rezervą didžiąja dalimi sudarė privalomąją karo tarnybą atlikę ir į atsargą išleisti kariai. Atsisakius šauktinių, šis kariuomenės rezervo atsinaujinimo šaltinis išseko. Kita vertus, ekonominiu sunkmečiu trūksta lėšų sutartims su kandidatais į profesinę karo tarnybą sudaryti ir taip užpildyti trūkstamus reguliariųjų pajėgų žemiausios grandies etatus.
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, taip pat ir naujasis Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Arvydas Pocius užsiminė apie būtinybę Lietuvoje turėti „mišrią“ kariuomenę. Tai Lietuvos žiniasklaidoje ir visuomenėje buvo suprasta kaip kvietimas sugražinti privalomąjį šaukimą į kariuomenę. Užvirus diskusijoms, paaiškėjo, kad ne visi teisingai supranta naudojamas sąvokas, todėl paprasčiausiai gaištamas laikas diskusijoms, kurių dalyviai kalba apie skirtingus dalykus, vadindami juos tais pačiais ar panašiais žodžiais. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas gali slypėti po viena ar kita sąvoka, apibrėžiančia kariuomenės organizavimo klausimus, ir paaiškinti Lietuvos žmonėms šios svarbios diskusijos aktualijas. 

Kas yra „mišri“ kariuomenė
Paprastai bet kuri šiuolaikinė kariuomenė yra mišri ir sudaryta iš aktyviosios arba reguliariosios dalies ir rezervo. Taip yra todėl, kad taikos metu yra neracionalu nuolat išlaikyti kariuomenę tokio dydžio, kokio prireiktų prasidėjus karui ar kitam nepaprastam įvykiui, kai reikia pasitelkti didesnius karinius pajėgumus. Dažniausiai reguliariąją kariuomenę sudaro tiek karių, kiek jų reikia būtiniausioms kasdienėms kariuomenės užduotims vykdyti, išlaikyti mobilizacijai reikalingą infrastruktūrą, efektyviai rengti karius rezervui papildyti. Rezervas taip pat ne visuomet yra vienalytis ir gali būti sudarytas iš kelių rūšių rezervo karių. Lietuvoje yra dvi pagrindinės kariuomenės rezervo rūšys – tai individualus arba mobilizacinis ir aktyvusis rezervas. Individualų rezervą sudaro iš privalomosios pradinės arba profesinės karo tarnybos į atsargą išleisti kariai, o aktyvųjį rezervą – kariai savanoriai, tarnaujantys Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Individualaus arba mobilizacinio rezervo kariai šaukiami esant būtinybei didinti reguliariosios kariuomenės skaičių, pavyzdžiui, prasidėjus karui arba ypač didelio masto stichinei ar kitokiai nelaimei. Aktyviojo rezervo kariai savanoriai reguliariai dalyvauja pratybose, atsitraukdami nuo savo civilinės veiklos vieną savaitgalį per mėnesį ar rečiau. Karių savanorių pradinio karinio parengimo lygis yra nuolat palaikomas ir atnaujinamas, jų pašaukimas į tarnybą yra palyginti nesudėtingas. Savanoriai dalyvavo taikos palaikymo operacijoje Kosove, jų pagrindu buvo suformuotos dvi iš devynių Lietuvos vadovaujamų Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupių. Kitaip tariant, aktyvusis rezervas yra aukštos parengties, organizuotas, ir sugebantis operatyviai vykdyti karines užduotis.
Daugelis pasaulio valstybių turi pakankamai didelius kariuomenių rezervus, kuriuos gali pasitelkti reguliariųjų pajėgų pastiprinimui. Pavyzdžiui, JAV turi apie 1,3 mln. reguliariosios kariuomenės ir 1,2 mln. rezervo bei Nacionalinės gvardijos karių, Norvegija – apie 22 000 reguliariosios kariuomenes ir 220 000 rezervo karių, Suomija – 30 000 reguliariosios kariuomenės ir 350 000 rezervo karių. Kiekviena valstybė savo nuožiūra organizuoja ir parengtyje laiko rezervą.
Pati reguliarioji kariuomenė taip pat gali būti mišrios sudėties. Ji gali būti formuojama iš profesinės tarnybos ir šauktinių karių. Paprastai moderniose kariuomenėse, kuriose yra šauktinių, profesinės karo tarnybos ir privalomosios pradinės karo tarnybos karių santykis būna atitinkamai apie 60% ir 40%.
Privalomoji piliečių tarnyba kariuomenėje yra efektyviausias būdas užtikrinant nuolatinį rezervo papildymą naujais kariais. Neturint karių, atlikusių privalomąją pradinę karo tarnybą, rezervas gali būti papildomas į atsargą išėjusiais profesinės karo tarnybos kariais ir plečiant aktyvųjį rezervą (priimant daugiau karių savanorių).

Kokia kariuomenė yra efektyvesnė?
Šiuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje pasaulio šalių diskutuojama apie tai, kokia kariuomenė – profesinė ar mišrios sudėties – yra efektyvesnė. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tokiose diskusijose dažnai yra painiojamos sąvokos „profesinė“ ir „profesionali“. Profesinė kariuomenė organizuojama pasirašant profesinės tarnybos sutartis su kariais. Profesionali gali būti bet kuriuo principu organizuota kariuomenė, kuri tiesiog gerai (profesionaliai) vykdo jai pavestas funkcijas.
Nagrinėjant šias (profesinės ir mišrios) reguliariosios kariuomenės organizavimo formas ryškėja pagrindiniai skirtumai. Dažnai sakoma, kad profesinė kariuomenė yra efektyvesnė už šauktinių kariuomenę. Tačiau tai nėra būtina sąlyga. Paprastai profesinės tarnybos sutartis siekia sudaryti žmonės, norintys tarnauti žemiausioje kariuomenės grandyje ir neplanuojantys siekti išsilavinimo. Piliečiai, ketinantys ateityje įgyti aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą, dažniausiai nebūna suinteresuoti stoti į reguliariąsias ginkluotąsias pajėgas, jei nėra motyvacijos. Dėl šios priežasties JAV perėjus prie profesinės karo tarnybos bendras išsilavinimo lygis ginkluotose pajėgose sumažėjo. Todėl buvo priimtas sprendimas tarnybą atlikusiems profesinės tarnybos kariams suteikti lengvatas ir finansinę paramą siekiant aukštojo išsilavinimo. Tai sudarė sąlygą mažiau pasiturintiems užsitarnauti nemokamą mokslą, o kariuomenei pritraukti labiau išsilavinusio jaunimo.
Šauktiniai būna skirtingo išsilavinimo, jie atstovauja įvairioms socialinėms visuomenės grupėms. Tokiu būdu kariuomenė atspindi visą šalies visuomenę. Visuomenė labiau domisi kariuomenės veikla, taigi ir pilietinė kariuomenės kontrolė tokiu atveju yra didesnė. Pavyzdžiui, Vietnamo karo laikotarpiu JAV turėjo šauktinių kariuomenę. JAV visuomenė labai domėjos tuo karu. Kai visuomenė nebepritarė savo vyriausybės tikslams šiame kare ir nebegalėjo taikstytis su patiriamais žmonių nuostoliais, prasidėjo masiniai protestai ir buvo išreikalauta, kad JAV nutrauktų karą Vietname. Karo Irake metu JAV kariuomenę sudarė profesinės tarnybos kariai, taigi visuomenės susidomėjimas juo yra mažesnis, nes visuomenė nutolo nuo savo kariuomenės.
Skirtingais istorijos laikotarpiais kariuomenės buvo organizuojamos, vadovaujantis skirtingais principais, ir kariuomenių veiksmingumą lėmė ne tai, ar jos sudarytos iš šauktinių, ar profesionalų. Lemiantis veiksnys – yra karių parengimas ir motyvacija ir technologinis pranašumas. Nėra pagrindo sieti kareivio motyvaciją su pagal vieną ar kitą principą suformuota kariuomene. Vieniems tarnyba kariuomenėje yra gyvenimo būdas, kitiems – pragyvenimo šaltinis. Motyvaciją sukuria vadų gebėjimas užsitarnauti karių pasitikėjimą, pagarbą ir siekiamas tikslas.

Kodėl daugelis pasaulio šalių pereina prie profesinės kariuomenės?

Dažnai keliamas klausimas, kodėl daugelis pasaulio šalių pereina prie profesinės kariuomenės? Viena iš pagrindinių priežasčių yra tai, kad dažnai demokratinių šalių visuomenėse karo prievolė yra nepopuliari, o jų politikai, norėdami įsiteikti rinkėjams, stengiasi panaikinti šią prievolę ir kliautis vien tik profesionalais. Kita vertus šalyse, kurios jaučia didesnį išorės pavojų, karo prievolės nėra atsisakoma. Pavyzdžiui, Suomijoje, Skandinavijos šalyse karo prievolė yra, tačiau, kaip ir Lietuvoje, diskusijos vyksta dėl optimalios mišrios sudėties kariuomenės struktūros. Šiose šalyse tarnyba kariuomenėje yra pakankamai populiari. Šių šalių piliečiai suvokia savo atsakomybę už savo valstybių saugumą ir noriai atlieka karo prievolę.
Lietuvoje karo prievolė nėra tokia populiari. Kai kurių apklausų duomenimis, tik mažiau nei pusė šalies gyventojų pasisako už privalomąją karo tarnybą. Viena iš priežasčių galėtų būti dabartinių šaukiamojo amžiaus jaunuolių tėvų neigiama patirtis iš privalomosios tarnybos sovietinėje kariuomenėje.
Laukiant Konstitucinio teismo išaiškinimo dėl priimto įstatymo, kuriuo buvo atsisakyta privalomosios karo tarnybos, svarbu nepamiršti, kad šaukimo sistema jau nustojo veikti ir jai vėl atgaivinti prireiktų laiko bei išteklių. Kariuomenei reikia karių, kurių reguliariosiose pajėgose šiuo metu trūksta, būtina užtikrinti nuolatinį ir pakankamą rezervo atsinaujinimą. Todėl dabar yra palankus metas svarstyti ir spręsti, koks kariuomenės organizavimo kelias yra pats tinkamiausias valstybei, ne būtinai optimaliausias, tačiau diskusijos turėtų būti argumentuotos faktais, ne emocijomis.

Voruta. – 2009, rugpj. 8, nr. 15 (681), p. 1, 12.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra