„Mes paskutines kelnes už Lietuvą buvom pasiryžę atiduot…“

Autorius: Data: 2012-07-19, 11:12 Spausdinti

Emilija LIEGUTĖ

Šklėrių kaimo „maistra“ Vincas Karlonas gal nelabai prisiminė, kas nutiko vakar. Saulėlydy pasaulis visada susiaurėja – jo yra tiek, kiek matome pro langą, žingsnių tiek, kiek nuo lovos iki stalo, tačiau kas dėjosi lenkmety, prieš septyniasdešimt ir daugiau metų – viskas kaip ant delno.

Praeityje svarbiausia – Šv. Kazimiero draugijos narių veikla. „Kazimieriokais“, „kazimieraičiais“ vadinami visi kaimo bernai, mergos ir netgi vedę jauni žmonės būrėsi po draugijos vėliava. Sekmadieniais, per šventes rinkdavosi mokyklose, kol nebuvo uždarytos, vėliau – skaityklose. Kai lenkai ir jas išvaikė, dainuodavo susėdę kur ant kalnelių, po medžiais… O linksmumas, o smagumas buvo – dainos, šokiai, vaidinimai… Jaunimo daug – kiekvienoj troboj po penkis šešis šokėjus, dainininkus.

Vadovavo „Ryto“ draugijos atsiųsti mokytojai. Jie buvo dideli patriotai, galvą guldė už lietuvą, nors lenkų policininkai raiti jodinėjo po kaimus ir ieškojo priekabių: nėra statinės su vandeniu prie namo – du zlotai baudos, šluota menka – zlotas. O lakstančias palaidas kiaules šaudė. Kelis jiems nepatikusius jaunuolius nusivarė į Marcinkonis, į daboklę ir ten nukankino… O vieną „kazimierioką“ vyrai iš daboklės išgelbėjo: surišo sargybinius, praardė stogą ir išvadavo. Tuomet garsas apie šklėriškių žygdarbį plačiai pasklido. O kai pastatė kryžių, tai naktimis eidavo saugoti, nes lenkų policininkai „nupielavodavo“. Marcinkonių „kazimieriokai“ savo kryžių buvo išdažę trispalvėmis juostelėmis, tai nupjovė ir nuplukdė Merkiu.

Žiaurūs buvo okupantai. Apie lietuvybę ir neužsimink. Kumščiu burną užkiš, bizūno gausi ar daboklėn uždarys…

„Bet mes buvom pasiryžę už Lietuvą paskutines kelnes atiduot, kad tik jai būtų gerai, o dabar jaunimas atvirkščiai – ant džinsų Lietuvą išmainytų“, – liūdnai savo pasakojimą užbaigė V. Karlonas, buvęs Šklėrių kaimo Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininkas.

Draugijos veikla buvo išvystyta ir Randamonių kaime. Jaunimas įsigijo „kazimieriokų“ kepuraites, ženkliukus. Kaip ir kitų kaimų jaunimas, rengė vakarėlius, vaidinimus, važinėjo po kaimus – vieni pas kitus. Ir nei pykčio, nei pavydo nebuvo. Vieni kitiem padėdavo dirbti, talkas rengė.

Šviesaus atminimo Randamonių kaimo skyriaus tarybos narys buvo Juozas Žuraulis, Sibiro gulagus atbuvęs, bet dar šviesios galvos žmogus, kaip ir jo žmona, nuostabi dainininkė, literatūros institutui įdainavusi daugiau nei aštuonis šimtus dainų, Agota Žuraulienė pasakojo:

„Viskam vadovavo mokytojas Juozas Brazauskas. Ugnin dėl Lietuvos pultų – toks patriotas buvo. Ir mus užkrėtė savo patriotizmu. Būdavo, dar ganydami, dar piemenai, kariamės in aukščiausius medžius ir šaukiam: „Lietuvų matau! Lietuvų matau!“. Nes kažkur ten, už žalių „pūsčių“ viršūnių, nors ir nematoma, bet įsivaizduojama buvo mūsų išsvajota šalis – Lietuva… Prisimenu „Genovaitę“ pastatėm. Mokytojas J. Brazauskas ir rūbus iš teatro paskolino – gražus, patriotinis vaidinimas buvo. Po visus kaimus važinėjom. Žmoneliai verkė žiūrėdami.

Apie 1930 metus ėmė uždarinėti lietuviškas mokyklas, vėliau uždarė ir iš jų padarytas skaityklas, tai mokytojai ėmė organizuoti sportą – vis vien burdavomės. Per atlaidus kokios penkios komandos varžydavosi. Daugiausiai žaisdavo tinklinį, bėgdavo – kas greitesnis. Ypač geros sportininkų komandos buvo Marcinkonių ir Žiūrų kaimų. O paskui vakare – šokiai. Daugiausiai šokom polką, valsą, suktinį, kadrilių… Linksma buvo, nes jaunimo daug ir visi turėjom tikslą – išsikovoti laisvę, prisijungt prie Lietuvos. Dabar jaunimo tikslas – pinigai, o linksmumas – butelis… Kad anuomet būtų buvęs koks girtuoklis kaime – prištais būtų užbadę, visi nuo jo nusisukę būtų. O dabar atvirkščiai – jei negeri, tai ne draugas, tave išjuoks, sakis: gal užsikodavęs…“

Vaizdžiai apie Kašėtų kaimo „kazimieriokus“ pasakojo Jonė Kašėtaitė-Valentukevičienė. Anot jos, pastatę vaidinimą „Ant bedugnės kranto“ nuvažiavo į Mergežerį, kai užgiedojo „Lietuva, tėvyne mūsų“… – net langai skambėjo. O žmonelių, žmonelių buvo prisirinkę – ir verkė visi…

O vaidinimo be „povelianijos“ nestatysi. Himnui giedoti reikėjo atskiros „povelianijos“. Šito reikalo imdavosi vienas, kiek lenkiškai pamokytas vyras. Pradaro Gardino „starostos“ kabineto duris ir puola ant kelių. Šitaip, keliais, ir nušliauždavo iki pat „starostos“. Pakšt vieną ranką, pakšt kitą – ir „povelianija“ kišenėj. Išėjęs nusispjauna, rankove nutrina lūpas – o ką darysi? Kitaip „starostos“ malonės nepelnysi.

Kai uždarė mokyklą ir liko tik skaitykla, aš buvau knygininkė, išdavinėjau knygas, ot skaitė jaunimas! Knygų nedaug turėjom, tai sudriskusios, visai suskaitytos buvo. Ale daug naudos iš jų turėjom – vis apie dorą, apie Tėvynės meilę…“, – kalbėjo J. Kašėtaitė-Valentukevičienė.

Daug ką galėtų pamokančio paporinti iš savo jaunystės senoliai, tik nėra kas klauso. Juk tik etninė kultūra, gimtoji kalba – pagrindiniai lietuvybės bruožai – ir padėjo išlikti žiauriai engiamai, lenkinamai bei rusinamai mūsų tautai. Varėnos rajono gyventojai, pagerbdami savo tėvų kultūrinę veiklą lietuvybės labui, turi žemai nulenkti prieš juos galvą, nes ir Pietų Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus iš jų „pasiskolino“ slapyvardį – „Kazimieraitis“.

Istorija , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra