„Laisvi su laisvais, lygūs su lygiais“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

„Vorutos“ laikraščio pokalbis su humanitarinių mokslų habilituotu daktaru, „Vilnijos“ draugijos pirmininku Kazimieru Garšva.
 
Neseniai išleistame trijų Lenkijos žurnalistų pokalbių rinkinyje (1) esate priskiriamas prie svarbiausių valstybės asmenų. Koks Jūsų požiūris į Lenkiją, kuriai didele dalimi ir skiriamas minėtas leidinys?
 
Mano požiūris į Lenkiją yra kaip ir daugumos Lietuvos Respublikos piliečių – kaip į laisvą ir lygią valstybę, kuriai mes linkime geriausios sėkmės, prisimindami ir ilgaamžę istoriją. Moku lenkiškai, esu pakeliavęs po Lenkiją, dalyvavau ten ir kitur mokslinėse konferencijose. Nuo Solidarumo laikų Lenkijai prijaučiu. Žuvus jos prezidentui Lechui Kačinskiui ir kitiems valstybės vadovams, tris dienas buvau iškėlęs trispalvę su gedulo ženklu. Į Lenkijos vidaus reikalus nesikišu, laikydamasis „Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties“, kuri įpareigoja besąlygiškai gerbti valstybių suverenumą ir teritorijų vientisumą (1, 2, 16 str.).
 
Minėtoje knygelėje („Vytis Lietuvą“, p. 20) dar rašoma: „Lenkų priešas profesorius Kazimieras Garšva remiasi net senovės baltais, kurie čia kadaise gyveno“. Pirmąkart išgirdome, kad este ir garsusis mirtinas lenkų priešas.
 
Tokie juokai nejuokingi, o teisybės čia nė lašo. Ką gali nemažai lenkų tautai pakenkti taikus mokslininkas, studijuojantis tarmes, jų ir užribio lietuvių istoriją, vardyną ir tuos dalykus aptariantis su kitais pasaulio mokslininkais? Tai yra negražus spaudimas nesilaikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, „Vilnijos“ draugijos įstatų ir neginti Lenkų rinkimų akcijos diskriminuojamų piliečių. Taip Lenkijos Senato pradėtas finansuoti laikraštis „Kurier Wileński“, Lenkijos ambasada Vilniuje siekia gadinti Lietuvos ir Lenkijos santykius, daryti spaudimą Lietuvai. Dėl atskirų asmenų įstatymų pažeidimų aš niekad nekaltinu visos tautos ir valstybės.
 
Demokratiškos valstybės žurnalistas neišdrįso leidinyje paskelbti visos tiesos. Pripūstas priešiškų institucijų propagandos ir gindamas Lenkijos interesus, jis man sakė: „Lenkijoje nepatikės, kad taip yra.“ Dėl to, skirtingai nuo kitų pokalbių, pokalbį su manimi baigė ne visai draugiškai ir išsakydamas savo įtarimus, ir tą dalį skelbė tik lenkiškai. Gavęs mano dar 1990 metais ta tema rašytą tekstą, nedrįso viso jo skelbti. O ten (knygoje „Pietryčių Lietuvos autonomijos klausimu“, p. 3) buvo rašyta:
 
„Dauguma vietinių pietryčių Lietuvos gyventojų dabar rašosi ir laikomi lenkais. Dažniausiai jie iš niekur nėra atėję ir tuo labiau niekur neturi išeiti. Jų protėviai daugiausia kalbėjo seniausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, ne vienas iš jų buvo bajorai ir kadaise gal daugiau negu kiti išliejo prakaito ir kraujo už Lietuvos valstybę prie Vilniaus, Kernavės, Trakų, Maišiagalos, Nemenčinės, Eišiškių, Medininkų, Svyrių, Ašmenos, Krevo, Alšėnų, Geranainių, Lydos, Bielyčios, Naugarduko, Gardino ir kitų pilių.
 
Istorinę atmintį 1795 m. nutraukė Rusija ir deformavo 1920–1939 m. Lenkija. Demokratinėje Lietuvos Respublikoje lenkai, kaip ir kitos tautybės, nebeturi būti prievarta rusinami, lenkinami, baltarusinami, „atlietuvinami“ ar kitaip diskriminuojami, įžeidžiami.
 
Lietuvai nėra jokio pavojaus, jei ne tik 258 000, bet, kaip kartais pasakoma, – ir 300 000 gyventojų rašysis lenkais, kalbės lenkiškai ar kitaip palaikys savo norimą tautiškumą. Lietuvoje tam sudaromos visos įmanomos sąlygos. Tačiau lenkai turi būti ne mažiau lojalūs Tėvynės piliečiai negu karaimai, latviai, totoriai, žydai, ukrainiečiai, baltarusiai ir kiti, kurie tokių sąlygų savo kultūrai palaikyti neturi. Visi Lietuvos piliečiai turi jausti savo atsakomybę, laikytis Konstitucijos ir kitų įstatymų, saugoti valstybės nepriklausomybę, teritorinį vientisumą“.
 
Šis leidinys išspausdintas 2 000 egz. tiražu (2 leidiniai) ir autonomininkų vadovybė jį turi, bet necituoja. Jiems naudingiau į „Vilnijos“ draugijos ir jos pirmininko lūpas įdėti Lenkijos ambasados, „Kurier Wileński“ ir juos skelbti.
 
Kokie tie žodžiai yra?
 
1) „Sulenkinti lietuviai – taip Lietuvos nacionalistai vadina lenkų tautinę mažumą, gyvenančią Lietuvoje. Šis požiūris būdingas visų pirma kraštutinei nacionalistinei ir antilenkiškai „Vilnijos“ organizacijai“. Bet žurnalistų etikos inspektorius dar 2008-10-31 kaip tik ir įspėjo laikraščio „Kurier Wileński“ vyriausiąjį redaktorių, kad tokiomis publikacijomis jie pažeidžia Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalį ir 16 straipsnio 1 dalį, o draugijos „Vilnija“ veiklos analizavimas nuolat pabrėžiant, jog jos vykdoma veikla yra nukreipta prieš lenkiškumą, vertintinas kaip tendencingas“.
 
Enciklopedinės žinios apie pietryčių Lietuvos gyventojų kilmę skelbtos gal 100 veikalų ir man per daug garbės prisiimti visą autorystę. Lenkė Halina Turska darė 1939 m. (man dar negimus) apgynė disertaciją, įrodydama, kad „dauguma sulenkintųjų yra tikri lietuviai <…> daugiausia lietuviškose teritorijoje“ (2). Tai žino ir Balstogės universiteto profesorius K. Buchovskis ir daugelis kitų: „Labiausiai lietuvius skaudino polonizacija, vykusi XIX amžiuje. Jai pasidavė daugiausia Vilniaus apylinkių valstiečiai pamažu priėmę lenkų kultūrą“. (3) Tam pritaria ir Lenkijos apdovanotas ir labai vertinamas Tomas Venclova. Į klausimą „ar jūsų nuomone, Vilniaus rajone gyvenantys lenkai ir yra lenkai, ar sulenkinti lietuviai?“ jis atsakė: „žiūrint istoriškai, tam tikru laipsniu sulenkinti lietuviai. Tai matyti ir iš pavardžių, nes kai kurios jų yra lietuviškos kilmės. Bet kalba lenkiškai ir laiko save lenkais“. (4) Kodėl dėl tų pačių išvadų H. Turska, K. Buchovskis, T. Venclova ir daugelis kitų nėra kraštutinė nacionalistinė antilenkiška organizacija?
 
2) Tame pačiame Lenkijos URM 2009-12-17 raporte apie lenkų, esančių už šalies ribų, situaciją Lenkijos ambasada Vilniuje teigia: „Vilnija remia lenkų tautinės mažumos sulietuvinimą ir tvirtina, kad „jai reikia grįžti prie savo šaknų“. Mes taip pat niekur neteigiame, bet tą grįžimą „prie savo šaknų“ ambasada ypač plačiai išplatino. (5) „Lietuvos ryto“ redaktoriaus pavaduotojas R. Valatka taip pat yra suklaidintas: esą „Kazimieras Garšva <…> traukia tuos senus dalykus“. Būtų labai įdomu pamatyti, kur bent šiame tūkstantmetyje taip rašiau, o jeigu taip nėra, vertėtų paneigti.
 
Tai ką Jūs iš tikrųjų siūlote pietryčių Lietuvos gyventojams?
 
Mano nuomonė gana panaši šiuo atveju į K. Buchovskio, T. Venclovos bei daugelio kitų ir atitinka Lietuvos ir Lenkijos draugiškus santykius ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį: „priklausymas tautinei mažumai yra asmens individualus reikalas, negalintis sukelti jam jokių neigiamų pasekmių. Niekas negali būti verčiamas įrodinėti savo tautybę ar jos atsižadėti“ (13 str.). Taip pat negalima drausti sužinoti tikrą savo istoriją ir pasirinkti tautybę, kuri gali nepatikti Lenkų rinkimų akcijos, „Kurier Wileński“ aktyvistams, neseniai dėl to užpuolusiems Šalčininkų moksleives ir iki šiol niekaip neįvertintiems.
 
Kodėl minėtos institucijos iš draugų daro priešus?
 
Tai būtina joms egzistuoti, pirmiausiai Lenkų rinkimų akcijai. Kitaip ji mažiau gaus iš Lenkijos pinigų, o rinkėjams nebalai bus prasmės už ją balsuoti (nes nieko rinkėjų akcija nebegins). Bet Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose paskelbus Kristaus intronizaciją, derėtų bent jau mažiau pažeidinėti 10 Dievo įsakymų, mažiau meluoti.
 
Kam prireikė keisti lietuvių kalbos abėcėlę, rašyti dvigubus gatvių, vietovių pavadinimus?
 
Dėl tos pačios konfrontacijos kurstymo. Tai seni lenkų teritorinės autonomijos reikalavimai, tik iš kito galo dabar pateikiami. Kodėl į pietus nuo Vilniaus gatvių pavadinimus reikia rašyti užsienio lenkų, o ne gimtąja gudų (paprastąja) ar rusų kalba? Kodėl neautentiškai reikia rašyti vietovardžius, pavardes? Tuos dalykus sugalvojo asmenys, iki šiol nemokantys taisyklingai valstybine kalba nei kalbėti, nei rašyti, nežinantys ar nenorintys žinoti neiškraipytos savo krašto istorijos.
 
Nemanau, kad Lietuvos lenkai, turintys geriausias sąlygas pasaulyje savo kultūrai palaikyti, Lenkijai yra svarbesni už JAV, Vokietijos, Brazilijos, Prancūzijos ir kitų valstybių lenkus, kur jų yra atitinkamai 50, 10 ar 5 kartus daugiau ir kur jie žymiai labiau asimiliuojasi, neturėdami valstybinių mokyklų ir t. t., o savos abėcėlės, gatvių, vietovių užrašų ir vietinės kalbos net į galvą neateina prašyti. Tokiu būdu netiesiogiai Lietuvai keliamos teritorinės, ekonominės pretenzijos.
 
Lietuvos lenkai (kaip ir Lenkijos lietuviai) tesudaro iki 0,004 % visos pasaulyje esančios tautos. Bet Seinų krašto lietuviai gyvena lietuvių (ir baltų) etninėse žemėse, o Vilniaus krašto lenkai – taip pat lietuvių etninėse žemėse (Aukštaitijos centre).
 
Kokia išeitis?
 
Laikytis įstatymų ir sutarčių.
 
Lenkijos ambasada Vilniuje turi rūpintis Lenkijos piliečiais, o ne kurstyti tautinę nesantaiką. Vaivados L. Bocianskio slaptas memorialas seniai nebegalioja, bet vis tiek prikaišiojama „Vilnijos“ draugijai (kurioje Lenkijos piliečiai ir turinčių lenko kortą nėra), kam ji laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Ambasada nepatenkinta, kad esą mūsų „organizacija taip pat siekia priminti istorinius lenkų ir lietuvių nesutarimus, be kita ko, reikalauja atsiprašyti už Želigovskio maištą ir tarpukario „lietuviško Vilniaus okupaciją, taip pat kaltina AK lietuvių žudynėmis“. Iš tikrųjų mes reikalaujame ne atsiprašyti už Lenkijos įrankį Želigovskį, o teisiškai įvertinti 1920–1939 metų Lenkijos įvykdytą rytinės Lietuvos dalies okupaciją, kuri nutautinta daugiausia per paskutiniuosius 150 metų.
 
Minėtos Lietuvos ir Lenkijos sutarties 16 straipsnis skelbia, jog „kiekvienas asmuo, priklausantis <…> lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“. Bet ar galima vadinti lojaliais autonomininkus, kurie šmeižia savo valstybę, mokyklose kabina šūkį „Gimiau Lietuvoje, myliu Lenkiją“, renka europarlamentarų parašus po skundais, kam Lietuva tebevartoja „vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“ (Lietuvos ir Lenkijos sutarties 14 str.). Apie kokį pareigų vykdymą galima šnekėti, jei Lenkų rinkimų akcija bei jos vadovaujamos savivaldybės nesilaiko ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 8, 10, 14, 17, 25, 28, 29, 32, 33, 44 bei kitų straipsnių?
 
Dėkoju už pokalbį.
 
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius
 
Literatūra:

1. Vytis Lietuvą. Šeši šimtai metų po Žalgirio. J. Kiełpińskis, A. Luksas, R. Rzeszotekas. –Vilnius: Lietuvos rytas. 2010, 200 p.
2. Studia nad polsczyzną kresową. –Wroclaw-Lódź, 1982, t. 1, p. 19-121; A. Turska. O powstaniu polskich obszarów jązykowych na Wileńszczyźnie. Vilnius, 1995, p. 72 ir t. t.
3. Vytis Lietuvą. V., 2010, p. 21.
4. Ten pat, p. 52.
5. Ten pat, p. 21, 53, 65.
 
Nuotraukoje: „Vilnijos“ draugijos pirmininkas hum. habil. dr. K. Garšva

Voruta. – 2010, lapkr. 27, nr. 22 (712), p. 4.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra