„Kybartai“ – pasididžiavimas kybartiečiams

Autorius: Data: 2012-09-07, 13:20 Spausdinti

Valdemaras YLEVIČIUS

Pasididžiavimas kybartiečiams, dovana istorijos mėgėjams, duoklė ateities kartoms – „Kybartai“

Šiais metais leidykla „Homo liber“ išleido solidžią knygą „Kybartai“ su paantrašte „Lieponos-Širvintos parubežės vietovaldų istorinė apybraiža“. Jos autorius – Vilniuje gyvenantis inžinierius, buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas, Muitinės departamento tarnautojas, kraštotyrininkas, Pasaulio kybartiečių draugijos narys Albinas Vaitkevičius. Knyga sulaukė stulbinamo susidomėjimo, yra graibstoma šio krašto žmonių. Į 336 puslapių knygą autoriaus sutalpinti, pasak leidyklos antraštės, „istorijos tėkmėje egzistavusių ir tebeegzistuojančių Kybartais pavadintų vietovaldų gyvavimo bruožai, apžvelgiama tose vietovaldose veikusių ir tebeveikiančių valstybinių, privačių ir visuomeninių organizacijų veikla“.

Albinas Vaitkevičius gimė Vištytyje, vaikystės metais su tėvais persikėlė į Bajorų kaimą netoli Vokietijos sienos, todėl mokėsi vokiečių kalbos, o jo mokytojas buvo pats keturvėjininkas Salys Šemerys-Šmerauskas (tikr. Saliamonas Šmerauskas). Karo metais vokiečių buvo evakuotas į Rytprūsius. Užėjus rusams, pėsčias net 270 kilometrų grįžo namo, tačiau iš namų rado likusį tik kaminą. Teko apsigyventi pas tėvo seserį Kybartuose. 1945 metais Vaitkevičius iš Kybartų išvyko mokytis į Kauną.

Kybartai – miestas Vilkaviškio rajone, prie pat Kaliningrado sienos (siena eina Lieponos upe). 1856 m. Kybartai gavo miesto teises, ėmė sparčiai augti 1861 m., kai buvo nutiesta Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario į Virbalį, buvo pastatyta Kybartų geležinkelio stotis. Kybartai, pasak autoriaus, kaip ir dauguma kairėje Nemuno pusėje kaimų, vardą gavo iš čia įsikūrusių žmonių pavardžių. „Kalbininko Aleksandro Vanago nuomone, pačioje kaimo kūrimosi pradžioje nuo čia pirmiausia įsikūrusių Kybartaičių pavardės, matyt, ir kaimas imtas vadinti Kybartaičiais (kaip ir gretimų kaimų: nuo Stanaičio pavardės – Stanaičiais, nuo Daugelaičio pavardės – Daugėlaičiais). Matyt, trumpumo sumetimais nuo pavadinimo „Kybartaičiai“ veikiai ėmus kristi priesagai „-aitis“ liko tik „Kybartai“. Abu pavadinimai – Kybartaičiai ir Kybartai – kurį laiką galėjo būti vartojami pagrečiui“ [3.34, p. 98].

Kybartų miesto istorijoje svarbų vaidmenį, pasak A. Vaitkevičiaus, suvaidino LDK valdovo, Lenkijos karaliaus, priešpaskutinio Gediminaičių dinastijos atstovo Žygimanto Senojo žmona, Milano ir Bario kunigaikštytė Bona Sforca. Žygimantui Senajam pasenus, jos įtaka Lenkijoje buvo didžiulė. Po sutuoktuvių, kurios įvyko Krokuvos katedroje 1518 m. balandžio 18 d., Bona buvo karūnuota karaliene. „Žygimantas Senasis padovanojo savo žmonai karalienei Bonai daugybę valsčių, miestų ir dvarų, visą Mozūriją su jos miestais, dvarais ir giriomis, Pinsko Kunigaikštystę, Gardiną su jo miesteliais, dvarais ir giriomis, daug dvarų Padolėje, Volynėje, Palenkėje ir Lietuvoje. 1527 m. karalienei Bonai buvo padovanotas ir Jurbarko valsčius, atskyrus jį nuo Žemaičių seniūnijos. Gautas žemes karalienė valdė sumaniai ir gaudavo didžiules pajamas, už kurias kūrė naujus miestus ir kaimus, statė pilis, tvirtoves, bažnyčias, dvarus, aktyviai apgyvendino Paprūsę.“ Suvokdama didžiulę pasienio miesto svarbą, karalienė įkūrė naują miestą. Pavadino Naujosios Valios vardu (dab. Virbalis). Šalia jo ir įsikūrė Kybartai. Karalienei Bonai Virbalyje pastačius katalikų bažnyčią, Kybartų gyventojai jos parapijai ir priklausė. Knygoje autorius smulkiai ir tiksliai pasakoja tolesnę miesto istoriją ir plėtrą, kurią skaitytojai, tikiu, išsamiai ir su dideliu susidomėjimu studijuos.

Kybartams strategiškai labai svarbus objektas – geležinkelio stotis, lėmusi miesto augimą ir plėtrą. A. Vaitkevičius rašo, kad tiesti geležinkelį pradėta 1851 m. vasario 15 d. Geležinkelis tiestas Sankt Peterburgo-Varšuvos su atšaka Prūsijos sienos link. Bendras geležinkelio ilgis turėjo siekti 1278 km. Geležinkelio stoties kompleksą sudarė: geležinkelio stoties rūmai, krovinių apdorojimo mazgas, vandentiekio sistema, elektros stotis, dujų gamykla, riedmenų, kelio ruožo, medžiagų ir ugniagesių tarnybų būstinės. Geležinkelio stoties rūmai, statyti pagal prancūzo architekto projektą, buvo puošnūs ir ištaigingi. Kybartų geležinkelio atkarpa oficialiai atidaryta 1861 m. balandžio 11 d. Jos dėka Kybartų miesto gyventojų skaičius gerokai išaugo. Kaip mini autorius, „1877 m. pabaigoje Kybartų posade jau gyveno 2158 žmonės (1168 vyrai ir 990 moterų) [1.20, 1878, III d., p. 85-96]. Per kitus dvidešimt trejus metus gyventojų skaičius padidėjo apie pusę tūkstančio – 1901 m. Kybartų posade gyveno 2725 žmonės“ [1.20, 1902, III d., p. 71].

Be geležinkelio stoties autorius taip pat mini strategiškai svarbias Kybartų miesteliui įstaigas, tarp kurių yra paštas, telegrafas, muitinė, skirta Rusijos Imperijos ir Vakarų Europos šalių muitų rinkliavai.

Labai svarbus Kybartų istorijos momentas, kuomet miestelio lietuvių bendruomenė, buvusi negausi, panoro atskirti savo katalikų parapiją nuo Virbalio parapijos. Tačiau tam aktyviai priešinosi Virbalio parapijos klebonas Jonas Siaurusaitis, nenorėjęs sutikti, kad būtų skaldoma Virbalio katalikų parapija. „Svarbų vaidmenį kuriant Kybartų parapiją suvaidino 1912 m. iš JAV į Lietuvą grįžęs energingas, visuomeninės veiklos patirties turintis kunigas Vincentas Vizgirda (1874–1966). Dvejus mokslo metus (1912/13 ir 1913/14 m. m.) dirbdamas rusiškos Kybartų caraičio Aleksiejaus berniukų gimnazijos kapelionu, veiklusis kunigas suartėjo su tuometiniais Kybartų posado ir Kybartų kaimo lietuviais ir suprato jų siekį – įkurti atskirą nuo Virbalio parapijos Kybartų katalikų parapiją. Tai jis Kybartų katalikų vardu parašė Seinų vyskupui Antanui Karosui motyvuotą prašymą duoti leidimą įsteigti Kybartų katalikų parapiją ir statyti bažnyčią. 1914 m. pirmoje pusėje buvo gautas vyskupo leidimas iš dalies Virbalio parapijos įkurti Kybartų parapiją ir statyti Kybartų parapijos bažnyčią [4.13, p. 630]. Tačiau imtis šio leidimo vykdymo laikinai sutrukdė tais pačiais metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas“, – pasakoja Albinas Vaitkevičius.

Tolesniuose knygos skyriuose autorius aprašo Kybartų likimą sovietinės okupacijos metais. Labai įdomus ir vertas didesnio dėmesio pasakojimas apie prezidentą Antaną Smetoną, kuris, Ministrų Tarybai nusprendus nesipriešinti SSRS agresijai ginklu, pro Kybartus bėgo į Vokietiją. Smulkiai pasakojama it detektyvinėje novelėje apie prezidento ir Kaune likusios valdžios derybas dėl prezidento grįžimo Kaunan. A. Smetona tam vienareikšmiai priešinosi, teigdamas, kad likęs Kaune būtų priverstas pasirašinėti okupantų perdavimo dokumentuose, nors pats reikalavo gintis ginklu. Nepaisant to, jis priėmė suformuotą jo grąžinimo Kaunan delegaciją, kuri knygoje smulkiai aprašyta.

Visa tai ir žymiai daugiau galima rasti knygoje, kuri, neabejoju, tikras pasididžiavimas kybartiečiams, puiki dovana istorijos mėgėjams ir milžiniška duoklė ateities kartoms. Ir nesvarbu, kur begyventume, turime puikią galimybę susipažinti su savo krašto istorija, nes tik puikiai ją išmanydami galime kurti gražesnį rytojų.

www.punskas.pl

Spauda , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra