„Kalnapiliui“ – 110 metų

Autorius: Data: 2012-01-05, 10:15 Spausdinti

Elena MARKUCKYTĖ, Donatas PILKAUSKAS, Panevėžio kraštotyros muziejus

Šimtametę istoriją turi alaus darykla „Kalnapilis“. Ji yra seniausia Panevėžio įmonė, per savo egzistavimo laiką nekeitusi gamybos pobūdžio.

Pirmosios žinios apie šią alaus daryklą siekia dar XIX amžių. 1897 metais lapkričio 25 dieną carinės Rusijos Vidaus reikalų ministerijos techninės statybos valdybos komitetas savo raštu Nr. 550 patvirtino bravoro „BergschlÖschen“ statybą. 1900 metais gruodžio 14 dieną Panevėžio miesto dūma leido vokiečių aludariui Albertui Foigtui, nuomojusiam alaus daryklą Ukmergės apskrityje, įsteigti žibalu varomą alaus daryklą Panevėžyje, Bajorų gatvėje. Vėliau, nepriklausomos Lietuvos laikais, Bajorų gatvė pavadinta Respublikos gatve. Žemę A. Foigtas supirko iš vietinių ūkininkų. Buvo pastatytas trijų aukštų mūrinis namas ir dvi medinės lėdainės. Daryklos pavadinimą sudarė du vokiški žodžiai: „berg“ – kalnas ir „schlÖschen“ – pilis. Kaip rašė savo atsiminimuose Juozas Jurkevičius, toje vietoje, kur buvo pradėta statyba, stovėjo nemažas kalnas su tuščiu lauku. Netoliese stovėjo tik vienas namas. Tikriausiai naujai iškilęs pastatas kažkuo priminė pilį ant kalno.

1902 metais sausio 1 dieną (senuoju stiliumi) Albertas Foigtas pradėjo alaus virimą. Ši data ir laikoma „Kalnapilio“ įkūrimo data. Alaus darykloje pradėtas gaminti trijų rūšių alus: „Bavariškas“, „Kovo“ ir „Pilzeno“. Įrengimai kainavo 100 tūkst. rublių. Per metus alaus darykla galėjo gaminti 300 tūkst. kibirų alaus, bet gamino tik 30 tūkst. už 30 tūkst. rublių. Panevėžys tuo metu buvo gana nedidelis miestas, tad didesnio produkcijos kiekio alaus darykla nesugebėjo parduoti.

1902 metais kovo 28 dieną įmonės savininkui Albertui Foigtui, vietoje pamesto, buvo išduotas leidimo prekiauti alumi dublikatas. A. Foigtas jau buvo senas ir mirė praėjus keleriems metams po daryklos įsteigimo. Jo įmonė atiteko sūnui Artūrui Foigtui, kuris, kaip atsiminimuose rašė buvę bravoro darbininkai, mėgo išgerti ir lošti kartomis. Tie jo pomėgiai ir lėmė, kad prarado paveldėtą turtą. 1905 metais pagal notaro patvirtintą sutartį dvejiems metams alaus darykla išnuomojama miestiečiui Karlui Sprigastui, už nuomą mokant po 1 tūkst. rublių kasmet. Pinigai turėjo būti išmokėti per du kartus pusmečiu į priekį. Vėliau alaus daryklą valdė vokiečių tautybės asmenys. Iš pradžių juo tapo I. Pramas (kituose šaltiniuose I. Framas). 1908 metais jis įsteigė akcinę bendrovę. Tarp akcininkų buvo K. Šulcas, vėliau į Panevėžį atsigabenęs ir savo giminaičius iš Vokietijos, P. Zamas ir kiti. Remiantis tyrinėtojos O. Maksimaitienės paskelbtais duomenimis, prieš tai P. Zamas dirbo S. Montvilo mielių ir spirito fabrike. Jis turėjo išsinuomojęs Panevėžio miesto malūną. 1901 metais P. Zamas pirmasis Panevėžio mieste įsivedė telefoną. Linija buvo pravesta nuo jo gyvenamojo būsto iki S. Montvilo mielių ir spirito fabriko. Pagal kai kuriuos nevisiškai patvirtintus duomenis, vėlesniais metais alaus daryklą perėmė buvę S. Montvilo mielų ir spirito fabriko tarnautojai. Tiksliai yra žinoma, kad vienas iš jų buvo P. Zamas, tapęs vienu iš pagrindinių akcininkų alaus darykloje vėlesniais metais.

Iki 1902 metų Panevėžio mieste per metus buvo suvartojama 8 tūkst. kibirų degtinės už 62 tūkst. rublių. Alaus daryklos įsteigimas turėjo sumažinti stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimą. Net Motiejus Valančius savo blaivybės sąjūdyje pasisakė tik prieš stipriuosius alkoholinius gėrimus. Kampanija nebuvo nukreipta prieš vyną ir alų.

Kaip rašoma 1905 metais išleistoje knygoje „Panevėžys“, alaus darykla turėjo 28 alaus kioskus Panevėžio ir Ukmergės apskrityse. Salyklą gamino iš atvežtinių miežių, nes vietiniai buvo prasti.

Kaip rašė Juozas Jurkevičius savo atsiminimuose, iš pradžių alaus kokybė buvusi prasta. Pasak J. Jurkevičiaus, jo tėvas Jonas Jurkevičius, dirbęs alaus išvežiotoju, 1911 metais gaudavęs 15 rublių per mėnesį. Vėliau jo alga augo ir pasiekė 17 ir net 22 rublius per mėnesį. Jis didesnę algą gaudavo dar ir dėl to, kad buvo vienas iš alaus daryklos statytojų. Pats Juozas Jurkevičius nuo 1911 iki 1934 metų irgi dirbo alaus išvežiotoju. Jau nepriklausomos Lietuvos laikais alaus daryklos savininkai I. ir H. Chazenai buvo jį nufotografavę ir fotonuotrauką panaudoję reklamai, kuriai pastarieji skyrė nemažai dėmesio. Taip Juozas Jurkevičius tapo savotišku alaus daryklos simboliu.

1909 metais alaus darykla buvo įvertinta 25 tūkst. 220 rublių. Pagal vertę tuo metu tai buvo antroji įmonė Panevėžio mieste. 1911 metais Panevėžio miesto dūma svarstė alaus parduotuvių papildomas taisykles, kurios reikalavo, kad parduotuvės būtų pirmame aukšte, o ne rūsyje, jos turi turėti du įėjimus. 1913 metais spalio mėnesį Panevėžyje veikė 44 alaus parduotuvės. 1914 metais joms paskirta sumokėti 644 rubliai mokesčių.

1914 metais alaus darykloje dirbo 15 darbininkų. Cariniais laikais įmonė turėjo numerį – 345. 1915 metais ji buvo rekonstruota.

1918 metais vasario 16 dieną Lietuva paskelbė apie nepriklausomos valstybės atkūrimą. Tačiau 1919 metais situacija vėl tapo ypač sudėtinga – dalis miesto įmonių buvo nacionalizuotos.

1920 metais rugsėjo 15 dieną alaus darykla tuometinių savininkų I. Pramo, K. Šulco ir P. Zamo paveldėtojos L. Zamenės ir kitų buvo išnuomotas Salamonui ir Bereliui Elicurams, Fridrichui Reichui, Heseliui ir Izaokui Chazenams. H. ir I. Chazenai buvo vieni turtingiausių Panevėžio pramonininkų. Jie kartu su tėvu valdė linų fabriką, malūną bei kitas smulkesnes Panevėžio įmones.

Alaus darykla dirbo pelningai. 1925 metais ji turėjo 2048 220 litų grynojo pelno. Pagal sutartį įmonės pelnas ir nuostolis turėjo būti dalijami lygiomis dalimis. 1924 metais H. ir I. Chazenai Panevėžyje jau valdė 15 aludžių. Tai kėlė konkurentų nepasitenkinimą. Neapsieita ir be teismų.

1929 metais įmonę galutinai įsigijo H. ir I. Chazenai. 1932 metais didžiausias dienos uždarbis kvalifikuoto darbuotojo siekė 20 litų, o mažiausias 5 litus, nekvalifikuoto darbuotojo didžiausias darbo užmokestis siekė 10 litų per dieną, o mažiausias 4,5 lito. Didžiausią algą gaudavo alaus daryklos meistras. Įmonėje buvo dirbama 6 dienas per savaitę, 8 valandas per dieną. Žaliavą supirkinėjo iš ūkininkų. Apynius gabenosi iš Čekoslovakijos. Alų gamino 4 rūšių: „Pilzeno“, tamsų, neperšviečiamos spalvos „Stiprųjį“, silpną „Stalo“ alų ir stiprų, rusvos spalvos alų „Strong-Ale“. Kaip matome, buvo gaminamas stiprus ir silpnas alus. Jį pilstė į 100-200 litrų talpos statines, kurias išvežiojo arkliais. Sunkvežimiai atsirado žymiau vėliau.

Kaip rašė savo atsiminimuose Michalina Katelienė, įmonėje dirbusi nuo 1937 metų, alaus darykloje dirbo apie 30 darbuotojų, iš jų – 4 tarnautojai. Buvo ir žmogus, atsakingas už produkcijos realizaciją. Visą gamybą tvarkė meistras. Juo dirbo lenkas Vincentas Todovianskis, alaus gamybai paskyręs nemažai metų. Alaus gamybos meno jis mokėsi užsienyje. Meistro alga siekė 500 litų. Gyveno jis tame pačiame pastate, kur buvo ir alaus darykla. Meistrą įmonėje labai vertino. Jis tikrindavo miežius, primdavo tik geros kokybės. Priimtus miežius išvalydavo ir pamerkdavo salyklui, vėliau daigindavo ir džiovindavo. Išdžiovinus gerą salyklą atskirdavo nuo blogo. Alų gamindavo tik iš gero salyklo. Stipresniam alui pagaminti reikėjo daugiau laiko.

Darbuotojų skaičius įmonėje nuolat keitėsi. 1933 metų sausio 1 dieną dirbo 12 žmonių, 1934 metų sausio 1 dieną – 30, 1938 metais 37 asmenys, tarp jų 7 tarnautojai, 29 darbininkai ir vienas mokinys. 1940 metų kovo mėnesį alaus darykloje dirbo 37 žmonės. 1939-aisiais dirbo tik 16 žmonių. Dauguma tarnautojų buvo žydai. Tuo metu įmonė net buvo priskirta prie dirbtuvių. Šiaip ataskaitose Panevėžio apygardos darbo inspekcijai alaus darykla visada buvo priskiriama prie fabrikų ir gamyklų. Įmonė turėjo 3 alaus išvežiotojus. Jie gaudavo mėnesinę algą, kuri siekdavo 175 litus per mėnesį. Pastovią mėnesinę algą – iki 115 litų per mėnesį – gaudavo ir alaus daryklos sargas. Įmonėje buvo įvesta pakankamai griežta tvarka ir drausmė. Meistras tvarkė visą gamybą ir už menkiausius pažeidimus atleisdavo iš darbo. Ypač kovota su girtuokliais. 1938 metais alaus daryklos vedėju buvo Heselis Chazenas. Kitais metais nurodoma jo brolio Izaoko Chazeno pavardė. Vėdėjo pavaduotoju dirbo buhalteris Š. Lopertas. Dalis darbuotojų gaudavo pastovią mėnesinę algą, dalis dirbo padieniais darbininkais. Tuo metu nebuvo nei inžinierių, nei laboratorijos. Įmonė turėjo 3 arklius ir vieną sunkvežimį, kurio ratai buvo mediniais stipinais. Visą darbą darbininkai atlikdavo rankomis. Per 8 valandas paruošdavo 5 tūkstančius, kitais duomenimis – 4 tūkstančius alaus butelių. Darykla dirbo viena pamaina. Buteliai buvo 0,38 litrų talpos. Juos užkimšdavo rankomis fajansiniu kamščiu. Vienas butelis silpno alaus 1938 metais kainavo 45 centus. Alų įmonė pardavinėjo Panevėžyje ir aplinkiniuose valsčiuose, taip pat Zarasuose, Rokiškyje, kitose tolimesnėse vietovėse.

1934-1935 metais pakeistas alaus daryklos pavadinimas. 1935 metais ji jau vadinama „Kalnapiliu“ ir turėjo 5% rinkos Lietuvoje. Tai matome iš 1935 metų alaus daryklos ataskaitos Panevėžio apygardos darbo inspekcijai. Įmonė nuolat viršydavo savo gamybos kvotas. Alaus gamybos rinkoje buvo gana arši konkurencija. 1938 metais „Kalnapilio“ pelnas siekė 133 tūkst. litų. Gamybą spartinti trukdė įvesti didesni mokesčiai už stiprų alų.

Keitėsi ir alaus daryklos adresas. Įmonė buvo pastatyta Bajorų gatvėje, vėliau nurodomas Respublikos gatvės 85-asis numeris, o 1940 metų įmonės ataskaitose jau nurodomas dar kitas adresas – Taikos alėja 1. Toks jis išsilaikė iki šių dienų.

1940 metais birželio 15 dieną prasidėjo sovietinė okupacija. Buvo nacionalizuojamos visos įmonės, kuriose dirbo daugiau kaip 20 darbininkų. 1940 metais liepos 26 dieną paskelbtas maisto pramonės ministro inžinieriaus Ch. Alperavičiaus įsakymas dėl nacionalizacijos. Tuo metu „Kalnapilyje“ jau dirbo 45 darbininkai. 1940 metais liepos 29 dieną „Kalnapilis“ nacionalizuojamas. Nacionalizaciją vykdė Jurgis Panfilovas. Rugsėjo 6 dieną direktoriumi paskiriamas Vaclovas Didžiulis, kuris Respublikos laikais alaus darykloje dirbo paprastu darbininku. Įmonei jis vadovavo iki 1941 metų balandžio. 1940 metų lapkričio mėnesio duomenis, alaus darykloje darbas prasidėdavo 8 ir baigdavosi 17 valandą. Pietūs būdavo nuo 12 iki 13 valandos. Dirbo 3 pamainos. Antroji pamaina dirbo nuo 6 iki 14 valandos. Vėliausiai darbą baigdavo trečioji pamaina, kuri ddarbą pradėdavo 14, o baigdavo 22 valandą. Dirbo 7 tarnautojai ir 55 darbininkai. Daugumą sudarė nekvalifikuoti darbininkai vyrai. 1941 metais balandžio 7 dieną laikinai eiti direktoriaus pareigas paskiriamas Henrichas Rudokas, seniau alaus darykloje irgi dirbęs paprastu darbininku. Vaclovas Didžiulis paskiriamas alaus tresto valdytoju.

Greitai sovietinę okupaciją pakeitė vokiškoji. 1941 metų birželio 27 dieną į Panevėžį įžengė vokiečių kariuomenė. Trumpą laiką vėl buvo paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tačiau 1941 metų lapkričio mėnesį vokiečiai visiškai perėmė civilinį valdymą Panevėžio mieste. Įmones, kuriose dirbo iki 20 darbininkų, vokiečių valdžia grąžino buvusiems savininkams. Stambių įmonių valdymą perėmė vokiečių bendrovės ar jų paskirti asmenys. Visas žydų turtas paskelbtas Vokietijos Reicho nuosavybe. Kaip matėme anksčiau, „Kalnapilį“ valdė žydų tautybės asmenys H. ir I. Chazenai. Apie įmonės grąžinimą buvusiems savininkams negalėjo būti nė kalbos.

1941 metais „Kalnapilio“ direktoriumi paskiriamas atsargos kapitonas Petras Gumbinas. Alaus daryklai jis vadovavo iki 1944-ųjų metų.

Vokiečių okupacijos metais daugiausiai buvo palaikomos tos įmonės, kurios dirbo karo pramonei. „Kalnapilis“ gamybos pobūdžio nekeitė, tad ir dirbti teko nelengvomis sąlygomis.

Alaus daryklos pavadinimas vokiečių okupacijos metais liko nepakeistas. Produkcija gaminta kaip ir Respublikos laikais. 1944 metais Panevėžio mieste veikė 9 alaus barai ir 4 parduotuvės, prekiaujančios alumi ir degtine. Parduotuvės ir barai daugiausiai priklausė privatiems asmenims. Tarp savininkų nemažai buvo ir moterų. Vienas alaus baras labiausiai reklamavo „Pilzeno“ alų. Veikė ir alaus baras vokiečiams.

1944 metų balandžio 1 dieną „Kalnapilio“ direktoriumi paskiriamas B. Sadinauskas, o jau liepos 25-ąją jį pakeitė Juozas Zdanavičius.

1944-ųjų liepą vokiečiai paliko Panevėžio miestą. Atsitraukdami jie susprogdino Panevėžio elektrinę, ir „Kalnapilis“ ilgą laiką negalėjo dirbti. Vėliau buvo pastatytas žibalinis motoras, kuris aprūpindavo cechus elektros energija. 1944 metų rugpjūčio mėnesį „Kalnapilis“ vėl gamino alų. Įmonėje dirbo 52 darbininkai. Vadovai keitėsi gana dažnai. 1944 metais katilinė alaus darykloje dar kurenta malkomis. Jų per metus sunaudodavo 3 500 m³.

Per 1951-uosius metus alaus darykloje pagaminta 400 tūkst. dekalitrų alaus. 1959 metais per dieną buvo pagaminama 16 tūkst. litrų alaus ir 4,5 tūkst. litrų limonado. Per 1970-uosius metus jau pagaminta 1121,3 tūkst. dekalitrų alaus. 1967 metais pastatyta katilinė, o 1970-aisiais pradėtas eksploatuoti salyklo gamybos cechas. 1970 metais įmonėje dirbo 186 darbuotojai. Aštuntajame dešimtmetyje populiariausias buvo „Baltijos“ ir „Širvenos“ alus.

Aštuntajame dešimtmetyje „Kalnapilio“ vadovu paskiriamas Lionginas Mackevičius. Įmonei jis vadovavo nemažai metų. Jam vadovaujant, įmonė tapo tikrai nemaža gamykla. Alaus daryklos pavadinimas keitėsi kelis kartus. Joje buvo gaminami ir nealkoholiniai gėrimai.Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 metų gruodį, „Kalnapilį“ privatizavo 3 600 akcininkų. Jie įsigijo 79 % arba 2 mln. 963 tūkst., akcijų. Valstybei liko 21 % akcijų. 1994 metais „Kalnapilis“ įsteigė bendrą įmonę su švedų kompanija „Baltic Beverages Holding“. Daug dėmesio skirta gamyklai modernizuoti. 1997 metais „Kalnapilis“ tapo alaus rinkos Lietuvoje lyderiu. 1998-aisiais „Ekstra“ alus pripažintas metų gaminiu. 2001 metų kovo 14 dieną „Kalnapiliui“ Čikagoje įteiktas apdovanojimas, laimėjus antrą vietą tarptautiniame alaus konkurse, kurį organizavo JAV gėrimų degustavimo institutas.

2001 metais spalio 8 dieną 97% alaus daryklos „Kalnapilis“ akcijų įsigijo Danijos kompanija, valdanti ir „Vilniaus taurą“. Dabar abi šios įmonės užima apie 30 % Lietuvos rinkos. Produkcija eksportuojama ir už Lietuvos ribų. 2003 metais įmonė pavadinama „Kalnapilio-Tauro“ grupe.

Jono Žitkaus nuotr.

Nuotraukoje: „Kalnapilio“ darbininkai XX a. 4 deš.

Voruta. – 2012, saus. 21, nr. 2 (740), p. 11.

Istorija , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra