„Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio…“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Baigiamas keturių tomų leidinys apie Mažąją Lietuvą
 
Pasaulio Mažosios Lietuvos fondas (MLF – JAV, Kanada) ir Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (MELI) Vilniuje leidžia keturių tomų „Mažosios Lietuvos enciklopediją“. 2000 metais išėjo pirmasis tomas, 2003 – antrasis, 2006 – trečiasis, šiemet baigiame ketvirtąjį.
Straipsnį apie mažlietuvių veikėją Joną Vanagaitį (1869–1946) buvome sumaketavę, kai gavome žinią, kad jo ir žmonos Marijos palaikai parvežami iš Vokietijos perlaidoti Mažosios Lietuvos panteone – Bitėnų–Rambyno kapinaitėse. Dar suspėjome ištaisyti: perlaidotas 2009–09–19. Ankstesniuosiuose tomuose rašėme, kad taip sugrįžo Vydūnas (1991), Martynas Jankus (1993), Valteris Kristupas Banaitis (1999). Parvežti ir perlaidoti palaikai kun. Viliaus Gaigalaičio ir jo žmonos Marijos Elniškėje prie Priekulės (1994), Erdmono Simonaičio Klaipėdos Lėbartų kapinėse (1991). Pagal testamentą Jono Stikloriaus pelenai išberti į Baltijos jūrą (1999).
Mažosios Lietuvos lietuviai, dar vadinami lietuvininkais arba mažlietuviais – tai lietuvių etninė grupė, susidariusi konsoliduojantis vakariniams lietuviams – skalviams ir nadruviams (Rytprūsiuose abi pus Nemuno, dabar Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai).
Pasak MLE Istorijos skyriaus vedėjo dr. Algirdo Matulevičiaus, dirbusio prie enciklopedijos nuo jos pirmojo puslapio ir neseniai apdovanotu Lietuvos Respublikos ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Mažosios Lietuvos lietuvininkais save vadino patys krašto autochtonai, toks vardas vartotas nuo XVI amžiaus lietuvių raštijoje, oficialiuose valstybiniuose dokumentuose. Į lietuvininkų visuomenę įsiliejo ir Mažosios Lietuvos arealą praplėtė sulietuvėję kuršiai, vakarų sūduviai, taip pat dalis sulietuvėjusių prūsų – sembų, šiaurės bartų, šiaurės notangų, galbūt ir šiaurės varmių. Dar XIX a. vieno iš vokiečių mokslo autoritetų kalbininko Adal berto Bezzenbergerio ir istoriko Maxo Toeppeno sukurta koncepcija, kad lietuvininkų ir prūsų gyventą teritoriją skyrė Deimės upė (nadruvius nuo sembų) ir Alnos upė (nadruvius nuo notangų).
Dauguma lietuvininkų kalbėjo vakarų aukštaičių tarme, kuri pagrindė lietuvių bendrinė kalba, tik gyvenantieji palei Kuršių marias – kuršininkų (žemaičių?) tarme. Siena tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos buvo ne tautų ir kalbų, o Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybių siena.
Lietuvininkų savitumą formavo evangelikų liuteronų religija, nuo 1701 metų ir valstybės ugdomas prūsiškasis patriotizmas (visi Prūsijos gyventojai – vokiečiai, lietuvininkai ir senieji prūsai vadinosi prūsais), spartesnė nei Didžiojoje Lietuvoje ekonomikos raida, tačiau tos aplinkybės lėmė ir lietuvių raštijos bei švietimo plėtrą. 1871 metais susikūrus Vokietijos imperijai, lietuvininkų bendruomenė sparčiai mažėjo dėl prievartinės germanizacijos, tačiau, ėmę kalbėti vokiškai, jie jautėsi esą tik Vokietijos piliečiai, bet ne vokiečiai.
MLE redakcinės kolegijos prezidentas, lietuvių kalbininkas akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, pristatydamas MLE pirmuosius tris tomus visuomenei, vis primindavo: „Be Mažosios Lietuvos nebūtų ir Didžiosios!“ Kalbininkas tai aiškina paprastai: pirmoji lietuviškai spausdinta knyga (Martynas Mažvydas), pirmoji lietuvių kalbos gramatika (Danielius Kleinas), pirmoji Biblija lietuvių kalba (Jonas Bretkūnas), pirmasis pasaulinio masto lietuvių grožinis kūrinys (Kristijonas Donelaitis) sukurti anapus Nemuno.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, tapo galimas Didžiosios ir Mažosios Lietuvos suartėjimas, nes modernėjant abiejų šalių visuomenei, švelnėjo religiniai ir etnokultūriniai skirtumai. Suartėjimo siekė tokie didlietuviai kaip dr. Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, kiti, taip pat ir mažlietuviai, Martynas Jankus, dr. Vilius Gaigalaitis, Erdmonas Simonaitis, Jurgis Mikšas, Enzys Jagomastas, Jurgis Arnašius, Martynas Šernius, Dovas Zaunius, Vydūnas, Adomas Brakas, Jonas Stiklorius. Po Vasario 16–osios akto, paskelbusio Lietuvos nepriklausomybę, 1918 metų lapkričio 30 dieną pasirašytas mažlietuvių Tilžės aktas dėl prisijungimo prie Lietuvos valstybės. Ne patriotų kaltė, kad 1923 metais prie Lietuvos prijungtas tik Klaipėdos kraštas.

MLE aprašo visą Mažąją Lietuvą iki 1944 metų, mažlietuvių išeivijos veiklą vardan tos Lietuvos. Svarbu parodyti tradiciją, kuri išliko. Mes daug praradom per karus ir tremtis. MLE fiksuoja kultūros paveldą, pateikia liudijimą, kokia iki Antrojo pasaulinio karo buvo Mažoji Lietuva. Prisimenu redakcinės kolegijos posėdį, sumaketavus pirmąjį lanką. Svarstėme gautas iš Kanados MLE vyriausiojo organizatoriaus ir tvarkytojo prof. dr. Viliaus Pėteraičio (1914–2007) pastabas.


„Ne spausdinkite griuvėsių, tokių iliustracijų pilnos knygos, rodykite Mažąją Lietuvą gražią – su laukais, miškais, upėmis, plačiom lankom ir kloniais, raudonų mūrų sodybomis, švariais miestais ir miesteliais. Vartydamas Enciklopediją aš noriu prisiminti, kad kažkada vaikščiojau tomis mielosios Klaipėdos gatvėmis.“

Atrodė fantastinis užmojis – atkurti Mažąją Lietuvą kaip gyvą prisiminimą ir kartu išlaikyti šių dienų aktualumą. Tačiau geranoriškai bendradarbiaujant užsienyje ir tėvynėje esantiems lietuvininkams, pritariant Lietuvos istorikams ir kalbininkams straipsnis prie straipsnio, tomas po tomo artėjam į pabaigą. Pirmiesiems trims tomams daugiausiai straipsnių parašė ar surado autorius patys lietuvininkai – prof. dr. Vilius Pėteraitis, doc. dr. Martynas Purvinas, doc. dr. Albertas Juška, Vytautas Gocentas, Algirdas Žemaitaitis, † Eva Labutytė, † Jurgis Reisgys. Ypač vertingą pagalbą teikė akad. prof. habil. dr. Domas Kaunas, prof. † Vacys Milius, prof. † Angelė Vyšniauskaitė, prof. † Algirdas Gaigalas.
Ketvirtąjį tomą parengė grupelė žmonių, kurių dauguma dirba nuo pirmojo tomo. Tai akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, doc. dr. Vaclovas Bagdonavičius, Vytautas Kaltenis, dr. Algirdas Matulevičius, Aliutė Zimanienė, Nijolė Dzindziliauskienė, Virginija Budrikienė. Prie pirmųjų trijų tomų dar dirbo doc. dr. Martynas Purvinas, kurį dėl ligos pakeitė vyresnioji mokslinė redaktorė Danutė Valentukevičienė, jau turėjusi MLE redagavimo patirtį. Dabar ji MLE vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja, iš esmės savarankiškai formuojanti ketvirtąjį tomą.
Šį tomą labiau nei anksčiau parėmė Klaipėdos universiteto mokslininkai. MLE redakcinei kolegijai vadovauja Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė, gyvenvietes aprašė ir naujų istorinių faktų pateikė doktorantas Vasilijus Safronovas. Ketvirtajame tome yra iš esmės naujai atskleistų temų, pavyzdžiui, Rytprūsių istorinė raida po Antrojo pasaulinio karo, repatriacija, Vokietijos politika Klaipėdos krašto klausimu (1919–1939) ir kitos.
MLE ketvirtasis tomas prasideda redakcinės kolegijos nario Algirdo Žemaitaičio straipsniu „Rambynas“, baigsis dr. Algirdo Rainio straipsniu „Žvirgždė“. Tarp tų dviejų straipsnių sudėta daugiau kaip 3 000 kitų straipsnių ir apie 2 000 iliustracijų. Visame tome, kaip ir anksčiau, minimas Rambynas. Ne tik todėl, kad greta šio kalno miško kapinaitėse atgulė žymūs mažlietuviai, bet toji vieta ir kitaip susijusi su Mažosios Lietuvos kultūros paveldu. Čia vyksta tradicinės kalendorinės šventės, kasmet stovyklauja vydūniečiai (Vydūno draugijos nariai), kurie tvarko Bitėnų–Rambyno kapines, veikia Martyno Jankaus muziejus. MLE ketvirtajame tome plačiai aprašyta Rominta, Rusnė, Šilutė, Tilžė, taip pat – reformacija, sinodas, spaustuvės, tremtis.
Daug medžiagos panaudota iš Mažosios Lietuvos fondo, dar 1996 metais atsiuntusio 20 aplankų laikraščių ir kitų dokumentų kopijų (parengė su kitais † Ieva Pėteraitytė–Andruškevičienė), vėliau ir į Klaipėdos universiteto mokslinę biblioteką persiųstų prof. dr. Viliaus Pėteraičio, Anso Lymanto, dr. Martyno Brako asmeninių archyvų.
Be to, šia proga norėčiau padėkoti lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva”, Vydūno draugijos nariams, kurie nuolat teikė žinių apie klaipėdiškius, paskolino savo šeimų albumus. Tokių talkininkų buvo tikrai daug. Tai Rūta Kėkštaitė–Mačiūnienė, Ieva Toleikytė–Biržienė, † Marytė Krukytė, Birutė Kondratavičiūtė–Ramanauskienė, dr. Gediminas Šimkus, † Rūta Piaulokaitė–Paplauskienė, Ieva Aušraitė–Šiaudvytienė, Lydija Paliokaitė–Aušrienė, dr. † Erikas Purvinas, dr. † Vilius Ašmys, † Osvinas Kybrancas, kanadiečiai Ieva Toleikytė–Adomavičienė, Gytis Martynas Šernas, amerikiečiai Aldona Buntinaitė, dr. Gražina Anysaitė–Slavėnienė, Vilius Algirdas Trumpjonas, Jonas ir Arianė Bortkevičiai. Mums daug padėjo Vokietijoje gyvenantys Marinas Tydecks, Gerhardas Lepa, Ieva Banaitytė–Koch, Brunhildė Užpurvytė–Aschman.
 
Šalia literatūros klasiko Martyno Liudviko Rėzos, žymių politikos, kultūros ir sporto veikėjų Martyno Reisgio, Eduardo Simaičio, Erdmono Simonaičio, Ievos Simonaitytės, Jokūbo Stikloriaus, Endrikio Šadagio, Viliaus Šaulinskio, Martyno Šerniaus, Miko Šlažos, Frico Šlenterio, Viliaus Trumpjono, Kristupo Urėdaičio, dviejų Jonų Užpurvių, dviejų Dovų Zaunių, aprašomos Redveikių, Reisgių, Rėžulaičių, Ribbat, Sprogių, Stubrų, Šernų, Šimkų, Toleikių, Trumpjonų, Trakių, Vėlių ir kitų lietuvininkų šeimos.
Skaitytojas pasakys, ar pavyko keturtomė „Mažosios Lietuvos enciklopedija“, ar pasiteisino tie vilčių metai ir nemažos lėšos, daugiausiai suaukotos išeivijos. Istorijos faktai ir išvados ilgainiui dar gali keistis – archyvai tik atsivėrė. Bet tikrai išliks aprašytos lietuvininkų giminės – visas ąžuolynas palei Nemuną, o ne pavieniai kamienai, kaip dainuojama. Buvo sunkių istorijos išbandymų. Prireikė labiau nei kada nors susitelkti laisvinant Lietuvą, tebelieka svarbu ir toliau išsilaikyti. Išsisaugoti ir išsaugoti tautines vertybes.
 
„Draugo šeštadieninis priedas“, nr. 209 (39)
 
2009 m. spalio 31 d.
 
Nuotraukose:
 
1. Mažosios Lietuvos enciklopedijos I ir II tomai
2. Mažosios Lietuvos enciklopedijos III tomas
 
www.draugas.org

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra