„Juodojo sausio“ atbalsiai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Baku „Juodojo sausio“ 20-metis buvo minimas ir Armėnijoje. Surengti minėjimai, konferencija, įvyko archyvų medžiaga remiantis sukurto dokumentinio filmo „Baku,1990-jų sausis: paprastas genocidas“ prezentacija. Valdžios ir visuomenės atstovai aplankė 1915 m. genocido memorialiniame komplekse pastatytą paminklą 1990 m. sausio 13-19 d. armėnų žudynių Baku aukoms.
 
Pagerbiant nekaltų aukų atminimą ir tam, kad „juodieji sausiai“ nesikartotų, būtina atskleisti tiesą, atkurti pilną įvykių vaizdą.
 
Kai Michailas. Gorbačiovas kur nors išvykdavo iš didžiojo Centro, žmonės jau laukdavo bėdos (taip buvo1989 m. balandžio 9 d. Tbilisyje, 1988m. gruodžio 7d. žemės drebėjimo Armėnijoje metu). 1990 sausio 13 d. jis buvo Vilniuje, įtikinėjo lietuvius nesiekti nepriklausomybės, o Baku tuo metu jau prasidėjo masiniai armėnų pogromai.
 
1989 m. Centro valdžia ir pats M. Gorbačiovas dėjo dideles pastangas Kalnų Karbacho konfliktui sureguliuoti. 1989 01 12 buvo panaikinta vietos savivalda, regioną valdyti ėmė Ypatingasis valdymo komitetas, vadovaujamas S. Volskio. 1989 11 28 Azerbaidžano SSR Aukščiausiosios Tarybos (AT) prašymu buvo panaikinta ir ta valdymo institucija, valdymas turėjo būti vykdomas tiesiogiai iš Azerbaidžano centro. Tam specialiai sukurtas orgkomitetas, kuriam vadovavo antrasis Azerbaidžano SSR kompartijos sekretorius V. Polianičko, anksčiau buvęs Afganistano lyderio Nadžibulos patarėjas. Jis pritaikė savo kovinę patirtį, terorizuodamas Kalnų Karabacho gyventojus, tam panaudodamas SSRS vidaus kariuomenę. 1990 sausio 27 d. orgkomiteto nariai atvyko iš Baku į Karabacho centrą Stepanakertą. Jie gyveno šarvuotuose vagonėliuose ir šarvuočiais važinėjo į darbą.
 
Iki tol, valdžiai nuolaidžiaujant ar net ir tiesiogiai palaikant, daugelyje Azerbaidžano vietovių buvo įvykę masiniai armėnų pogromai. 1989 12 01 Kalnų Karabacho gyventojų išrinktos Nacionalinės Tarybos ir Armėnijos AT bendrame posėdyje buvo priimtas nutarimas dėl Arcacho (Kalnų Karabacho armėniškas pavadinimas) susijungimo su Armėnija. 1990 01 10 SSSR AT Prezidiumas paskelbė armėnų sprendimą negaliojančiu.
 
Azerbaidžanui gavus tokį visapusišką politinį didžiojo Centro palaikymą 1990 01 13 prasidėjo armėnams lemtingi Baku įvykiai. Sausio 13-19 dienomis Azerbaidžano Liaudies fronto (ALF) atstovai, valdžiai leidžiant ir padedant, organizavo vietos gyventojų armėnų masinius pogromus. Armėnų žudymas, prievartavimai, plėšimai ir deportacija tęsėsi visą savaitę SSSR Vidaus reikalų ministerijos vietinių padalinių akivaizdoje ir jiems niekaip nereguojant. Kariuomenė į Baku buvo įvesta tada, kai paaiškėjo, kad ALF bando paimti valdžią. Maždaug tai pasakyta ir SSRS AT įsake dėl ypatingosios padėties Baku įvedimo: „ryšium su dideliu padėties Baku paaštrėjimu, nusikalstamų ekstremistinių jėgų bandymu, organizuojant masinę betvarkę, nušalinti nuo valdžios teisėtai veikiančius valdymo organus ir dėl piliečių apsaugos bei saugumo“.
 
Į sovietinę spaudą prasprūdo liudijimai, kad pogromuose nukentėjo taip pat rusai, žydai ir kt. A. Melik-Šahnazarovas monografijoje „Kalnų Karabachas“ (rusų. k., 2009 m.) rašo, kad daugiau negu 100 000 Baku gyvenusių rusų, dešimtys tūkstančių žydų ir kitų tautybių gyventojų visam laikui paliko miestą iš karto po armėnų pogromų ir ginkluotų ALF būrių susirėmimų su kariuomene. Tačiau prisimenant sovietinio režimo tradicijas, slavų ir žydų saugumas ir gyvybė nelabai rūpėjo Kremliui, o minėtame įsake žodžiai apie piliečių saugumą buvo susiję su rūpesčiu apsaugoti Azerbaidžano kompartijos Centro komiteto „piliečius“.
 
Pogromų datos nustatytos iš anksto
 
Armėnų masinių pogromų pradžios data buvo žinoma iš anksto ir jiems buvo ruošiamasi. Pasaulio šachmatų čempionas G. Kasparovas netrukus po pogromų interviu laikraščiui „Moskovskije novosti“ pasakojo, kad dar anksčiau, būdamas Maskvoje girdėjo „pranašystes“ apie būsimus masinius pogromus vienos ar dviejų dienų tikslumu. Pogromų metu Kasparovas už ypač didelę sumą išsinuomojo keleivinį lėktuvą, kur susodino armėnų ir žydų tautybės savo gimines bei draugus ir išskraidino į Maskvą.
 
Nustatant pogromų datą lėmė dvi aplinkybės : pirma, reikėjo pasiruošti, antra – prasidėję pogromai neturėjo sutrukdyti centrinei valdžiai priimti sprendimus Azerbaidžano naudai, t. y., pogromai turėjo prasidėti po sausio 10 d. SSSR AT Prezidiumo posėdžio.
 
Buvusi Baku gyventoja I. Afanaseva laikraščiui „Učitelskaja gazeta“ pasakojo, kad 1989 m. pabaigoje butų ūkiai visame mieste pareikalavo gyventojus užpildyti anketas, neva tam, kad išduotų talonus produktams. Anketose reikėjo nurodyti tautybę. Prasidėjus pogromams ekstremistų rankose atsidūrė tikslūs sąrašai su adresais: kur gyvena armėnai, kur rusai, mišrios šeimos ir .pan. I. Afanaseva teigia, kad pati matė – vos armėną išvaro iš buto, tuoj pat atsiranda naujasis šeimininkas su oficialiu orderiu. Atrodė, kad jis jau seniai parašytas, trūko tik datos.
 
Daugelio liudijimų pagrindu armėnų autoriai teigia, kad buvo sudaryti tikslūs miesto žemėlapiai, suskirstyti kvartalais ir pažymėtos vietos, kur kompaktiškai gyvena armėnai. Buvo derinami butų eksploatavimo darbuotojų, milicijos ir greitosios pagalbos veiksmai – aptikus armėnus buvo užtikrinamas pogromininkų nebaudžiamumas, nusikaltimai slepiami falsifikuotomis medicinos pažymomis, kuriose nurodomos nesmurtinės mirties priežastys. Iki pogromų vyko plataus masto antiarmėniška propaganda žiniasklaidoje, kurioje gausiai dalyvavo vietinė inteligentija. Armėnai kaltinti visokiomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis. Per televiziją be kita ko buvo teigiama, kad armėnams atiteko prestižiškos specialybės ir geriausi miesto butai. Gruodžio mėnesį armėnai buvo masiškai atleidžiami iš darbo, parduotuvėse pardavėjai atsisakydavo armėnus aptarnauti, jie buvo užgauliojami viešajame transporte.
 
Pogromai
 
Iš anksčiau Baku gyvenusių maždaug 240 tūkstančių armėnų 1990 m. pradžioje mieste buvo likę apie 35-40 tūkstančių, dauguma – pagyvenę žmonės ir tie, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo išvykti po pogromų, prasidėjusių 1988 metais.
 
Armėnų autoriai rašo, kad 1990 m. sausio 13 d. po 17 valandos minia, maždaug 50 tūkstančių, išėjo iš mitingo Lenino aikštėje, pasidalino į grupes ir ALF aktyvistams vadovaujant ėmė metodiškai, namas po namo „valyti“ miestą nuo armėnų. Yra daugybė pogromininkų žiaurumo liudijimų. Būta masinių viešų išprievartavimų. Žmonės buvo išmetami iš daugiaaukščių namų pro langus, žudomi armatūros strypais, peiliais, tiesiog uždaužomi, deginami gyvi…
 
Pogromai vyko pagal vieną schemą: į butą įsilaužia 10-12 asmenų, prasideda smurtas ir prievartavimai, paskui pasirodo oficialūs ALF atstovai (dažnai turėdami pagal visas taisykles apiformintus dokumentus butui perimti) ir aukoms pasiūlo, kad išgelbėtų gyvybę, nedelsiant vykti į uostą. Žmonėms leisdavo pasiimti daiktų, bet vertingus atimdavo, taip pat – pinigus, brangenybes, taupomąsias knygeles, buto dokumentus. Uoste laukdavo ALF piketai, pabėgėlius vėl apieškodavo, apiplėšdavo, dažnai sumušdavo, paskui keltu deportuodavo į Turkmėniją. Neretai iš keltų iškeldavo lavonus, dažniausiai pagyvenusių žmonių, nepajėgusių pakelti smurto, mušimo ir pažeminimų.
 
Kiek iš tiesų sausio 13-19 d. Baku armėnų nužudyta, nežinoma. Tyrimas nebuvo atliktas, gyvi likę nukentėjusieji išsisklaidė po visą buvusią SSRS ir pasaulį, surinkti visą informaciją nebeįmanoma. Tyrėjai vertina tikėtiną aukų skaičių – apie 400, bet gali būti ir gerokai daugiau.
 
Kai kuriuos armėnus išgelbėjo paslėpę jų kaimynai arba draugai. Tačiau tokių atvejų buvo nedaug, nes pogromų vykdytojai griežtai kontroliavo padėtį.
 
Vienas iš ALF lyderių, rašytojas Jusif Samed Ogly vėliau savaitraštyje „Literaturnaja gazeta“ rašė, kad ALF nėra vientisa organizacija, deja, esama ekstremistiškai nusiteikusių, jis pats sausio 13-tą bandęs kam nors prisiskambinti, kad mieste suirutė, kad reikia imtis ryžtingų vaiksmų, bet į jo žodžius niekaip nesureaguota.
 
Kitas ALF lyderis, Etibaras Mamedovas spaudos konferencijoje Maskvoje liudijo apie Baku milicijos ir SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės pajėgų veiksmus: „Aš buvau liudininkas, mačiau kaip netoli geležinkelio stoties užmušė du armėnus, susirinko minia, juos apipylė benzinu ir padegė, o už poros šimtų metrų buvo rajono milicijos poskyris ir ten buvo apie 400-500 vidaus reikalų kariuomenės, jie mašina pravažiavo už 20 metrų nuo degančių lavonų, bet niekas nepabandė apsupti rqajoną ir išvaikyti minią“.
 
Tačiau tokių ALF politikų buvo nedaug. Daugybe liudijimų patvirtinta, kad visos neįsivaizduojamos žiaurybės ir visi nusikaltimaivyko ALF aktyvistams tiesiogiai dalyvaujant ir kontroliuojant.
 
SSRS vadovybės reakcija
 
Centrinė valdžia į įvykius Azerbaidžane sureagavo sausio 15-tą – paskelbtas SSRS AT Prezidiumo įsakas“ Dėl ypatingosios padėties paskelbimo Kalnų Karabacho autonominėje srityje ir kai kuriuose kituose rajonuose“.
 
Netrukus SSRS vidaus reikalų kariuomenė ir Azerbaidžano OMON‘as, prisidengdami „pasų režimo patikra“, ėmė terorizuoti Kalnų Karabacho gyventojus armėnus, prasidėjo smurtas prieš kaimų gyventojus, marodieriavimas, areštai, dažnai – deportacija. Tai vyko iki pat pučo žlugimo Maskvoje. Vidaus kariuomenės sudėtyje aktyviai veikė semdamasis patirties ir Rygos OMON‘o padalinys. Jis ypač pasižymėjo susidorojime su mažos Kadžavano gyvenvietės žmonėmis, – visi gyventojai buvo sumušti, du – nužudyti.
 
Galima pasakyti, kad 1990 m. pradžioje tarp didžiosios Sovietų ir mažosios – Azerbaidžano imperijos armėnų klausimu būta aukšto lygio savitarpio supratimo.
 
Kalnų Karabacho sostinėje Stepanakerte armėnai sausio 18-tą stebėjo tiesioginę televizijos laidą iš Baku, kurios metu SSKP CK skyriaus vedėjo pavaduotojas V. Michailovas kalbėjo, kad Baku garsėja savo internacionalinėmis tradicijomis ir nevalia kariuomenės įvesti į miestą. Pogromų metu mieste buvo ir SSRS AT Prezidiumo pirmininkas Primakovas, SSKP CK sekretorius A. Girienko, SSRS Tautybių Tarybos pirmininkas R. Nišanovas ir kiti centrinės valdžios atstovai – stebėtojai. 
 
Maskva nesureagavo į Europos parlamento narių (sausio 17-tą) ir JAV senatorių (sausio 18-tą) raginimus apginti armėnus.
 
Informacija apie pogromus
 
Vakarų žiniasklaidoje pasirodė nemaža straipsnių apie Baku įvykius. Pasaulyje buvo plačiai žinoma, kad Baku vyksta armėnų pogromai. Stebėtinai daug informacijos apie „juodojo sausio“ įvykius yra „Atgimime“ (1990 01 26-02 02) išspausdintame A. Siaurusevičiaus straipsnyje „Kaukazo karas“. Autorius sausio 18-tąją telefonu kalbėjo su žymia rusų demokrate, SSRS AT deputate G. Starovoitova. O vėliau kelis kartus gavo informaciją iš Baku, iš azerų socialdemokrato Areto Junusovo. G. Starovoitova pabrėžė: „Keistai atrodo tas faktas, kad ypatingoji padėtis įvesta Kalnų Karabache, – juk žudynės vyko Baku. Be to, Kalnų Karabache ypatingoji padėtis buvo įvesta dar 1988 metų rugsėjo 21 dieną, ir nuo to laiko jos niekas nebuvo atšaukęs.“ G. Starovoitovos nuomone, ALF – labai įvairialypė organizacija. Buvę atvejų, kai jie gelbėjo armėnus, tuo tarpu jo dešinysis sparnas dažnai veikia kartu su pogromų vykdytojais.
 
Apie įvykius po kariuomenės įvedimo, po sausio 20, straipsnio autorius rašo: „Iš Baku gaunami vienas už kitą šiurpesni pranešimai. Skelbiamas labai įvairus žuvusiųjų skaičius. Azerbaidžano Liaudies fronto duomenimis, naktį iš sausio 19 į 20 dieną žuvo apie pusantro tūkstančio žmonių, oficialiai nurodoma, kad tik 83.“ (ALF atstovai pateikė 11 kartų didesnį aukų skaičių, negu dabar, 2010 m. oficialiai minimi 134).
 
„Sausio 23 dieną apie įvykius Azerbaidžane telefonu mums pasakojo Azerbaidžano socialdemokratų partijos narys Aret Junusov. Pasak jo, Baku izoliuotas nuo pasaulio, nedirba televizija, paštas, neišeina laikraščiai, nėra ryšio net su Azerbaidžano rajonais. A. Junusov teigė, kad armija elgiasi bjauriai, kad tai „okupacinė armija tikrąja to žodžio prasme“. Jo nuomone, liaudis neigiamai sutiko kariuomenės įvedimą į Baku todėl, kad nesuprato, kam ji reikalinga, jei Baku baigėsi pogromai, o visi armėnai evakuoti. Toks žingsnis būtų buvęs pateisinamas savaite anksčiau, kai vyko teroras. A. Junusov mano, kad kariuomenė buvo įvesta tam, kad sugniuždytų demokratinius procesus Azerbaidžane ir įbaugintų Pabaltijo žmones, parodytų jiems, kas laukia Pabaltijo, jeigu jie ir toliau taip elgsis.“
 
Įdomu, kad azerbaidžaniečių visuomenė iš karto po kariuomenės įvedimo suvokė, jog kariuomenė įvesta ne armėnams apsaugoti, nors jei tai būtų buvę padaryta laiku, būtų buvę pateisinama. Bet nesuvokiama, kad kariuomenė įvesta valdžiai apginti, nors tai atvirai parašyta minėtame SSRS AT įsake ir kaip ne kartą jau būta sovietų imperijos gyvenime.
 
„Žmonės nesitikėjo, kad armija po Tbilisio įvykių galėtų panaudoti ginklą“ – cituojamas Junusovas. Toliau jis kalba apie žmonių požiūrį į kompartiją, pasakoja, kad vyko partiniai susirinkimai, kurių metu buvo priimamos rezoliucijos dėl organizacijos panaikinimo. Jo nuomone, per keletą dienų Azerbaidžane gali nelikti komunistų partijos. Ši Junusovo prognozė nepasitvirtino. Tais pačiais metais kompartija nugalėjo rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą.
 
Vilnių informacija pasiekdavo ir kitais kanalais. Sausio 24 d. Vilniuje, šalia Aukščiausios Tarybos įvyko kareivių motinų mitingas. Jos laikė plakatą: „Nesiųskite mūsų vaikų į brolžudiškus karus!“ Šio mitingo nuotrauka išspausdinta tame pačiame „Atgimimo“ numeryje po A. Siaurusevičiaus straipsniu. Prie fotografijos įdėtas tekstas, liudijantis, kad Lietuvos motinoms buvo ko baimintis, – žuvusių kareivių galėjo būti daugiau, negu paskelbta oficialiai (vasarį pranešta apie 38 žuvusius). Tai pasakojimas kareivio, kuriam sausio 25 pavyko iš Baku prisiskambinti giminaičiams į Lietuvą: „Mūsų dalinys šeštadienį buvo perrengtas juodos spalvos uniformomis be jokių skiriamųjų ženklų. Vakar 17.00 mūsų kareivines atakavo azerbaidžaniečiai, prieš save išstatę moteris ir vaikus. Šaudžiau užsimerkęs, šalia krito draugas iš Saratovo… Ataka buvo atmušta padedant tankams. Vienas kitam perdavinėjome namų adresus, kad jei kas atsitiktų, namiškiai žinotų tiesą…“ Tikėtina, kad aprašytame epizode kritusieji papildė minėtą nekaltų aukų sąrašą.
 
„Juodojo sausio“ įvykių ypatybės
 
Dar 1990 m. sausio 9 d. „Lietuvos rytas“ išspausdino Leilos Junusovos iš Baku informaciją „Riaušės Azerbaidžane – dešiniųjų darbas“. Ji teigė, kad valdžia su ALF veikia išvien, kaip pavyzdį pateikdama ALF paskatinus gruodžio pabaigoje įvykusį SSRS-Irano sienos išardymą.
 
Veiksmų derinimas matomas ir armėnų pogromų dienomis. Savaime peršasi išvada, kad ALF ir daugelis kitų pervertino savo jėgas, paaiškino sau situaciją centrinės valdžios silpnumu, kad valdžia dėl „Tbilisio sindromo“ nesiryš imtis jėgos ir pan., todėl panorėjo gauti daugiau, negu valdžios požiūriu buvo leistina. Daug kas liko paslaptimi. Kovo 29 d. įvyko uždaras SSRS AT posėdis, skirtas neseniems Baku įvykiams. Azerbaidžano delegacija reikalavo sudaryti komisiją įvedimo į Baku metu armijos veiksmams ištirti (analogišką tai, kuri tyrė armijos veiksmus 1989 balandžio 9 Tbilisyje). Atsakydami aukščiausieji SSRS vadovai ir pareigūnai (gynybos ministras D. Jazovas, vidaus reikalų ministras V. Bakatinas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas ir kt.) visai atvirai papasakojo apie armėnų pogromus, pateikė neaprašytas spaudoje siaubingas detales. Kompromisas buvo rastas – komisija nebuvo sudaryta, jėgos ministrų pateikti faktai nebuvo išviešinti. Dėl Baku armėnų pogromų nebuvo atliktas joks tyrimas.
 
1990 m. sausio įvykiai Baku dažnai lyginami su 1991 m. sausio įvykiais Vilniuje ir atrandama daug bendrumų. Nutylimas esminis skirtumas. Vilniuje nebuvo smurto nei prieš specialiąsias grupes, kurios palaikė komunistų režimą, nei prieš tautines mažumas. Nebuvo ir raginimų imtis smurto iš mitingų tribūnų, plakatų, per radiją, televiziją ir pan., todėl neprigijo nė viena imperijos atstovų išgalvota istorija apie „lietuviškųjų separatistų nusikaltimus“. Imperijos vadovai būtų labai norėję, kad Vilniuje, Lietuvoje, Pabaltijyje atsitiktų nors viena šimtoji to, kas įvyko Azerbaidžane, Baku ar kitur. Atsiprašau vien už ta prielaidą, bet jei būtų viešai užmušta keletas rusakalbių ar lenkų ar būtų viešai iš jų tyčiotasi, ar būtų nugriauta bent keletas šimtų metrų pasienio įrengimų, norint pabendrauti su tautiečiais gyvenančiais socialistinėje Lenkijoje… Azerbaidžane nugriovė šimtus kilometrų sienos su Iranu ir 8 kilometrus sienos su Turkija, NATO nare, o pasienio kariuomenė nepasipriešino, jėgos nepanaudojo. Jei panašūs dalykai būtų atsitikę Lietuvoje, Pabaltijyje, imperija būtų atkutusi, gavusi kažkiek legitimumo naudoti prievartą ir nepriklausomybės idėja būtų diskredituota. Iškovoti nepriklausomybę būtų buvę nepalyginamai sunkiau, o galbūt nors laikinai visi būtume grįžę į komunistinę praeitį, kaip tai atsitiko Azerbaidžane, kur nepaisant po „juodojo sausio“ išaugusios neapykantos komunistams, 1990 kompartija laimėjo rinkimus, Azerbaidžanas vienintelis Pietų Kaukaze sudalyvavo 1991 03 17 referendume ir balsavo už SSRS išsaugojimą. Savo ruožtu SSRS valdžia gynė Azerbaidžano interesus prieš Kalnų Karabacho separatistus ir Armėnijos Respubliką, kuri 1990 m. 23 rugpjūčio paskelbė savo nepriklausomybės deklaraciją.
 
O 1991 m. rugpjūčio pabaigoje, po pučo, Azerbaidžanas galėjo paskelbti savo nepriklausomybę nemaža dalimi ir dėl to, kad sausio įvykiai Vilniuje ryškiai skyrėsi nuo 1990 metų sausio įvykių Baku.
 
Baku įvykiai turėjo didelės reikšmės visai tolesnei įvykių eigai. Armėnams tapo aišku, kad svarbiausia Kalnų Karabacho armėnų išlikimo garantija – savigyna. O Armėnija paspartino savo žingsnius į nepriklausomybę.  
 
A. Siaurusevičiaus straipsnio veikėjas A. Junusovas, matyt, ilgokai pamąstęs apie žmogaus teises ir jų reikšmę teisiškam Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimui, sudarė sąrašą 216 azerbaidžaniečių, kurie 1988-89 neva buvę užmušti Armėnijoje. Matyt norėjo, kad abi pusės būtų panašiai prasikaltusios savo tautinėms mažumoms. Tas sąrašas buvo išspausdintas laikraštyje „Ekspress Chronika“. Po pusantro mėnesio Armėnijos KGB pirmininkas U. Arutiunianas interviu tame pačiame laikraštyje papasakojo apie šio sąrašo žmonių likimo ištyrimą. Iš jų 190 niekaip nebuvo susiję su smurtine žūtim Armėnijoje – daugelis arba niekada negyveno Armėnijoje, arba saugiai išvyko ir daugumos jų gyvenamoji vieta buvo žinoma, iš jų gauti reikalavimai išmokėti kompensaciją už materialinius nuostolius, paliktus butus ar persiųsti dokumentus pensijai gauti. Tuos pogromus neva reguliavęs Armėnijos KGB pirmininko pavaduotojas Mehrabianas apskritai išgalvotas, tokio asmens KGB struktūroje niekada nebuvo. Iš 168 tūkstančių azerbaidžaniečių, gyvenusių Armėnijoje iki konflikto, 144 tūkstančių sugebėjo nustatyta tvarka iškeisti butus ar namus su armėnais iš Azerbaidžano, iš ten norinčių išsikeisti buvo didžiulė pasiūla. Be to, Armėnijos vietinė valdžia išvykstantiems suteikdavo sunkvežimius išsivežti daiktams. Kaip kompensaciją tiems, kam iš azerbaidžaniečių nepavyko iškeisti ar parduoti savo būsto, Armėnija pervedė Azerbaidžanui 110 mln. JAV dolerių vertės piniginę subsidiją.
 
Armėnijoje buvo vienintelis smurto prieš azerbaidžaniečius protrūkis šiauriniuose rajonuose 1988 m. lapkričio pabaigoje, kai iš Kirovobado ir kitų Azerbaidžano vietovių plūdo tūkstančiai armėnų pabėgėlių – apiplėšti, daugelis sužaloti, patyrę prievartą ir pažeminimus. Tuo metu Jerevane buvo įvesta kariuomenė, paskelbta komendanto valanda tam, kad sukliudytų Armėnijos Aukščiausiai Tarybai priimti Centrui nepatinkančius sprendimus. Lapkričio pabaigoje žuvo 25 azerbaidžaniečiai ir 17 armėnų. Skaičiai rodo, kad tai buvo susirėmimai, o ne vien smurtas prieš bejėgius taikius gyventojus. Visų žūtys patvirtintos dokumentais, buvo iškeltos bylos. Jerevane ir kituose didesniuose Armėnijos miestuose smurto atvejų nepasitaikė. Nebuvo nei patyčių, nei žmonių kankinimo. Jerevano mitinguose nei kalbose ar plakatuose, nei spaudoje, per radiją ar televiziją nebuvo raginimų griebtis smurto prieš azerbaidžaniečius, kaip tai buvo Azerbaidžane – prieš armėnus.
 
Nepaisant to, kad oficialūs Armėnijos valdžios atstovai pateikė tikslią informaciją apie 1989 m. lapkričio įvykius, A. Junusovo sukurtas sąrašas iki šių dienų platinamas net ir Vilniuje. Pastaraisiais metais I. Meliano „istorinių tyrinėjimų“ dėka mes sužinome, kad 216 asmenų sadistiškais metodais buvę nužudyta lapkričio 28 – per vieną dieną, ir tik viename Spitako rajone (ne per du metus ir visoje Armėnijos teritorijoje, kaip skelbė Junusovas ir iki šiol teigia kai kurie azerų atstovai). Tokios apimties dezinformacija, besitęsianti tiek metų ir toks neapykantos eskalavimas, paprastai istorijos bėgyje pastebimas prieš pat karinę agresiją, gali padaryti tik „meškos paslaugą“ Azerbaidžano žmonėms.
 
Juk visa tai įvyko dar ne taip seniai, daug ką galima ištirti ir išsiaiškinti, kad tik būtų valia – tautos ar tarptautinių jėgų. Azerbaidžane ištisa karta išaugo nuolat veikiant jų psichiką deformuojančiai neapykantos agitacijai. Kas atsitiks, jei jie sužinos, kad juos dėl daugelio dalykų baisiai suklaidino?..
 
Internetinio tinklalapio xocali.net nuotr.
 
Nuotraukoje: Armėnų kaimas (Armėnijos teritorijoje), kurį 1991 05 05 sunaikino Sovietinė armija. Tai buvo kerštas už Armėnijos Aukščiausios Tarybos paskelbtą nepriklausomybės deklaraciją. Buvo panaudoti tankai, sraigtasparniai ir sunkioji artilerija, armėnai milicininkai sušaudyti. Nuotraukoje guli į nelaisvę paimti kaimo savigynos būrio vyrai. Azerai šią nuotrauką pateikia kaip armėnų vykdyto „genocido“ prieš azerų gyvenvietę Chodžaly iliustraciją. Ir net neatkreipė dėmesio, kad aiškiai įskaitomas armėniškai ir rusiškai užrašytas kaimo pavadinimas „Voskepar“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra