„Jautriausios mažumos: pažinimas ir išsaugojimas“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2003 m. gruodžio 4-6 dienomis vyko Vilniaus universiteto Kultūrinių bendrijų centro organizuota antroji tarptautinė konferencija „Jautriausios mažumos: pažinimas ir išsaugojimas“, skirta totorių, sentikių, karaimų, jidiš bei romų kultūroms. 2000-aisiais metais vykusioje konferencijoje daugiau dėmesio buvo skiriama jidiš kultūrai, šiais metais – Lietuvos romų bendruomenei bei jų kultūros tyrimams įvairiose Europos šalyse. Tai jau įpusėjusi Lietuvai stojant į Europos Sąjungą vykdoma romų integracijos į šalies visuomenę 2000–2004 metų programa.

Konferencija pradėta nevyriausybinių organizacijų ir valdžios institucijų atstovų pasveikinimais ir žymių mokslininkų paskaitomis, atskleidžiančiomis platesnį mažumų tyrimų kontekstą. Vienas Kultūrinių bendrijų centro įkūrėjų ir pirmasis jo direktorius prof. Dovidas Katzas dar sykį pristatė savo pasiūlytąją bevalstybių kultūrų (stateless cultures) koncepciją išskyręs svarbiausią elementą – pretenziją ne tiek į valstybę, kiek į erdvę gyvenamoje valstybėje. Pirmasis vizituojantis dėstytojas Kultūrinių bendrijų studijų centre Yves Plesseraudas kalbėjo apie mažumų ir jų statuso Europos Sąjungoje bei su tuo labai susijusią nacionalizmo problemas. Naujai, V. Kavoliaus ir A. Štromo idėjų šviesoje permąstė Leonidas Donskis, multikultūrinėje terpėje siūlęs kalbėti apie kultūrą kaip struktūrą atvirą dialogui, o nacionalizmą – kaip moralinę kultūrą, pateikiančią ypatingą individo ir bendruomenės santykį.

Įvadinė sesija buvo pratęsta teorijos darbo grupėje, kur įvairių šalių atstovai pasidalijo tiek galimomis teorinėmis įžvalgomis, tiek jų pritaikymu, galiausiai iškėlus interdisciplinarumo svarbą mažumų tyrimuose, tas puikiai atsispindėjo ir konferencijos dalyvių atstovaujamų disciplinų įvairovėje: pranešimus skaitė istorikai, antropologai, sociologai, lingvistai, filosofai ir pan.

Šios grupės darbą pradėjo ir pabaigė antropologai. Jau antrą kartą šioje konferencijoje dalyvaujanti Carole Lemee-Goncalves tęsė 2000-aisiais pristatytą temą „Atminties ir kultūros perdavimas tarp kartų realioje ir simbolinėje giminystėje“, toliau aptarė procesus, padedančius išlaikyti žmonių identiteto charakteristikas, skiriančias juos nuo kitų, ir užtikrinančius tęstinumą. Pranešėja teigė, jog kultūrinių ekspresijų ir identiteto išsaugojimas užtikrinamas ne vien perduodant jaunesnei kartai, bet taip pat priklauso nuo to, kaip jaunoji karta susieja save su tėvų istorijos aspektais,savaip prieidama prie savo grupės socialinės istorijos žinių. Čia ir išryškėja profesionalų istorikų, antropologų, sociologų ir kitų socialinių ir humanitarinių mokslų tyrėjų vaidmuo iš naujo ieškant saitų. Detaliau antropologijos vaidmenį ir vietą bevalstybių kultūrų studijose aptarė Vytis Čiubrinskas. Kiti pranešėjai teorines įžvalgas parėmė savo atliktais tyrimais: Annamaria Orla-Bukowska pabrėžė, jog Lietuvos ir Lenkijos (multikultūrinių šalių) atveju negalima taikyti Vakarų teorijas, anot jos, reikia atsižvelgti į šalyse buvusio koegzistavimo patirtį. Bevalstybes mažumas išskyrė kaip silpniausias, dažnai visuomenės vertinamas neigiamai, tačiau turinčias savas sugyvenimo su dauguma strategijas, kurios vis dėlto neapsaugo nuo asimiliacijos. Vladislavas Sotirovicas kaip tik ir pateikė Balkanų vlahų asimiliavimo pavyzdį. Istorinėms diasporoms reprezentavimą „Varpe“ apžvelgė Ieva Lauraitytė, o Natalija Kasatkina remdamasi sociologiniais tyrimais kalbėjo apie šiuolaikinės Lietuvos situaciją.

Jidiš darbo grupė daugiausia nagrinėjo kalbos ir literatūros problemas – jidiš literatūros, spaudos istoriją Lenkijoje (M.Ruta, P. Piekarski), jidiš padėtį (mokymą ir pan.) Skandinavijoje , Baltijos šalyse, Izraelyje, Rusijoje ir kitose Europos šalyse (D. Galay, S. Muir, A. Verschik, F. Eloeva, S. Krogh, A. Požėraitė, D. Katz), žydų emigrantų iš Lietuvos P. Afrikoje (A. Zukowsky), žydų muzikinį folklorą Lietuvoje (J. Petrikaitė). Jidiš grupė darbą baigė priėmimu Vilniaus jidiš institute.

Sentikiams skirtą dieną buvo gausu ne tik dalyvių iš Rusijos, Lenkijos, JAV, Latvijos, Vengrijos, bet ir pačių sentikių atstovų, susirūpinusių kultūros išsaugojimu. O ir mokslininkė Elena Aleksandrovna Agejeva, analizavusi šią problemą, pažymėjo, jog Lietuva, seniau buvusi svarbiausiu sentikių centru, dabar prarado savo pozicijas. Taigi buvo gvildenama praeities- dabarties sandūros ypatumai, įtakoti industrijos ir prekybos (D. Raskov) pasireiškiantys knyginėje kultūroje (Z. Jaroszewica-Piereslawcew), tradicijų puoselėjime (N. Nikolaevna Shelonnikova, V.Nikonov, N. Morozova), etninėje identifikacijoje (J. Nowak), šnekoje (V. Čekmonas, B. Sinočkina). Svarbi ir istorinė sentikių kultūros, bendruomenės analizė įvairiu laikotarpiu: XVII–XIX a. (I. Ivanov), XX a. pradžioje (A. Podmazov), tarpukariu (R. Potašenko), sovietmečiu (R. R. Robson) ir, žinoma, šiandieninė (R. Morris, F. Fodor). Visi pranešėjai , deja, akcentavo, jog sentikystė sparčiai nyksta, labiausiai dėl pačių sentikių kaltės.

Totorių ir karaimų sekcija sulaukė taip pat didelio susidomėjimo. Nenuostabu, juk šios dvi Lietuvos kultūros yra gana originalios ir unikalios, turint omeny karaimų kalbą: Lietuvos karaimų kalba– natūraliai išsirutuliojo adaptuodama aplinkos kalbą (E. A. Johanson). S .Schreineris tirdamas karaimų kalbą bandė atsekti šios bendruomenės ištakas. Taip pat Lietuvos karaimai, anot H. T. Norriso, yra unikalūs savo Senojo Testamento vartojimu.

Karaimų tyrimuose svarbiausia, atrodė, karaimų ir žydų tarpusavio skyrimo problema. Inbal E. Cicurel tirdama karaimus, gyvenančius viename Izraelio kaimelyje, iš pasakojimų įžvelgė juose konstruojamą identitetą remiantis asmeninėm savybėm. Karaimų ir totorių požiūrį į žydus LDK analizavo J. Šiaučiūnaitė-Verbickienė.

Kalbant apie totorių bendruomenę, atskleista jų padėtis Lenkijoje (L. Zakrzewski, E. Siemeniec-Golaš), Krymo totorių kultūros atgimimo teisiniai, politiniai ir ekonominiai aspektai (N. Belitser) ir archeografinių tyrinėjimų problemos (G. Miškinienė).

Ypač išsiskyrė jau minėta romų sekcija, neapsiribojusi akademiniu klausimų analizavimu, pabandžiusi atlikti mini tyrimus Vilniaus Kirtimų tabore – aplankė porą Aukštojo ir Žemojo taboro šeimų, bendravo su jomis ir diskutavo su čigonų bendruomenių, Lietuvos vyriausybės atstovais tiek vieniems, tiek kitiems aktualiais klausimais (švietimo: pradinio mokslo, romų kalbos išsaugojimo ir socialiniais klausimais). Paliestas temas galima klasifikuoti – nuo šios mažumos įvardijimo problemos iki ateities perspektyvų, dėl kurių Kirtimų čigonai jaučiasi labai nesaugiai gyvendami visi vienu adresu, nelegaliuose būstuose. A.Tornau demonstruotas filmas apie romų vaikų piešinius pabrėžė šią problemą, išsiskleidusią vaikų piešiamuose ar kitaip konstruojamuose namuose, ir parodė jaunosios kartos imlumą santykiuose su aplinka, kiek paneigiantį bendruomenės uždarumą.

Antroji dalis vyko, kaip įprasta– auditorijoje, vėlgi aktyviai dalyvaujant romų atstovams. Pranešėjai tęsė praeitos dienos svarstytas temas: mažumų apsaugos (F. Daftary), įgalinimo (E. K. Kučinskaitė ), jų politinės (A. Baršova), savęs reprezentavimo per gyvenimo istorijas (A. Simoniukštytė), reprezentavimo spaudoje (A. Tereškinas), folklore (L. Anglickienė) ir populiariojoje sąmonėje (M. Mudure). A. J. Spreitzer, pasitelkdama socio-antropologinę perspektyvą, nušvietė Slovėnijos romologijos būklę ir „Romani kultūros“ konstrukciją. Galiausiai sugrįžta prie romų jaunosios kartos švietimo problemų, ateities vizijos, kurią, manyčiau, nuspalvino pati idėja surengti konferenciją, kurios tikslas – aptarti regioninį bendradarbiavimą bei švietimo politiką etninių bendrijų studijų srityje, galiausiai visus sukvietusioje į etnomuzikologijos sesiją, kurioje dalyvavo Lietuvos ir užsienio muzikantai (Dr. M. Krupoves, D. Galay, S. Aleksandravičius, V. Mikeliūnas, A. Gotesmanas, E. Kanevičius).

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra