„Išaugome tik labai atkakliai dirbdami“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2005 m. sausio 4-ąją akademikas prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius šventė savo 80-ties metų jubiliejų. Ne tik jis, jo šeima, bet ir visa lituanistų bendruomenė, esanti tėvynėje ir svetur.
 
Jis – Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos narys (1982), Norvegijos mokslų akademijos narys (1991), Latvijos mokslų akademijos užsienio narys (1995), Latvijos universiteto Garbės daktaras (1991). 1968 metais už darbą „Lietuvių dialektologija“ pelnyta Valstybinė premija; 1994 metais paskirta tarptautinė Herderio premija; 1995 metais – Lietuvos mokslų akademijos K. Būgos premija; 2004 metais – Petro Būtėno premija. Biografiją puošia moksliniai laipsniai ir vardai: 1967 m. – habilituotas filologijos mokslų daktaras, 1969 m. – profesorius, 1990 m. – Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, 1991 m. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys. Teko eiti atsakingas pareigas: Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, Lietuvių kalbos katedros vedėjas, Lietuvių kalbos instituto direktorius, švietimo ir mokslo ministras.

Akademiko Z. Zinkevičiaus parašytos knygos vargu ar tilptų į vieną lentyną. „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“ (1957), „Iš lietuvių istorinės akcentologijos“ (1975), „Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVIII a. pradžioje“ (1977), „Kazimieras Būga“ (1979), net šeši tomai „Lietuvių kalbos istorijos“ (1984–1994), „Prie lituanistikos židinio“ (1999)… Daug vadovėlių vidurinių mokyklų moksleiviams ir aukštųjų mokyklų studentams. Straipsniai skaičiuojami šimtais…
2000-ųjų sausio 4-ąją Lietuvos Mokslų Tarybos surengtame Z. Zinkevičiaus 75-erių metų amžiaus minėjime, vykusiame Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, išgirdome garbaus jubiliato viltingą pažadą: „Niekuomet neužges lituanistikos židinys, prie kurio teko išbūti visą gyvenimą. Mano mokslinio darbo planai dar neišsemti“. Galime pasidžiaugti, jog šie planai buvo vykdomi su brandaus žmogaus ir patyrusio mokslininko energija. 2000 metais išleista kalbos mokslo studija „Lietuvių poteriai“; 2002 metais Lietuvių katalikų mokslo akademija pradėjo leisti „Rinktinius straipsnius“ (I tomas – 2002, II tomas, t. p. 2002, III tomas – 2003, IV tomas – 2004 m.); be to, ta pati leidykla 2004 m. išleido vertingą ir įdomią knygą „Istorijos iškraipymai“, skirtą „ne vien mokslo žmonėms, bet ir visuomenei“. Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rasime per šimtą mokslinių akademiko Z. Zinkevičiaus straipsnių; nemažai jo straipsnių išspausdino „Visuotinė lietuvių enciklopedija“. O kur dar gausi publicistika, paskelbta „Mokslo Lietuvoje“, „Gimtojoje kalboje“, „Valstiečių laikraštyje“, „Vorutoje“, „Varpe“ ir kitur.

Akademiko Z. Zinkevičiaus darbų išvardijimas užimtų visą laikraščio puslapį. Tad jau laikas liautis ir stabtelti prie kitų svarbių ir įdomių jo gyvenimo akcentų. Tačiau dar prieš tai reikėtų paminėti vieną svarbų veiklos barą. Būdamas švietimo ir mokslo ministras Z. Zinkevičius, remiamas tuometinių Vilniaus apskrities vadovų, stiprino veikiančias lietuviškas Pietryčių Lietuvos mokyklas, kūrė naujas. Jam teko garbė atidaryti ir Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinę mokyklą, vieną gražiausių ir moderniausių mokyklų Lietuvoje. Surado ir jos direktorių – Vidmantą Žilių, tebedirbantį šiose pareigose iki dabar. „Nuojauta neapgavo. Juo esu patenkintas“, – sako akademikas ir mielai tęsia pasiūlytą temą: „Lietuviškas mokyklas Pietryčių Lietuvoje dažnai aplankau. Mūsų įsteigtos mokyklos davė gerų vaisių. Jos labai išaugo, kai kuriose jų dabar mokinių skaičius artėja prie šimto. Jas gerai vertina vietos žmonės. Žinoma, didelis nuopelnas priklauso puikiems mokytojams, pasiaukojusiems lietuvybės apaštalams šiame nelaimingame krašte“.

Akademiko Z. Zinkevičiaus didžioji gyvenimo ir mokslinės veiklos dalis praėjo sovietmečiu. Pirmosios jo publikacijos, nurodomos „Bibliografinėje rodyklėje“, datuotos 1948 m., kai dar buvo studentas. Vengė komjaunimo, nestojo į komunistų partiją. Būdamas ideologiškai nepriklausomas, sugebėjo blaiviai ir objektyviai žvelgti į aplinką, stebėti, kas visą sovietmetį dėjosi Vilniaus universitete, 1955 metais pavadintame „Vilniaus valstybiniu Vinco Kapsuko universitetu“. Autobiografinė knyga „Prie lituanistikos židinio“ įdomi visiems. Tačiau tiems, kurie sąmoningai bando užmiršti sovietmetį ir ragina kitus nebeprisiminti tų laikų, ši knyga vis dėlto turėtų būti perskaityta nedelsiant.

Jau 1940-aisiais „pradėta negirdėto ir neregėto masto melų, šmeižto ir dezinformacijos kampanija prieš Nepriklausomą Lietuvą, jos vadovus, lietuvišką inteligentiją ir pasiturinčiau gyvenančius žmones… Imta organizuoti viešas paskaitas apie komunizmą, taip pat antireligines, per kurias vyresniųjų klasių moksleiviai įsiveldavo į diskusijas su paskaitininkais – bolševikų partijos propagandininkais. Po tokių diskusijų prasidėdavo areštai… Labai pasikeitė istorijos mokymas – tuos pačius dalykus dabar imta mums aiškinti priešingai negu iki tol. Pradėjome šios disciplinos nekęsti ir jos nesimokyti, tuo reikšdami savo nepasitenkinimą, lyg ir tylų boikotą“.

Kas dar abejoja partizaninio karo prasmingumu, tepasiskaito… „Besislapstantys nuo kariuomenės jaunuoliai Ukmergės apskrityje, kaip ir visoje Lietuvoje, ėmė burtis į grupes ir patraukė į miškus, kad galėtų smurtui pasipriešinti ginklu. Prasidėjo partizaninis karas, labai žiaurus. Mačiau, kaip stribai vedžiojo rusų kareivius po kaimus, degino sodybas, žudė žmones. Mačiau jų sukeltus gaisrus, ypač tarp Nuotekų ir Juodausių. Nužmogėjimo viršūnę pasiekė sugautų ir nužudytų jaunuolių guldymas Ukmergės turguje. Mačiau nežmoniškai sumaitotus jų lavonus. Vaizdas, kurio ir Dantės pragare nebuvo… Po pirmojo lavonų išniekinimo rytojaus dieną mūsų klasėje trūko kelių mokinių. Jie išėjo į miškus kovoti su pasaulyje neregėtu smurtu. Išėjo ne tik iš mūsų, bet ir iš kitų klasių. Išėjo patys protingiausi ir stipriausi jaunuoliai. Kai tauta žudoma, ji turi teisę ir privalo priešintis visomis įmanomomis priemonėmis“.
Sovietmečiu iškreiptą prasmę įgavo daug žodžių. To taip pat nevalia pamiršti. „Nacionalistais“buvo vadinami visi tie, kurie rūpinosi gelbėti tautą nuo išnykimo, reikalavo jai tokių pat teisių, kokias turi kitos pasaulio tautos. Kas rusui ar vokiečiui patriotizmas, lietuviui buvo traktuojama kaip „nacionalizmas”… Iškreiptai suprastam nacionalizmui kaip priešprieša buvo peršamas „internacionalizmas“, irgi nieko bendra neturintis su tikruoju… Ir kas tik tada mūsų netikrino: ekonomistai, fizikai, matematikai…, bet niekuomet lituanistai. Visi mus „mokė“.

Norėdami išvengti nemalonumų, turėti daugiau laisvių, dažniau susitikinėti su užsienio mokslininkais, peržengus „geležinę uždangą“dalyvauti tarptautinėse mokslinėse konferencijose, kolegos vienas po kito stojo į komunistų partiją. Tad kokiu būdu Z. Zinkevičiui pavyko išvengti tiesioginio sąlyčio su negarbinga organizacija? Atsakymą randame knygoje „Išaugome tik labai atkakliai dirbdami… Suprantama, turėjome dėkoti už tą „mokymą“, dažnai atgailauti, muštis į krūtinę (tikrintojams tai labai patiko)…, o patys toliau dirbome savo darbą, be kurio šiandien neturėtume lietuvių kalbotyros, Vilnius negarsėtų kaip pasaulinis baltistikos centras“.

Svarbi biografijos detalė – gera šeima. „1953 m. pavasarį vedžiau Reginą Lisaitę (savo studentę lituanistę, vėliau ilgai mokytojavusią Respublikinėje neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje.– A. K.). Santuoka įregistruota balandžio 26 d. Tą pačią dieną slapta susituokėme Šv. Mikalojaus bažnyčioje“, – rašoma knygoje. Po penkiasdešimties metų, 2003-iųjų birželį Regina ir Zigmas Zinkevičiai šventė auksinį sutuoktuvių jubiliejų. Tik jau nebe slaptai. Vilniaus arkikatedros bazilikos Šv. Kazimiero koplyčioje per šv. Mišias kunigas jiems suteikė specialų palaiminimą – padėką Dievui už laimingai praėjusį tokį ilgą bendro gyvenimo laiką. Karališkoji koplyčia buvo pilnutėlė žmonių. Kartu pasimelsti, pasidžiaugti atėjo sūnus ir dukra su šeimomis, studentai vaikaičiai, giminaičiai, didelis būrys artimų bičiulių. „Sutarimas, tvarka ir darna šeimoje buvo pats svarbiausias mokslinio darbo sėkmės laidas“, – rašo akademikas.

Man teko laimė 1957–1962 metais Vilniaus universitete studijuojant lietuvių kalbą ir literatūrą būti dėstytojo Z. Zinkevičiaus studente. Dėstė jis mums tarmių mokslą, istorinę gramatiką ir kitas literatams sunkiai įkandamas disciplinas. Tačiau niekada negąsdino, dalyką išaiškindavo su humoru, vis pašmaikštaudamas, per egzaminus negailėjo pažymio, nuo kurio priklausė stipendija, daug kam vienintelis pragyvenimo šaltinis. Studentai, apsisprendę žūtbūt nestoti į komjaunimą, persekiojami už „religinius prietarus“, užsitraukę fakulteto komjaunimo komiteto ir partinio biuro nemalonę, grasinami būti pašalinti iš Universiteto (ne vienas buvo pašalintas) iš karto pajuto savą žmogų, tvirtą asmenybę, padėjusią išsilaikyti svetimoje, nedraugiškoje aplinkoje. Pasakodamas apie kalbininką Kazimierą Jaunių (1848–1908), mūsų dėstytojas su pagarba pridėdavo: „kunigas“ arba „Jaunius buvo kunigas“.
Knygoje yra ir tokia pastraipa: „Buvo persekiojama religija, išniekintos bažnyčios. Maždaug nuo 1953 m. Universiteto dėstytojai nebegalėjo eiti į bažnyčią, dalyvauti apeigose ar atlikti išpažintį, priimti komuniją. Beatodairiška ateizacija labai sužalojo tautos sielą. Plito nesąžiningumas, girtavimas ir paleistuvystė. Tauta iš lėto slinko išsigimimo link“. Ir dar: „Melą, kad ir ne tokį akiplėšišką, platino spauda, rašytojai, net mokslininkai. Pastariesiems būdavo retkarčiais organizuojami „smegenų plovimai“. Universitetas augino būsimuosius LDDP kadrus! Gelbėdamiesi nuo totalinio melo, tapome uždari, užsisklendėme „savo kiaute“… Bet vis tiek marksizmas ir jo „dogmos“ prie mūsų nelipo ir negalėjo lipti, nes iš jų sklido ne gėris, bet neapykanta“.

Ačiū, Profesoriau, kad buvote, kad esate, kad ir dabar ketinate įsikišti į „švietimo ir jaunuomenės auklėjimo reikalus, jeigu bus kėsinamasi Lietuvoje griauti krikščioniškąjį auklėjimą, auginti ne Lietuvos piliečius, savojo krašto patriotus, bet kosmopolitus ar sovietinio tipo hibridus“.

Ačiū, kad savo darbais išgarsinote Lietuvą pasaulyje.

Ilgiausių metų ir Dievo palaimos Jums ir Jūsų mylimiesiems!

Nuotraukoje:
Akad. prof. habil. dr. Z. Zinkevičius

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra