„Gyvensime tėvų žemėje“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Vilniuje įvyko konferencija „Gyvensime tėvų žemėje“, surengta Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Tai antroji tokio pobūdžio konferencija. Pirmoji įvyko lygiai prieš metus taip pat Vilniuje. Konferenciją žodžiu pasveikino Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Gabrielius Žemkalnis, Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamento direktorius Aivydas Keršulis, darbuotojas Vytas Miliauskas, daina ir šokiu – „Lietuvių namų“ vidurinės mokyklos moksleiviai. Savo eilėraščius skaitė poetas Justinas Marcinkevičius. Apie pasipriešinimą lietuviškos spaudos draudimui 1864–1904 metais pasakojo prof. Antanas Tyla.
Pirmuosius trėmimus priminė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro skyriaus vedėja Birutė Burauskaitė. 1941 metų birželį beldimai į duris sudaužė daugelio Lietuvos žmonių gyvenimus. Nuo šeimų buvo atplėšti apie keturis tūkstančius vyrų, kurių ketvirtadalis mirė nuo bado, išsekimo, ligų. Kai kuriuose lageriuose mirė 72 proc. vyrų. Suimtieji tardomi pasakojo apie savo darbą Lietuvoje. Okupantams tai buvo įkalčiai. Žmonos, maži vaikai, seneliai buvo pasmerkti neregėtoms kančioms.
Į tribūną ėjo gyvi liudininkai ir pasakojo tragiškus įvykius.
Mokytoja Dainora Urbonienė, knygos „Sibiras vaiko akimis“ autorė: „Prasidėjo mūsų trijų – mamos, mano, devynerių metų vaiko, ir vienerių metukų kūdikio broliuko Aručio – gyvenimas Barnaule. Vieną dieną mama, kai visai nebeturėjome ko valgyti, ėjo į turgų – nešė keletą, kaip ji sakė, Sibire nereikalingų drabužių. Bet tame turguje nieko gero negavo, išmainė tik vieną ploną skarelę į saują svogūnų laiškų. Tačiau nustebome, kad Aručiui tie svogūnai patiko, labai skaniai suvalgė.
Buvo vidurnaktis. Barake žmonės miegojo. Arutis snausdamas dejavo. Mama paėmė ant rankų, nešiojo; aš vaikščiojau šalia, laikiau rankytę, bučiavau ir vis tikėjau – nurims, užmigs, o paskui pradės sveikti. Tačiau tas svajones nutraukė mamos riksmas.
Pajutau, kad Aručio rankytė sunkėja. Mama garsiai verkdama atsisėdo su juo ant lovos. Pamačiau atmerktas broliuko akytes, norėjau sakyti – žiūri, – bet nutilau. Arutis žiūrėjo į mamą keistai nurimęs. Mano laikoma rankytė darėsi vis šaltesnė. Abi pasilenkėme prie jo ir bučiavome šaltą kūnelį. Sukilo žmonės, uždegė žvakę. Ramino mamą, glostė man galvą. Aš vis dar netikėjau… Mes atsiklaupėme prie Aručio, glostėme, žiūrėjome į jį. Atėjo daugiau žmonių, kalbėjo poterius.”
Žurnalistas Antanas Seikalis, buvęs politinis kalinys, suimtas nepilnametis, gimnazistas: „Mus vežė ilgai ir toli. Kam teko taiga, kam stepė, kam tundra. Išvežė iš Lietuvos ne tik žmones, bet ir visa, kas buvo Tėvynėje geriausia. Išvežė mūsų dvasią, mūsų kultūrą, tradicijas, tikėjimą, darbščias rankas, talentus, tautos genofondą. Nuvežė. Iškrovė, kur po kojų žemėje gulėjo daug turtų: naftos, metalų, dujų; čia plaukė didelės, sraunios upės, augo kedrai. Gamta buvo atšiauri, bet nepaprastai graži ir turtinga. Bet čia nebuvo duonos ir Tėvynės. Šitas kraštas vadinosi „Gulagu“. Ir pats šis žodis ne tik kad bukas, negerai išgarsėjęs visame pasaulyje. Jį tariant taip negera pasidaro krūtinėje, o prieš akis sargybiniai, šunys, vagonai, barakai, alkis, šaltis, Tėvynės ilgesys, artimųjų kapai… Štai iš kur mes grįžtame. Grįždami paliekame pėdsakus: kapus, paminklus, gerą tremtinių vardą. Bet yra vieta nedovanotinai pamiršta. Ta vieta vadinasi Tadžikija. Iš ten beveik niekas nebesugrįžo ir nebesugrįš. Ten nėra jokio lietuviško ženklo tremtiniams, kurie greitai išmirė medvilnių plantacijose, nepakeldami gamtinių sąlygų ir bado.”
A. Seikalis priminė 1957 m. sausio 21 d. LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaką, pasirašytą J. Paleckio ir S. Naujalio, kuriame reikalaujama uždrausti grįžti į Lietuvą. „Asmenys, kurie savanaudiškai grįš, turi būti teismo nuosprendžio nutremiami iki 5 metų“, – grasinama.
Ką reiškė tas įsakas, taip pat žinome. Kurie grįžo, pajuto visą kolaborantų nemalonę. Vieni metėsi į Latviją, kiti į Karaliaučiaus kraštą, ten, kur tas įsakas negaliojo. Dar kiti, neberadę tėviškių, namų, paverkę prie užversto šulinio, grįžo iš ten, kur atvažiavę.
Lietuva laukia sugrįžtant lietuvių. Vos atkūrus nepriklausomybę, pradėta rūpintis sugrįžimu tų, kurie dėl įvairių priežasčių ilgai užsibuvo svetimose žemėse. Sudaryta tremtinių sugrįžimo programa. Veikia Vilniaus vidurinė internatinė mokykla „Lietuvių namai“ mokyklinio amžiaus vaikams ir jaunuoliams, pensionas „Tremtinių namai“ vyresnio amžiaus ir pasiligojusiems žmonėms. Sugrįžusiems lengvatinėmis sąlygomis skiriami būstai. Be to, Naujoje Vilnioje yra 60 butų gyvenamasis namas laikinam apgyvendinimui. Apmokamos kelionės, bagažo išlaidos, mokoma lietuvių kalbos.
Į tėvynę per atkurtos nepriklausomybės metus sugrįžo apie 1600 šeimų, apie 5000 žmonių. Tačiau dar yra daug negrįžusių. Kalbuosi su Irkutsko lietuvių bendruomenės pirmininku Jonu Vilkevičiumi, buvusiu politiniu kaliniu, po karo suimtu iš Kriūkų gimnazijos paskutiniosios klasės. Sužinau, kad Irkutske gyvena apie 1700 lietuvių. „Reikia turėti garantijas į butą, darbą, pensiją, vaikų mokslą. Negrįžimo priežastys įvairios. Mišrios šeimos, nelietuvio vyro ar nelietuvės žmonos ten gyvenantys giminės nenori atsiskirti su artimaisiais. Pilių ten nepasistatėme, nesame turtingi. Atstumai dideli, kelionės brangios, be to, vizos – neprivažinėsi. Baigę Sibiro institutus žmonės ten dirba savo profesijos darbus. Lietuvoje tokių darbų nėra“, – man sako Jonas Vilkevičius. Pašnekovas ketino pasikalbėti su kiekviena lietuvių šeima, gyvenančia Irkutske, papasakoti apie Lietuvos Respublikos sudarytas palankias sugrįžimo sąlygas.
Konferencijoje pristatyta knyga „Gyvensime tėvų žemėje“, parengta daugelio autorių: Tremtinių grįžimo komisijos pirmininkės pavaduotojo, Tremtinių grįžimo fondo pirmininko poeto Vytauto Cinausko, mokytojos Irenos Račiūnienės, dr, Stasio Vyšniausko. Knyga bus daugiau įdomi ne tėvynėje gyvenantiems lietuviams.
Kitą dieną konferencijos dalyvių buvo laukiama Kaune: ekskursija po senamiestį ir Nacionalinę M. Žilinsko dailės galeriją, šv. Mišios Įgulos bažnyčioje. Paskui – grįžimas į gyvenamąsias vietas, deja, ne tėvynėje.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra