„Geležinio Vilko“ organizacijos nariai – 1941 m. Birželio sukilėliai

Autorius: Data: 2011-06-10, 13:24 Spausdinti

„Geležinio Vilko“ organizacijos nariai – 1941 m. Birželio sukilėliai

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS, Alytus

Vis labiau artėja vieno iš svarbiausių lietuvių tautai istorinių įvykių – 1941 m. Birželio 22–28 d. sukilimo – metinės. Alytiškis kraštotyrininkas Gintaras Lučinskas šią datą nusprendė paminėti savaip – atiduoti duoklę nepelnytai užmirštiems Alytaus apskrities sukilėliams. Jis pakartotinai išleido pataisytą ankstesnės savo knygos (2009 m.) leidimą. Kadangi iki šiol neturime net muziejaus, skirto 1941 m. Birželio sukilėlių atminimui, tai ši knyga tebus nors nedidelis priminimas tų įvykių, kuriuos taip norėta ištrinti iš atminties.

G. Lučinskas jau dešimtmetį darbuojasi rašydamas istorinius straipsnius. Šio autoriaus bibliografiją jų sudarytų keli šimtai – Dzūkijos, Kauno ir Vilniaus periodiniuose leidiniuose. Taip pat leidžia ir knygas. Partizano Antano Ambrulevičiaus prisiminimų knygos „Kelio atgal nėra“ leidybos organizatorius (2008), knygų „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ (2009), ,,Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“ (2010) autorius. 2011 m. turėtų pasirodyti ir nauja G. Lučinsko knyga – „Vermachto nusikaltimai Dzūkijoje 1941 m. birželį“.

Knygos „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ (2011 m., 2-asis pataisytas leidimas) pradžioje įdėta doc. dr. Sigito Jagelevičiaus pratarmė. Reikėtų sutikti su dr. S. Jegelevičiumi, kad tuo metu Lietuvoje buvo pakankamai žmonių, suvokiančių pasipriešinimo reikalingumą ir galinčių priešintis. Tik nedaug buvo politinių visuomeninių jėgų, galinčių organizuoti antisovietinį pasipriešinimą. Dr. S. Jegelevičius seniai iškėlęs ir pagrindęs teiginį, kad 1940–1941 m. įvykiai parodė, jog Lietuvoje tuo laiku buvo tik trys visuomeninės jėgos, galinčios, viena vertus, imtis organizatoriaus vaidmens ir, kita vertus, turinčios organizuotai kovai intelektualinių ir kitų resursų. Tos svarbiausios antisovietinio pasipriešinimo jėgos pogrindyje buvo: 1) Lietuvos kariuomenės karininkija, palaikoma liktinių puskarininkių ir tarnyboje kol kas paliktų patriotiškai nusiteikusių eilinių, laukiančių, kol patikimi vadai duos nurodymus; 2) Lietuvos šauliai, turėję ypač gilias šaknis kaime; 3) ateitininkai – krikščioniškas ir demokratijos vertybes ugdančios jaunimo organizacijos nariai, – moksleiviai bei studentai ir iš jų kilusi jaunoji inteligentijos karta.

Neigiantiems Lietuvos pasipriešinimo okupacijoms potencialą norėčiau pateikti vieną faktą – pasiūlyti pasidomėti, kiek lietuvių buvo mobilizuota į Raudonąją armiją netrukus po antrosios sovietų okupacijos – per nepilnus metus iki Berlyno kritimo 1945 m. Skaičiai tikrai įspūdingi. O dar kiek slapstėsi miškuose?

Nereikia pamiršti, kad iš tikrųjų ir Lietuva ruošėsi karui, tik jos politinis elitas nesiorientavo situacijoje. Beje, tik Lietuva du kartus pakartojo seną klaidą – nesipriešinti agresijai. Pirmą kartą tai buvo XVIII amžiuje. Lenkija antrą kartą tokios klaidos jau nebekartojo – pasipriešinta garbingai net ir Vokietijos Vermachtui.

1941 m. Birželio sukilimas ir kitų pavergtų tautų pasipriešinimas buvo lemtinga korta Vermachto rankose, tik ja nebuvo pasinaudota. Juk viskas buvo pastatyta ant „žaibo karo“ kortos. Žaibiškas ir sąlyginai netikėtas karas buvo vienas vokiečių privalumų. Daugybę jų padarytų klaidų suskaičiuoja istorikai. Paminėti verta būtų per vėlai pradėtą karą prieš Sovietų Sąjungą. Reikia tik stebėtis, kaip nedidelė Vokietijos kariuomenė pasiekė tokius laimėjimus prieš tokį galingą priešininką. Neužmirškime, kad pasišaudyti į valias vokiečiai resursų turėjo tik pirmaisiais karo su sovietais mėnesiais, o paskui teko taupyti. Keista, kad net ir pralaimint karą vokiečių politika kitų tautybių atžvilgiu keitėsi labai lėtai.

Neorganizuotas antisovietinis lietuvių pogrindinis pradėjo reikštis nuo pat pirmųjų okupacijos dienų 1940 m., o stipriau – paskelbus Liaudies seimo rinkimus. Ta proga su savo atsišaukimais, raginančiais lietuvius tuos rinkimus boikotuoti, pasirodė nemažai pogrindžio grupių. Po pirmųjų pogrindžio pasireiškimų netrukus tokių slaptų antisovietinių sambūrių atsirado visame krašte. Jie niekada nebuvo tiksliai suregistruoti, kiti net nebuvo įgiję pastovios organizacijos formų. Tačiau ir žinomieji, veikę įvairiose Lietuvos vietovėse, gerai parodo, kad antisovietinis pogrindis krašte išplito labai greitai. Alytaus apskrityje ir pačiame Alytuje veikė Krašto mylėtojai, gimnazijos moksleiviai buvo suorganizavę Mirties batalioną, vėliau – Lietuvos apsaugos gvardiją. Miroslave veikė Tėvynės mylėtojai, Simne, Meteliuose ir Krokialaukyje – Tėvynės mylėtojų sąjunga, o Merkinėje ir Stakliškėse – Lietuvos mylėtojų sąjunga. Lazdijuose veikė Laisvės mylėtojai ir Lietuvos mylėtojų sąjunga, o Kapčiamiestyje – Laisvės mylėtojai.

Lietuvių antisovietinis pogrindis pradėjo veikti kaip pasyvus pasipriešinimas – ragino nedalyvauti sovietų paskelbtuose tariamuose rinkimuose, neiti į okupantų organizuojamus mitingus, nemokėti mokesčių, nepilti pyliavų. Raginta likti ištikimiems savo tautai, stengiamasi padrąsinti artėjančiu karu, taip pat keliamos Lietuvai ir lietuvių tautai sovietų daromos skriaudos ir sovietinės santvarkos ydos. Tam reikalui naudota vienintelė įmanoma priemonė – pogrindžio spauda. Sukurtus tekstus padaugindavo šapirografais ar rotatoriais ir platindavo. Pradžioje spausdinti tik atsišaukimai, o 1940 m. gruodžio mėn. pasirodė ir pogrindinis laikraštis „Laisvoji Lietuva“, vėliau „Aktyvistas“. Ypač plačiai pogrindžio spauda paplito 1941 m. pavasarį.

Alytuje ir jo apylinkėse sovietų agentai buvo labai budrūs ir akyli, nes čia buvo didelė jų karinė bazė, tačiau pogrindžio literatūros buvo rasta daugelyje vietų – net ir pačiame Alytuje.

Tačiau vien pasyviu pasipriešinimu lietuvių antisovietinis pogrindis neapsiribojo. Jau 1940 m. rudenį pradėta slapta rinkti aukas, kad būtų pasirūpinta suimtųjų šeimomis, kurios gyveno sunkiomis sąlygomis. Okupantams nuėję tarnauti asmenys pradėjo gauti pogrindžio įspėjimų bei grasinimų, vienas kitas – sunaikintas.

Iš archyvinių dokumentų žinoma, kad 1940 m. spalio 1 d. Alytaus apskrityje, Daugų valsčiuje jau veikė pogrindinė antisovietinė „Geležinio Vilko“ organizacija. Per kelis mėnesius įsteigti organizacijos padaliniai visoje apskrityje. Didžioji dalis narių priklausė: Alytuje ir Alytaus valsčiuje 100 narių, Alovės valsčiuje – 73, Daugų valsčiuje – 230, Merkinės valsčiuje – 66, Simno valsčiuje – 46. Visiškai nėra duomenų apie Jiezno, Stakliškių, II Varėnos valsčius. Neabejotina, kad skaičiai, palyginti su kitais valsčiais, yra per maži Butrimonių valsčiuje – 15, Miroslavo valsčiuje – 13, Seirijų valsčiuje – 10, I Varėnos valsčiuje – 35. Galima manyti, jog organizacijos narių buvo ir Trakų apskrities Onuškio valsčiuje, nes ten irgi platinti atsišaukimai. Pagal knygos autoriaus surinktus duomenis (jie nėra galutiniai) yra žinomos 588 organizacijos narių pavardės, iš kurių 162 šauliai, tautininkai ir jaunalietuviai.

Alytaus apskrities NKGB skyriaus viršininkas, saugumo kapitonas V. Rogožin 1945 m. birželio 14 d. operatyvinėje pažymoje rašė, kad nacionalistinei „Geležinio Vilko“ organizacijai Alytaus apskrityje priklausė iki 760 narių, iš kurių, 1945 m. kovo 2 d. duomenimis: jau nustatyta jų gyvenamoji vieta – 117, banditų – 13, tarnauja Raudonojoje armijoje – 11, slapstosi nežinia kur – 13, pasitraukę į Vokietiją – 5, įvairiu laiku areštuoti – 44.

Pagrindinis „Geležinio Vilko“ organizacijos tikslas – Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas. Šios organizacijos egzistavimą galima suskirstyti į 2 periodus: iki karo pradžios, kai veikė nelegaliai, ir veikla prasidėjus karui. Pirmame etape nariai platino atsišaukimus, keldavo Lietuvos trispalves, boikotavo sovietinius renginius ir rinkimus į valdžios organus, rinko aukas areštuotųjų šeimoms paremti ir ginklams pirkti, sekė sovietinį aktyvą, kaupė ginklus, ruošėsi tinkamu momentu sukilti ir perimti valdžią vietose (I Varėnos skyriaus nariai planavo ginklų gauti iš Raudonosios armijos 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse, Varėnos vasaros karinėje stovykloje tarnaujančių lietuvių karių, o alytiškiai pirko ginklus iš Alytuje dislokuotos Raudonosios armijos įgulos kareivių).

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, per pirmą savaitę „Geležinio Vilko“ organizacijos nariai, pasivadinę partizanais (šauliai partizanai, lietuviai partizanai), visoje Dzūkijoje suorganizavo valsčių tautinius komitetus, savivaldą ir sukarintą policinę struktūrą – „Tautinio darbo apsaugą“ – TDA. 361 buvęs „Geležinio Vilko“ organizacijos narys gavo pažymėjimus, kad sovietinės okupacijos metu dalyvavo organizuotoje veikloje prieš sovietų režimą. Dalis „Geležinio Vilko“ organizacijos narių įstojo į jau legaliai veikiančią LNP bei į 1941 m. rugpjūčio mėn. įkurtą „Aktyvistų sąjungą“.

Tiksli statistika nėra žinoma, tačiau daugiau kaip 150 „Geležinio Vilko“ organizacijos narių 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. buvo teisiami, kai kurie net mirties bausme, o tai įrodo, kad okupacinei valdžiai organizacijos veikla kėlė grėsmę ir laikyta pavojinga. Keliasdešimt patriotų pokaryje tapo partizanais, o didelė dalis asmenų – represuoti, ištremti, žuvo lageriuose (surinkti duomenys pateikiami pirmoje knygos dalyje).

G. Lučinskas archyvuose surinko duomenis ir nustatė, kad pogrindinės antisovietinės „Geležinio Vilko“ organizacijos pagrindiniai įkūrėjai buvo atsargos pulkininkas Jonas Petruitis, atsargos majoras Jonas Vytautas Dainius, atsargos leitenantas Pranas Zenkevičius, atsargos jaunesnysis leitenantas Vladas Šimoliūnas.

Šia knyga galės naudotis ne tik lokalinės istorijos, ne tik žmonių istorijos tyrinėtojai, bet ir tyrėjai, siekiantys apibendrinti antisovietinį pasipriešinimą visos Lietuvos mastu. Šis leidinys – tai paminklas buvusiems užmirštyje žmonėms, kovojusiems už savo valstybę.

Nuotraukose:

1. Knygos „Pogrindinė „Geležinio Vilko“ organizacija Alytaus apskrityje (1940–1941)“ viršelis

2. Kpt. Jonas Vytautas Dainius, 1929 m.

3. Jonas Petruitis Kauno kalėjime. 1941 m.

Spauda , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra