„Gamtos dovana“ − gamta, duodama dovanų…

Autorius: Data: 2011-03-18 , 15:05 Spausdinti

Gaiva KULIEŠIENĖ, Nijmegenas-Kaunas

Pamąstymai Artūro Užgalio knygos ir fotografijų parodos „Gamtos dovana“ tema

Senų seniausia tiesa, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo, šiandien gyva ir aktuali kaip niekada: žiba labai daug kas – TV užpila vaizdine informacija, žurnalai bei kiti leidianiai varžosi poligrafiniais efektais, internete vaizdų lavina pasipila, vos paspaudus klavišą… Kas visame tame vertinga, kas – menas, o koks procentas tik menkavertis šlamštas?… Pasaulis keičiasi, atrodo, kas akimirką – vakar diena jau rodosi senamadė, nesinori būti paliktam, kai gyvenimas is ir nueis pro šalį !

Nors pasigirsta ir balsų teigiančių, kad visa šita civilizacija yra jokia pažanga. Rašytoja Johane Harris, pavyzdžiui, sako „jei nubrauktume plastikinį ir blizgantį civilizacijos paviršių, visi suprastume tebesėdį aplink laužą miške“… Tiesa, gamta buvo šioje žemėje, kol žmonių dar nebuvo, ir, jei mes jos nesubaigsime į niekalą, bus, kai mūsų jau seniai nebus. Jei ji tokia esminė mūsų būtyje, kodėl dažnas esam linkę gyventi, nerasdami laiko pabūti, pasigrožėti ja?

Gal todėl, kad greitai pasijuntame vėl − maži ir bejėgiai… ne tik prieš pačią gamtą, bet ir prieš jos grožį, o tai griauna civilizacijos sukurtą žmogaus kaip gamtos valdovo įvaizdį?… Kaip bebūtų, jos grožio didybė žmogui labai greitai yra „per daug“… imame jausti, kad esame niekas – iš nieko atėję, į nieką einą pavirsti – norisi instinktyviai prisidengti akis, kai neprašius primenamos tokios pagrindinės gyvenimo tiesos.

Ar ne iš čia kylo tradicinis žmogaus poreikis vaizduoti gamtą mene – bent kažkiek ją „apvaldyti“? Grąžinti į mums patogesnes, labiau priimtinas proporcijas, t. y. mažiau skausmingas tuo, ką jos mums primena… Patogiausia, žinoma, jei nebeprimintų nieko – tėviškės ilgesio, prabėgusios vaikystės, pasivaikščiojimų įsimylėjus – gal todėl egzotiška gamta ir tolimų šalių vaizdai yra populeriasni už gimtuosius, nes jais grožimės saugiai, protu, o ne jausmais? Dar lieka tik priminimas, kad kasdieninius poreikius tenkindami, nuodijame orą, vandenis, dirvas… kad neturime laiko sustoti, pastebėti grožį apskritai, metų kaitą… neturime laiko niekam. Sau. Gyvenimui. Šitame nenorėjime žinoti jaučiamės saugesni.

Dailės istorija yra pilna per šimtmečius išgalvotų, sukomponuotų, dirbtinių akademinių, „klasikinių“ peizažų – gamta atvaizduota iki negyvumo. Tik impresionistai, kai jų laikas atėjo, nebekomponavo, tačiau tapė − daugiausiai šviesą, peizažuose krintančią tiesiog ant bet ko. Ne veltui buvo bijoma, kad fotografijai atsiradus, dailės nebereikės.

XX a. 2-3 dešimtmečiuose maži, visiems prieinami fotoaparatėliai pasklido masėse. Buvo imtasi fotografuoti viską ir visi, kas netingėjo, tą darė… Bijota veltui, nes, fotografija irgi pasirodė neesanti objektyvus atvaizdavimas, fotografas lygiai taip pat „komponuoja“ gamtą, išrenka jos dalis, nutaiko momentą – padaro ją „parodomą“, prijaukinatą, grožėjimuisi tinkamą…

Ta pati baimė, kad fotografija nustos būti menu vėl atsirado XXI a. pradžioje, kai fotografuoti gali kiekvienas, turintis mobilų telefoną; internetas padaro atvaizdą ne tik momentaliai visiems prieinamu, bet ir pažada jį išsaugoti amžinai… Taip, iš dalies tai tiesa – mes visi esame menininkai, bendrakūrėjai su dievais – be kiekvieno iš mūsų veiklos pasaulio paveiksle Dievas nebūtų išreikštas pilnai. Bet… Studijavimas, darbas, patirtis, polinkis, meilė yra tai, kas iš fotografo padaro meninką… padaro jį meistru. Jau vien tuos pačius impresionistus prisiminus: „Motyvas – niekas, jo apšvietimas – viskas“, „šviesoje viskas žėri ir spinduliuoja, o kasdieniniai, neišvaizdūs daiktai persikūnija ir tobulėja“… „Pažinkite šviesą – jūs net nežinote, net neįtariate, kad ji egzistuoja“ parašyta lietuvių fotografijos mokymo pradininko Jan Bulhak „Šviesos estetikos“ pratarmėje…

Gamta vis dar ta pati, mūsų vis dar laukianti − metų laikų ratas sukasi, kaip ir senų senoveje − šviežia žaluma, žydinčios pievos, lapų raudonis prieš nukrintant, ornamentais užšalę vandens kristalai… Iki šiol yra žmonių, sustojančių akimirkai, lyg žado būtų netekę nuo momento grožio bei sugebančių tas akimirkas meniškai įamžinti – tokias pat gražias, kaip jos ir buvo pamatytos… bei pernešančių tuos atvaizdus į knygas, į parodas… Tik ką pasakyti apie mus, žiūrovus?

Bijau, kad su žiūrovais šiame istorijos etape prasčiau… Atpažinti meno tikrumą, įvertinti jo kokybę − tam reikia paskirti laiko bent akimirka daugiau, nei dauguma iš mūsų šiandien įpratę. Ir dvasios ramybės. Arba bent jau sugebėjimo išstovėti vienoje vietoje, sugebėti išbūti, kai sustoja begalinis informacijos kaleidoskopu sukimasis prieš akis − daugelis iš mūsų šito nebepakeliame! Prisipažinkime sąžiningai, mūsų suaudrintas protas ima žiopčioti kaip žuvis, išmesta į sausumą… Tai yra normalu, žinant, kad esame įjunkę į tempą, informacijos leidimą per rankas tik susipažinimui – manome kada nors prie visko sugrįžti ir įsigilinti „kaip reikiant“… skirti laiko pagalvoti, „suvirškinti“. Bet, taip niekada ir nesugrįžtame…

O sustojus tuoj pat „ima drebėti rankos ir džiūti burna“ – greičio ir intensyvumo priklausomybės požymiai − negalime pakęsti pamatę, kokie tušti likome, kokia tuštuma pasidarė mūsų gyvenimo vietoje, kol buvome užsiėmę bėgimu pro šalį… kad ir su visais kartu!

Gamta ir čia mums gali padėti − leiskime jei ne jai pačiai, tai bent jau jos atvaizdams, jos detalėms tą tuštumą užpildyti − palaikyti, paremti mus, kol nuslūgs tas atjunkimo požymių stiprumas, kol vėl pasijusime „žmogiškesniais“ žmonėmis… pasijusime turį dvasią, sielą.

Dvasingumas irgi nėra labai madingas šiais laikais – gal kad jo negalima, gražiai supakavus, pirkti ar parduoti?… Žinoma, jis ir perkamas, ir parduodamas. Gal kaip tik todėl ir manoma, kad iš tikro jo nebėra… Dieviškos rankos egzistavimu buvo abejota visais laikais, čia irgi nieko naujo. Bet vienu iš didžiausių dievų buvimo įrodymu − taip pat visais laikais − buvo gamta, jos ciklų raminantis pastovumas, jos poilsį rasti padedantis grožis, sveikatą atstatantys turtai…

Kad ir kiek keistųsi laikai ir mes, žmonės, save nebe tokiais, kokie buvome, laikytume, gamta vis dar yra, ta, kuri buvo, tokia pat graži, kaip visada − tik eik, žiūrėk, grožėkis, susimąstyk, grįžk į save vėl, jei buvai pasimetęs… eik dar giliau − būk  žmogumi, pasijausk jos dalimi… Menas padės atverti komputerių užlipintas akis, meistro fotografo ranka nukreips užrūdijusį, matyti atpratusį tavo žvilgsnį. Žiūrėti yra į ką, tik mažai žiūrinčių − tiesa irgi sena, kaip pasaulis.Todėl, manau, priminti nepakenks, kad kelias atviras… ir juo einančiųjų niekada nebus per daug!

A. Užgalio nuotr.

Nuotraukoje: Parkas – A. Užgalio kūriniuose dominuoja gamta

Fotomenininkai , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra