„Draugas“ ir po šimto metų – draugas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Šimtmetis – sunkiai suvokiamas dalykas, lydimas ir nuostabos, ir pagarbios baimės. Apimantis ne tik žmogaus gyvenimą, bet ir jo gyvenamą metą, amžiaus pradžią ir pabaigą, archaiką ir naujoves. Užtat nėra ko stebėtis, kai miestų merai su seniūnijų darbuotojais ir gėlėmis važiuoja sveikinti savo šimtamečių gyventojų, o ir televizija tuos karšinčius kartais parodo – tai ne tik nuostabos ir pagarbos išreiškimas, bet ir žvilgsnis į gyvąją istoriją. Tie žmonės – amžiaus puslapiai, kuriuos reikia pagarbiai perskaityti ir daug ko iš jų išmokti.
 
Šimtametė ir Amerikos lietuvių dienraščio „Draugas“ istorija. Jubiliejus su aukštų personų sveikinimais, gėlėmis ir linkėjimais nugriaudėjo jau liepos vidury, ką tik atidarytos Nacionalinės dailės galerijos patalpose, dar dvelkiančiose statybų drėgme ir neįšildytose aktyvaus lankytojų srauto, o „Draugo“ šimtmečio pokylis įvyko visai neseniai, spalio viduryje, dalyvaujant garbės svečiui prof. Vytautui Landsbergiui. „Draugo“ šimtmečiui skirta paroda neseniai atidaryta Seime, o jo istoriją apžvelgianti knyga „Draugui – 100. Už tikėjimą ir lietuvybę“ jau netgi recenzuota (girdėjau atsiliepimų, kad niekas tos knygos neskaitys, nes ji baisiai stora ir sunki, bet štai, nepraėjo nė pora mėnesių, o atsirado narsi recenzentė).
 
Tiesą pasakius, dar prieš „Draugo“ šimtmečio minėjimą teko girdėti skeptiškų atsiliepimų, kad ši data pernelyg sureikšminama, ką jau čia tas „Draugas“, ar verta šitaip plačiai skelbtis, organizuoti parodas, pristatymus ir panašiai. Ne tik verta – ir reikia. Šiaip ar taip, tai vienintelis lietuviškas dienraštis, sulaukęs tokio garbingo amžiaus ir – pabrėžiu – ėjęs be pertraukų visą šimtą metų. Kito tokio lietuviško leidinio nėra. Įkurtas 1909 m. kaip priemonė vienyti mažaraščius lietuvių emigrantus angliakasius ir skleisti tarp jų rašto kultūrą, katalikybę ir tautinę savivoką, „Draugas“ atliko svarbią edukacinę ir kultūrinę misiją, o kai kada netgi tapdavo vieninteliu tiltu, susiejančiu lietuvišką mintį. Jo įkūrėjas kunigas Antanas Staniukynas ir vėlesnieji redaktoriai, kunigai marijonai ir pasauliečiai visuomenininkai, dirbdami sunkiomis sąlygomis ir neretai pritrūkdami lėšų, išsaugojo gyvybinguosius laikraščio tikslus iki šių dienų. Gal todėl laikraštis ir sulaukė tokio garbingo jubiliejaus – gyvybingoji laikraščio idėja, svarbiausieji jo tikslai neretai nulemia ir jo gyvavimo trukmę. Jeigu bent kuris iš šiandienos Lietuvos laikraščių kada sulauks tokio amžiaus, galės šaipytis iš konservatyvaus katalikiško „Draugo“, bet pirmiausia tegu tokio amžiaus sulaukia, dirbdamas be pertrūkių.
 
„Draugo“ istorija – įvairialypė ir marga, to ir galima tikėtis iš šimtmečio sulaukusio leidinio. Neįmanoma suminėti visų, prisidėjusių prie laikraščio darbo, prie jo leidybos, redagavimo, straipsnių rašymo, lėšų rinkimo, rėmėjų ieškojimo (rėmėjai „Draugui“ ir šiandien nepaprastai svarbūs, nes laikraštis nemaža dalimi išsilaiko iš privačių aukotojų lėšų). „Draugas“ nepamiršta nė vieno aukotojo – jų pavardės visuomet skelbiamos paskutiniajame laikraščio puslapyje, padėkos skyrelyje. Ir visada jų būna daug!..
 
Nesvarbu, šimtą ar dešimt dolerių paaukojo. Ir kitur galima justi pagarbą skaitytojui – sakyčiau, tai ilgų laikraščio leidybos metų rezultatas, kai ugdoma abipusė pagarba: ir redaktoriaus, ir straipsnio autoriaus, ir skaitytojo. Reikėtų pabrėžti, kad „Draugas“ bene visuomet buvo tolerantiškas kitai minčiai ir nuomonei (žodelis „bene“ atsirado dėl to, kad prisiminiau A. NykosNiliūno „Temas ir variacijas“, kuriose jis mini keletą rašytojų, „Draugo“ puslapiuose užsipuolusių kitą leidinį, kuris sukritikavo jų kūrinius). Tačiau ir šiuo atveju reikėtų kaltinti ne patį dienraštį, o veikiau asmenines rašytojų nuoskaudas, galbūt – ir to meto literatūrines tendencijas.
 
Atskiro paminėjimo nusipelno „Draugo“ šeštadieninis kultūrinis priedas, kuris šiais metais švenčia savo 60metį. (Ar tik nebus „Literatūros ir meno bendraamžis“?..). Rausdamasis Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanikos skaityklos senuose „Draugo“ komplektuose, kultūriniuose prieduose radau visokių įdomybių. P. Clodelio laiškas lietuviams, rašytas šešiasdešimtųjų pradžioje, pilnas tikėjimo, kad „komunizmo bestija“ gaus galą ir lietuviai bus laisvi. Radau ir skyrelį „Iš sovietinės Lietuvos“, kur šmaikščiai, bet gana aštriai šaipomasi ir iš absurdiškų sovietinio gyvenimo akimirkų, ir iš socialistinio natūralizmo literatūroje (regis, vienas skyrelis buvo apie pažangiai nusiteikusią mokytoją Urbonienę, kuri į skutus sutaršė A. Baltrūno apsakymą „Mokytojas“ kaip politiškai nebrandų ir neatitinkantį socialistinio realizmo normų). Ne veltui sovietmečiu „Draugas“ tam tikrų tarnybų buvo įvardijamas kaip „ypač pavojingas“ leidinys. Na, o du dešimtmečius kultūrinį priedą redagavęs poetas Kazys Bradūnas šiandien pripažįstamas kaip neabejotinas šio priedo redaktorių lyderis: ir pats daug rašė, ir kitiems ramybės nedavė – prašė, reikalavo nešti ir siųsti recenzijas, kūrinius, anonsus, renginių aprašymus…
 
Išeivijos spauda buvo ir tebėra labai įvairi. Atsirado naujų, trečiabangiams lietuviams galbūt ir artimesnių leidinių, tokių kaip „Amerikos lietuvis“. Tačiau „Draugas“, nors ir kukliai atrodantis, tebelieka svarbus jo bičiuliams, autoriams, rėmėjams, skaitytojams. Kaip draugas, kuriam galima pasipasakoti, išsisakyti, atverti širdį, sulaukti atsakymo, paguodos, vilties. „Draugas“ ir šiandien neišsižada gyvybingųjų tikslų. Galbūt šiandien juos galima perfrazuoti, kad skambėtų moderniškiau, naujoviškiau, mat skeptikams dažnai kyla noras pasišaipyti iš žodžių „tikėjimas“ ir „lietuvybė“, bet, tiesą pasakius, o ką tu perfrazavęs naujo pasakysi?.. Ar tai privers skeptiką nutilti?.. O ir kam jį tildyti?.. Juk pasakyta, kad ateistas – tikinčiajam dovana, nes kaskart patikrina, koks yra pastarojo tikėjimas. Taigi ir skeptikai reikalingi – kad žinotume, ar tikslai, kuriuos užsibrėžiame, tikrai yra tokie svarbūs. Tai patikrina laikas. „Draugas“ – vienas iš tokių, praėjusių laiko patikrą.
 
www.culture.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Taip atrodė pirmojo „Draugo“ laikraščio, pradėto leisti kartą per savaitę, numerio, atspausdinto Wilkes Barre, PA, 1909 m. liepos 12 d., pirmasis puslapis
2. „Draugo“ šimtmečiui skirtos knygos viršelis (sudarytoja – Marija Bareikaitė–Remienė)
3. Dabartinė redakcija: maketuotoja I. Stankevičienė, vyr. redaktorė D. Cidzikaitė, redaktorė L. Timukienė, surinkėja O. Gintautienė, redaktorė L. Apanavičienė, korektorė D. Sokienė ir Ilinojaus universiteto doktorantė, redakcijos talkininkė A. Tamošiūnaitė

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra