„Darbas plepalų nemėgsta – veikti reikia, o ne girtis“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šie žodžiai iš H. W. Longfellow „Hiavatos giesmės“ įrašyti 1946–1947 mokslo metais Laukuvos gimnazisto Kosto Dabulskio literatūros užrašų sąsiuvinyje. Ir pabraukti – matyt, pasirodę reikšmingi…
 
Iš tikrųjų ilgamečio Varnių vidurinės mokyklos direktoriaus gyvenimas buvo kupinas nuolatinių rūpesčių, įtampos, darbo be atokvėpių – net atostogų metu. Taip jis suprato gyvenimą – to reikalavo ir iš kitų. Sužinoję, kad jaunas specialistas paskirtas į Varnių vidurinę, buvę čionykščiai mokytojai sakydavo: Iš dalies užjaučiu – direktorius labai reiklus, bet, antra vertus, galite džiaugtis: pradėjęs pedagoginį kelią Varnių mokykloje, būsi užgrūdintas, nebus sunku jokioje kitoje. Senosios kartos Varnių mokyklos mokytojų atmintyje dar išliko K. Dabulskio laikų Pedagogų tarybos posėdžių atmosfera – griežta darbotvarkė, viskas pagal reglamentą, viskas patikrinta, išanalizuota, belieka priimti nutarimus ir juos besąlygiškai vykdyti. Jauni mokytojai gerbė direktorių ir šiek tiek jo prisibijojo, jautė tam tikrą atstumą net neoficialioje aplinkoje – jubiliejų šventėse, senųjų metų palydėtuvėse (buvo tokia tradicija – drauge su vyresniųjų klasių mokiniais visi mokytojai gruodžio 31–ąją užbaigdavo karnavalu ir sveikindavosi su Naujaisiais). Direktorius tokiais momentais net pykdavo: Aš ne direktorius, vadinkite mane Kostu!
 
Tiesą sakant, jauni mokytojai buvo direktoriaus reikliai globojami. Nors K. Dabulskis buvo tiksliųjų mokslų atstovas, bet vertino meną, domėjosi literatūra ir, atrodo, suvokė, koks tada, sovietmečiu, kai tautinė kultūra buvo vis labiau spaudžiama į kampą, darėsi svarbus lietuvių kalbos ir literatūros dėstymas. Buvusi Varnių vidurinės mokyklos lituanistė Valerija Puišienė prisimena: Visada jaučiau labai rimto ir, rodėsi, rūstaus mokyklos direktoriaus K. Dabulskio tvirtą ranką. Jis visada buvo jauno žmogaus pusėje. Atsimenu, mane, tik spėjusią ateiti į mokyklą, mokytojai komjaunuoliai susitarę išrinko grupės sekretore – juk kai kam reikėjo sugalvoti susirinkimų protokolus, pramanyti atliktus ir neatliktus darbus. Pasilikusi mokytojų kambaryje liejau karčias ašaras, o netyčia užėjęs direktorius nuramino, tarė griežtą žodį, ir nutarimas buvo pakeistas. Suprato jis mane ir tada, kai Telšių komjaunimo komiteto atstovai atvažiavo tikrinti mūsų darbo, o aš, negalėdama meluoti, gėdingai pasprukau. Kitą dieną direktorius sutikęs mane tik šyptelėjo ir nieko nepasakė. Jo dėka galėjau neblaškydama savęs dirbti su mokiniais.
 
Minėtame K. Dabulskio gimnazijos laikų literatūros sąsiuvinyje pabraukti ir V. Hugo žodžiai: Viską nutraukti, eiti prieš srovę, pasijuokti iš visko, daryti viską, ką nori, – štai tikras gyvenimas. Deja, laikai, kuriais teko gyventi šiam tvirtam, ambicingam, atkakliam žemaičiui, nebuvo palankūs tokioms tvirtoms asmenybėms. Kur kas labiau buvo vertinamas susitaikymas, konformizmas, gebėjimas nutylėti, neišsiskirti iš minios. Ir tokiomis sąlygomis K. Dabulskis būdavo matomas, išsiskiriantis, girdimas. Motiejaus Valančiaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja S. Valickienė sako: Prisimenu, jį pirmą kartą pamačiau 1978 metais, ką tik baigusi VVPI. Vyko tradicinė pedagogų konferencija Telšiuose prieš Rugsėjo 1–ąją. Įsiminė tai, kaip jis kalbėjo: įdomiau negu kiti, netrafaretiškai, paprastai, netgi kritiškai. Kitų kalbėjusiųjų nebeprisimenu – jie kalbėjo, kaip tada buvo įprasta, – daug, sklandžiai, bet apie ką – negali pakartoti. O Dabulskis išsiskyrė iš kitų oratorių, jautėsi, kad jo klausosi, gerbia. Apie tą žmogų tada nieko nežinojau, tik paskui išgirdau, kad Varnių vidurinė socialistiniame lenktyniavime visada būdavo lyderė, kad rajone gerbia jos direktorių ir pan.
 
Tiesa, vėliau, jau atgimusios Lietuvos laiku, ir direktoriui, ir visiems Varnių mokyklos mokytojams teko išgirsti ir karčių žodžių: buvome išvadinti komunizmo statytojais, o direktorius – netgi aršiu bolševiku, prikišta ir tai, kad 1974 metais už pedagoginį meistriškumą, puikų vadovavimą kolektyvui jis buvo pagerbtas Lietuvos nusipelniusio mokytojo vardu. Prisimenu, visi pasipiktinome tuo šmeižikišku straipsniu rajono spaudoje, jo autore, kuri, kaip vėliau sužinojome, niekada nebuvusi mūsų mokykloje, remdamasi vien kažkokio pikto kerštautojo anonimo replikomis, išliejo tulžį ant pirmų pasitaikiusių galvų. O direktorius į visą šį reikalą pažiūrėjo labai ramiai – sėdo ir parašė jai labai tolerantišką atsakymą Visi kūrėme „šviesų rytojų“, kuriame pasiūlė autorei atvykti į mūsų mokyklą, susipažinti su mūsų mokytojais, jų ir mokinių per keletą dešimtmečių atliktais darbais ir jau tada skelbti savo vertinimus. Be abejo, jam skaudūs buvo tie nepažįstamo ir nepažįstančio žmogaus priekaištai, bet jis buvo mokytojų bendruomenės vadovas ir išliko taktiškas, tolerantiškas, ramus.
 
Apskritai moteriškame mokyklos kolektyve K. Dabulskio ramumas ir polinkis viską nuodugniai apmąstyti kartais net keldavo nuostabą: jei direktoriaus ko nors paklausi ar paprašysi, jis tau atsakys po 2–3 dienų, kai tu jau būsi ir viltį praradęs. Tik vėliau tai įvertinome: jo žodis turėjo būti tvirtas, patikimas.
 
Mokiniai K. Dabulskį ypač gerbė už objektyvumą: jam nebuvo numylėtinių ir atstumtųjų. Jei klasės pirmūną nutverdavo neišmokusį pamokos, jokių nuolaidų nedarė, ir atvirkščiai – pamoką gerai išmokęs silpnas mokinys galėjo tikėtis aukščiausio įvertinimo. Todėl turbūt ir pagarba direktoriui buvo natūrali, ne iš baimės, prisimena mokytoja Kazytė Jokubauskienė: Kai baigiau institutą, buvo laikai, kai direktoriai patys ieškodavosi specialistų. Man buvo lemta grįžti į savo rajoną. Buvusios auklėtojos, sužinojusios, kad teks dirbti Varniuose, labai užjautė. Jų žodžiai kėlė nerimą. Varniai buvo laikomi „užsieniu“, o mokyklos direktorius buvo žinomas kaip reiklus ir griežtas. Pirmo susitikimo įspūdžiai išliko iki šių dienų. Kalbėjo konkrečiai apie darbą. Dirbant išryškėjo, kad jis ne tik reiklus, bet ir geranoriškai padeda jauniems specialistams. Ir prieš daug metų buvo mokinių, keliančių problemų. Užtekdavo padykusį mokinį nuvesti pas direktorių, daugiau problemų dėl jo nebūdavo.
 
Kaip Kostas Dabulskis atsirado Varniuose? Gimė ir užaugo Vankių kaime, Laukuvos valsčiuje, netoli gražuolio Žemaitijos milžino Medvėgalio. Tėvai – ūkininkai. Baigė Požerės pradžios mokyklą, nuo1942 m. mokėsi Laukuvos gimnazijoje, kurią vėliau labai dažnai minėdavo šiltu žodžiu. 1952 m. baigė Klaipėdos mokytojų instituto Fizikos – matematikos skyrių, atvyko dirbti į Varnius ir pasiliko čia visam gyvenimui. Sukūrė šeimą su puikia mokytoja Milda Steponavičiūte, užaugino du šaunius sūnus – Vaidotą ir Artūrą. Labai mylėjo vaikaičius, kurie vasaromis dažnai viešėdavo pas senelius Varniuose.
 
Varnių mokyklos direktorium K. Dabulskis dirbo nuo1959 iki 1991 metų, vėliau, iki 1996 m. – matematikos mokytoju. Jam teko ,,laimė“ būti ir statytoju: 1961 m. buvo baigtas statyti dabartinis mokyklos pastatas, tad jam teko vadovauti ir statybas užbaigimui, ir persikėlimui iš buvusių Dvasinės seminarijos rūmų. 1970 m. pastatytas gyvenamasis namas mokytojams, 1983 – naujas mokyklos bendrabutis. Visi šių statybų rūpesčiai, be abejo, labiausiai slėgė direktoriaus pečius ir širdį.
 
Kokį direktorių prisimena buvę mokiniai? Juk jis visada būdavo laukiamiausias svečias klasių susitikimuose, didžiavosi tais, kuriems pavykdavo pasiekti gyvenime daugiau negu vidutiniškai. Virginijus Kaveckas, 1979 m. abiturientas, rašo iš JAV: Visada mokytojui ir mokyklos direktoriui K. Dabulskiui jaučiau pagarbą. Jis buvo puikus mokyklos vadovas ir geras kolektyvo lyderis. Santūrus, ramus, su vidine šypsenėle veide. Kartu sugebantis palaikyti tvarką mokykloje. <…> Jis buvo ir puikus naujų idėjų rėmėjas. Prisimenu, kaip mūsų trijulė – Vidas Brunius, Alvydas Rekašius ir aš – mokykloje kūrėme estradinį ansamblį. Iš pradžių susirinkome anksčiau muzikavusių moksleivių senos aparatūros likučius. Vidas puikiai nusimanė radioelektronikoje, taigi pastatė viską ant kojų. Kai pradėjome aktyviau repetuoti ir groti per tėvų susirinkimus ar šokiuose, prireikė naujesnių instrumentų. Kreipėmės į direktorių. Jis pažadėjo padėti, tik sakė, kad teks daugiau pakoncertuoti, ypač tėvų susirinkimuose. Netrukus savo pažadą tesėjo. Kaip šiandien prisimenu naują joniką, mikrofonus. Buvome labai patenkinti, patyrėme daug gražių muzikinių akimirkų. Ir vėliau jautėme direktoriaus globą šiuo klausimu. Ir praėjus daugeliui metų po mokyklos baigimo, jei sutikdavau K. Dabulskį, jis visada mielai pasikalbėdavo, pasidomėdavo, kaip sekasi darbe ir gyvenime. Manau, kad visi mūsų pasiekimai, dideli ar maži, jam buvo svarbūs, tai buvo jo pedagoginio darbo įprasminimas ir įvertinimas.
 
Stebino K. Dabulskio apsiskaitymas, platus interesų spektras: jis puikiai orientavosi istorijoje, domėjosi literatūriniu gyvenimu, teatru, sportu, gerai žaidė tenisą. Didžiavosi draugyste su Albertu Zalatorium, Donatu Lukoševičium, kitais menininkais. Gal todėl ir jo žodis konferencijose, renginiuose būdavo visada svarus, ilgai brandintas, tikslingas.
 
O juk nespėjai „vienas, du“ ištarti, kaip pralėkė gyvenimas žmogaus… – tai Hamleto žodžiai, įrašyti tame pačiame gimnazisto K. Dabulskio sąsiuvinyje. S. Valickienė prisimena jo žmogišką ramybę: Mane nustebino jo žmogiška stiprybė, kai sutikau jį po operacijos ir jis ramiai pasakė, kad jam vėžys. Buvo įsitikinęs, kad viskas bus gerai…Pamenu jo ramumą paskutinėmis gyvenimo dienomis Varnių ligoninėje. Džiaugėsi, kad sūnus Artūras labai juo rūpinasi. Nuoširdžiai kalbėjo apie savo ligą, problemas. Baimės, panikos nesijautė…
 
K. Dabulskis mirė 2003 m. gruodžio 23 dieną. Bendradarbių nekrologe parašė: Liko viltis, kad viskas, kas pradėta, tęsis, ir taip Tu liksi su mumis. Ar gali išnykti žemėje pėdsakas žmogaus, keturis dešimtmečius atidavusio jaunosios kartos auklėjimui, tris dešimtmečius vedusio mokyklos laivą per neramius istorijos vandenis?
 
Nuotraukose:
 
1. Varnių mokytojai 1980 m. Pirmas iš dešinės – K. Dabulskis
2. Varnių mokytojai 1989 m. Baltijos kelyje
3. 1991 m. B. Brazdžionio viešnagė Varnių mokykloje. Stovi: J. Kojelis, K. Dabulskis, S. Valickienė
4. 1990 m. Varnių Katedroje šventinama Vysk. M. Valančiaus bendrijos vėliava

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra